Lietuvõs miẽstai. Pirmosios pagoniškos lietuvių (ir kitų baltų genčių) miesto pobūdžio gyvenvietės iš vadinamųjų protomiestų susiformavo 9–13 amžiuje. Dalis svarbesnių miestų (Vilnius, Kaunas, Kernavė, Merkinė, Veliuona) išaugo prie pilių (iš priešpilių ir papilių, kur kūrėsi amatininkai ir prekybininkai). Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės krikščioniškoje dalyje tai buvo Gardinas, Lyda, Naugardukas, Vokiečių ordino valdose – Klaipėda. Daugelis mažesnių miestų buvo agrarinio pobūdžio, jų bendruomenės silpnos, todėl šie miestai funkcijomis (iš dalies) ir vaizdu (beveik) neatitiko tuometinio Vakarų Europos miesto modelio. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje tokie miestai atsirado tik po 1387, kai Vilniui buvo suteikta Magdeburgo teisė. Iš dalies dėl to kai kurie istorikai Lietuvos miestų pradžią atkelia į 13–14 a., ją sieja su valstybės atsiradimu ir krikščionybės įvedimu. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karai su Vokiečių ordinu ir jam pavaldžiu Livonijos ordinu neigiamai veikė miestų plėtrą, bet jos nesustabdė. 14 a. pabaigos Rusų miestų sąraše minima Merkinė, Kernavė, Maišiagala, Trakai, Punia ir Perloja (tai tik dalis to meto Lietuvos pagoniškųjų miestų, paminėtų daugiausia dėl šalia jų buvusių reikšmingų pilių). 1323 sostine įvardytas Vilniaus miestas.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpiu tikraisiais miestais Lietuvoje galima vadinti tik savivaldos teises turėjusias gyvenvietes, kuriose funkcionavo jų rangą atitinkanti administracinė struktūra – magistratas. Tačiau miestais buvo vadinamos ir tos gyvenvietės, kurios, neturėdamos teisinio pagrindo, vykdė panašias valstybines funkcijas (Panevėžys ir Ukmergė buvo pavieto centrai), ir tos, kurios formaliai turėjo savivaldą ir galėjo naudotis jos teisėmis, bet praktiškai to nesugebėjo daryti: dėl to jos menkai vykdė miestams būdingas ūkines funkcijas ir šiuo atžvilgiu gal net buvo mažiau reikšmingos už didesnius miestelius. Miesto požymis buvo tam tikro masto prekyba ir specializuoti amatai. Iš pradžių miestai tvarkėsi pagal paprotinę teisę, o nuo 14–15 a. sandūros – pagal jiems suteiktas Magdeburgo (dažniausiai), kai kada – Kulmo teises (Varniai).
Pirmasis dabartinėje Lietuvoje savivaldos teises 1254 ar 1258 gavo Livonijos ordino įkurtas Memelis (Memelburgas, dabartinė Klaipėda), o tuometinėje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje – Vilnius (1387). 1390 Magdeburgo teisės buvo suteiktos Lietuvos Brastai (dabartinis Brestas), 1391 – Gardinui. Tolesnė miestų raida Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje skirstytina į 3 pagrindinius etapus: nuo 15 a. pradžios iki 16 a. vidurio, nuo 16 a. vidurio iki 17 a. vidurio, nuo 17 a. vidurio iki 18 a. pabaigos.
Pirmajame etape sumažėjo gynybinė ir padidėjo ūkinė miestų reikšmė; jie daugiausia formavosi savaimingai. 1408 Magdeburgo teises gavo Kaunas, apie 1409 – Trakai, apie 1443 – Veliuona. 15 a.–16 a. viduryje savivalda buvo sparčiai suteikiama ir Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei priklausantiems slavų miestams (Kijevui, Polockui, Vitebskui, Smolenskui ir kitiems). Miesto teises teikė Lietuvos didysis kunigaikštis, tuo rūpinosi ir didikai, kurių žemėse kūrėsi ir augo miestai. Miesto savivaldos institucija buvo magistratas (burmistras ir tarėjai, kurie posėdžiavo rotušėse), miestiečių bylas sprendė suolininkų teismas, valdovui priklausančiuose miestuose jis skyrė vietininką – vaitą. Didikai ir dvasininkai miestuose turėjo jurisdikas, kuriose tvarkėsi savo nuožiūra; tai iš dalies stabdė miestų augimą (nuo 15 a. pabaigos miestams ir miesteliams buvo teikiamos ir prekybinės privilegijos; miestelis). 16 a. viduryje dabartinėje Lietuvoje (be Klaipėdos krašto) miesto savivaldos teises turėjo 7–12 gyvenviečių. Vėliau jas gavo ne tik senieji, bet ir naujai kuriami (daugiausia Užnemunėje ir Šiaurės Lietuvoje, t. y. per karus su Vokiečių ir Livonijos ordinais nuniokotose teritorijose). Miestai diferencijavosi pagal administracinę reikšmę (vaivadijų, apskričių ir valsčių centrai) ir dydį. Nedideli miestai mažai kuo skyrėsi nuo miestelių, kurie teisės požiūriu neturėjo miesto teisių. Miestų pirkliai turėjo gerus prekybinius ryšius su kitomis valstybėmis ir tolimesniais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestais, bet juose buvo didesnis socialinis susiskaidymas. 15–16 a. iš pirklių ir turtingųjų amatininkų susidarė miestiečių luomas. Didieji miestai (Vilnius, Gardinas, Trakai, Kaunas, Kėdainiai) buvo daugiataučiai – be lietuvių, juose gyveno rusų, lenkų, žydų, vokiečių, totorių, karaimų.
Per 1553–57 Valakų reformą miestų žemės išmatuotos sklypais (posesijomis). Miestiečiai žemės savininkams mokėjo činšą, už prekybos ir propinacijos (gėrimų gamybos) teises – mokesčius. Reforma skatino žemės ūkio našumą ir miestų prekybines galimybes, dėl to privilegijų teikimas paspartėjo, miestų gausėjo. 16 a. antroje pusėje–17 a. pirmoje pusėje dabartinės Lietuvos teritorijoje miesto teisės suteiktos 20–27 gyvenvietėms. Per Valakų reformą miestai pradėti pertvarkyti pagal stačiakampį planą (Kaunas ir Jurbarkas dar apie 1540). Aplink taisyklingas aikštes telkėsi visuomeninis ir ūkinis miestų gyvenimas – daugelyje miestų aikščių stovėjo rotušės, aplink – parduotuvės, smuklės. 16 a. viduryje išsiplėtė ir toliau diferencijavosi amatai. Kūrėsi cechai – 16 a. antroje pusėje Vilniuje jų veikė pora dešimčių, po kelis arba keliolika – Kaune, Trakuose, Kėdainiuose, Lietuvos Brastoje, Lucke, Gardine.
Per 17 a. vidurio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės–Lenkijos karus su Rusija ir Švedija Lietuvos miestai ir miesteliai buvo nuniokoti. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė vidutiniškai neteko 39 %, Vilniaus vaivadija net 59 % jų gyventojų. Atkuriant miestus dažnai nesilaikyta ankstesnio plano. Įsigalėjo savaiminės ir planingos statybos samplaika. Po karų miestai atsikūrė labai lėtai. 1660–1700 miesto savivaldos teisės nepatvirtintos nė vienai naujai gyvenvietei (daugeliui buvusiųjų pakartotos). Dar didesnių nuostolių miestams padarė 1700–21 Šiaurės karas, maro epidemija, badas. Tik nuo 18 a. vidurio miestai pradėjo atsigauti. 1776 panaikinus daugelio sumenkusių miestų savivaldą, jų palikta 11. Pagal 1791 04 18 priimtą miestų įstatymą (pagrįstą Magdeburgo teise) 1791–92 savivalda atkurta 42, pirmą kartą suteikta 18 miestų.
1795 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiąją dalį prijungus prie Rusijos imperijos, nuo 1808 miestai buvo tvarkomi pagal jos įstatymus. Magistratus pakeitė miestų dūmos. Miesto teisės buvo paliktos gubernijų ir apskričių centrams, kai kurie kiti savivaldą turėję prekybos ir amatų (pramonės) centrai jas išsikovojo, keliems buvo suteiktos ir vadinamojo neetatinio miesto teisės (Šeduva).
Iki 19 a. vidurio planingo formavimo prielaidas įgijo keliolika gyvenviečių. Statyba vyko pagal Rusijos imperijoje tuo metu veikusius projektavimo nuostatus ir principus, kurie dažnai neatitiko modernaus miesto funkcijų kaitos. 19 a. pirmoje pusėje miestų plėtrą skatino plentų tiesimas. 19 a. 3–4 dešimtmetyje miestuose pradėjo kurtis pramonė, kuri išaugo 7–9 dešimtmetyje nutiesus geležinkelius. Vilnius ir Kaunas (mažiau Šiauliai ir Panevėžys) tapo pramonės centrais. Keitėsi miestų bendruomenė. Nuo 19 a. vidurio miestus sujungė telegrafo, 19 a. pabaigoje pradėtos tiesti ir telefono linijos, atsirado elektrinis apšvietimas, kai kur ir kanalizacija. Gubernijų ir apskričių miestai buvo formuojami pagal projektinius planus. 7–10 dešimtmetyje dvigubai padaugėjo miestų gyventojų. Prie geležinkelio stočių išaugo gyvenvietės, ilgainiui tapusios miestais (Naujoji Vilnia, Pabradė, Švenčionėliai, Kaišiadorys, Mažeikiai). Nuošalyje nuo magistralinių kelių atsidūrę kai kurie senieji miestai (Varniai, Merkinė, Punia, Žiežmariai), Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje netgi turėję savivaldą, ėmė nykti ir tapo miesteliais. Per Pirmąjį pasaulinį karą miestai smuko, sumažėjo gyventojų. 1920–40 miestai buvo skirstomi į apskrities (daugiau kaip 10 000 gyventojų, vėliau jie vadinti pirmos eilės) ir valsčiaus centrus (daugiau kaip 3000 gyventojų, dalis jų vėliau vadinti antros eilės miestais). 1931 05 02 priėmus savivaldos įstatymą miestai buvo perskirstyti: apskrities miestai (10 miestų) ir valsčiaus miestai (21 miestas). Miestuose veikė savivaldybės, jas sudarė miestų tarybos ir miestų valdybos, Klaipėdos krašte – magistratai. 1924 susikūrė Lietuvos miestų sąjunga, 1939 jai priklausė 29 miestai. Per 1922–28 dvarų parceliaciją skyrus tuščių žemės plotų, dalis miestų buvo išplėsti ir planingai formuojami. Nuo 1929 miestuose nugriauta daug susidėvėjusių pastatų. Plečiamose miestų dalyse daugiausia buvo statomi 1–2 aukštų namai, centruose – 2–4 aukštų pastatai. 1928–38 Kauno, Šiaulių, Panevėžio ir Ukmergės centruose įrengtas vandentiekis ir kanalizacija. Miestuose plėtėsi lengvoji ir maisto pramonė. 1920–40 ypač išaugo laikinoji sostinė Kaunas – svarbiausias administracijos, pramonės, kultūrinio ir politinio gyvenimo centras, mažiau – Šiauliai ir Panevėžys. Lenkijos valstybės periferijoje buvęs lenkų užimtas Vilnius beveik nedidėjo. 1940 dabartinės Lietuvos teritorijoje buvo 34 miestai. 1941 01 01 buvo 37 miestai, iš jų 4 respublikinio pavaldumo (Kaunas, Panevėžys, Šiauliai, Vilnius).
Antrasis pasaulinis karas miestams padarė daug nuostolių. Sugriauta 40 % Vilniaus, 60 % Klaipėdos, 85 % Šiaulių pastatų, sunaikinti daugumos miestų strateginiai objektai – tiltai, stotys, elektrinės, svarbiausios įmonės. 1946–49 miesto teisės suteiktos 54 miestams: respublikinio pavaldumo – Vilniui, Kaunui, Klaipėdai, Šiauliams (1950–53 jie buvo sričių centrai) ir Panevėžiui, kitiems – apskrities. Nuo 1950 visi apskričių miestai ir dalis (33) didesnių miestelių, ankstesnių valsčių centrų, tapo rajonų centrais, vėliau įvairiu laikotarpiu jiems suteiktos rajono pavaldumo miestų teisės.
Nuo 20 a. 5 dešimtmečio ir 6 dešimtmečio pradžios plečiant pramonę, didėjo miestų gyventojų fondas (ypač Vilniuje ir Klaipėdoje); kūrėsi atvykėliai iš SSRS, o Kaune, Šiauliuose ir Panevėžyje – nemažai nuo kolektyvizacijos ir trėmimų pasitraukusių kaimo gyventojų. Nuo 6 dešimtmečio kuriant sunkiąją ir plečiant lengvąją pramonę, kai kurių miestų augimo tempai buvo labai spartūs. 20 a. 7 dešimtmetyje miestuose jau buvo daugiau gyventojų negu kaimuose. 1955 prasidėjo industrinė gyvenamųjų namų statyba, nuo 1959 – blokinių. Buvo statomi nauji gyvenamieji rajonai ir mikrorajonai, kuriamos pramonės zonos. Labiausiai specializuoti miestai buvo sukurti prie elektrinių (pvz., Elektrėnai), durpynų (pvz., Baltoji Vokė), pramonės įmonių (pvz., Naujoji Akmenė). 1961–76 daugelyje miestų įvestos gamtinės dujos. Pagal vieningąją apgyvendinimo sistemą nuo 7 dešimtmečio pabaigos daugiausia didėjo 5 regionų centrai – Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai ir Panevėžys, kiti 5 (Alytus, Jurbarkas, Marijampolė, Telšiai ir Utena) – mažiau. Miesto statusą įgijo ir mažai urbanizuotos kurortinės pajūrio vietovės (pvz., Palanga). 1989 buvo 92 miestai (iš jų 11 respublikinio ir 81 – rajoninio pavaldumo) ir 22 miesto tipo gyvenvietės.
1990 Lietuvai atkūrus nepriklausomybę daugelį miestų įmonių, daugiausia karinės pramonės ir orientuotų į Sovietų Sąjungos rinką, ištiko krizė, atsirado nedarbas. Dalis miestų gyventojų išvyko į užsienį, grįžo į kaimus ar persikėlė į užmiesčius. Miestų gyventojų skaičius sumažėjo, dalis mažųjų miestų – buvę rajonų centrai – ėmė nykti. 1994 įvykus administracinei teritorinei reformai – 10 miestų tapo apskričių (Lietuvos apskritys), 60 – rajonų ir miestų savivaldybių centrais (Lietuvos savivaldybės).
20 a. pabaigoje vietos bendruomenių iniciatyva pasireiškė miesto statuso atsisakymo tendencija. Suteikiant arba panaikinant statusą buvo taikomi pagrindinių miesto požymių deriniai, gyvenvietės tipas nustatomas ne pagal vieną požymį, o pagal jų kompleksą (gyventojų skaičius, jų ekonominės veiklos pobūdis, administracinis statusas, savivaldos ekonominis pajėgumas, istorinis paveldas ir kita) ir sąveiką.
21 a. pradžioje Lietuvos miestų tinklas patyrė funkcijų, struktūros, hierarchijos transformacijų. Didieji miestai tapo išplėtotais regionų centrais, kai kurie maži miestai ėmė atlikti tik vietos gyventojų aptarnavimo funkcijas. Savivaldybės centro statusą turintys miestai kartais jungiami su gretimomis teritorijomis ir jų gyvenvietėmis, mažėja mažiausiųjų miestų skaičius. Būdinga plačių suburbanizacijos zonų plėtra ir vidinė miestų teritorijų struktūrinė kaita prisitaikant prie rinkos ekonomikos sąlygų, pakitusios gyvensenos ir naujų gyvenimo kokybės poreikių. Miestų tinklas teritoriniu atžvilgiu yra tolygus ir gana stabilus; išsiskiria Vilnius ir industriniai centrai Mažeikiai ir Visaginas, esantys šalies pakraščiuose. Hierarchiniu atžvilgiu būdinga didžiausių miestų atotrūkis nuo vidutinių ir mažų miestų. Nėra didelių aglomeracijų, bet dėl priemiestinių zonų plėtros formuojasi monocentrinės gyvenviečių aglomeracijos didžiųjų miestų pagrindu.
Vilnius – didžiausias Lietuvos miestas
Didžiuosiuose Lietuvos miestuose gyventojų tankis 2000–4400 žm./km2 (vidutinis 1800 žm./km2). Mažiausias tankis kurortuose, turinčiuose miesto statusą (mažiau kaip 100 žm./km2). 2023 Lietuvoje buvo 103 miestai.
1
*gyventojų surašymo duomenys
2
3
*gyventojų surašymo duomenys
4
*įskaitant miesto tipo gyvenvietes
1324
972