Lietuvõs mško kis. Jau ikivalstybiniu laikotarpiu (iki 13 a. vidurio) Lietuvos miškai buvo pasidalyti tarp genčių, teritorinių junginių – žemių ir kunigaikštysčių. 14–15 a. plintant miško verslams (būda) ėmė kurtis miško ir medienos pramonė. Kunigaikščiai, didikai, bajorai savinosi žemes, kartu ir miškus, valstiečiams likdavo teisė eiti į mišką, šienauti, prižiūrėti bites ir kopinėti medų, rinkti uogas ir grybus, kirsti medžius savo reikalams. Už teisę naudotis žeme ir mišku buvo atidirbama dvaruose, duodama duoklė; į vadinamąją smulkiąją duoklę kartais įeidavo tam tikras kiekis medaus, grybų, uogų.
Miško priežiūra 15–18 amžiuje
15–16 a. plintant miško verslams imta griežčiau skirti valstybinę, didžiojo kunigaikščio, didikų, bajorų, Bažnyčios nuosavybę, tai įteisinta Pirmuoju Lietuvos Statutu (1529), Valakų įstatymu (1557), Didžiojo kunigaikščio girių ir žvėrių perėjų revizija (1559), valdovo Žygimanto Augusto instrukcija karališkiesiems girininkams. Tie dokumentai sudarė prielaidas Lietuvos miškų ūkiui kompleksiškai tvarkyti. Vienas aukščiausiųjų didžiojo kunigaikščio pareigūnų buvo didysis medžioklis, kurio institucija atsirado dar 15 amžiuje. Jam buvo pavaldūs girininkai, žvėrių sekliai, šunininkai, sakalininkai, sargai, šauliai. Kylant medienos vertei Vakarų Europoje 16 a. pasirinktinius kirtimus iš kelmo bandyta keisti kirtimais iš ploto, reglamentuota sausuolių, virtuolių ir kitų miško gėrybių rinkimo tvarka.
17 a. antroje pusėje pradėta taisyklingiau miškininkauti. Savaiminiam atžėlimui spartinti buvo kertama paliekant sėklinius medžius, purenama dirva. 18 a. kai kur bandyta ir dirbtinai veisti mišką (sėjant kankorėžius, sodinant pušaites). 18 a. pabaigoje pradėta taikyti miško ugdymo ir neplyni (atvejiniai ir atrankiniai) galutiniai miško kirtimai.
Miškotvarka 19 a. pradžioje–1940
Pirmieji miškotvarkos darbai pradėti 19 a. pradžioje Klaipėdos krašte ir Užnemunėje. Iki 1914 visi valstybiniai ir dalis privačių miškų buvo inventorizuoti, nustatytos kirtimo normos. 1919 Lietuvos vyriausybė įsteigė 18 miškų urėdijų (1940 jų buvo 57), o Žemės ūkio ir valstybės turtų ministerijoje – Miškų skyrių, vėliau pertvarkytą į Miškų departamentą. Prie jo veikė Miškų taryba, miškų tausojimo ir tyrimo komisijos. Miško medžiagos eksportas buvo vienas pagrindinių užsienio valiutos šaltinių. 1919–40 plynai iškirsta 260 tūkst. ha medynų (atželdinta 56 tūkst. hektarų).
Miško ūkis 1940–1990
1940 SSRS okupavus Lietuvą visi miškai buvo nacionalizuoti, įvykdžius žemės reformą į valstybinį miškų fondą perimta 93,2 tūkst. ha miškų, įsteigtas (1941 02 14) Miško pramonės liaudies komisariatas. Per Vokietijos okupaciją (1941–44) iškirsta 50 tūkst. ha, išdegė 11,5 tūkst. ha miško.
1945 miškų urėdijos pertvarkytos į miškų ūkius, miškai suskirstyti į eksploatacinius ir apsauginius. 1947 įsteigta LSSR Miškų ūkio ministerija. Jai pavaldžios organizacijos rūpinosi miškų priežiūra, sanitarinių ir ugdomųjų kirtimų plėtra, aprūpino miško medžiaga žemės ūkio įmones. Miško pramonės ministerijai pavaldžios organizacijos vykdė pagrindinio naudojimo kirtimus ir miško medžiaga aprūpino pramonės įmones. 1947 nustatyta kirtimo norma – 2,3 mln. m3 per metus – po 5 m. sumažinta iki 1,1 mln. m3. Buvo didinamas ugdomųjų ir sanitarinių kirtimų mastas, kuris 1957 viršijo pagrindinio naudojimo kirtimų mastą. 1957 vietoj buvusių dviejų įsteigta viena LSSR Miškų ūkio ir miško pramonės ministerija. Ji turėjo 2 valdybas, 11 skyrių su 44 miškų ūkiais ir 240 girininkijų (1967 – 567). 1957–78 miškų ūkio ir miško pramonės ministru buvo A. Matulionis. 1972–82 miškų (pramonės) ūkiai buvo sujungti į 11 susivienijimų. Visus miškų ūkio ir medienos ruošos darbus atliko tos pačios įmonės. Sukurta kompleksinio miškų ūkio sistema grindžiama subalansuotu, tikslinę paskirtį atitinkančio miško auginimu ir miško išteklių naudojimu. Iki 1985 žemės ūkio įmonių miškams vadovavo LSSR žemės ūkio ministerijos Žemėtvarkos valdybos ir rajonų žemės ūkio valdybų miško ūkio specialistai.
Miško želdinimas ir kirtimas
1861–1914 dirbtinai apželdinta 40 tūkst. hektarų. 1918–40 Lietuvos Respublika buvo želdinta planingai – vidutiniškai 3,1 tūkst. ha kasmet, o po II pasaulinio karo – 10,4 tūkst. ha kasmet. Daugiausia želdinta 20 a. 6 dešimtmetyje – vidutiniškai po 19 tūkst. ha kasmet. 1990 atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, nuo 21 a. pradžios kasmet želdinama po 7–10 tūkst. hektarų. Daugiausia sodinama eglių (apie 60 %), pušų (apie 20 %) ir mišrių želdinių (apie 50 %). Žemės ūkio naudotose žemėse kasmet želdinama 500–1000 hektarų. Nuo 1961 pradėta kirsti tik tiek, kiek leidžia mokslo duomenimis pagrįstos normos ir tūrio ugdymo principai. Bendra medynų būklė gerėjo. Šalies miškingumas didėjo: 1948 – 19,7 %, 1961 – 23,9 %, 1983 – 27,9 %, 2005 – 32,0 %, 2010 – 33,1 %, 2015 – 33,4 %, 2019 – 33,7 %. 1951 vidutinis medienos tūris buvo 87 m3/ha, 1973 – 134 m3/ha, 1978 – 147 m3/ha, 1983 – 164 m3/ha, 2003 – 226 m3/ha, 2018 – 257 m3/ha.
Kėdainių medelyne auginami ąžuoliukai
Bendras medienos tūris (Nacionalinės miškų inventorizacijos duomenimis) išaugo nuo 453,4 mln. m3 (2003) iki 546,9 mln. m3 (2018). Kasmet kertama 7,0 mln. m3; vyrauja kompleksinis ūkis, pritaikytas nepertraukiamam ir tvariam jo naudojimui.
Miško ūkis 21 amžiuje
Nuo 21 a. pradžios valstybinis miško ūkio valdymas priklauso Aplinkos ministerijos Valstybinei miškų tarnybai (anksčiau Miškų departamentui), ūkinę veiklą prižiūrėjo Generalinė miškų urėdija, kuri vienijo 43 urėdijas ir Kuršių nerijos nacionalinį parką. 2006 bendras miško plotas buvo 2014 tūkst. ha, iš kurio 717 tūkst. ha priklausė 220 tūkst. savininkų. Rezervatiniai miškai sudarė 1,2 % bendro miškų ploto, specialios paskirties miškai (draustiniai, miestų) – 12,3 %, apsauginiai miškai – 16,0 %, ūkiniai miškai – 70,4 %. Pušynai sudarė 35,8 %, eglynai – 21,4 %, beržynai – 21,1 %, juodalksnynai – 6,7 %, baltalksnynai – 6,4 %, kiti – 8,6 %.
Dubravos miškų (prie Kauno) eglynas
Nuo 2018 ūkinę veiklą prižiūri Valstybinių miškų urėdija, kuri įkurta įgyvendinus valstybinių miškų ūkio pertvarką ir sujungus urėdijas. 2018 bendras miško plotas buvo 2195,6 tūkst. ha (užėmė 33,6 % šalies teritorijos), iš kurio 888,3 tūkst. ha priklausė 250 tūkst. savininkų. Rezervatiniai miškai sudarė 1,2 % (25,3 tūkst. ha) bendro miškų ploto, specialios paskirties miškai – 11,7 % (257,8 tūkst. ha), apsauginiai miškai – 13,3 % (292,3 tūkst. ha), ūkiniai miškai – 73,8 % (1620,1 tūkst. ha). Pušynai sudarė 34,6 % (711,9 tūkst. ha), eglynai – 20,9 % (429,8 tūkst. ha), beržynai – 22,1 % (453,5 tūkst. ha), juodalksnynai – 7,8 % (159,6 tūkst. ha), baltalksnynai – 5,9 % (121,8 tūkst. ha), drebulynai – 4,7 % (95,8 tūkst. ha), ąžuolynai – 2,3 % (46,7 tūkst. ha), uosynai – 0,7 % (13,6 tūkst. ha), kiti – 1,1 % (23,4 tūkst. ha).
2019 bendras miško plotas buvo 2197,1 tūkst. hektarų. Valstybinės reikšmės miškus (apie 1 mln. ha, iš jų apie 200 tūkst. ha yra draustiniai ir kiti saugomi miškai) valdo Valstybinių miškų urėdijos 26 regioniniai padaliniai su 337 girininkijomis.
L: Lietuvos TSR miškų ūkis Vilnius 1968; Lietuvos miškų metraštis XX a. Vilnius 2003; Lietuvos miškų ūkio statistika 2018 / Lithuanian Statistical Yearbook of Forestry 2018 Vilnius 2019
684
-Lietuvos miškų ūkis