Lietuvõs mókesčių sistemà
Mokesčiai Lietuvoje iki 1795 metų
Lietuvoje mokesčiai iš pradžių nebuvo skiriami nuo duoklių, vėliau įsigalint feodaliniam imunitetui tapo savarankiška prievole: mokesčių pajamos ėjo į didžiojo kunigaikščio (valstybės) iždą, o duokles davė valdiniai savo ponams (žemvaldžiams). Iki 16 a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės mokesčių sistemai buvo būdingas natūrinis pobūdis. Pirmieji mokesčiai (rinkliavos) buvo dėkla (mokama augalininkystės produktais) ir mezliava (imama gyvuliais, dažniausiai kiaulėmis ir karvėmis). Bajorija ir dvasininkai turėjo finansinių privilegijų ir tik išskirtiniais atvejais mokėjo mokesčius.
Ilgainiui natūrinius mokesčius pradėta keisti piniginiais. Mokesčių sistema, tobulėdama ir keisdamasi, susidėjo iš žagrinės (žagrės mokesčio), sidabrinės, valakinio, padūmės (mokestis nuo dūmo – valstiečių sodybos), pagalvės, činšo, žemės mokesčio, verslo, pelno, svaigalų, dešimtinės, muitų (valstybinių ir privačiųjų – už teisę važiuoti per feodalo žemę ar tiltą) ir kitų mokesčių bei rinkliavų. Buvo imami ir tikslinio pobūdžio mokesčiai – kalėjimo (kaladės, grandinių; už žmogaus laikymą kalėjime), hiberna (samdytai kariuomenei išlaikyti jai stovyklaujant), subsidium charitativum (savanoriškas kunigijos), t. p. akcizas kariuomenei finansuoti. Apmokestinamieji vienetai buvo tarnyba (vienas ar keli valstiečių kiemai), dūmas (valstiečio sodyba), valakas (apie 22 hektarai žemės).
16 a. viduryje įvykdžius Valakų reformą valstiečiams buvo tolygiau paskirstytos feodalinės ir valstybinės prievolės, padaugėjo mokesčių mokėtojų ir padidėjo didžiojo kunigaikščio iždo pajamos. Susidarydavo didelės mokesčių nepriemokos, todėl 1591 įsteigtas Iždo teismas, 1613 – Iždo tribunolas (veikė iki 1764), kuris sprendė su iždu (daugiausia su mokesčių nepriemokomis) susijusias bylas, baudė iždo skolininkus. Mokesčių rūšis ir dydį nustatydavo Seimas.
262
Lietuvos mokesčių sistema Rusijos imperijos valdymo metais (1795–1915)
1795 beveik visą Lietuvą (išskyrus Užnemunę) prijungus prie Rusijos imperijos Lietuva neteko savo biudžeto ir mokesčių sistemos. Lietuviškosiose gubernijose buvo imami tie patys mokesčiai, kaip ir Rusijos imperijoje. Pagrindinis tiesioginis mokestis (Rusijos imperijoje įvestas 1722 caro Petro I) buvo pagalvė (pagalvinė), pradėta imti 1724 iš visų valstiečių, miestiečių ir amatininkų. Privilegijuoti luomai (dvarininkai, dvasininkija), nuo 1832 ir garbės piliečiai, jo nemokėjo. Pagalvės mokestis imtas nuo vadinamosios revizinės sielos (vyriškos lyties gyventojo). 1724 nustatytas jo dydis buvo 1 rublis, 1812 – 3 rubliai, neskaitant priedų keliams tiesti ir prižiūrėti bei kitiems reikalams. 1795–96 Lietuvoje buvo atlikta mokėtojų revizija (surašymas) ir pradėta imti pagalvės mokestį.
Siekiant panaikinti pagalvės ir nuo 1872 imamą valstybinį zemstvinį mokestį 1875 įvestas valstybinis žemės mokestis, bet pagalvės mokestis galutinai panaikintas tik 1887 (1827 panaikintas pirkliams, 1863 – miestiečiams, 1886 – buvusiems dvarininkų valstiečiams, 1887 – kitiems valstiečiams), todėl valstiečiai dar 12 metų turėjo mokėti ir pagalvės, ir žemės mokestį. 1909–13 valstybinio žemės mokesčio bendrą sumą gubernijoms nustatydavo Finansų ministerija, atsižvelgdama į žemės kainą, o apskritims ir valdoms – vietinės įstaigos, atsižvelgdamos į žemės rūšį (vadinamąjį razriadą). Valstiečiams už skirtinės žemės dešimtinę (1,1 hektaro) 20 a. pradžioje teko mokėti apie tris kartus didesnį žemės mokestį nei dvarininkams už privačią žemę, pavyzdžiui, Kauno gubernijoje – atitinkamai 59 kapeikas ir 17 kapeikų, neskaitant po baudžiavos panaikinimo įvestų išpirkos mokesčių už įgytą laisvę ir žemę (Kauno gubernijoje – 1,25 rublio už dešimtinę), kurie buvo panaikinti tik 1907. Kiti tiesioginiai mokesčiai (nekilnojamojo turto miestuose, verslo, piniginio kapitalo pajamų) sudarė tik 5–7,4 % visų mokestinių pajamų. Šie mokesčiai (išskyrus verslo pelno mokestį, imtą iš įmonių, kurių pelnas buvo didesnis kaip 3 % pagrindinio kapitalo) buvo proporciniai.
Rusijos imperijos mokesčių sistema rėmėsi netiesioginiais mokesčiais (akcizais, muitais, fiskaliniais monopoliais). 1911 jų įplaukos (1,6 mlrd. rublių) buvo septynis kartus didesnės už tiesioginių mokesčių įplaukas (223 mln. rublių). Degtinės monopolio ir alkoholio akcizų pajamos 1913 sudarė 953 mln. rublių (28 % biudžeto pajamų), dėl to Rusijos imperijos biudžetas buvo vadinamas girtu biudžetu. Valstybė t. p. turėjo tabako, cukraus, naftos produktų, degtukų monopolius. Lietuviškosiose gubernijose valstybės finansų 1913 sąmatoje netiesioginių mokesčių įplaukos (25,8 mln. rublių) buvo šešis kartus didesnės už tiesioginių mokesčių įplaukas (4,2 mln. rublių). Iš svaigiųjų gėrimų akcizų, patentų ir kitų mokesčių gauta 2,2 mln. rublių.
262
Mokesčiai Lietuvoje kaizerinės Vokietijos okupacijos laikotarpiu (1915–1918)
Kaizerinės Vokietijos okupacijos laikotarpiu (1915–18) mokesčiai Lietuvoje savo forma priartinti prie Prūsijos mokesčių sistemos, kartu siekta išlaikyti tam tikrą buvusių Rusijos imperijos mokesčių analogiją. Mokesčių sistema buvo grindžiama daugiausia lengvai surenkamais mokesčiais. 1915 11 įvesti šie mokesčiai: žemės (proporcinis; po 50 pfenigų už vieną hektarą arba 54,5 pfenigo už dešimtinę žemės, tai yra du-šešis kartus didesnis už buvusį), nuomos arba nuomos vertės (progresinis; 3–6 %), prekybos bei pramonės verslo (2–6 %, imamas miesto vietovėse už sklypus, mokėjo ne tik pirkliai ir pramonininkai, bet ir laisvųjų profesijų atstovai – dailininkai, gydytojai, advokatai, vaistininkai). Atgaivintas pagalvės mokestis (1916 – po šešias markes, 1918 – po aštuonias markes per metus iš kiekvieno 15–60 metų vyriškos lyties asmens). Labai nepopuliarus buvo šunų mokestis (po 10 markių už šunį kaime ir po 30 markių mieste).
Tiesioginių mokesčių įplaukos 1916 02–11 sudarė 9,3 mln. rublių, iš jų žemės mokesčio – 3,5 mln. rublių, pagalvės – 2,9 mln. rublių, verslo – 1,4 mln. rublių. Įvesti netiesioginiai mokesčiai: fiskaliniai monopoliai (degtinės, tabako, degtukų, sacharino, cukraus, druskos ir kiti), akcizai, muitai. Šie monopoliai buvo labai svarbūs. Vien papirosų fiskalinis monopolis 1916 Rytų krašte davė 2,5 karto daugiau pajamų negu žemės mokestis ir tris kartus daugiau nei pagalvės mokestis, degtinės monopolis (net ir trūkstant degtinės) – apie 900 000 markių. Kartu su druskos monopoliu įvestas įvežamasis druskos muitas, nustatyta didelė oficiali druskos kaina – 26 pfenigai už svarą (2 kartus didesnė nei duonos). Degtukų akcizas sudarė daugiau kaip 50 % degtukų kainos. Dingus akciziniam žibalui, mielėms, savaime prarado reikšmę ir jų akcizai. Sumažėjo muitų reikšmė, bet vis tiek jie sudarė daugiau kaip 50 % visų netiesioginių mokesčių įplaukų. Netiesioginių mokesčių įplaukos buvo keturis kartus didesnės už tiesioginių mokesčių įplaukas. Dar buvo įvesta žyminis mokestis, turgaus rinkliava, kelionės leidimų rinkliavos, kontribucijos (lyg ir reparacijos už Rusijos kariuomenės padarytus nuostolius Vokietijai), baudos (pvz., už prekybą žąsimis, nepagarbą vokiečiams, laiškų į kitas vietoves rašymą), rekvizicijos (jų iš Lietuvos surinkta apie 340 mln. aukso markių).
262
Nepriklausomos Lietuvos (1918–1940) mokesčių sistema
1918 atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę įkurtas Finansų departamentas su Valstybės iždine Kaune ir 20 vietinių iždinių, Rinkliavų ir Akcizų (akčyžės) departamentai ir kitos valstybinės finansinės institucijos. Finansų ministras buvo vyriausiasis mokesčių prižiūrėtojas, miestuose ir apskrityse paskirti mokesčių inspektoriai ir jų padėjėjai, mokesčių komisijos ir akcizo kontrolieriai. 1919 01 23 Ministerių kabineto įsakymu įvesti Rusijos imperijoje galioję mokesčiai: žemės, pamatinis prekybos ir pramonės įstaigų, nekilnojamųjų turtų miestuose, paprastasis štempelinis (žyminis). Atskirai įvesti ir kiti mokesčiai: palaikų (palikimo), progresinis mokestis labdarybės tikslams nuo pramogų ir pasilinksminimų, apdraudžiamųjų turtų, parduodamo miško, savivaldybių mokesčiai.
Daugiausia surinkta žemės ūkio ir miško, prekybos ir pramonės mokesčių (1917–19 – atitinkamai 75 % ir 24 %, 1920 – 74 % ir 25 %, 1921 – 59 % ir 36 %). 1919 08 07 paskelbti laikinieji akčyzės (akcizo) mokesčių įstatai įvedant akcizus spiritui, degtukams, alui, midui, arbatžolėms, tabakui, cigarams, papirosinėms gilzėms ir papirosiniam popieriui. Esant infliacijai akcizų tarifai buvo didinami. 1919 05 08 paskelbtas laikinasis Lietuvos muitinių tarifas, 1920 11 – Lietuvos muitinių tarifas, nustatantis vertybinį 5–25 % muitą įvežamoms prekėms. 1919 pakartotinai nustatyta, kad be leidimo draudžiama išvežti į užsienį daugumą augalininkystės produktų, gyvulius ir kai kuriuos gyvulininkystės produktus. 1921 07 16 įvestas lošiamųjų ir pasjanso kortų valstybinis monopolis, 1922 03 28 – valstybinis degtinės ir spirito monopolis. 1924 įvesti eksporto muitai, taikomi maisto produktams.
1923–39 mokesčiai sudarė 53–66 % biudžeto pajamų. 1923–39 kasmet buvo surenkama 33–59 mln. litų tiesioginių mokesčių (19–28 % visų mokestinių ir 11–20 % biudžeto pajamų). Valstybinio žemės mokesčio dydis priklausė nuo žemės rūšies: už pirmosios rūšies žemės vieną hektarą – 9 litai, antrosios – 7,5 lito, trečiosios – 5 litai, ketvirtosios – pusantro lito. 1923 šio mokesčio surinkta 13 mln. litų (33 % visų tiesioginių mokesčių), 1939 – 20 mln. litų (55 % tiesioginių mokesčių). Dalis valstybinio žemės mokesčio ėjo savivaldybėms. 1937 po Suvalkijos valstiečių streiko mokestis sumažintas 10 %.
Nekilnojamojo turto mokestis (sudarė 7–15 % tiesioginių mokesčių) imtas miestuose ir miesteliuose už nekilnojamojo turto bruto pelną (iki 1935 – 10 %, vėliau – 11–13 %). Bežemiai ir mažažemiai valstiečiai (išskyrus savanorius), gavę žemės pagal 1922 žemės reformą, 36 metus turėjo mokėti išperkamuosius mokesčius. Pagrindiniu patentiniu mokesčiu apmokestintos prekybos įmonės suskirstytos į penkias, pramonės – į aštuonias (1935 – devynias) rūšis. 1938 šio mokesčio surinkta 2,7 mln. litų. Nuo 1930 asmens verslo mokestį mokėjo ekspeditoriai, komivojažieriai, draudimo draugijų inspektoriai ir agentai, t. p. kai kurie kiti panašaus verslo atstovai. Be pagrindinio, buvo imami dažnai kaitaliojami papildomi verslo mokesčiai: 1919–24 – pridedamasis valstybinis mokestis nuo prekybos ir pramonės įmonių (50–300 % pagrindinio kapitalo), 1921–25 – amato, kredito, prekybos ir pramonės įmonių bendrųjų pajamų mokestis (1 % bendrųjų pajamų – valstybės, 0,2 % – savivaldybių naudai), 1926–31 – prekybos, pramonės, kredito ir amato pelno mokestis (2–20 %), 1930 jį pakeitė verslo pelno mokestis (didžiausias tarifas nuo 20 % sumažintas iki 16 %).
Kiti tiesioginiai mokesčiai: kapitalo pelno (5 % tarifas procentinių popierių savininkų pajamoms ir palūkanoms), nekilnojamojo turto pirkimo ir pardavimo arba pripažinimo (4 % pirkimo-pardavimo kainos), draudimo (draudžiamų turtų; 1 litas nuo kiekvieno 1000 litų draudimo pensijos), papildomojo draudimo priežiūros (mokėjo draudimo įstaigos), vandens variklių, garo katilų. Padidėjus samdomojo darbo ekonominei reikšmei 1932 įvestas progresinis darbo pajamų mokestis (4–14 %, nuo 1935 – 12–18 %, dvigubai sumažinus neapmokestinamąjį pajamų minimumą).
Netiesioginiai mokesčiai, įskaitant fiskalinių monopolių pajamas, 1923–39 davė 64–130 mln. litų metinių pajamų (58–69 % visų mokestinių įplaukų ir 35–43 % biudžeto pajamų). Visų akcizų (alkoholinių gėrimų, tabako, degtukų, mielių, cukraus) metinės įplaukos 1923–39 sudarė 16–38 mln. litų (9–24 % visų mokestinių pajamų), muitų – 36–76 mln. litų (24–38 % mokestinių pajamų). Nuo 1932 vykdyta valstybinė importo kontrolė ir importo licencijų sistema (1935–36 apėmė 134 muito tarifų straipsnius iš 216), 1936 už leidimus įvežti prekes įvestas specialus mokestis prekybos ir pramonės įmonėms, padidinti muitai už įvežamą žemės ūkio produkciją, kai kurias kitas prekes (druską, avalynę, geležies ir plieno dirbinius, medvilninius ir vilnonius audinius, dviračius). Be rinkliavinio pobūdžio žyminio mokesčio (imant už turto savininko pasikeitimo aktus ir įvairius sandorius po 1 % nuo sandorio sumos), buvo imamos ir vekselinio žyminio mokesčio (po 25 centus nuo 100 litų vekselio sumos), teismo, plentų ir vieškelių, uostų ir vandens kelių, mokslapinigių, patentų ir kitos rinkliavos (1936–38 jos sudarė 6–7 % biudžeto pajamų).
Per mokesčių sistemą buvo perskirstoma apie 18 % nacionalinių pajamų (panašiai kaip ir Vakarų šalyse). Dėl infliacijos, ekonominių krizių nuolat didėjo muitai, akcizai, verslo mokesčiai, keitėsi jų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka (pvz., 1922–39 tabako akcizas padidėjo 5,2, mielių – 6,2, arbatos ir degtukų – 8,7 karto).
262
Mokesčiai Lietuvoje 1940–1990
1940 SSRS okupavus Lietuvą mokesčių sistema buvo keičiama pagal SSRS mokesčių pavyzdį. Pakeistas ankstesnis darbo pajamų mokestis, panaikinti muitai iš SSRS įvežamoms prekėms, valstiečiai (neturėję nuolatinių samdinių) atleisti nuo nesumokėtų mokesčių ir baudų, nuo privataus sektoriaus apmokestinimo atskirtas socialistinio ūkio apmokestinimas (panaikinti verslo, patento mokesčiai, akcizai ir kita), įvesti apyvartos ir pajamų mokesčiai kooperatinėms įmonėms ir organizacijoms, atskaitymai iš pelno valstybinėms įmonėms ir organizacijoms.
1940 pabaigoje įvestas SSRS pajamų mokestis ir rinkliava butų statybos bei kultūros reikalams (vietoj darbo pajamų, butų ir kitų mokesčių), padidinti mokesčiai turtingesniems gyventojams siekiant pakirsti jų ekonominę galią ir likviduoti Lietuvos ūkio privatų sektorių: verslo pelno mokestis privačioms prekybos ir pramonės įmonėms padidėjo 50–100 %, samdomąjį darbą naudojantiems amatininkams – 25 %, žemės mokestis vadinamiesiems buožėms (didesniems ir nuolat samdomąjį darbą naudojantiems mažesniems ūkiams) padidintas 100–200 %. 1941 žemės mokestis pakeistas vadinamosios aštrios progresijos (0,9–55 %) pajamų mokesčiui artimu žemės ūkio mokesčiu (20 % sumažintas bendro žemės dirbimo draugijų nariams). Nuo 1941 privatininkams nustatytas beveik dvigubai didesnis pajamų mokestis nei kooperatininkams.
1941 nacių Vokietijai okupavus Lietuvą įvesta nauja mokesčių sistema, apimanti ir kai kuriuos iki SSRS okupacijos buvusius mokesčius. Ją sudarė tiesioginiai (žemės, nekilnojamojo turto miestuose, algų, vietos gyventojų pajamų, bendrovių, vokiečių pajamų, vokiečių korporacijų mokesčiai), tiesioginiai savivaldybių (kaimo gyventojų asmens, valsčiaus gėralų, verslo, pramogų, autovežimų, dviračių mokesčiai, t. p. mokesčiai už arklius, karves ir jaučius miestuose, šunis, kurortinė rinkliava, žemės ir nekilnojamojo turto mokesčių priedai valsčių ir apskričių savivaldybėms), netiesioginiai (apyvartos, degtinės, alaus, tabako, spirito, saldžiųjų medžiagų ir druskos fiskalinio monopolio) mokesčiai. 1942 įsigaliojo Vokietijos muitų įstatymas (1939) su pakeitimais.
1945–89 Lietuvos finansai vėl buvo SSRS finansų sistemos dalis. Įmonių pelno atskaitymai pakeisti trim pelno mokesčiais – gamybinių fondų įmokomis (nuo turimų gamybinių fondų vertės), fiksuotais mokėjimais (mokėjo rentabilios įmonės) ir laisvojo pelno likučio įmokomis (pelno dalis, likusi suformavus nustatytus įmonės ekonominio skatinimo fondus). Keletą kartų pertvarkytas kolūkių pajamų mokestis (1958 įvestas bendras vidutinis tarifas vietoj anksčiau galiojusių keturių). Lietuvoje nustatytas 4–15 % kolūkių pajamų mokestis. 1961–65 gyvulininkystės pajamoms taikyta 80 % lengvata. 1979 kooperatinėms ir visuomeninėms organizacijoms nustatytas 55 % (vietoj 25 %), profesinių sąjungų organizacijoms – 25 % pajamų mokesčio tarifas.
Mokesčių, kuriuos mokėjo valstybinės ir kooperatinės įmonės bei kolūkiai, įplaukos sudarė apie 90 % valstybės biudžeto pajamų. Gyventojai mokėjo pajamų, žemės ūkio, t. p. viengungių, vienišų ir mažašeimių asmenų mokesčius. 1953 2,5 karto sumažintas žemės ūkio mokestis (ne kolūkiečiams tarifas buvo dvigubai didesnis). 1958 panaikinti privalomi žemės ūkio produkcijos pristatymai valstybei. 1957 mažas pajamas gaunantys gyventojai atleisti nuo pajamų mokesčio, jiems sumažintas viengungių, vienišų ir mažašeimių asmenų mokestis (nuo 1958 vienišos motinos ir asmenys, turintys vaikų, mokesčio nemokėjo). Dar buvo mokami vietiniai pastatų (iki 1981 trobesių) ir žemės savininkų (imami iš kooperatinių organizacijų, įmonių ir gyventojų), transporto priemonių savininkų mokesčiai. Apyvartos mokesčio įplaukos 1970 sudarė 45,4 % (1980 – 59,2 %, 1989 – 36,9 %), valstybinių įmonių ir organizacijų pelno įmokos ir kiti mokėjimai – 31,9 % (1980 – 19,5 %, 1989 – 27,2 %), gyventojų mokesčiai – 7,0 % (1980 – 6,7 %, 1989 – 12,6 %) LSSR valstybės biudžeto pajamų.
262
Lietuvos mokesčių sistemos reformos po 1990 metų
Atkūrus nepriklausomybę pradėta kurti nauja Lietuvos mokesčių sistema. Nuo 1990 priimti daugiau kaip 25 mokesčių, įmokų ir rinkliavų įstatymai, jie daug kartų keisti, taisyti, t. p. nuolat buvo keičiamos apmokestinimo nuostatos. Vietoj SSRS valstybės biudžeto pajamų pagrindinio šaltinio – apyvartos mokesčio – įvesti bendrasis ir individualusis akcizai. 1992 iš jų gauta atitinkamai 28,9 % (24 389,6 mln. talonų) ir 13,2 % (11 167,9 mln. talonų) valstybės biudžeto pajamų.
1991 įvesti juridinių asmenų pelno (2003 pakeistas pelno mokesčiu), fizinių asmenų pajamų mokestis (2003 pakeistas gyventojų pajamų mokesčiu), žemės mokestis, mokestis už valstybinius gamtos išteklius (mokesčio objektas – naudingosios iškasenos: dolomitas, durpės, gintaras, klintys, molis, žvyras ir kitos, išskyrus angliavandenilius ir gydymo įstaigose naudojamas durpes, t. p. vanduo ir statybinis gruntas, nuo 2003 – ir medžiojamieji gyvūnai), mokesčiai už aplinkos teršimą, 1992 – naftos ir dujų (nuo 2015 angliavandenilių) išteklių mokestis. 1994 vietoj bendrojo akcizo įvestas pridėtinės vertės mokestis, individualųjį pakeitė akcizas, t. p. įvesti žyminis, prekyviečių (panaikintas 2003 pabaigoje) mokesčiai. 1995 įsigaliojo įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto (2006 pakeistas nekilnojamojo turto mokesčiu), paveldimo ar dovanojamo turto (2003 pakeistas paveldimo turto mokesčiu), konsulinis mokestis.
1997–2000 sumažinti daugelio mokesčių tarifai, kartu sugriežtinta mokesčių administravimas, muitinės kontrolė ir atsakomybė už mokesčių vengimą. 2001 Lietuvos mokesčių įstatymai pradėti derinti su Europos Sąjungos reikalavimais. Sumažėjo gyventojų pajamų mokesčio pagrindinis tarifas: iki 2006 jis sudarė 33 %, 2006 07 01–2007 – 27 %, 2008 – 24 %, nuo 2009 – 15 % (atskirai išskirta 6 % privalomojo sveikatos draudimo įmoka, kuri iki 2008 buvo gyventojų pajamų mokesčio sudėtinė dalis). Mokesčių politika dažnai buvo naudojama ne esminėms ekonominėms reformoms, o trumpalaikėms nacionalinio biudžeto pajamų didinimo problemoms spręsti.
856
Lietuvos mokesčių sistemos struktūra ir administravimas
Lietuvos mokesčių sistema apima mokesčius, rinkliavas ir įmokas, kurios surenkamos iš mokesčių mokėtojų į bendruosius valstybės ir savivaldybių lėšų fondus. Mokesčių rūšis, jų tarifus ir lengvatų teikimo tvarką nustato ir keičia Seimas. Pagrindinius mokesčių administravimo teisinius elementus reglamentuoja, visiems mokesčiams taikomas procedūras (išskyrus numatytas išimtis), mokesčių sąrašą ir kita nustato Mokesčių administravimo įstatymas (2004). Konkrečius mokesčius ir rinkliavas reglamentuoja atitinkami specialieji įstatymai. Jie t. p. numato, kokioms valstybės institucijoms pavedama vykdyti mokesčių administravimo funkcijas.
Mokesčių sąrašas ir tarifai nuolat kinta. Lietuvoje administruojami (2019) šie mokesčiai, įmokos ir rinkliavos: pridėtinės vertės mokestis, akcizai, gyventojų pajamų mokestis, pelno mokestis, nekilnojamojo turto mokestis, žemės mokestis, mokestis už valstybinius gamtos išteklius, angliavandenilių išteklių mokestis, konsulinis mokestis, žyminis mokestis, paveldimo turto, loterijų ir azartinių lošimų, socialinis (faktiškai taikytas tik 2006–07, imtas procentais nuo juridinių asmenų apmokestinamojo pelno, skirtas socialinėms programoms ir priemonėms finansuoti) mokesčiai, mokesčiai už aplinkos teršimą, pramoninės nuosavybės objektų registravimą, valstybės turto naudojimą patikėjimo teise, privalomojo sveikatos draudimo, valstybinio socialinio draudimo įmokos, įmokos į Garantinį fondą, valstybės rinkliavos, atskaitymai nuo pajamų pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymą, muitai, kitos įmokos.
Pagrindinės mokesčius administruojančios institucijos yra Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos (administruoja visus Mokesčių administravimo įstatyme numatytus mokesčius, išskyrus nurodytas išimtis), Lietuvos muitinė (administruoja muitus bei priskirtą pridėtinės vertės mokesčio ir akcizo dalį), Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba (atsako už valstybinio socialinio draudimo įmokų administravimą). Kitos institucijos įgyvendina atitinkamo mokesčio įstatymą ir atlieka tam tikrus mokesčių administravimo veiksmus tik tais atvejais, kurie nurodyti atitinkamo mokesčio įstatyme (pvz., Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija vykdo mokesčių už valstybinius gamtos išteklius, aplinkos teršimą, angliavandenilių išteklių mokesčio ir atskaitymų nuo pajamų pagal Miškų įstatymą administravimo veiksmus).
2018 į Lietuvos nacionalinį biudžetą surinktų mokesčių ir rinkliavų struktūra (%)
Dauguma mokesčių priskiriama valstybės biudžeto, kiti (pvz., žemės, paveldimo turto mokesčiai, nuomos mokestis už valstybinę žemę, dalis įplaukų iš gyventojų pajamų, nekilnojamojo turto mokesčių, mokesčių už aplinkos teršimą, valstybinius gamtos išteklius, vietinės rinkliavos) – savivaldybių biudžetų pajamoms. Mokesčiai t. p. įskaitomi ir į tikslinius fondus – Valstybinio socialinio draudimo, Privalomojo sveikatos draudimo, Garantinį fondą ir kitus. Pagal apmokestinimo objektą ir mokėtojo bei valstybės santykius skiriami tiesioginiai (nustatomi pajamoms ir turtui) ir netiesioginiai (prekėms ir paslaugoms, sumokami per jų kainas ar įtraukus į tarifus). Lietuvos mokesčių sistemai būdingas aukštas netiesioginių mokesčių lygis – jie sudaro daugiau kaip 60 % nacionalinio biudžeto pajamų. Daugiausia surenkama pridėtinės vertės mokesčio, gyventojų pajamų mokesčio, akcizų ir pelno mokesčio (paveikslas).
856
Lietuvos mokesčių atskiros rūšys 21 amžiuje
Pridėtinės vertės mokestis. Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymą (2002) šiuo mokesčiu apmokestinamos prekės ir paslaugos šalies teritorijoje ir importo prekės (mokesčio suma įskaičiuojama į prekės ir paslaugos kainą). Pridėtinės vertės mokestis yra pagrindinis netiesioginis mokestis Lietuvoje, mokamas į valstybės biudžetą, jį privalo mokėti bet kokią ekonominę veiklą vykdantys fiziniai ir juridiniai asmenys, kurių pajamos už parduotas prekes ir suteiktas paslaugas per paskutinius 12 mėnesių sudarė daugiau kaip 45 000 eurų, t. p. fiziniai ir juridiniai asmenys, įsigiję iš kitų Europos Sąjungos šalių prekes (išskyrus naujas transporto priemones ir akcizais apmokestinamas prekes), kurių vertė per kalendorinius metus sudarė daugiau kaip 14 000 eurų. Kiti fiziniai ir juridiniai asmenys gali registruotis pridėtinės vertės mokesčio mokėtojais savanoriškai.
Mokesčio standartinis tarifas – 21 % nuo prekės ar paslaugos vertės. Lengvatinis 5 % tarifas taikomas vaistams ir medicinos pagalbos priemonėms, kurių įsigijimo išlaidos visiškai ar iš dalies kompensuojamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, neįgaliųjų techninės pagalbos priemonėms ir jų remontui, laikraščiams, žurnalams ir kitiems periodiniams leidiniams, 9 % tarifas – šilumos energijai, tiekiamai gyvenamosioms patalpoms šildyti (įskaitant šilumos energiją, perduodamą per karšto vandens tiekimo sistemą), į gyvenamąsias patalpas tiekiamam karštam vandeniui arba šaltam vandeniui karštam vandeniui paruošti ir šilumos energijai, sunaudotai šiam vandeniui pašildyti, knygoms ir neperiodiniams informaciniams leidiniams (vadovėliams, pratybų sąsiuviniams, enciklopedijoms, žodynams, žinynams, brošiūroms, nuotraukų ir reprodukcijų albumams, vaikiškoms knygelėms su paveikslėliais, piešimo ir spalvinimo knygelėms, natoms, žemėlapiams, brėžiniams ir kita, išskyrus kalendorius, užrašų knygeles ir kai kuriuos kitus spaudinius), viešbučių ir kitoms turistų apgyvendinimo paslaugoms, keleivių vežimo reguliaraus susisiekimo maršrutais ir jų bagažo vežimo paslaugoms, buitiniams energijos vartotojams tiekiamoms malkoms ir medienos produktams, skirtiems kūrenimui.
Neapmokestinamos su sveikatos priežiūra susijusios prekės ir paslaugos, kurias teikia tokią teisę turintys asmenys, t. p. žmogaus organai, kraujas ir motinos pienas, dantų protezai, vaikų, jaunimo, senelių ir neįgaliųjų globos ir rūpybos institucijų socialinės paslaugos, švietimo ir mokymo, kultūros ir sporto, politinių partijų, profesinių sąjungų, religinių bendruomenių, kitų pelno nesiekiančių juridinių asmenų veiklos, pašto, radijo ir televizijos transliuotojų teikiamos visuomenės informavimo paslaugos, draudimo, finansinės, azartinių lošimų ir loterijų, keleivių ir jų bagažo vežimo tarptautiniais maršrutais, nekilnojamojo turto nuomos ir pardavimo paslaugos, prekės, išvežamos į kitas Europos Sąjungos valstybes fiziniams ar juridiniams asmenims, kurie yra pridėtinės vertės mokesčio mokėtojai, arba eksportuojamos už Europos Sąjungos ribų, prekės ir paslaugos, skirtos užsienio valstybių diplomatinėms atstovybėms ir konsulinėms įstaigoms Lietuvoje, tarptautinėms organizacijoms ir Europos Sąjungos institucijoms, laivai ir orlaiviai, jų priežiūra, remontas, modernizavimas ir nuoma, kai kurios kitos prekės ir paslaugos. Mokant pardavimo ir (ar) importo pridėtinės vertės mokestį, iš priskaičiuotos jo sumos pagal pateiktą deklaraciją atskaitomas pirkimo pridėtinės vertės mokestis.
Akcizai. Pagal Akcizų įstatymą (2001, nauja redakcija 2010) akcizais apmokestinama etilo alkoholis ir alkoholiniai gėrimai (alus, vynas iš šviežių vynuogių, kiti fermentuoti gėrimai ir tarpiniai produktai), apdorotas (cigaretės, cigarai, cigarilės, rūkomasis tabakas) ir neapdorotas tabakas, kaitinamojo tabako produktai, elektroninių cigarečių skystis, energiniai produktai (variklių benzinas, žibalas, gazolis, mazutas, orimulsija, naftos dujos ir dujiniai angliavandeniliai, akmens anglys, koksas, lignitas, kaip variklių degalai naudojamos gamtinės dujos), elektros energija.
Alui, vynui ir kitiems alkoholiniams gėrimams bei etilo alkoholiui nustatyti fiksuoto dydžio mokesčio tarifai už vieną hektolitrą produkto, atsižvelgiant į faktinę alkoholio koncentraciją, cigaretėms taikomas kombinuotasis tarifas (fiksuoto dydžio specifinis elementas už 1000 cigarečių ir vertybinis elementas procentais nuo maksimalios mažmeninės kainos), kitam apdorotam tabakui – fiksuoto dydžio akcizas už vieną kilogramą produkcijos, kaitinamojo tabako produktams – fiksuoto dydžio akcizas už vieną kilogramą tabako, elektroninių cigarečių skysčiui – fiksuoto dydžio akcizas už vieną mililitrą skysčio, energiniams produktams – fiksuoto dydžio akcizas už vieną toną ar 1000 litrų produkto, elektros energijai – fiksuoto dydžio akcizas už vieną megavatvalandę pagal tai, kokioms reikmėms ji naudojama.
Akcizų lengvatos taikomos iš biologinės kilmės medžiagų ar su jų priedais pagamintiems energiniams produktams. Neapmokestinama savo reikmėms gaminami alkoholiniai gėrimai, etilo alkoholis sveikatinimo reikmėms, produkcija acto gamybai, navigacijos tikslais tiekiami orlaivių, laivų degalai, dujų buitiniuose balionuose tiekiamos naftos dujos ir dujiniai angliavandeniliai, elektros energijos gamybai naudojama, pagaminta naudojant atsinaujinančiuosius energijos šaltinius, tiekiama gyventojams ir juridiniams asmenims, turintiems teisę gauti paramą pagal Labdaros ir paramos įstatymą (1993, nauja redakcija 2017), elektros energija ir kita.
Gyventojų pajamų mokestis. Šis mokestis, mokamas nuo 2003 pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą (2002), pakeitė fizinių asmenų pajamų mokestį. Gyventojų pajamų mokesčio mokėjimo tikslais skiriami nuolatiniai Lietuvos gyventojai (fiziniai asmenys, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta mokestiniu laikotarpiu, t. y. per kalendorinius metus, yra Lietuvoje, kurių asmeninių, socialinių ar ekonominių interesų buvimo vieta dažniau yra Lietuvoje nei užsienyje, kurie per mokestinį laikotarpį Lietuvoje ištisai ar su pertraukomis išbūna ne mažiau kaip 183 dienas arba ne mažiau kaip 280 dienų per 2 vienas po kito einančius mokestinius laikotarpius ir per vieną jų – ne mažiau kaip 90 dienų, t. p. Lietuvos piliečiai, neišbūnantys Lietuvoje nurodyto dienų skaičiaus, bet kuriems atlyginimas mokamas ar buvimo užsienyje išlaidos dengiamos iš Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų) ir nenuolatiniai gyventojai, gaunantys Lietuvoje pajamas.
Apskaičiuojant gyventojų apmokestinamąsias pajamas, iš visų gautų pajamų (pinigais ir natūra) atimama: neapmokestinamosios pajamos (iš valstybės, savivaldybių, socialinio draudimo lėšų mokamos pašalpos, išskyrus ligos, motinystės, tėvystės, vaiko priežiūros pašalpas, ne gyvybės draudimo išmokos, pensijos, palūkanos už Lietuvos ir kitų šalių vyriausybės ar savivaldybių vertybinius popierius ir Lietuvos bei užsienio kredito įstaigose laikomus indėlius, jeigu vertybiniai popieriai įsigyti ir indėlių sutartys sudarytos iki 2013 arba gautų palūkanų suma ne didesnė kaip 500 eurų per metus, iš valstybės ir savivaldybių biudžetų mokamos studentų ir moksleivių stipendijos bei pašalpos, kaip labdara ar parama gautos pajamos, pajamos iš paveldėjimo, loterijų laimėjimai ir kita); iš veiklos, kuria verstasi turint verslo liudijimą, gautos pajamos (už jas fiksuoto dydžio gyventojų pajamų mokestis, kurį nustato savivaldybių tarybos, mokamas iš anksto, įsigyjant verslo liudijimą); su individualios veiklos pajamų gavimu susiję leidžiami atskaitymai; per mokestinį laikotarpį parduoto ar kitaip nuosavybėn perleisto ne individualios veiklos turto ir individualios veiklos nekilnojamojo turto įsigijimo kaina ir su jo pardavimu ar kitokiu perleidimu susijusios išlaidos; neapmokestinamasis pajamų dydis (taikomas tik pajamoms iš darbo santykių ir sudaro 0–300 eurų per mėnesį, priklausomai nuo gyventojo iš darbo santykių gaunamų pajamų dydžio: kuo didesnės šios pajamos, tuo mažesnis neapmokestinamasis pajamų dydis; neįgaliesiems taikomas didesnis neapmokestinamųjų pajamų dydis – iki 353 eurų per mėnesį); įstatymo numatytos nuolatinio Lietuvos gyventojo patirtos išlaidos (gyvybės draudimo įmokos, įmokos į pensijų fondus, mokesčiai už studijas ir profesinį mokymą, išlaidos pastatų ir kitų statinių apdailos ir bet kokio remonto, išskyrus daugiabučių gyvenamųjų namų atnaujinimą ir modernizavimą, darbams, lengvųjų automobilių remontui, nepilnamečių vaikų, įvaikių, globotinių, kuriems nustatyta nuolatinė globa ar rūpyba šeimoje, iki 18 metų amžiaus priežiūros paslaugoms).
Apmokestinamosioms pajamoms taikomas 15 % gyventojų pajamų mokesčio tarifas, lengvatinis 5 % tarifas taikomas ne individualios veiklos pajamoms, gautoms pardavus ar kitaip nuosavybėn perleidus atliekas. Nuolatiniai Lietuvos gyventojai turi teisę iki 2 % sumokėto gyventojų pajamų mokesčio pervesti ne į valstybės biudžetą, o Lietuvos juridiniams asmenims, turintiems teisę gauti paramą pagal Labdaros ir paramos įstatymą, dar 1 % – politinėms partijoms ir 1 % – profesinėms sąjungoms.
Pelno mokestis. Pagal Pelno mokesčio įstatymą (2001, įsigaliojo 2002) šį mokestį moka juridinio asmens teises turinčios įmonės, t. p. juridiniai asmenys, kurie verčiasi nekomercine veikla, bet gauna pajamų iš komercinės veiklos. 15 % mokesčio tarifu apmokestinama Lietuvos juridinių asmenų ir užsienio juridinių asmenų per jų nuolatines buveines Lietuvoje gautas apmokestinamasis pelnas (apskaičiuotas iš pajamų atėmus neapmokestinamąsias pajamas ir leidžiamus atskaitymus) ir pajamos iš paskirstytojo pelno (dividendai ir kita), gauta parama, panaudota ne pagal Labdaros ir paramos įstatyme numatytą paskirtį, 10 % tarifu be atskaitymų – užsienio vieneto (užsienio juridinis asmuo, kurio buveinė yra užsienio valstybėje) ne per nuolatinę buveinę Lietuvoje gautos pajamos (palūkanos, autorinis atlyginimas, pajamos už parduotą, kitaip perleistą ar išnuomotą turtą), kurių šaltinis yra Lietuvoje.
Apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, patirtos išlaidos mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros darbams, išskyrus ilgalaikio turto nusidėvėjimo ir amortizacijos sąnaudas, gali būti atimtos iš gautų pajamų tris kartus. Juridiniams asmenims, kurių vidutinis sąrašinis darbuotojų skaičius ne didesnis kaip 10 ir mokestinio laikotarpio pajamos ne didesnės kaip 300 000 eurų (mikroįmonėms), pirmojo mokestinio laikotarpio pelnas neapmokestinamas, o vėlesniais mokestiniais laikotarpiais taikomas lengvatinis 5 % pelno mokesčio tarifas. Lengvatinis 5 % pelno mokesčio tarifas t. p. nustatomas kooperatinėms bendrovėms (kooperatyvams), kurioms daugiau kaip 50 % per mokestinį laikotarpį gautų pajamų sudaro pajamos iš žemės ūkio veiklos, ir Lietuvos juridinių asmenų ir užsienio juridinių asmenų per jų nuolatines buveines Lietuvoje gautam pelnui iš jų sukurtų išradimų ir kompiuterinių programų naudojimo, pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn. Pelno mokesčio nemoka valstybės ir savivaldybių institucijos, įstaigos ir organizacijos, biudžetinės įstaigos, Europos ekonominių interesų grupės.
Nekilnojamojo turto mokestis. Šį mokestį (0,3–3 % nekilnojamojo turto mokestinės vertės; konkretų tarifą nustato savivaldybės, kurios teritorijoje yra nekilnojamasis turtas, taryba, ji gali nustatyti ir kelis diferencijuotus mokesčio tarifus atsižvelgdama į nekilnojamojo turto paskirtį, naudojimą, teisinį statusą, jo technines savybes, priežiūros būklę, apleistumą, buvimo vietą, mokesčio mokėtojų kategorijas) privalo mokėti juridiniai asmenys už jiems nuosavybės teise priklausantį ir iš fizinių asmenų perimtą naudotis (neterminuotai arba ilgesniam kaip vieno mėnesio laikotarpiui) nekilnojamąjį turtą, t. p. gyventojai (Lietuvos ir užsienio valstybių piliečiai bei asmenys be pilietybės) už jiems nuosavybės teise priklausantį Lietuvoje esantį nekilnojamąjį turtą, kurio bendroji vertė didesnė kaip 220 000 eurų. Neapmokestinamas gyventojų nekilnojamasis turtas, kuris naudojamas žemės ūkio veikloje, švietimo darbe, socialinei globai ir socialinei priežiūrai, švietimo darbui, yra kapinių teritorijoje, juridinių asmenų nekilnojamasis turtas, kuris naudojamas aplinkosaugai, priešgaisrinei apsaugai, sveikatos priežiūros paslaugoms, yra kapinių teritorijoje ir kita.
Nekilnojamojo turto mokesčio lėšos pervedamos į savivaldybės biudžetą. Savivaldybės savo biudžeto sąskaita gali sumažinti nekilnojamojo turto mokestį arba nuo jo atleisti. Mokestį reglamentuoja Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas (2005, įsigaliojo 2006), kuris pakeitė iki 2006 galiojusį Įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokesčio įstatymą (pagal jį mokestį turėjo mokėti tik įmonės ir organizacijos už joms nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą).
Žemės mokestis. Šiuo mokesčiu pagal Žemės mokesčio įstatymą (1992, nauja redakcija 2013) apmokestinama fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausanti privati žemė Lietuvos teritorijoje, išskyrus miško žemę ir žemės ūkio paskirties žemę, kurioje įveistas miškas. Žemės mokesčiu t. p. neapmokestinama bendro naudojimo kelių, nacionalinių parkų, draustinių, vandens telkinių pakrančių apsaugos juostų, gamtos, istorijos, architektūros paminklų, nekilnojamojo kultūros paveldo objektų ir kai kurių kitų rūšių žemė, o ūkininko ūkiui steigti įgyta žemė – pirmuosius trejus metus nuo nuosavybės teisės į ją įgijimo. Žemės mokesčio nemoka užsienio valstybių diplomatinės atstovybės ir konsulinės įstaigos, tarptautinės tarpvyriausybinės organizacijos ir jų atstovybės, bankrutavusios įmonės, Lietuvos bankas, žemės savininkai, kurių mokėtinas mokestis per metus už visus turimus žemės sklypus neviršija dviejų eurų.
Žemės mokestis mokamas į savivaldybės, kurios teritorijoje yra žemė, biudžetą iki einamųjų mokestinių metų lapkričio 15 dienos ir skaičiuojamas nuo žemės rinkos vertės, nustatytos atlikus masinį ar individualų žemės vertinimą (žemės ūkio paskirties žemės, išskyrus apleistas žemės ūkio naudmenas, apmokestinamoji vertė yra jos rinkos vertė, padauginta iš koeficiento 0,35). Mokesčio tarifai yra 0,01–4 % žemės apmokestinamosios vertės per metus, konkretų tarifą, kuris galios ateinančiais metais, nustato kiekvienos savivaldybės taryba iki einamųjų metų birželio 1 dienos. Savivaldybės taryba gali nustatyti ir kelis žemės mokesčio tarifus, kurie diferencijuojami atsižvelgiant į žemės naudojimo pagrindinę paskirtį, naudojimo būdą, žemės sklypo dydį ir buvimo vietą, mokesčio mokėtojų kategorijas (fizinių asmenų socialinę padėtį, juridinių asmenų dydį ar teisinę formą).
Mokestis už valstybinius gamtos išteklius. Pagal Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymą (1991, nauja redakcija 2007) juridiniai ir fiziniai asmenys, kurie įstatymų nustatyta tvarka išgauna valstybinius gamtos išteklius (naudingąsias iškasenas, paviršinį, požeminį, mineralinį vandenį, statybinį gruntą) ar medžioja gyvūnus, moka nustatyto dydžio mokesčius pagal faktiškai išgautų gamtos išteklių kiekį ar naudojamus medžioklės plotus. Nuo mokesčio atleidžiami žemės naudotojai, kurie ūkiniams reikalams (ne pardavimui) naudoja jiems suteiktame sklype esančias statybinių medžiagų žaliavas ir vandenį, t. p. biologinio profilio mokslo ir mokymo įstaigos, kurios vykdo laukinės gyvūnijos, jos gyvenamosios aplinkos ir medžioklės mokslinius tyrimus bei studentų mokymą ir naudoja medžiojamųjų gyvūnų išteklius. Už nedeklaruotą gamtinių išteklių išgavimą ar jų išgavimą be leidimo mokestis didinamas 10 kartų.
70 % mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą patenka į savivaldybės, kurios teritorijoje naudojami šie ištekliai, 30 % – į valstybės biudžetą. Už kitus gamtos išteklius 80–90 % mokesčio įskaitoma į valstybės, 10–20 % – į savivaldybės, kurioje išgaunami šie ištekliai, biudžetą.
Angliavandenilių išteklių mokestis. Šį mokestį pagal Angliavandenilių išteklių mokesčio įstatymą (1992, iki 2015 Naftos ir dujų išteklių mokesčio įstatymas) moka Lietuvos ir užsienio juridiniai bei fiziniai asmenys, kurie nustatyta tvarka išgauna naftą ir gamtines dujas Lietuvos teritorijoje ir jos ekonominėje zonoje Baltijos jūroje. Mokestis apskaičiuojamas pagal faktiškai per mokestinį laikotarpį išgautą naftos ir dujų kiekį. Mokesčio dydį sudaro bazinis ir kompensacinis tarifai. Baziniu tarifu apmokestinama iš visų telkinių išgauta nafta ir dujos, kompensaciniu – išgauta iš telkinių, kuriems surasti ar išžvalgyti panaudotos valstybinės lėšos. Bazinis tarifas nustatomas atsižvelgiant į telkinių buvimo vietą ir gavybos mastą, kompensacinis sudaro 4,5–9 %, atsižvelgiant į tai, koks buvo valstybinių ir privačių lėšų santykis šiam telkiniui surasti ar išžvalgyti.
Mokestis už aplinkos teršimą. Pagal Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymą (1999, nauja redakcija 2002, įsigaliojo 2003) apmokestinami į aplinką išmetami teršalai, kai kurie gaminiai, pripildyta pakuotė, sąvartynuose šalinamos atliekos. Mokesčio mokėtojai – iš stacionarių taršos šaltinių aplinką teršiantys fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie turi turėti taršos leidimą su nurodytais teršalų išmetimo į aplinką normatyvais, iš ūkinei komercinei veiklai naudojamų mobilių taršos šaltinių teršiantys fiziniai ir juridiniai asmenys, gaminių (padangų, transporto priemonių akumuliatorių, galvaninių elementų, vidaus degimo variklių filtrų ir kitų) gamintojai ir importuotojai (už teršimą gaminių ir pakuočių atliekomis), sąvartynų operatoriai.
Mokesčių tarifai ir tarifų koeficientai nustatomi iš stacionarių taršos šaltinių išmetamiems teršalams ir teršalų grupėms (išmetami į atmosferą, vandens telkinius, žemės paviršių ir gilesnius jos sluoksnius) pagal jų kenksmingumą aplinkai, pakuotei – pagal jos rūšis (stiklinė, plastikinė, kombinuota, metalinė, popierinė, kartoninė, polietileno tereftalato ir kita), transporto rūšims (motorinės ir geležinkelių transporto priemonės, laivai, lėktuvai) – pagal kuro rūšį ar veiklos ciklą, sąvartynuose šalinamoms atliekoms – pagal atliekų pavojingumą. Surinkti mokesčiai už teršimą gaminių ar pakuotės atliekomis ir sąvartynuose šalinamomis atliekomis patenka į valstybės biudžetą, 30 % mokesčių už teršalų į aplinką išmetimą – į valstybės biudžetą, 70 % – į savivaldybės, kurios teritorijoje yra taršos objektas, biudžetą.
Konsulinis mokestis. Šį nustatyto dydžio mokestį pagal Konsulinio mokesčio įstatymą (1994, įsigaliojo 1995, nauja redakcija 2008) moka užsienio ir Lietuvos juridiniai asmenys (išskyrus Lietuvos banką), užsienio valstybių ir Lietuvos piliečiai, asmenys be pilietybės už Lietuvos užsienio reikalų ministerijos Konsulinio departamento, Lietuvos diplomatinių atstovybių ir konsulinių įstaigų užsienyje jiems teikiamas konsulines paslaugas, atliekamus notarinius veiksmus ar išduodamus juridinę galią turinčius dokumentus.
Mokestis imamas už paso ar asmens tapatybės kortelės išdavimą, civilinės būklės aktų įregistravimą ir dokumentų išdavimą, dokumentų vizai gauti priėmimą ir nagrinėjimą bei vizos išdavimą, dokumentų pareikalavimą iš Lietuvos įstaigų, dokumentų legalizavimą, atliekamus notarinius veiksmus ir konsulines paslaugas globos, rūpybos, teisės į palikimą bei kitais turtiniais klausimais, dokumentų išduoti leidimą gyventi Lietuvoje tvarkymą ir kitas paslaugas. Konsulinio mokesčio dydis yra nuo dviejų iki 500 eurų. Mokestis sumokamas prieš teikiant konsulines paslaugas ir įskaitomas į valstybės biudžetą.
Žyminis mokestis. Šį nustatyto dydžio (fiksuotą ar procentais nuo ieškinio sumos) mokestį moka fiziniai ir juridiniai asmenys už ieškinius, pareiškimus teismui, prašymus peržiūrėti sprendimus ar atnaujinti procesą, t. p. už apeliacinius ir kasacinius skundus bei išduodamus procesinius dokumentus. Nuo mokesčio gali būti atleisti ieškovai bylose dėl išlaikymo priteisimo, dėl žalos, susijusios su asmens sveikatos sužalojimu ar gyvybės atėmimu, dėl nusikalstama veika padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, ieškovai (darbuotojai ir vartotojai) bylose dėl visų iš darbo teisinių santykių kylančių reikalavimų ir dėl vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų taikymo, ieškovai ir turtinius reikalavimus pareiškiantys asmenys – įmonių bankroto ir restruktūrizavimo bylose, prokurorai, valstybės ir savivaldybių institucijos bei kiti asmenys, kai siekiama apginti viešąjį, valstybės ar savivaldybės interesus, Lietuvos bankas, Turto bankas, t. p. kiti asmenys Civilinio proceso kodekso (2002, įsigaliojo 2003) ar kitų įstatymų numatytais atvejais. Motyvuotu asmens prašymu teismas, atsižvelgdamas į turtinę padėtį, rašytinio proceso tvarka gali asmenį iš dalies atleisti nuo žyminio mokesčio arba atidėti jo mokėjimą.
Paveldimo turto mokestis. Pagal Paveldimo turto mokesčio įstatymą (2002, įsigaliojo 2003) šį mokestį moka Lietuvos gyventojai (nuolatiniai ir nenuolatiniai) už paveldėtą (pagal įstatymą ar testamentą) turtą. Mokestis skaičiuojamas procentais nuo paveldimo turto apmokestinamosios vertės (ji yra 30 % mažesnė už paveldimo turto vertę): jei ji ne didesnė kaip 150 000 eurų – 5 %, jei didesnė kaip 150 000 eurų – 10 %. Mokesčiu neapmokestinama sutuoktinių, vaikų (įvaikių), tėvų (įtėvių), globėjų (rūpintojų), globotinių (rūpintinių), senelių, vaikaičių, brolių, seserų paveldimas turtas, t. p. paveldimo turto apmokestinamoji vertė, neviršijanti 3000 eurų. Savivaldybės taryba gali atidėti mokesčio sumokėjimo terminą ne ilgesniam kaip vienerių metų laikotarpiui po paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, savo biudžeto sąskaita sumažinti mokestį arba nuo jo atleisti.
Loterijų ir azartinių lošimų mokestis. Pagal Loterijų ir lošimų mokesčio įstatymą (2001–03 Azartinių lošimų mokesčio, 2003–08 Loterijų ir azartinių lošimų mokesčio įstatymas) apmokestinami juridiniai asmenys, kurie organizuoja loterijas pagal Loterijų įstatymą (2003, įsigaliojo 2004) ir azartinius lošimus pagal Azartinių lošimų įstatymą (2001). Loterijų ir azartinių lošimų mokestis mokamas į valstybės biudžetą (kai organizuojamos didžiosios loterijos ir azartiniai lošimai) arba savivaldybės, kuri išdavė licenciją rengti loteriją, biudžetą (kai organizuojamos mažosios loterijos).
Organizuojantieji loterijas moka 5 % nuo išplatintų loterijos bilietų nominaliosios vertės, organizuojantieji nuotolinius lošimus – 10 % gautų įplaukų (atėmus išmokėtus laimėjimus), organizuojantieji bingą, totalizatorių, lažybas – 15 % gautų įplaukų (atėmus išmokėtus laimėjimus). Už kiekvieną lošimo įrenginį organizuojant lošimus automatais ir stalo lošimus mokamas fiksuotas mokestis: už A kategorijos lošimo automatą – 232 eurai, B kategorijos – 87 eurai, už ruletės, kortų arba kauliukų stalą – 1738 eurai per mėnesį.
Mokestis už pramoninės nuosavybės objektų registravimą. Pagal Mokesčių už pramoninės nuosavybės objektų registravimą įstatymą (2001) nustatyto dydžio mokestį moka fiziniai ir juridiniai asmenys (išskyrus Lietuvos banką) už pramoninės nuosavybės objektų registravimą ir su tuo susijusių dokumentų išdavimą, t. p. už išradimo patento, pramoninio dizaino, prekių ženklų galiojimo termino pratęsimą.
Mokestis už valstybės turto naudojimą patikėjimo teise. Pagal Mokesčio už valstybės turto naudojimą patikėjimo teise įstatymą (2004, įsigaliojo 2005) apmokestinamas visas valstybės įmonei patikėjimo teise perduotas turtas, išskyrus žemę. Pagrindinis tarifas – 2 % apmokestinamojo turto vertės. Kai kurioms konkrečioms įstaigoms taikomi 0,1 % ir 0,05 % tarifai, o Ignalinos atominė elektrinė šio mokesčio nemoka.
Privalomojo sveikatos draudimo įmokos. Privalomojo sveikatos draudimo įmokų dydį nustato Sveikatos draudimo įstatymas (1996, įsigaliojo 1997, nauja redakcija 2003). Darbuotojai, dirbantys pagal sutartis, narystės pagrindais (pvz., žemės ūkio bendrovėse, kooperatinėse organizacijose), valstybės tarnautojai, politikai, pareigūnai, kariai, asmenys, besiverčiantys individualia veikla, gaunantys pajamas pagal autorines sutartis, pajamas iš sporto ar atlikėjo veiklos ir kai kurie kiti asmenys moka 6,98 % privalomojo sveikatos draudimo įmokas nuo jų gautų pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos.
Asmenys, dirbantys pagal verslo liudijimus, kas mėnesį moka 6,98 % minimaliosios mėnesinės algos dydžio, o ūkininkai ir jų partneriai, kurių žemės ūkio valdos ar ūkio ekonominis dydis pagal valstybės įmonės Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro atliktus skaičiavimus už praėjusius metus yra ne didesnis kaip 2 ekonominio dydžio vienetai, – 2,33 % minimaliosios mėnesinės algos dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas. Asmenims, gaunantiems ligos ir motinystės socialinio draudimo išmokas, iš kurių turi būti išskaitomas gyventojų pajamų mokestis, privalomojo sveikatos draudimo įmokų tarifas yra 6 % šių pajamų dydžio.
Valstybinio socialinio draudimo įmokos. Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymą (1991, nauja redakcija 2017) visi dirbantieji privalomai draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu. Nustatyto dydžio įmokas į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą moka apdraustieji asmenys ir (arba) jų draudėjai (darbdaviai).
Konkrečių rūšių socialinio draudimo įmokų tarifai ir jų dydžiai (dalys) tvirtinami atitinkamų metų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymu. Pvz., samdomųjų darbuotojų, savarankiškai dirbančių ir kitų apdraustųjų asmenų pensijų socialinio draudimo įmokos sudaro 8,72 % (norintys dalyvauti pensijų kaupime papildomai moka 1,8 % ar 3 % pensijų kaupimo įmokas), ligos socialinio draudimo – 2,09 %, motinystės socialinio draudimo įmokos – 1,71 % nuo apdraustojo asmens pajamų. Nedarbo socialinio draudimo įmokas už samdomuosius darbuotojus moka jų darbdaviai, šios įmokos sudaro 1,31 % apdraustojo asmens pajamų dirbant pagal neterminuotas ir 2,03 % – pagal terminuotas darbo sutartis. Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įmokos mokamos t. p. iš darbdavių lėšų pagal keturis skirtingus tarifus, atsižvelgiant į įmonėje, įstaigoje, organizacijoje įvykusių nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų skaičių, – 0,14 %, 0,36 %, 0,7 % ir 1,4 % nuo apdraustojo asmens pajamų. Apmokestinamąsias pajamas sudaro ne mažesnis už minimalią mėnesinę algą darbo užmokestis, pašalpos, kompensacijos už atostogas, išskyrus nėštumo ir gimdymo bei vaiko iki trejų metų priežiūros atostogas, t. p. kitos išmokos, išskyrus išmokas komandiruočių išlaidoms atlyginti.
Įmokos į Garantinį fondą. Į Garantinį fondą 0,16 % darbuotojams priskaičiuoto darbo užmokesčio dydžio įmokas moka visi juridiniai asmenys (išskyrus valstybės ir savivaldybių biudžetines įstaigas, Lietuvos banką, politines partijas, profesines sąjungas, religines bendruomenes ir bendrijas), Europos Sąjungos šalių narių ir kitų Europos ekonominės erdvės valstybių juridinių asmenų padaliniai Lietuvoje, fiziniai asmenys, kurie vykdo individualią verslo veiklą su samdomaisiais darbuotojais.
Atskaitymai nuo pajamų pagal Miškų įstatymą. Pagal Miškų įstatymą (1994, nauja redakcija 2001) bendrosioms miškų ūkio reikmėms tenkinti ir gamtotvarkos priemonėms miškuose įgyvendinti Vyriausybės nustatyta tvarka miškų urėdijos, miškų savininkai ir kiti miškų valdytojai moka privalomuosius 5 % atskaitymus iš pajamų už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką. Šie atskaitymai įtraukiami į valstybės biudžeto pajamas ir naudojami miškams inventorizuoti, miškų apskaitai, valstybinių miškų miškotvarkos projektams rengti, bendrai, neatsižvelgiant į nuosavybės formą, valstybinei miškų priešgaisrinei sistemai organizuoti ir išlaikyti, stichinių nelaimių padariniams ir masinių ligų bei kenkėjų židiniams likviduoti, miško mokslo ir projektavimo darbams, privačių miškų savininkams konsultuoti ir mokyti, privačių miškų savininkų organizacinėms struktūroms kurtis, miško kelių ir susijusių miško žemės sausinimo sistemų įrenginių priežiūrai ir taisymui (remontui), informacijai apie miškus viešinti ir kita. Valstybinių miškų valdytojams nustatomi privalomieji 10 % atskaitymai į valstybės biudžetą iš pajamų už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką.
Rinkliavos. Pagal Rinkliavų įstatymą (2000, įsigaliojo 2001) fiziniai ir juridiniai asmenys (išskyrus Lietuvos banką) moka nustatyto dydžio privalomas rinkliavas už valstybės ir vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų ar organizacijų (išskyrus teismus) jiems teikiamas paslaugas, išskyrus paslaugas, už kurias įstatymų nustatyta tvarka numatytas kitoks atlyginimas. Valstybės rinkliavos (įskaitomos į valstybės biudžetą) mokamos už civilinės būklės aktų registravimą civilinės metrikacijos įstaigose, už paso, asmens tapatybės kortelės, vairuotojo pažymėjimo, išvykimo į užsienį, atvykimo į Lietuvą ir gyvenimo joje, užsieniečių įdarbinimo dokumentų išdavimą ar keitimą, už asmens gyvenamąją vietą patvirtinantį dokumentą, už licencijos verstis licencijuojama veikla išdavimą ar perregistravimą, leidimų žvejoti, įsigyti šaunamąjį ginklą išdavimą, už kitas įvairių institucijų teikiamas paslaugas. Valstybės rinkliavos dydį (nuo vieno iki 80 000 eurų) nustato Vyriausybė, atsižvelgdama į konkrečios paslaugos suteikimo išlaidas. Savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas (įskaitomos į savivaldybės biudžetą) už leidimus atlikti kasinėjimo darbus viešojo naudojimo teritorijoje (gatvėse, vietinės reikšmės keliuose, aikštėse, žaliuosiuose plotuose), atitverti ją arba apriboti eismą joje, prekiauti ar teikti paslaugas nustatytose viešosiose vietose, įrengti išorinę reklamą, organizuoti komercinius renginius viešojo naudojimo teritorijoje, įvažiuoti automobiliais ir kitomis mechaninėmis transporto priemonėmis į valstybės ar savivaldybės saugomas teritorijas (pvz., nacionalinius parkus), už naudojimąsi mokamomis vietomis automobiliams statyti, komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, už naudojimąsi gyvenamųjų vietovių viešąja turizmo ir poilsio infrastruktūra (pvz., Birštone, Druskininkuose, Palangoje kurortinė rinkliava yra 1 euras už vienam asmeniui suteiktą vieną nakvynę) ir kita.
Muitai. Muitų tarifus, muitų taikymo tvarką ir administravimą reglamentuoja muitų teisės aktai (Europos Sąjungos muitinės kodeksas, Europos Sąjungos ir Lietuvos tarptautinės sutartys, Lietuvos muitinės įstatymas ir kiti teisės aktai). 2004 05 01 Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą ir prisijungus prie Muitų sąjungos panaikinti visi muitai prekyboje su Europos Sąjungos šalimis narėmis, o su šalimis, kurios nepriklauso Europos Sąjungai, vykdoma bendroji Europos Sąjungos užsienio prekybos ir muitų politika.
Kitos įmokos. Pagal konkrečius įstatymus ar kitus teisinius aktus gali būti numatytos įvairios įmokos, pvz., administracinės baudos ir kita.
856
mokesčiai Lietuvoje; mokesčių sistema; Lietuvos mokesčiai