Lietuvõs móterų tarýba, Lietuvos moterų visuomeninė organizacija, vienijusi ir atstovavusi 17 smulkesnių draugijų. Veikė 1928–40 Kaune.
1928 09 Lietuvos moterų organizacijų atstovės buvo pakviestos Kaune susitikti su Tarptautinės moterų tarybos (angl. International Council of Women; įkurta 1888) generaline sekretore Luise van Eeghen. Ji ragino Lietuvos moteris kurti organizaciją ir su ja įstoti į Tarptautinę moterų tarybą. Susitikimo metu buvo sudarytas organizacinis komitetas, į kurį įėjo O. Mašiotienė, J. Tūbelienė, F. Bortkevičienė, Paulina Kalvaitytė‑Karvelienė, A. Kutkauskienė.
Steigiamajame susirinkime 1928 12 09 dalyvavo 20 organizacijų atstovės, Lietuvos moterų tarybą nutarė sudaryti 17 organizacijų: Lietuvos baigusių aukštąjį mokslą moterų sąjunga, Karininkų šeimų moterų draugija, Kūdikių gelbėjimo draugija, Lietuvių moterų globos draugija, Gailestingųjų seserų sąjunga, Kalinių globos draugija, Lietuvos abolicionisčių draugija, Mergaičių bičiulių draugija, Moterų sąjunga tautiniam laivynui remti, draugija Žiburėlis, draugija Lietuvos vaikas, Lietuvai pagražinti draugija, Klaipėdos moterų labdaros draugija Globa, Raudonojo Kryžiaus Jaunuomenės kuopelė, studenčių korporacija Filiae Lithuaniae (Lietuvos dukterys), studentės skautės ir šaulių moterų būrio Kauno skyrius. Lietuvių katalikių moterų draugija, didžiausia tuometinė moterų organizacija, į Lietuvos moterų tarybą nestojo, nes jau priklausė skėtinei organizacijai – Lietuvių katalikių moterų vyriausiajam sekretoriatui. Į Tarybą t. p. neįėjo Lietuvos moterų sąjunga. Lietuvos moterų tarybai galėjo priklausyti ir mišrios organizacijos, jei jų valdybose buvo nors viena moteris. Lietuvos moterų tarybos įstatai oficialiai įregistruoti 1929 04 25.
Lietuvos moterų tarybos valdybos narės, sėdi iš kairės: O. Mašiotienė, J. Tūbelienė, B. Biržiškienė, stovi pirma iš dešinės – E. Gimbutienė (apie 1933, Kaunas; Varšuvos nacionalinė biblioteka)
Lietuvos moterų taryba siekė visas moterų organizacijas suvienyti sėkmingam kultūros darbui ir palaikyti ryšius su Tarptautine moterų taryba (tarptautinis bendradarbiavimas su užsienio moterų organizacijomis buvo vienas tarybos prioritetų). 1929 Lietuvos moterų taryba įstojo į Tarptautinę moterų tarybą. Į jos susirinkimą Londone 1929 vyko O. Mašiotienė, 1936 Pranciška Pikčilingienė dalyvavo kongrese Dubrovnike, 1938 V. Matulaitytė‑Lozoraitienė – organizacijos jubiliejiniame suvažiavime Edinburge.
1933 03 26 Lietuvos moterų tarybos iniciatyva Kaune oficialiai atidarytas klubas Moterų seklyčia. Klubas turėjo periodinės spaudos bibliotekėlę, veikė lietuviškų produktų kavinė ir audimo kursai, turėję propaguoti lietuvišką meną ir pramonę. Dėl lėšų trūkumo greitai teko klubą uždaryti (vėl atsidarė 1937). 1937 Taryba organizavo antrąjį lietuvių moterų suvažiavimą. Nuo 1937 03 leido mėnesinį žurnalą Moteris ir pasaulis. Lietuvos moterų tarybai pavyko pasiekti, kad būtų moterų policininkių, kurios rūpintųsi moterų apsauga – 1938 vidaus reikalų ministras S. Leonas paskyrė dvi policininkes, kurios turėjo surinkti gatvėse elgetaujančius, vagiliaujančius vaikus ir globoti jaunas mergaites. Svarbiausias Lietuvos moterų tarybos darbas buvo aktyviai ginti ištekėjusių moterų teisę į apmokamą darbą. 1933 buvo parengtas ir ministrui pirmininkui J. Tūbeliui įteiktas memorandumas prieš ištekėjusių moterų šalinimą iš tarnybų (memorandumą pasirašė ir Lietuvių katalikių moterų vyriausiasis sekretoriatas).
klubo Moterų seklyčia nario pažymėjimas (Trakų istorijos muziejus)
Lietuvos moterų tarybos pirmininkės: O. Mašiotienė (1929–34), V. Matulaitytė‑Lozoraitienė (1934–39), P. Pikčilingienė (1939–40). Kitos svarbiausios veikėjos: E. Gimbutienė, Paulina Kalvaitytė‑Karvelienė, B. Biržiškienė, L. Purėnienė, B. Novickienė‑Grigaitytė, V. Bakšytė-Karvelienė, J. Tūbelienė, Ona Kairienė, V. Tumėnienė, S. Kymantaitė‑Čiurlionienė.
3292