Lietuvõs muzikològija
Muzikologija iki 1945
Lietuvos muzikologijos pradmenys – 17 a. Vilniaus universiteto profesoriaus Ž. Liauksmino (Muzikos teorija ir praktika / Ars et praxis musica 1667), N. Dileckio (Muzikos gramatika / Gramatyka muzyczna, parašyta Vilniuje 1675), A. Tylkowskio (Įdomioji fizika / Physica curiosa, išleista Krokuvoje 1669) teoriniai veikalai, J. D. Hollando Akademinis traktatas apie tikrąjį muzikos meną (Traktat akademicki o prawdziwej sztuce muzyki, išspausdintas Vroclave 1806, Vilniuje 1813 su priedu). 19 a. pradėta rinkti ir tirti lietuvių liaudies muziką (M. L. G. Rėza, G. H. F. Nesselmannas, S. Stanevičius, O. Kolbergas, Chr. Bartschas, L. Nastas, A. R. Niemi, A. Sabaliauskas). Muzikologijos klausimus epizodiškai nagrinėjo ir kai kurie 19 a. pabaigos–20 a. pradžios lietuvių kompozitoriai (Č. Sasnauskas, M. K. Čiurlionis, M. Petrauskas). 1909–10 J. Naujalis leido tik muzikai skirtą žurnalą Vargonininkas.
Nepriklausomybės laikotarpiu (1918–40) Lietuvoje susiklostė pagrindinės muzikologijos sritys. Etnomuzikologija iki 20 a. 8 dešimtmečio vadinta muzikos folkloristika. T. Brazys surinko apie 2000 liaudies dainų, išleido rinkinį Lietuvių tautinių dainų melodijos (1927), jas tyrė, 1920 parašė knygą Apie tautines lietuvių dainų gaidas (melodijas). Lietuvių tautosakos archyve (veikė 1935–39 Kaune) J. Čiurlionytė tyrė, sistemino lietuvių liaudies melodijas, 1940 Tautosakos rinkėjo vadove paskelbė jų sisteminimo principus, Z. Slaviūnas tvarkė ir fonografavo melodijas, paskelbė studijas Lietuvių kanklės (1937) ir Lankas – pirmykštis lietuvių liaudies muzikos instrumentas (1939). Lietuvių autorių muzikos istorijos ir muzikos teorijos tyrinėjimai dažniausiai buvo ir pedagoginės bei šviečiamosios paskirties. Išleista J. Strolios Trumpa muzikos istorija (1936), monografijų apie kompozitorius (J. Ereto Beethoveno jaunystė 1927, J. Žilevičiaus Česlovas Sasnauskas 1936, K. Kavecko Juozo Naujalio gyvenimas ir kūryba, A. Kučiūno Wagneris, abi 1939) ir atlikėjus (B. Sruogos ir V. Žadeikos Kipras Petrauskas 1929). Muzikos teorijai ir edukologijai didelę reikšmę turėjo T. Brazio vadovėliai (Muzikos teorija, Giedojimų mokykla, abu 1920, Choralo mokykla, Harmonija, abu 1926). Geriausiu muzikos vadovėliu bendrojo lavinimo mokykloms laikoma J. Banaičio ir J. Švedo Muzika (5 dalys 1938–40). Aktualias muzikinio gyvenimo ir kūrybos problemas specialiojoje muzikinėje spaudoje nagrinėjo J. Žilevičius, S. Šimkus, J. Gruodis, V. Bacevičius, J. Kačinskas, V. Jakubėnas, K. V. Banaitis ir kiti. Leisti muzikos žurnalai: Muzikos menas, Muzika, Muzikos aidai, Muzikos barai, Muzika ir teatras; straipsnius apie muziką spausdino ir meno bei kultūros žurnalai (7 meno dienos, Meno dienos, Meno kultūra, Gairės, Vairas, Židinys, Naujoji Romuva), kai kurie dienraščiai.
Lietuvos muzikologijos plėtotę sutrikdė II pasaulinis karas, SSRS ir Vokietijos okupacija. Daugeliui žymių muzikų pasitraukus į Vakarus muzikologijos darbai buvo tęsiami užsienyje, daugiausia Jungtinėse Amerikos Valstijose. Pagrindiniu muzikologijos tyrimų centru tapo Lietuvių muzikologijos archyvas Čikagoje; Šiaurės Amerikos lietuvių muzikos sąjunga nuo 1934 leidžia žurnalą Muzikos žinios.
L: R. Apanavičius Baltų etnoinstrumentologija Vilnius 1992; Dvidešimtojo amžiaus muzikologijos akiratyje / sud. A. Žiūraitytė, K. Firkavičiūtė Vilnius 1998; Vytautas Landsbergis. Kultūros darbai: bibliografija 1956–1996 / sud. L. Jasiukevičiūtė, O. Voverienė Vilnius 1999; Muzika kaip kultūros tekstas / sud. R. Goštautienė Vilnius 2007.
2309
Muzikologija 1945–1990
SSRS okupacijos metais Lietuvoje muzikologija buvo valdžios institucijų prižiūrima ir ideologizuojama, bet ilgainiui atsirado daug reikšmingų tyrimų. 1945 Vilniaus konservatorijoje, nuo 1949 Lietuvos konservatorijoje pradėta rengti muzikologus, muzikologija tapo savarankiška Lietuvos mokslo šaka. Sistemingi muzikologijos tyrimai pradėti Lietuvos konservatorijos katedrose, specialiai tam tikslui įsteigtuose Liaudies muzikos kabinete (įsteigta 1948, nuo 1973 Liaudies muzikos laboratorija), Muzikos teorijos laboratorijoje (įsteigta 1964). Liaudies muzika tirta ir Lietuvių kalbos ir literatūros instituto Tautosakos sektoriuje.
Kvalifikuotų muzikologų rengimą skatino aspirantūros studijos SSRS aukštojo muzikos mokslo institucijose, ten gintos disertacijos. Menotyros daktaro disertacijas apgynė muzikologai J. Gaudrimas (1968), J. Čiurlionytė (1969), J. Juzeliūnas (1972), A. Ambrazas (1991). Apgintų muzikologijos disertacijų itin padaugėjo prie Lietuvos konservatorijos 1980 įsteigus Specializuotą tarybą mokslo laipsniams teikti (iki 1990 dvylika lietuvių muzikų čia apgynė menotyros kandidato disertacijas). 1948 Lietuvos kompozitorių sąjungoje įsteigta Muzikologų sekcija. Nuo 1967 pradėtos rengti Baltijos šalių muzikologų konferencijos (iki 2015 surengta 44).
SSRS okupacijos metais parašyta reikšmingų muzikos istorijos knygų, tarp jų – J. Gaudrimo Iš lietuvių muzikinės kultūros istorijos (knygos 1–2 1958–64, knyga 3, su kitais, 1967), žinynas Tarybų Lietuvos kompozitoriai ir muzikologai (1971 21988), A. Tauragio Lietuvių muzika vakar ir šiandien (anglų ir vokiečių kalbomis, 1972), monografijų apie žymius lietuvių kompozitorius, tarp jų – A. Ambrazo apie J. Gruodį (1960, 1964, 1981, 1985), V. Landsbergio apie M. K. Čiurlionį (1965, 1971, 1973, 1975, 1976, 1980, 1986, 1992, 1997), Č. Sasnauską (1978, 1980, 2002), O. Narbutienės apie J. Naujalį (1968, 1989), E. Balsį (1971, 1975, 1999), J. Indrą (1975), K. Brundzaitę (1983), J. Gruodį (1984), S. Vainiūną (1991), K. V. Banaitį (1996), D. Palionytės apie A. Račiūną (1970), V. Juodpusio apie J. Pakalnį (1972), L. Tamulytės‑Venclauskienės apie V. Klovą (1973), atlikėjus, tarp jų – J. Vyliūtės apie E. Čiudakovą (1983), V. Adamkevičių (1986), O. Narbutienės apie A. Kučingį (1971, 1993), D. Katkaus apie Lietuvos kvartetą (1971), D. Palionytės apie Lietuvos kamerinį orkestrą (1972), K. Jasinsko apie koncertinį gyvenimą Lietuvoje 1919–40 (1989), V. Jakelaičio (1970, 1985), B. Zubricko (1979, 1984, 1988, 1991, 1994, 1999), A. Armino (1988, 1998) studijos apie Lietuvos chorinę kultūrą. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės muzikinį gyvenimą tyrė V. P. Jurkštas (parašė studiją apie kompozitorių M. Kreczmerį, parengė ir 1977 išleido Ž. Liauksmino veikalą Ars et praxis musica).
Muzikos teorijai reikšmingi muzikinės kūrybos bendrųjų dėsningumų tyrimai, tarp jų – A. Venckaus daugiadermiškumo ir daugiatonalumo koncepcija (paskelbta Menotyroje 1967 tomas 1), J. Juzeliūno naujas akordo sandaros interpretavimas (knyga Akordo sandaros klausimu 1972), R. Janeliausko funkcinės dinamikos teorija (1983). Naujų įžvalgų yra SSRS okupacijos metų metodiniuose muzikos teorijos veikaluose (A. Daunoro Harmonija 1964, A. Ambrazo, B. Ambraziejaus, J. Antanavičiaus, A. Venckaus Muzikos kūrinių analizės pagrindai 1977, V. Bičiūno Muzikos akustikos pagrindai 1988). Pradėta istoriškai ir teoriškai tirti šiuolaikinę užsienio muziką (A. Tauragio Bendžaminas Brittenas, rusų kalba, 1965, A. Ambrazo Muzika ir dabartis 1969).
Etnomuzikologijai itin reikšmingos J. Čiurlionytės lietuvių muzikos folkloro (knyga Lietuvių liaudies dainų melodikos bruožai 1969), Z. Slaviūno sutartinių, S. Paliulio liaudies instrumentų muzikos studijos. Lietuvių liaudies melodijų klasifikacijos sistemą sukūrė G. Četkauskaitė (knyga Lietuvių liaudies dainų melodijų tipologija 1998). Pradėtas skelbti moksliškai apibendrintas Lietuvos regionų muzikos folkloras (Dzūkų melodijos 1981, Aukštaičių melodijos 1990). Nuo 1980 Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas leidžia akademinį sisteminį dainų sąvadą Lietuvių liaudies dainynas (iki 2011 išleista 23 tomai).
Muzikos suvokimo problematikai skirti A. Piličiausko, Z. Rinkevičiaus tyrinėjimai. Daugiausia E. J. Balčyčio muzikos edukologijos pagrindu sukurta savita muzikos ugdymo sistema Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose. Muzikos leksikografijai reikšmingas A. Krutulio Muzikos terminų žodynas (1960 21975). Studijų apie muzikos terapiją parašė A. Jurgutytė ir G. Gudaitė.
SSRS okupacijos metais ideologiškai labiausiai buvo varžoma muzikos kritika. Nepaisant tuomečio Komunistų partijos institucijų diktato vertinant kūrybą, atlikimą, muzikinio gyvenimo reiškinius, reikšmingų muzikos kritikos straipsnių parašė V. Landsbergis, V. Venckus, O. Narbutienė, I. Mikšytė, E. Gedgaudas, R. Naktinytė, Ž. Ramoškaitė ir kiti. Muzikologijos studijos buvo skelbiamos tęstiniuose leidiniuose Menotyra, Muzika ir teatras, Muzika, Liaudies kūryba, t. p. bendresnio pobūdžio kultūrinėje spaudoje (Kultūros barai, Pergalė, Literatūra ir menas ir kituose).
L: V. Landsbergis Geresnės muzikos troškimas Vilnius 1990; Dvidešimtojo amžiaus muzikologijos akiratyje / sud. A. Žiūraitytė, K. Firkavičiūtė Vilnius 1998; Vytautas Landsbergis. Kultūros darbai: bibliografija 1956–1996 / sud. L. Jasiukevičiūtė, O. Voverienė Vilnius 1999; Muzika kaip kultūros tekstas / sud. R. Goštautienė Vilnius 2007.
2309
Muzikologija po 1990
Muzikos enciklopedija (3 tomai 2000–07)
Muzikologijos situacija iš esmės pasikeitė Lietuvai 1990 atkūrus nepriklausomybę. Išsiplėtė muzikologinių tyrimų apimtis ir kryptys, jie išsivadavo nuo ideologinių suvaržymų, atsivėrė galimybės bendrauti su Vakarų pasauliu. Sustiprėjo seni ir atsirado naujų muzikologinių tyrimų centrų: Lietuvos kultūros filosofijos ir meno instituto Muzikologijos skyrius, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Tautosakos sektorius, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Muzikologijos institutas (įsteigtas 1993), Klaipėdos universiteto Muzikologijos institutas (įsteigtas 1997). Muzikologiniai tyrimai atliekami Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Muzikos istorijos, Muzikos teorijos, Etnomuzikologijos katedrose, Vytauto Didžiojo universiteto Etnologijos ir folkloristikos katedroje ir kitose aukštosiose mokyklose.
Pagrindinė muzikos istorijos tyrimų kryptis – Lietuvos muzikinės kultūros raida. Sistemingai tiriamas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės muzikinis paveldas (V. Bakutytė, L. Budzinauskienė, J. Trilupaitienė), 19–20 a. muzikos situacija Lietuvoje. Pradėta tirti religinę muziką ir jos poveikį lietuvių kompozitorių kūrybai (D. Kalavinskaitė, V. Tumasonienė, J. Vilimas). Bendradarbiaujant įvairioms institucijoms ir pavieniams muzikologams įgyvendinamas fundamentalus mokslinis projektas – rengiama daugiatomė akademinė Lietuvos muzikos istorija (knyga 1 Tautinio atgimimo metai. 1883–1918 2002, knyga 2 Nepriklausomybės metai. 1918–1940 2009). Išleista reikšmingų veikalų apie muziką Mažojoje Lietuvoje ir Klaipėdos krašte, tarp jų – D. Kšanienės Muzika Klaipėdos krašte: Muzikinis gyvenimas iki 1939 (1996), Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto muzikos bei kultūros veikėjai. XVI a.–XX a. pirmoji pusė (2000), Muzika Mažojoje Lietuvoje: Lietuvių ir vokiečių kultūrų sąveika (XVI a.– XX a. 4 dešimtmetis) (2003), D. Petrauskaitės Klaipėdos muzikos mokykla 1923–1939 (1998), apie lietuvių muzikinę veiklą emigracijoje Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Vokietijoje (J. Vyliūtės Čikagos lietuvių opera 1999, Lietuvių muzikai Vokietijoje 1944–1949 2005), apie lietuvių operos ir baleto raidą (J. Bruverio Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras 2006), lengvąją muziką Lietuvoje (L. Šaltenio Mūza su mikrofonu 1985), monografijų apie žymius 20 a. lietuvių kompozitorius (J. Kačinską, O. Balakauską, F. Bajorą, B. Kutavičių), atlikėjus ir pedagogus (A. Žiūraitį, K. Griauzdę, H. Perelšteiną, P. Armoną, A. Staškevičiūtę, E. Dirsienę, S. Vaidžiūnaitę, S. Barą, L. Baltrų, J. D. Aleksą ir kitus).
Muzikos teorijos veikaluose, neapsiribojant nacionaline problematika, aprėpiamas platus praeities ir dabarties muzikos kalbos ir formos principų spektras (muzikos retorika, muzikos numerologija, įvairių komponavimo sistemų ir metodų tyrimas). Originalią komponavimo teoriją dodekatoniką, grindžiamą dvylikagarsės sistemos tonų tarpusavio santykiais, sukūrė O. Balakauskas (knyga Osvaldas Balakauskas: muzika ir mintys 2000). Muzikos žanro ir formos teoriją išplėtojo G. Daunoravičienė. Jos iniciatyva Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Muzikos teorijos katedros pedagogai ir mokslo darbuotojai rengia daugiatomį studijų vadovą Muzikos kalba (pirmas tomas skirtas viduriniams amžiams ir Renesansui, 2002, antras – barokui, 2005).
Etnomuzikologijos tyrimai neapsiriboja Lietuvos etnografinių sričių (Dzūkijos, Aukštaitijos, Žemaitijos, Suvalkijos) muzikos folkloro medžiaga, lokalinius vokalinės ir instrumentinės muzikos žanrus imta nagrinėti atsižvelgiant į platesnį geografinį kontekstą, jie siejami su liaudies materialinės ir dvasinės kultūros apraiškomis (R. Apanavičiaus, D. Vyčinienės, jų mokinių darbai). Reikšmingi lietuvių liaudies melodikos derminės struktūros tyrinėjimai (R. Sliužinskas, A. Nakienė); sukurta tobulesnė etninės muzikos notacijos ir transkripcijos sistema (R. Ambrazevičius). Susiklostė nauja lietuvių etnomuzikologijos sritis – etnochoreografija (D. Urbanavičienė). Tiriamos ir kai kurios neeuropinės muzikos kultūros (E. Veličkos, D. Tamošaitytės, K. Firkavičiūtės studijos).
Nagrinėjant muzikos edukologijos problemas svarbūs tyrėjų ryšiai su muzikos estetika (V. Matonis), muzikos psichologija (L. Dubosaitė, V. Umbrasienė), etnomuzikologija (E. Velička). Muzikos kūrinių atlikimo teorijos – muzikos interpretologijos – studijų paskelbė D. Katkus (knyga Muzikos atlikimas 2006), S. Gerulis, L. Navickaitė.
Reikšmingiausias muzikos leksikografijos darbas – autorių kolektyvo parengta pirmoji universali trijų tomų Muzikos enciklopedija (2000–07). B. Zubrickas parengė žinynus Pasaulio lietuvių chorvedžiai (1999) ir Lietuvių kompozitoriai (2004). 2006 Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Muzikos terminų komisija parengė dvitomį sisteminį norminamąjį muzikos terminų žodyną. Jungtinėse Amerikos Valstijose išleistas J. Žilevičiaus parengtas vardynas Lietuviai muzikai Vakaruose (1999). Išleista muzikos bibliografijos ir diskografijos leidinių (E. E. Marčėnienės, V. Strolios knygos). Susiklostė ir Lietuvoje nauja muzikologijos sritis – natų rankraščių mokslinis tyrinėjimas – muzikinė tekstologija (D. Kučinskas).
J. Bruverio knyga Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (2006)
20 a. 7 dešimtmetyje Lietuvoje išryškėjo muzikos semiotikos pradmenys. Muziką kaip ženklų sistemą, jos egzistavimo erdvėje ir laike specifiką tiria I. Jasinskaitė-Jankauskienė (knyga Pagoniškasis avangardizmas. Teoriniai Broniaus Kutavičiaus muzikos aspektai 2001), R. Goštautienė, V. Gruodytė. Šios muzikologės dalyvauja Tarptautiniame muzikos signifikacijos tyrimo projekte IRPMS.
Nepriklausomoje Lietuvoje tapo tradicija rengti tarptautines įvairių sričių muzikologų konferencijas. Šalia tradicinių Baltijos šalių muzikologų konferencijų nuo 1989 rengiamos lietuvių ir lenkų muzikologų konferencijos, nuo 1999 – kasmetinė tarptautinė konferencija Muzikos komponavimo principai. Tarptautines konferencijas t. p. rengia Lietuvos muzikos ir teatro akademija, jos ir Klaipėdos universiteto Muzikologijos institutai (Lietuvos muzikos ir teatro akademija – tradicines etnomuzikologų konferencijas J. Čiurlionytei atminti) ir kiti. Daugelio konferencijų medžiaga skelbiama teminiuose leidiniuose. Lietuvos muzikologai priklauso Europos etnomuzikologijos seminarui (nuo 1991), Tarptautinei liaudies meno organizacijai (nuo 1991; tarptautinių komisijų prezidiumų nariai Z. Kelmickaitė ir R. Astrauskas), Tarptautinei muzikologų draugijai (nuo 1992), Tarptautinei šiuolaikinės muzikos draugijai (Lietuvos sekcija įkurta 1936, narystė atnaujinta 1989; Lietuvos atstovė taryboje R. Goštautienė), Tarptautinės tradicinės muzikos tarybai (Lietuvos komiteto pirmininkas R. Astrauskas), dalyvauja tarptautiniuose suvažiavimuose, simpoziumuose, konferencijose.
Šalia SSRS okupacijos metais rašiusių muzikos kritikų, reiškiasi G. Daunoravičienė, R. Gaidamavičiūtė, A. Žiūraitytė, A. Žigaitytė, V. Gerulaitis, R. Nomicaitė, V. Markeliūnienė, E. Gudžinskaitė, R. Povilionienė, V. Janatjeva, B. Baublinskienė ir kiti muzikologai.
Muzikologijos (muzikos teorijos, muzikos istorijos, etnomuzikologijos) darbams skelbti 2000 pradėtas leisti metinis tęstinis mokslo leidinys Lietuvos muzikologija (iki 2015 išėjo 15 tomų). Be Menotyros, muzikologijos straipsniai skelbiami Klaipėdos universiteto tęstiniame leidinyje Tiltai, almanache Baltos lankos (1997 nr. 9 skirtas muzikologijai), Šiaulių universiteto mokslo darbų žurnale Kūrybos erdvės. Etnomuzikologijos studijos skelbiamos Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto leidinyje Tautosakos darbai, Vytauto Didžiojo universiteto leidinyje Darbai ir dienos. Muzikologijos straipsnius spausdina 1989 atgaivintas žurnalas Muzikos barai, muzikos švietimo žurnalas Gama (nuo 1992), kultūros žurnalai Krantai, Naujasis židinys, Dienovidis, savaitraščiai Literatūra ir menas, 7 meno dienos ir kiti.
L: V. Landsbergis Geresnės muzikos troškimas Vilnius 1990; Dvidešimtojo amžiaus muzikologijos akiratyje / sud. A. Žiūraitytė, K. Firkavičiūtė Vilnius 1998; Vytautas Landsbergis. Kultūros darbai: bibliografija 1956–1996 / sud. L. Jasiukevičiūtė, O. Voverienė Vilnius 1999; Muzika kaip kultūros tekstas / sud. R. Goštautienė Vilnius 2007.
2309