Lietuvos nacionalinis dramos teatras

Lietuvõs nacionãlinis drãmos teãtras, 1940–41 Vlniaus valstýbės (valstýbinis) teãtras, 1941–44 Vlniaus miẽsto teãtras, 1944–47 Vlniaus valstýbinis drãmos teãtras, 1947–55 Lietuvõs Soviẽtų Socialstinės Respùblikos valstýbinis drãmos teãtras, 1955–90 Lietuvõs Soviẽtų Socialstinės Respùblikos valstýbinis akadèminis drãmos teãtras, 1990–98 Lietuvõs valstýbinis akadèminis drãmos teãtras, dramos teatras Vilniuje. 1940–44 ir 1974–81 veikė dabartinėje J. Basanavičiaus gatvėje 13 (buvusieji Lenkų teatro rūmai, pastatyti 1913, architektai V. Michnevičius ir A. Parčevskis), 1944–74 ir nuo 1981 – dabartiniame Gedimino prospekte 4 (1910–39 draugijos Lutnia buvusios patalpos, spėjama, architektas V. Michnevičius, perstatyta 1951, architektas V. Vorobjovas, ir 1981, architektai A. Nasvytis ir V. Nasvytis).

Lietuvos nacionalinis dramos teatras Vilniuje

Teatras 1940–1945

Lietuvos nacionalinis dramos teatras. Spektaklio H. Ibseno Nora scena (1942, režisierius R. Juknevičius, dailininkas V. Palaima; Nora – M. Mironaitė, Helmeris – H. Kačinskas)

1940 01 25 režisieriaus R. Juknevičiaus iniciatyva iš Valstybės teatro trupės Kaune dalies įsteigtas Vilniaus valstybės (valstybinis) teatras. 1940 10 06 suvaidintas pirmasis spektaklis – H. Heijermanso Viltis (režisierius R. Juknevičius). Teatro trupės branduolį sudarė Valstybės teatro aktoriai E. Grikevičiūtė, O. Juodytė, G. V. Kernagienė, K. Kymantaitė, A. Leimontaitė, M. Mironaitė, T. Vaičiūnienė, M. Chadaravičius, J. Gustaitis, A. Jakševičius, S. Jukna, H. Kačinskas, A. Kernagis, B. Lukošius, N. Nakas, J. Palubinskas, J. Siparis, V. Tamaliūnas, P. Zulonas ir kiti, vėliau ją papildė Šiaulių dramos teatro aktoriai G. Jackevičiūtė, G. Jakavičiūtė, V. Derkintis, A. Radzevičius, J. Rudzinskas. 1941–44 per Vokietijos okupaciją R. Juknevičius spektakliuose H. von Kleisto Sukultas ąsotis (1941) ir H. Ibseno Nora (1942) plėtojo poetinį psichologinį realizmą.

Teatras 1945–1990

1945 prie teatro prijungta Vilniaus Vaidilos teatro trupė, 1945–53 veikė vaidybos studija. B. Dauguvietis (1944–49 vyriausiasis režisierius) pastatė realistinės psichologinės krypties rusų (A. Čechovo Vyšnių sodas 1945, A. Ostrovskio Miškas 1948, A. Puškino Šykštusis riteris 1949) ir Vakarų Europos (Molière’o Tartiufas 1945, F. Schillerio Klasta ir meilė 1949) klasikų pjesių.

Lietuvos nacionalinis dramos teatras. Spektaklio A. Čechovo Vyšnių sodas scena (1945, režisierius B. Dauguvietis, dailininkas J. Jankus; iš kairės: Gajevas – M. Chadaravičius, Simeonovas‑Piščikas – K. Preikštas, Varia – T. Vaičiūnienė, Ranevskaja – G. Jackevičiūtė, Firsas – V. Derkintis)

1946 sovietų valdžios dėl politinių motyvų iš teatro atleistas R. Juknevičius, 1953 grąžintas. 6–7 dešimtmetyje rusų klasikos interpretacijose (A. Čechovo Dėdė Vania 1954, M. Lermontovo Maskaradas 1960, I. Turgenevo Mėnuo kaime 1962), t. p. spektakliuose B. Sruogos Apyaušrio dalia (1956), T. Williamso Orfėjas nusileidžia į pragarą (1962) poetinį psichologizmą jis derino su raiškia forma. 5–7 dešimtmetyje K. Kymantaitė režisavo daug etnografinio kolorito spektaklių pagal lietuvių klasikų (Marti 1945, pagal Žemaitę, Paskenduolė 1956, pagal A. Vienuolį, G. Landsbergio‑Žemkalnio Blinda 1958, Meisteris ir sūnūs 1965, pagal P. Cvirką) ir šiuolaikinių autorių (B. Dauguviečio Žaldokynė 1948, K. Sajos Silva studentauja 1957, Nerimas 1962 ir Oratorius. Maniakas. Pranašas Jona 1967, Kraujas ir pelenai 1961, pagal Just. Marcinkevičių) kūrinius. Su trupės branduolį sudarančiais aktoriais vaidino A. Budrikaitė, G. Jasiūnaitė, L. Kupstaitė, S. Nosevičiūtė, N. Vosyliūtė, J. Čepaitis, V. V. Dumšaitis, V. Jurkūnas, J. Kanopka, J. Kavaliauskas, V. J. Kybartas, J. Lalas, J. Meškauskas, A. Pikelis, A. Sabalys, P. Saudargas, K. Simaška, J. Stanulis, A. Zalanskas ir kiti.

Lietuvos nacionalinis dramos teatras. Spektaklio B. Sruogos Apyaušrio dalia scena (1956, režisierius R. Juknevičius, dailininkas J. Surkevičius; Dalia Radvilaitė – L. Kupstaitė, Tyzenhauzas – S. Jukna)

Lietuvos nacionalinis dramos teatras. Spektaklio Just. Marcinkevičiaus Mindaugas scena (1969, režisierius H. Vancevičius, dailininkas F. Navickas; centre Mindaugas – R. Adomaitis)

Buitinės realistinės pakraipos J. Rudzinsko (1953–66 vyriausiasis režisierius) spektakliuose (W. Shakespeare’o Hamletas 1959, H. Ibseno Šmėklos 1961, M. Pagnolio Topazas 1963, M. Gorkio Dugne 1964, J. W. Goethe’s Faustas 1965, V. Krėvės Skirgaila 1966) buvo pabrėžiama personažų psichologinė charakteristika. 1966–89 teatrui vadovavęs H. Vancevičius režisavo nemažai lietuvių (Just. Marcinkevičiaus trilogija Mindaugas 1969, Katedra 1971, Mažvydas 1978, B. Sruogos Kazimieras Sapiega 1979, V. Krėvės Skirgaila 1987) ir užsienio (J.‑P. Sartre’o Altonos atsiskyrėliai 1968, Stepančikovo dvaras ir jo gyventojai 1971, pagal F. Dostojevskį, H. Ibseno Laukinė antis 1973 ir Junas Gabrielis Borkmanas 1981) rašytojų kūrinių. 7 dešimtmetyje teatre dirbusio V. Čibiro spektakliams būdinga intelektualumas, sąlygiška vaidyba ir scenovaizdis (Nazımo Hikmeto Visų užmirštas 1960, V. Rimkevičiaus Ratas, M. Kunderos Raktų savininkai, abu 1963, F. Dürrenmatto Damos vizitas 1966).

Teatre spektaklių sukūrė J. Jurašas (L. Zorino Varšuvos melodija, S. Mrożeko Tango, abu 1967, antrasis rodytas tik vieną sezoną, vėliau uždraustas), A. Lapėnas (Dvylika kėdžių 1968, pagal I. Ilfą ir J. Petrovą, E. de Filippo Cilindras 1969, D. Wassermano, J. Dariono Žmogus iš La Mančos 1970), S. Nosevičiūtė (daugiausia spektaklių vaikams), A. Kernagis, V. Limantas, B. Lukošius, L. Lurje, A. Radzevičius ir kiti. Vaidino J. Berūkštytė‑Trinkūnienė, I. Garasimavičiūtė, O. Knapkytė, I. Leonavičiūtė, R. Paliukaitytė, J. Ramanauskaitė, M. Rasteikaitė, R. Adomaitis, A. Bružas, A. M. Chadaravičius, H. Kurauskas, O. Laniauskas, L. Noreika, S. Petraitis, J. Rygertas, A. Rosenas, M. Smagurauskas, T. Vaisieta, A. Zigmantavičius ir kiti.

8–9 dešimtmetyje I. Bučienės režisuotiems spektakliams (A. Millerio Kaina 1970, K. Čapeko Makropulo receptas 1973, J. M. Synge’o Narsuolis iš Vakarų pakrantės 1975, A. Vampilovo Ančių medžioklė 1977, J. Anouilh’aus Antigonė 1978) būdinga raiški forma, subtilūs psichologiški veikėjų paveikslai. Nuo 9 dešimtmečio teatre spektaklius kūrė R. Tuminas (A. Kuternickio Fėjos Dražė variacijos 1982 ir Tarytum mes nepažįstami 1985, T. Williamso Katė ant įkaitusio skardinio stogo 1983, H. Müllerio Tyli naktis 1984, A. Galino Ir vėlei tenai, kur marios šviesų / Žana 1986). Vaidino R. Arbačiauskaitė, A. Janušauskaitė, E. Gabrėnaitė, I. Kilšauskaitė, V. Mainelytė, J. Kisielius, S. Račkys, R. Ramanauskas, R. Rimeikis, V. Rumšas, V. Tomkus ir kiti.

Teatras 1990–2000

Lietuvos nacionalinio dramos teatro naujas kūrybinis etapas sietinas su J. Vaitkaus (1990–94 vyriausiasis režisierius) sukurtais spektakliais: A. Škėmos Pabudimas (1989), A. Mickevičiaus Vėlinės, J. Sobolio Getas (abu 1990), J. Mišimos Markizė de Sad (1992), I. Bergmano Persona (1994), A. Strindbergo Sapnas (1995), O. Milašiaus Migelis Manjara (1996), F. Bajoro opera Dievo avinėlis (1991). Šiuo laikotarpiu teatre pradėjo dirbti Lietuvos konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) J. Vaitkaus išugdyti aktoriai ir režisieriai (O. Kesminas, O. Koršunovas, A. Nakas, V. Pranulis, G. Varnas). R. Tuminas (1994–99 teatro vadovas) sukūrė emocingų, žaismingos formos spektaklių: S. Šaltenio Lituanica (1996), Sofoklio Edipas karalius (1998), W. Shakespeare’o Ričardas III (1999).

Lietuvos nacionalinis dramos teatras. Spektaklio A. Mickevičiaus Vėlinės scena (1990, režisierius J. Vaitkus, dailininkas J. Arčikauskas, © LATGA, 2020)

Lietuvos nacionalinis dramos teatras. Spektaklio A. Strindbergo Sapnas scena (1995, režisierius J. Vaitkus, dailininkas J. Arčikauskas, © LATGA, 2020)

20 a. 10 dešimtmetyje O. Koršunovas sukūrė minimalistinės formos trilogiją Ten būti čia (1990, pagal D. Charmsą), Senė (1992) ir Senė 2 (1994, pagal D. Charmsą ir A. Vvedenskį), Labas Sonia Nauji Metai (1994, pagal A. Vvedenskį), kuriai būdinga vadinamojo naujojo daiktiškumo elementai, raiškus konceptualumas, groteskinė vaidyba, t. p. režisavo S. Parulskio P. S. Byla O. K. (1997), B.‑M. Koltèso Roberto Zucco (1998). Spektaklius kūrė S. Nosevičiūtė (A. Liobytės Kuršiukas 1990), G. Varnas (F. Garcíjos Lorcos Jei praeitų penkeri metai 1993 ir Publika 1997, A. Camus Svetimas 1995, B. Strausso Laikas ir kambarys 1997, P. Calderóno de la Barcos Gyvenimas – tai sapnas 2000), C. Graužinis (J. Mišimos Panelė Chan 1994, R. Vitraco Meilės misterijos 1997).

Su teatru iki 2000 dažniausiai bendradarbiavo dailininkai V. Idzelytė, A. Jacovskytė, F. Linčiūtė‑Vaitiekūnienė, D. Mataitienė, J. Paulėkaitė, J. Rimkutė, M. Šiaulytytė, R. Valčik, J. Arčikauskas, A. Jacovskis, M. Jacovskis, J. Jankus, V. Kalinauskas, F. Navickas, V. Palaima, M. Percovas, J. Statkevičius, J. Surkevičius, A. Žibikas ir kiti, kompozitoriai F. R. Bajoras, E. Balsys, V. Gorbulskis, K. Kaveckas, A. Kučinskas, B. V. Kutavičius, F. Latėnas, T. Makačinas, A. Martinaitis, S. Mykolaitis, Š. Nakas, G. Sodeika ir kiti.

Teatras 21 a. 1–2 dešimtmetyje

Šiuo laikotarpiu teatre spektaklių pastatė J. Vaitkus, O. Koršunovas, E. Nekrošius (A. Puškino Borisas Godunovas 2015), G. Varnas (Euripido Bakchantės 2013, Sofoklio, Aischilo, Euripido Oidipo mitas 2016) ir kiti režisieriai, savo kūrybinį kelią pradėję 20 a. antroje pusėje.

Lietuvos nacionalinis dramos teatras. Spektaklio Molière’o Tartiufas scena (2017, režisierius O. Koršunovas, scenografas V. Narbutas, kostiumų dailininkė S. Straukaitė, © LATGA, 2020)

J. Vaitkus sudėtingos, teatrališkos formos spektakliuose (J. Meko Pati pradžios pradžia 2002, Ingmaro Villqisto Helverio naktis 2003, Demonai. Nelabieji, Apsėstieji. Kipšai 2005, pagal F. Dostojevskį, H. Ibseno Visuomenės priešas 2011, K. Binkio Atžalynas 2013, P. Claudelio Apreiškimas Marijai 2016, A. Strindbergo Didysis kelias 2020) nagrinėjo sudėtingą personažų gyvenimą, tikėjimo, dvasingumo, žmogaus egzistencijos klausimus, analizavo individo ir visuomenės susidūrimą. O. Koršunovas kameriniuose (D. Charmso Jelizavet Bam, Mariuso von Mayenburgo Kankinys, abu 2015) ir stambios formos (Just. Marcinkevičiaus Katedra 2012, Molière’o Tartiufas 2017) spektakliuose siejo istorinį kontekstą ir dabartinės politikos aktualijas, kritiškai žvelgė į tikrovę, visuomenės gyvenimą, plėtojo menininko, kūrybos temą.

Režisavo aktoriai B. Marcinkevičiūtė (Žodžiai smėlyje 1998, pagal S. Beckettą, Sofoklio Antigonė 2003, Šilkas 2008, pagal A. Baricco, B. Mar Unė 2010, Laiškai į niekur 2013), V. Masalskis (T. Bernhardo Įpročio jėga 2003, P. Süskindo Kontrabosas 2005, T. Dorsto, U. Ehler Aš, Fojerbachas 2006, Marie‑France Marsot Laukim skambučio 2007, T. Bernhardo Pasaulio gerintojas 2009), S. Mykolaitis, R. Rimeikis, A. Večerskis (1998–2005 programų vadovas, 2005–10 generalinis direktorius), Paulius Tamolė (Joëlio Pommerat Raudonkepurė 2016, Augusto Sireikio #beskambučio 2017) ir kiti.

Lietuvos nacionalinis dramos teatras. Spektaklio T. Bernhardo Įpročio jėga scena (2003, režisierius V. Masalskis, dailininkė R. Valčik, © LATGA, 2020; Karibaldis – V. Masalskis)

Lietuvos nacionalinis dramos teatras. Spektaklio T. Bernhardo Didvyrių aikštė scena (2013, režisierius ir scenografas K. Lupa, kostiumų dailininkas P. Skiba)

21 a. 1 dešimtmetyje teatre debiutavo režisieriai Paulius Ignatavičius, Agnius Jankevičius, Gabrielė Tuminaitė, Albertas Vidžiūnas ir kiti, 2 dešimtmetyje – Kamilė Gudmontaitė, Mantas Jančiauskas, Povilas Makauskas, Antanas Obcarskas, Jonas Tertelis ir kiti. Jų režisuotoms klasikinių kūrinių interpretacijoms įtaką padarė šiuolaikinės dramos estetika, daugeliui spektaklių būdinga įspūdinga vizualinė forma, juose ieškota kitokios sceninės egzistencijos ir vaizdingumo, tam naudotos ir naujosios technologijos, pasitelkti įvairūs tiesioginio bendravimo su žiūrovais būdai.

Spektaklių pastatė, teatro apdovanojimų pelnė ir iš užsienio atvykę režisieriai. Y. Ross suaktualino klasikinę dramaturgiją (H. Ibseno Meistras Solnesas 2009, A. Schnitzlerio 10 dialogų apie meilę 2010, A. Čechovo Trys seserys 2017), režisavo šiuolaikinių autorių pjeses (E. Jelinek Bembilendas 2007, Mikos Myllyaho Chaosas 2011), nagrinėjo Holokausto temą (Tadeuszo Słobodzianeko Mūsų klasė 2013). Užsienio kūrėjai aktualizavo Lietuvos ir Europos istorijos temas: Sausio 13‑osios įvykiai latvių režisieriaus Valterio Sīlio dokumentiniame spektaklyje Godos Dapšytės, Jānio Balodžio Barikados (2014), II pasaulinis karas, Holokaustas lenkų režisieriaus K. Lupos spektaklyje T. Bernhardo Didvyrių aikštė (2015), skirtingų epochų žmonių likimai lenkų režisieriaus Łukaszo Twarkowskio spektakliuose Ankos Herbut Lokis (2017) ir Joannos Bednarczyk Respublika (2020), vengrų režisieriaus Árpádo Schillingo spektaklyje M. Ivaškevičiaus Didis blogis (2015).

Lietuvos nacionalinis dramos teatras. Spektaklio Tadeuszo Słobodzianeko Mūsų klasė scena (2013, režisierė Y. Ross, scenografas M. Jacovskis, kostiumų dailininkas Zane’as Pihlstromas)

Spektaklių pastatė kroatų režisieriai Larry Zappia (Howardo Barkerio Europiečiai 2002) ir Ivica Buljanas (M. Krležos Elitas 2006), vengrų režisierius László Bagossy (F. Molnaro Lilijomas 2013), suomių režisierė Saara Turunen (Saaros Turunen Broken Heart Story (Sudaužytos širdies istorija) 2014), norvegų režisierius ir choreografas Jo Strømgrenas (Jo Strømgreno Durys 2018), režisierė Anna Smolar (Sulėtintai 2019), spektaklį vaikams ir paaugliams – danų režisierė ir vaizdo menininkė Kirsten Dehlholm (Kosmosas+ 2014).

Lietuvos nacionalinis dramos teatras. Spektaklio M. Nastaravičiaus Demokratija scena (2014, režisierius Paulius Ignatavičius, dailininkė Gintarė Jonaitytė)

Teatre rengiamas nacionalinės dramaturgijos festivalis Versmė (nuo 2018 šiuolaikinės dramaturgijos festivalis) paskatino šiame ir kituose teatruose gausiau statyti lietuvių dramaturgų pjeses; svarbesnės: H. Kunčiaus Matas (2006, režisierius Albertas Vildžiūnas), Teklės Kavtaradzės Namisėda (2012, režisierė Gabrielė Tuminaitė) ir Keletas pokalbių apie (Kristų) (2014, režisierius Tadas Montrimas), Gabrielės Labanauskaitės Raudoni batraiščiai (2012, režisierė Y. Ross), M. Nastaravičiaus Demokratija (2014, režisierius Paulius Ignatavičius), B. Marcinkevičiūtės Ledo vaikai (2015, režisierė B. Marcinkevičiūtė). T. p. pastatyta spektakliai pagal dramaturgo M. Ivaškevičiaus pjeses Išvarymas (2011, režisierius O. Koršunovas) ir Didis blogis (2015, režisierius Árpádas Schillingas).

Sukurta dokumentinio teatro spektaklių pasitelkus atlikėjus neprofesionalus, tiesiogiai susijusius su pasakojamomis istorijomis, draminiai tekstai sukonstruoti iš spektaklio kūrėjų surinktų realių žmonių pasakojimų (spektaklis apie Ignalinos atominę elektrinę Žalia pievelė 2017, režisieriai Jonas Tertelis, Kristina Werner, apie Šalčininkų rajoną – Nežinoma žemė. Šalčia 2018, režisierius Jonas Tertelis, apie Lietuvoje gyvenančius pabėgėlius – Dreamland 2017, režisierius Mantas Jančiauskas). Reikšmingų vaidmenų sukūrė aktoriai Diana Anevičiūtė, V. Anužis, R. Bagdzevičius, S. Balandis, Monika Bičiūnaitė, Remigijus Bučius, P. Budrys, Neringa Bulotaitė, Kęstutis Cicėnas, Adrija Čepaitė, Algirdas Dainavičius, Jolanta Dapkūnaitė, D. Gavenonis, Vesta Grabštaitė, Algirdas Gradauskas, Elzė Gudavičiūtė, Evaldas Jaras, Jurga Kalvaitytė, V. Mainelytė, B. Marcinkevičiūtė, V. Martinaitis, D. Michelevičiūtė, S Mykolaitis, E. Mikulionytė, Vitalija Mockevičiūtė, Martynas Nedzinskas, Miglė Polikevičiūtė, Šarūnas Puidokas, Rasa Rapalytė, Marius Repšys, R. Rimeikis, V. Rumšas (2000–05 teatro direktorius), A. Sakalauskas, R. Samuolytė, N. Savičenko, Džiugas Siaurusaitis, Ramunė Skardžiūnaitė, Arūnas Smailys, Salvijus Trepulis, R. Valiukaitė, Toma Vaškevičiūtė, Jūratė Vilūnaitė, Arūnas Vozbutas ir kiti.

Lietuvos nacionalinis dramos teatras. Spektaklio M. Ivaškevičiaus Išvarymas scena (2011, režisierius O. Koršunovas, scenografas G. Makarevičius, © LATGA, 2020, kostiumų dailininkė Agnė Jagelavičiūtė)

Lietuvos nacionalinis dramos teatras. Spektaklio Žalia pievelė scena (2017, režisieriai Jonas Tertelis, Kristina Werner, scenografė Paulė Bocullaitė, kostiumų dailininkė Inga Skripka)

20 a. 1–2 dešimtmetyje scenografijos ir kostiumų sukūrė dailininkai J. Arčikauskas, Simona Biekšaitė, Paulė Bocullaitė, Giedrė Brazytė, Kotryna Daujotaitė, Antanas Dubra, V. Idzelytė, M. Jacovskis, Lauryna Liepaitė, Laura Luišaitytė, G. Makarevičius, V. Narbutas, M. Nekrošius, Goda Palekaitė, J. Paulėkaitė, Jolanta Rimkutė, S. Straukaitė, Medilė Šiaulytytė, Birutė Ukrinaitė, Renata Valčik, Marta Vosyliūtė ir kiti. Muzikos sukūrė Martynas Bialobžeskis, A. Jasenka, A. Kučinskas, F. Latėnas, A. Martinaitis, G. Puskunigis, L. Rimša, G. Sodeika, R. Šerkšnytė ir kiti.

Nuo 2010 Lietuvos nacionalinio dramos teatro generalinis direktorius – Martynas Budraitis, 2011–15 teatro meno vadovas buvo A. Liuga, 2020–22 – O. Koršunovas, nuo 2023 – Kamilė Gudmontaitė, Antanas Obcarskas ir Eglė Švedkauskaitė. 2020–23 teatro dramaturgas – M. Ivaškevičius.

Šiuo laikotarpiu teatras gastroliavo Lietuvos miestuose, Graikijoje, Ispanijoje, Kinijoje, Norvegijoje, Prancūzijoje, Rumunijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Vokietijoje ir kitose šalyse, dalyvavo tarptautiniuose teatro festivaliuose Lenkijoje (2013, 2015 ir 2018 Susitikimai Varšuvoje, 2015 Boska komedia Krokuvoje, 2016 Teatro konfrontacijos Liubline, 2018 ir 2024 Kontakt Torunėje), Serbijoje (2014 BITEF Belgrade), Prancūzijoje (2016 ir 2018 Avinjono teatro festivalyje, 2016 Rudens festivalyje Paryžiuje, 2017 Sens interdits Lione, 2019 Les Boréales Caene), Rumunijoje (2018 Šimtmečio valstybių sostinių festivalyje Bukarešte), Ispanijoje (2018 ir 2019 Otono festivalyje Madride), Vokietijoje (2019 Theaterformen Hanoveryje, 2022 Ruhro trienalėje), Rusijoje (2019 Baltijskij dom Sankt Peterburge), Sakartvele (2019 Tarptautiniame Tbilisio teatrų festivalyje), Čekijoje (2021 Regionai Hradec Královėje), Nyderlanduose (2023 Olandijos festivalyje Amsterdame), Belgijoje (2024 Kunstenfestivaldesarts Briuselyje), Estijoje (Baltoscandal Rakverėje) ir kitur.

Nuo 2001 teatras yra Europos teatro konvencijos, nuo 2024 – organizacijos Mitos21 narys.

2017–22 buvo vykdomi teatro atnaujinimo (modernizavimo) darbai, todėl spektakliai repetuojami ir rodomi, premjeros rengiamos Vilniaus ir kitų miestų įvairiose teatro erdvėse. Po pirmo rekonstrukcijos etapo 2021 09 09 vietoj buvusio vidinio kiemo atidaryta Naujoji salė (350 vietų). Po dalinės rekonstrukcijos 2023 12 01 atidaryta Didžioji salė (premjera – bendras šio teatro, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro ir prodiuserinės kompanijos Operomanija spektaklis Kamilės Gudmontaitės ir Dominyko Digimo taksofono opera Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu).

Šiame teatre pradėjo formuotis Vilniaus mažasis teatras (įsteigtas 1990, pradžia laikomas V. Kukulo ir R. Tumino teatro vaidinimas Čia nebus mirties 1988, režisierius R. Tuminas), Oskaro Koršunovo teatras (įsteigtas 1999; nuo 2004 OKT / Vilniaus miesto teatras), Anželikos Cholinos šokio teatras A|CH (įsteigtas 2000).

L: Lietuvių tarybinis teatras: 1940–1956 Vilnius 1979; Lietuvių tarybinis dramos teatras: 1957–1970 Vilnius 1987; Lietuvių teatro istorija: 1970–1980 Vilnius 2006.

Lietuvos dramos teatras

1706