Lietuvõs nevyriausýbinės organizãcijos
Samprata
Lietuvos nevyriausybinės organizacijos yra nuo Lietuvos valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų nepriklausomi viešieji juridiniai asmenys, įkurti savanoriškai ir veikiantys visuomenės ar jos grupės naudai nesiekiant pelno. Nevyriausybinės organizacijos veikia atskirai nuo politinių partijų (jos siekia savo atstovų išrinkimo Lietuvos Respublikos Seimo, Europos Parlamento ir savivaldybių tarybų nariais), profesinių sąjungų ir religinių bendruomenių. Į nevyriausybines organizacijas piliečiai telkiasi skatinami amžiaus, bendravimo su kitų valstybių piliečiais, darbo, kultūros, lyties, mokslinių techninių, pažintinių, profesinių, religijos, sporto, švietimo, tautybės, turizmo ir kitų interesų ar pomėgių.
Diana Nausėdienė lankosi Raseinių Maltiečių vaikų dienos centre
Nevyriausybinių organizacijų funkcijos
Pagrindinės nevyriausybinių organizacijų funkcijos yra šios: teikti Lietuvos Respublikos įstatymais nustatytų tipų paslaugas, atstovauti visuomenės interesams ir dalyvauti sprendžiant jos reikalus, teikti pagalbą kitoms nevyriausybinėms organizacijoms, koordinuoti veiklą ir išteklius, plėtoti veiklą vietos bendruomenėse, regionuose nacionaliniu arba tarptautiniu mastu. Jų vaidmuo visuomenėje susijęs su vykdoma veikla: socialine politine, ekonomine, vieša ar privačia.
Socialinis politinis nevyriausybinių organizacijų vaidmuo pasireiškia jų narių galimybe savarankiškai reikšti savo nuomonę, sukuriant erdvę pilietinėms teisėms garantuoti. Nevyriausybinės organizacijos kuria tolerantišką aplinką, garantuoja teisinį stabilumą, kai atstovaujami įvairių organizacijų narių požiūriai, viešai reiškiama interesų įvairovė. Nevyriausybinių organizacijų savireguliavimo funkcijos – vidaus taisyklių, principų, reikalavimų ir nuostatų taikymas ir priežiūra. Ekonominė nevyriausybinių organizacijų reikšmė susijusi su organizacijos dalyvių privačia iniciatyva ir savanoryste bei parama nevyriausybinių organizacijų sektoriuje (jos sušvelnina rinkos krizės padarinius, prisideda prie rinkos infrastruktūros plėtros).
Nevyriausybinių organizacijų rūšys
Nevyriausybinės organizacijos Lietuvoje apima asociacijas (pvz., Lietuvos žmogaus teisių asociacija), labdaros ir paramos fondus (pvz., Mstislavo Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondas Pagalba Lietuvos vaikams), viešąsias įstaigas, t. p. menininkų organizacijas (pvz., Lietuvos tautodailininkų sąjunga, Lietuvos teatro sąjunga, Lietuvos meno kūrėjų asociacija), tautines bendrijas (pvz., Lietuvos armėnų sąjunga, Lietuvos karaimų kultūros bendrija), medžiotojų, žvejų bendrijas (pvz., Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija, Lietuvos gamtos draugija), pramonės, prekybos ir amatų rūmus, kūrybines organizacijas (pvz., Lietuvos kaimo rašytojų sąjunga, Lietuvos rašytojų sąjunga, Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjunga, Lietuvos žurnalistų sąjunga) ir kitas (pvz., Lietuvos mokslininkų sąjunga, Lietuvos mokslo istorikų ir filosofų bendrija).
Teisinis reglamentavimas ir plėtra
Nevyriausybinių organizacijų veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija (35 straipsnis), Nevyriausybinių organizacijų plėtros įstatymas (2013, nauja redakcija 2019), t. p. Labdaros ir paramos fondų (1996, nauja redakcija 2013), Viešųjų įstaigų (1996, nauja redakcija 2004), Asociacijų (2004) įstatymai, įtvirtina Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (2004). Nevyriausybinių organizacijų dalyvavimą nustatant, formuojant ir įgyvendinant nevyriausybinių organizacijų plėtros politiką užtikrina Nevyriausybinių organizacijų taryba – kolegiali patariamoji institucija, sudaroma iš 20 asmenų (9 atstovauja valstybės institucijoms ir įstaigoms, 1 – savivaldybių asociacijai, 10 – nevyriausybinėms organizacijoms). Savivaldybių tarybų sprendimu sudaromos savivaldybių nevyriausybinių organizacijų tarybos (ne mažiau kaip pusė narių – nevyriausybinių organizacijų atstovai), teikiančios pasiūlymus savivaldybių institucijoms dėl konkrečios savivaldybės teritorijoje veikiančių nevyriausybinių organizacijų veiklos skatinimo.
2021 pabaigoje buvo apie 1400 nevyriausybinės organizacijos statusą Registrų centre įregistravusių asociacijų, įstaigų, bendrijų ir fondų.
Nevyriausybinių organizacijų užuomazgos
19 a. antroje pusėje Rusijos valdomoje Lietuvoje sustiprėjęs lietuvių tautinis sąjūdis subrandino lietuvių spaudą: pradėta leisti Aušrą, Varpą, Žemaičių ir Lietuvos apžvalgą, Tėvynės Sargą. Patriotiškai nusiteikę lietuviai inteligentai (aušrininkai) būrėsi apie Aušrą, liberalių pažiūrų pasauliečiai inteligentai (varpininkai) – apie Varpą. Katalikiškai judėjimo srovei atstovavo Žemaičių ir Lietuvos apžvalga ir Tėvynės Sargas. 19 a. pabaigoje iš Vakarų Europos ir Rusijos imperijos universitetų, kuriuose mokėsi lietuvių studentų, sklido socialistinės idėjos; joms įtakos turėjo ir J. Šliūpo pažiūros, jo redaguojamas žurnalas Apšvieta (1892–93). 20 a. pradžios pokyčiai išryškino visuomeninių judėjimų organizuotumo ir politinės konsolidacijos trūkumus. Didysis Vilniaus seimas (1905) suaktyvino visuomeninį gyvenimą, paspartino politinių srovių formavimąsi.
Rusijos imperijos valdymo laikotarpiu po Rusijos 1905–07 revoliucijos Lietuvoje viešai veikė valdžios įregistruotos visuomeninės labdaros ir šalpos (pvz., Motinėlės draugija, įkurta 1906), mokslo (pvz., Lietuvių mokslo draugija, įkurta 1907) organizacijos. Slaptos, legalios ir pusiau legalios lietuvių kultūros ir švietimo, tautinės, religinės ir šalpos organizacijos kūrėsi ne tik Lietuvoje (1905 buvo įkurta Šv. Kazimiero draugija, lietuvių švietimo draugijos – Saulė, Žiburys, 1912 Vilniaus krašte – Rytas), bet ir Vakarų Europos šalyse bei Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur studijavo ar dirbo lietuviai. Pirmasis pasaulinis karas, Vokietijos okupacija Lietuvoje (1915–18), Rusijos 1917 Vasario revoliucija ir Spalio perversmas suaktyvino lietuvių visuomeninę politinę veiklą. 1914 buvo įkurta Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti, 1917 – Lietuvių tautos taryba.
Nepriklausomos Lietuvos (1918–1940) nevyriausybinės organizacijos
1919–40 Lietuvoje susiformavo politinė sistema, buvo garantuojama visuomeninių organizacijų laisvė, reglamentuota 1919 įstatymu (1936 pakeistas Draugijų įstatymu). Veikė (oficialiai iki 1930) ateitininkai, Lietuvių katalikų jaunimo sąjunga Pavasaris (pavasarininkai), Lietuvių katalikių moterų draugija, zitietės, Lietuvių moterų globos draugija, Lietuvių katalikų blaivybės draugija. Be katalikiško jaunimo ir moterų, dar veikė vaikų organizacijos: Angelo Sargo vaikų sąjunga, Eucharistijos karžygiai, Marijos vaikai. Katalikai vyrai buvo suburti į Lietuvos katalikų vyrų sąjungą (įkurta 1934). Kovai su vargu ir skurdu 1920 buvo įkurta Šv. Vincento Pauliečio draugija. Mokytojus vienijo Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga, darbininkus – juozapiečiai, Lietuvos darbo federacija. Katalikų mokslininkams telkti, sudaryti palankias sąlygas jų darbui tikintis ateityje įkurti Lietuvos katalikų universitetą, 1922 buvo įsteigta Lietuvių katalikų mokslo akademija. Visas katalikų organizacijas vienijo Katalikų veikimo centras, kuris išlaikė ir Katalikų spaudos biurą. Lietuvos socialdemokratų partija įkūrė Lietuvos socialdemokratų jaunimo sąjungą Žiežirba (1922), Lietuvos universiteto (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo universitetas) studentų draugiją Žaizdras (1925), liberalai – švietėjišką draugiją Žiburėlis (įkurta 1894), moksleivių organizaciją aušrininkai (įkurta 1910), Socialistinės jaunuomenės sąjungą Draugas (įkurta 1920), Lietuvos jaunimo sąjungą (įkurta 1922). Vilniaus krašte veikė švietimo ir kultūros organizacija Kultūra (įkurta 1927).
Buvo įkurta naujų partijas ir jų ideologiją remiančių visuomeninių organizacijų, pvz., tautininkų ideologiją nuo 1922 rėmė Lietuvių studentų tautininkų korporacija Neo-Lithuania, o po 1926 Gruodžio septynioliktosios perversmo – ir Geležinio Vilko organizacija. Nuo 1930 autoritarinė tautininkų valdžia apribojo arba uždraudė krikščionių demokratų, socialdemokratų ir kitų krypčių visuomeninių organizacijų veiklą (pvz., buvo uždrausta moksleivių ateitininkų organizacija). Kitoms (pvz., Lietuvai pagražinti draugija, įkurta 1921, Medžioklės ir žūklės draugija, veikė 1922–40, Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės karininkų šeimų moterų sąjunga, įkurta 1925, Lietuvos gamtininkų draugija, įkurta 1931) iš esmės netrukdyta veikti.
Nevyriausybinės organizacijos SSRS okupacijos metais
SSRS okupacijos metais visuomeninės organizacijos buvo uždarytos arba pajungtos komunistinei totalitarinei sistemai, veikė griežtai kontroliuojamos valstybės ir jos saugumo institucijų. Organizacijų nariai turėjo mažai savarankiškumo viešajai nuomonei reikšti ar priimti ir juo labiau įgyvendinti viešus sprendimus, susijusius su visuomeninių organizacijų veikla. Organizacijos oficialiai buvo skirstomos į masines politines (Lietuvos komunistų partija, komjaunimas), profesines (profesines sąjungas), kooperatines (kolūkiai, vartotojų, gyvenamųjų namų statybos kooperatyvai), kūrybines sąjungas (rašytojų, dailininkų, kompozitorių, žurnalistų), t. p. draugijas ir klubus (sporto, mokslo ir technikos, kultūros), vadinamąsias savaveiksmes organizacijas (namų valdybų komitetai, tėvų komitetai), vadinamąsias visuomenines institucijas (ministerijų mokslinės techninės tarybos, vykdomųjų komitetų komisijos). 41 % Lietuvos gyventojų priklausė vienai, 12 % – dviem, 6 % – trims ir daugiau organizacijų.
Nuslopinus Lietuvos pasipriešinimą sovietiniam okupaciniam režimui (1944–53) tik 20 a. 8 dešimtmetyje ėmė rastis didesnių nelegalių arba pusiau viešai veikiančių tautinio, kultūrinio bei religinio judėjimo sambūrių ir organizacijų, keliančių pasipriešinimo sovietų valdžiai tikslus, pvz., 1976 V. Petkaus ir kitų įkurta Lietuvos Helsinkio grupė, 1978 A. Terlecko ir kitų įkurta Lietuvos laisvės lyga, t. p. 1978 įkurtas Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas, jėzuitų, marijonų, pranciškonų vienuolių ordinų leisti katalikiški tęstiniai leidiniai ir žurnalai Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika (1972–89; jos platinimą rėmė Čikagoje įkurta Lietuvių katalikų religinės šalpos rėmėjų sąjunga), Dievas ir Tėvynė (1976–81), Rūpintojėlis (1977–90) ir kiti. Aktyviausiai pusiau vieša organizuota pasipriešinimo veikla reiškėsi 1987–88: kūrėsi nuo valdžios institucijų nepriklausomos paminklosaugos (pvz., Talka ir Santarvė, abi įkurtos 1987) ir žaliųjų (klubai Aukuras, Atgaja, Žemyna, Žvejonė) organizacijos, Vilniuje pradėjo veikti intelektualų diskusijų klubai, įkurtas ir įregistruotas Lietuvos kultūros fondas.
1988 10 22–23 įvyko visuomeninio judėjimo Sąjūdis steigiamasis suvažiavimas, priimta veiklos programa (1990–93 Sąjūdis veikė kaip visuomeninis politinis, vėliau – visuomeninis judėjimas). Jo svarbiausi leidiniai iki 1990 – Atgimimas, Respublika, Sąjūdžio žinios. 1989 įsikūrė priešiška Lietuvos nepriklausomybei prosovietinė organizacija Jedinstvo.
Lietuvos nevyriausybinės organizacijos po 1990 metų
1990 atkūrus Lietuvos nepriklausomybę iki 1994 įregistruota 1487 visuomeninės organizacijos, bet iš jų tik apie 70 % atitiko visuomeninių organizacijų statusą, kitos dažniausiai buvo valstybės ir savivaldybių įsteigtos biudžetinės viešosios įmonės. 1990 viduryje įkurtas Lietuvos ateities forumas, vienijęs kairiąsias, ir Lietuvos Respublikos piliečių chartija, vienijanti dešiniąsias visuomenines politines organizacijas. Daugiausia viešųjų organizacijų įregistruota 1996–2003. 2004 įsigaliojus naujam Lietuvos Respublikos civiliniam kodeksui visuomeninių politinių organizacijų ir judėjimų statusas buvo pakeistas – juos imta vadinti nevyriausybinėmis organizacijomis. 2013 Lietuvoje buvo užregistruota apie 24 100 nevyriausybinių organizacijų, iš kurių realiai veikiančių – apie 18 600.
nevyriausybinės organizacijos
L: R. Šimašius Ne pelno organizacijos: prigimtis ir reglamentavimas Lietuvoje ir Vakarų patirtis Vilnius 1999, Neatrasta galia: Lietuvos pilietinės visuomenės žemėlapis Vilnius 2006.
1270