Lietuvõs notariãtas
Reikalavimai kandidatui į notarus
Lietuvoje pagal Notariato įstatymą (1992) teisė juridiškai įtvirtinti neginčijamas fizinių ir juridinių asmenų subjektines teises ir juridinius faktus, garantuoti šių asmenų ir valstybės teisėtų interesų apsaugą suteikiama notarams. Asmuo pripažįstamas notaru, jei jis yra Lietuvos pilietis (nuo 2012 ir Europos Sąjungos valstybės narės ar kitos Europos ekonominės erdvės susitarimo dalyvės, ar Šveicarijos Konfederacijos pilietis), moka valstybinę kalbą, turi aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą, ne mažiau kaip 2 m. buvo kandidatu į notarus (asesorius) ir išlaikė notaro kvalifikacinį egzaminą arba yra teisės krypties socialinių mokslų daktaras ar habilituotas daktaras, turi ne mažesnį kaip 5 m. pedagoginio ar mokslinio darbo stažą ir atliko ne trumpesnę kaip 6 mėn. notaro praktiką arba turi ne mažesnį kaip 5 m. teisinio darbo stažą, išlaikė notaro kvalifikacinį egzaminą ir atliko ne trumpesnę kaip 6 mėn, notaro praktiką, yra nepriekaištingos reputacijos, ne vyresnis kaip 70 m., laimėjo viešą konkursą, neturi sveikatos sutrikimų, dėl kurių negalėtų atlikti notaro pareigų.
Atsakomybė, veikla
Notarus skiria ir atleidžia teisingumo ministras. Jis t. p. nustato notarų skaičių ir priskiria notarams veiklos teritorijas. Notaras privalo apsidrausti profesinės civilinės atsakomybės draudimu (minimali suma 29 000 eurų), garantuoti notarinių veiksmų slaptumą, atsakyti už savo, savo atstovo ir notaro biuro darbuotojų kaltais veiksmais fiziniams ir juridiniams asmenims padarytą žalą vykdant notaro profesinę veiklą ir kita.
Notarai, kaip valstybės įgalioti asmenys, atlieka šiuos notarinius veiksmus: tvirtina sandorius, išduoda paveldėjimo teisės, nuosavybės teisės į dalį sutuoktinių bendro turto liudijimus, liudija dokumentų nuorašų ir jų išrašų, pãrašo dokumentuose, dokumentų vertimo iš vienos kalbos į kitą tikrumą, tvirtina faktą, kad fizinis asmuo yra gyvas ir yra tam tikroje vietovėje, priima saugoti oficialiesiems testamentams prilyginamus testamentus ir asmeninius testamentus, tvirtina dokumentų pateikimo laiką, perduoda vienų fizinių ir juridinių asmenų pareiškimus kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims, priima į depozitinę sąskaitą pinigines sumas, jūrinius protestus, protestuoja vekselius ir čekius, daro vykdomuosius įrašus užprotestuotuose arba neprotestuotinuose vekseliuose ir čekiuose, tvirtina juridinių asmenų steigimo dokumentų atitiktį įstatymų reikalavimams ir kita.
Notarine forma patvirtintuose dokumentuose esantys faktai yra nustatyti ir neįrodinėjami, iki šie dokumentai (jų dalys) įstatymų nustatyta tvarka nėra pripažinti negaliojančiais. Notarui draudžiama atlikti notarinius veiksmus sau ir savo vardu, savo sutuoktiniams ir jų vardu, sutuoktinių ir savo giminaičiams – tokie notariniai veiksmai negalioja. Notaras neturi teisės patvirtinti ar paliudyti dokumentų, kuriuose yra taisymų, prirašymų, užbrauktų žodžių ir kitų neaptartų taisymų, t. p. pieštuku parašytų dokumentų. Notaras privalo atsisakyti atlikti notarinį veiksmą, jei tokio veiksmo atlikimas prieštarauja įstatymams ar neatitinka jų reikalavimų. Notarui draudžiama tiesiogiai ar netiesiogiai reklamuoti savo profesinę veiklą. Visi notariniai veiksmai yra registruojami viename notariniame registre.
Atlygis, įgaliojimų pabaiga
Už notarinio veiksmo atlikimą, sandorių projektų parengimą, konsultacijas ir technines paslaugas notaras ima atlygį, kurio dydį (įkainius) nustato Teisingumo ministerija, suderinusi su Finansų ministerija. Atlygio dydis turi garantuoti notaro pajamas, kurios leistų jam būti ekonomiškai nepriklausomam, sudaryti geras klientų aptarnavimo sąlygas, įdarbinti reikiamus darbuotojus ir turėti techniškai įrengtą biurą. Notaras negali gauti jokio kito atlyginimo, išskyrus notaro atlyginimą, kompensaciją už darbą Lietuvos notarų rūmuose, užmokestį už pedagoginę ar kūrybinę veiklą.
Notarų įgaliojimai baigiasi notarui mirus, netekus Lietuvos pilietybės, notaro prašymu, kai jis turi sveikatos sutrikimų, dėl kurių negali atlikti notaro pareigų; įsiteisėjus teismo nuosprendžiui, kuriuo notaras nuteistas už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą (nepaisant to, ar išnyko teistumas), ar teistas už kitą nusikalstamą veiką (jei neišnyko teistumas); teisingumo ministrui pritarus Notarų garbės teismo siūlymui atleisti notarą iš pareigų, kai jis netinka eiti pareigas pagal atestavimo rezultatus; notarui sukakus 70 metų; t. p. jei notaras daugiau kaip 2 mėn. iš eilės nemoka mokesčių į valstybės biudžetą, nesilaiko įstatymo nustatytų notaro veiklos apribojimų, sistemingai daugiau kaip 4 mėn. iš eilės nemoka mokesčių Notarų rūmams.
Notarų savivaldos institucija yra Lietuvos notarų rūmai. Kiekvienas notaras yra Lietuvos notarų rūmų narys.
2017 Lietuvoje dirbo 261 notaras.
Istorinė raida
14 a. notarų funkcijas vykdė raštininkai, dažniausiai vienuoliai. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas pertvarkė valstybės raštinę, buvo pradėti registruoti visi dokumentai ir daromi jų nuorašai. III Lietuvos Statute (1588, Lietuvos Statutas) buvo nustatyta, kad teismai registruoja įvairius juridinius aktus, sutartis, išduoda raštininkų patvirtintus aktų knygų išrašus. Po Abiejų Tautų Respublikos trečiojo padalijimo (1795) Rusijai atitekusioje Lietuvos dalyje notariato raida buvo siejama su Rusijos teise; 1866 Notariato įstatymu įsteigta notaro pareigybė.
1918–40 notarai buvo valstybės pareigūnai, negaunantys atlyginimo iš valstybės biudžeto. Notarų veiklą reglamentavo Rusijos imperijos Notariato įstatymas su vėlesniais pakeitimais ir papildymais. Notariato struktūrą sudarė notarai ir vyresnysis notaras, juos skyrė ir atleido teisingumo ministras (jis t. p. nustatydavo notaro buveinę), veiklą prižiūrėjo apygardų teismai. Vyresnysis notaras buvo teismo pareigūnas, jo skyrimo ir atleidimo tvarka buvo tokia pati kaip ir apygardos teismo teisėjų. Notarais galėjo būti skiriami neteisti pilnamečiai Lietuvos piliečiai, išlaikę tam tikrą egzaminą. Notarinius veiksmus notaras galėjo atlikti tik toje apygardos teismo veiklos teritorijoje, kurioje buvo įregistruota jo būstinė, bet savo apygardoje jis galėjo atlikti notarinius veiksmus visiems į jį besikreipiantiems asmenims (t. p. kitoje apygardoje gyvenantiems asmenims).
1940 Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą buvo įvesta valstybinio notariato sistema: notaras buvo valstybės tarnautojas, gaunantis valstybės nustatytą algą ir dirbantis valstybinėje notarų kontoroje, išlaikomoje iš valstybės biudžeto. 1950 buvo patvirtinti LSSR valstybinio notariato nuostatai, kurie reglamentavo notarų veiklą iki 1973, kai buvo priimtas įstatymas Dėl valstybinio notariato. Notarų veiksmams atlikti buvo organizuojamos notarų kontoros. Jų tinklą tvirtino LSSR ministrų taryba, o kontorų etatus – Teisingumo ministerija. Notarus skyrė teisingumo ministras. Žala, padaryta notariniais veiksmais, buvo atlyginama iš valstybės biudžeto, konkretaus notaro (kaip ir valstybės tarnautojo) atsakomybė buvo ribojama, todėl jam galima buvo pareikšti ieškinį tik regreso tvarka.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Lietuvoje buvo įvesta lotyniškojo notariato (notaras yra valstybės įgaliotas privatus asmuo, vykdantis valstybės funkcijas) sistema. 1992 09 15 priimtas Notariato įstatymas, pagal kurį notarų skaičius ribojamas ir nustatomas teisingumo ministro įsakymu pagal tam tikrus kriterijus, užtikrinančius normalų notarų biurų darbą ir notaro paslaugų kokybę (aptarnaujamų gyventojų skaičius, ekonominiai ir socialiniai veiksniai, darantys įtaką atliekamų notarinių veiksmų skaičiui ir struktūrai). 1993 02 12 Lietuvos Respublikos notarų susirinkime patvirtintas Notarų rūmų statutas, išrinktas Notarų rūmų prezidiumas, Notarų revizijos komisija ir Notarų garbės teismas. 1994 02 11 Lietuvos notariatas priimtas į Tarptautinę lotyniškojo notariato sąjungą (International Union of Notaries, UINL, įkurta 1948).
2895