Lietuvõs òpera
15–17 amžius
Opera Lietuvoje atsirado anksčiau negu daugelyje žymiųjų Europos muzikos centrų (žanras susiklostė 16 a. pabaigoje Florencijos muzikų ir poetų kūryboje). Lietuvos muzikinio teatro pradžia laikoma 1636 09 04 Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Vladislovo Vazos Vilniaus Žemutinės pilies rūmuose parodyta italų opera (vadinta dramma musicale) Elenos pagrobimas (Il ratto di Helena). Šių rūmų teatre dar buvo pastatyta Andromeda (1644 03 06) ir Apviltoji Kirkė (Circe delusa 1648 04 16). Operų libretus italų kalba parašė Vladislovo Vazos rūmų poetas V. Puccitelli; Elenos pagrobimo muziką sukūrė rūmų kapelos vadovas M. Scacchi (kitų autorius nežinomas). Tai buvo puošnūs barokiniai spektakliai; scenos įrangą kūrė inžinierius B. Bolzoni, scenografiją – dailininkai bei architektai A. Locci ir G. B. Gisleni.
Ankstyvą operos pasirodymą Lietuvoje lėmė profesionalaus muzikinio gyvenimo aplinkybės ir valdovo Vladislovo Vazos domėjimasis šiuo žanru. Lietuvoje nuo seno būta rapsodų (bardų) tipo dainininkų (romantikų vadinti vaidilomis), kurie dainavo skambindami kanklėmis. Ši etninės prigimties tradicija dar buvo gyva Renesanso laikais – greičiausiai kanklėmis sau pritarė Žygimanto Augusto rūmuose vadinamąją kaimišką raudą 1546 giedojęs Mikalojaus Radvilos Rudojo dainius Andrius (už tai buvęs apdovanotas); M. Valančius istoriniame veikale Žemaičių vyskupystė (2 dalys 1848) rašo Varnių katedrą 16 a. pabaigoje turėjus kanklininkų grupę. Vakarietiško tipo pasaulietinės muzikos Lietuvos valdovų rūmuose būta nuo Gedimino laikų. Didelė muzikos mėgėja buvo Gedimino duktė Aldona (1325 ji ištekėjo už Lenkijos karalaičio, vėliau karaliaus Kazimiero III Didžiojo); lenkų istorikas J. Długoszas Aldonos meilę muzikai vadino smerktinu įpročiu, atsivežtu iš savo barbariškų tėvų namų. Vykdamas į Krokuvą užimti Lenkijos karaliaus sosto Jogaila ten nusivežė ir Vilniaus rūmų muzikų. Istoriniuose šaltiniuose ne kartą minimi didžiojo kunigaikščio Vytauto Didžiojo dvaro muzikai; Vokiečių ordino didysis magistras Ulrichas von Jungingenas 1408 kunigaikštienei Onai Vytautienei padovanojo portatyvą (nešiojamuosius vargonus) ir klavikordą; tai vienas ankstyviausių pastarojo instrumento paminėjimų Europoje. 1498–1501 Aleksandro rūmuose dirbo seniausiu iškiliu vokiečių muziku laikomas Heinrichas Finckas.
Italų Renesanso muzikos kultūros sklaidą Lietuvoje paskatino antroji Žygimanto Senojo žmona Bona Sforza (Milano kunigaikščiai Sforzos buvo vieni žymiausių meno mecenatų). Svarbiu muzikos kultūros židiniu tapo Vilniaus universitetas, kai kurios kolegijos; vokalines instrumentines kapelas išlaikė miestų magistratai. Tarp žymesnių įvairiataučių to meto muzikų būta ir lietuvių (minimi Steponas Vilnietis, Motiejus Kaunietis). Itin stiprias kapelas savo rūmuose turėjo lietuvių aukštuomenė. Didikai su Vakarų muzikos naujovėmis galėjo susipažinti studijų ar išvykų kitais reikalais metu; Vilniaus vaivados Kristupo Radvilos rūmuose kurį laiką dirbo Michelangelo Galilei, florentiečio Vincenzo Galilei – vieno operos žanro pagrindėjų – sūnus. 1624 Vladislovas Vaza, globojamas A. S. Radvilos, lydimas savo tėvo Zigmanto Vazos asmeninio sekretoriaus, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raštininko Stepono Kristupo Paco, aplankė daugelį Europos miestų, tarp jų ir Florenciją, Mantują. Jo garbei Florencijoje 1625 01 28 buvo parodyta Marco da Gagliano dramma musicale Karalienė šventoji Uršulė (La Regina Sant’ Orsola), 02 03 – nauja, jo garbei sukurta Francescos Caccini (vieno operos pradininkų Giulio Caccini dukters) opera Rudžiero išlaisvinimas iš Alcinos salos (La liberazione di Ruggiero dall’isola d’Alcina). Mantujoje Gonzagų rūmuose Vladislovas Vaza matė dramma musicale apie tvaną (apie ją daugiau nežinoma).
1632 tapęs Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ir Lenkijos karaliumi, Vladislovas Vaza labai rūpinosi teatru (jame buvo ir šokėjų grupė). Daugiausia iš italų sudarytai rūmų kapelai vadovavo kompozitorius ir muzikologas M. Scacchi. Operos abiejose jungtinės valstybės sostinėse buvo rodomos svarbių įvykių proga (Elenos pagrobimo premjera Vilniuje susijusi su didele Bažnyčios iškilme – Vladislovo Vazos rūpesčiu Katedroje buvo baigta gražinti Karališkoji, dabartinė Šv. Kazimiero, koplyčia, į kurią rugpjūčio 14 dieną buvo perneštas karstas su šv. Kazimiero palaikais); Varšuvoje parodyti 6 veikalai; operos spektakliu Gdanske buvo sutikta iš Paryžiaus atvykusi antroji valdovo žmona Marija Liudvika. Apviltosios Kirkės premjera įvyko karališkosios poros atvykimo į Vilnių proga. Tai buvo paskutinė Vladislovo Vazos teatro opera (1648 05 20 valdovas mirė Merkinėje). Šių operų muzika neišliko. Vilniaus universiteto spaustuvėje spausdinti operų literatūriniai tekstai rodo jas turėjus visus to laikotarpio italų operai būdingus bruožus.
Pasibaigus Vladislovo Vazos teatro veiklai, Lietuvoje šimtą metų nebebuvo operos žanrą puoselėjančios institucijos. Muzikinį teatrą iš dalies pakeitė Vilniaus universitete daugiau kaip 200 m. gyvavusi lotyniškoji mokyklinė drama – menas, kuris derino dainavimą, instrumentinę muziką ir šokį. Tokie spektakliai buvo rodomi ir vėliau įsteigtose Kražių (daugiausia), Kauno, Pašiaušės, Žadiškių (Gardino sr.), Gardino, kitose kolegijose.
18 amžius
Operos menas Lietuvoje atgimė apie 18 a. vidurį didikų rūmų teatruose. Spektakliai daugiau kaip 100 metų buvo rodomi lenkų, kartkartėmis italų, prancūzų ir vokiečių kalba. Didikų teatrai steigėsi (kai kurie neilgai veikė) Lietuvos ir Lenkijos valstybės žlugimo, jos padalijimo laikais. Žymiausias ir ilgiausiai gyvavęs buvo Radvilų teatras Nesvyžiuje (veikė 1745–1807; 1756 jis tapo profesionaliu). 1747 Radvilos įrengė teatrą ir Vilniuje, viename senųjų giminės rezidencijos pastatų (dabar Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus). Nesvyžiaus teatre dainavo dainininkai, pakviesti iš užsienio, baleto trupę ugdė prancūzų ir kitų šalių baletmeisteriai. 1783–1802 jo vadovas buvo garsus Hamburgo muzikas, kompozitorius J. D. Hollandas; 1784 rugsėjį Stanislovo Augusto apsilankymo proga buvo parodyta jo opera Agotėlė (Agatka) ir baletas Orfėjus pragare (Orfeusz w piekle); operos libretą sukūrė kompozitorius M. Radvila. Italų operos dar buvo rodomos ir Slucko teatre. 1764–84 Slanime veikė kunigaikščio M. K. Oginskio rūmų teatras. Kunigaikštis savo teatrui sukūrė 4 operas. Vienas žymiausių buvusiose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse teatrų buvo J. K. Branickio rūmų teatras Balstogėje (veikė 1749–72; žiemą lankydavosi ir Vilniuje). Teatre veikalai buvo atliekami daugiausia originalo kalba (iš viso parodyta 122 pjesės, 19 operų ir 41 baletas). 18 a. antroje pusėje veikė Sapiegų teatrai Ružanuose (čia buvo ir muzikos bei baleto mokyklos), Derečine ir Zelvoje (Gardino sritis). Vilniaus vyskupo Ignoto Masalskio rūmuose Verkiuose 18 a. pabaigoje irgi buvo įrengtas teatras.
Pirmi viešieji teatrai Lietuvoje įsteigti 1785 Vilniuje (Vilniaus miesto teatras) ir Klaipėdoje (Klaipėdos vokiečių teatras). Vilniaus viešojo teatro pradžia susijusi su režisieriaus, dramaturgo, aktoriaus ir dainininko W. Bogusławskio veikla. 1785–90 jo vadovaujama trupė, įsikūrusi Oskierkų rūmuose buvusiame teatre, pastatė komiškųjų operų, tarp jų – G. Paisiello Fraskatietė, Sevilijos kirpėjas, A. Salieri Pavydo mokykla, G. Albertini Don Žuanas, D. Cimarosos Italė Londone, G. Gazzanigos Alcinos sala. W. Bogusławskiui išvykus, teatre 5 metus nebuvo nuolatinės trupės. Jame trumpam įsikurdavo antreprenerių vadovaujamos trupės. 1796 į Vilnių atvyko aktorius, dainininkas ir antrepreneris D. Morawskis, kuris subūrė operos ir dramos trupę; po D. Morawskio mirties 1801 teatrui vadovavo jo našlė vilnietė aktorė M. Morawska, kiti antrepreneriai. Nuo 1796 vaidinta suremontuotose Radvilų teatro patalpose; teatras vadintas Didžiuoju (jame buvo apie 1000 vietų). Opera teatro repertuare įsitvirtino 1798–99. Nuo 1810 pradėta vaidinti ir Rotušėje įrengtoje salėje (miesto teatras į Rotušę galutinai perkeltas 1845).
L: V. Bakutytė Opera Vilniuje XVIII–XIX a. / Menotyra 1994 nr. 2, Muzikinis spektaklis Lietuvoje (XVIII–XIX a.) / Menotyra 1995 nr. 1.
19 amžius
Nuo 19 a. pradžios Vilniaus miesto teatro repertuare atsirado reikšmingų, to meto Europos teatruose populiarių veikalų. 1801 pastatyta viena svarbiausių lenkų operų – J. Stefano Krokuviečiai ir kalniečiai, 1802 – W. A. Mozarto Užburtoji fleita. Operų spektaklių ir labdaringų koncertų surengė 1804–23 Vilniuje gyvenęs Vilniaus universiteto profesorius gydytojas J. Frankas ir jo žmona žymi dainininkė Chr. Gerhardi. Žymiausias jų muzikinės veiklos įvykis – F. J. Haydno oratorijos Pasaulio sukūrimas atlikimas 1809 02 17 ir 02 18 Rotušės teatre. 19 a. pirmaisiais dešimtmečiais itin dažnai rodytos L. Cherubini (Lodoiska, Dvi dienos, arba Vandens vežėjas), austrų ir prancūzų kompozitorių operos. 1827 pastatyta G. A. Rossini Laiminga apgaulė, Italė Alžyre, Turkas Italijoje, vėliau ne kartą atnaujinta Sevilijos kirpėjas, Tankredas, C. M. von Weberio Stebuklingasis šaulys.
1835–44 Vilniuje veikė ir W. C. A. von Schmidkoffo vokiečių operos trupė. Jos kapelmeisteris buvo dirigentas, smuikininkas, pianistas, kompozitorius W. Każyńskis (Vilniuje dirbo 1830–42). Teatre buvo pastatytos jo 4 operos (populiariausia Fenela). 1840–58 Vilniuje gyveno lenkų tautinės operos kūrėjas S. Moniuszko. Vilniuje jis sukūrė operą Halka (I redakcija); 1848 ji buvo atlikta koncertiškai, 1854 pastatyta teatre. Vienas žymesnių Vilniaus operos dainininkų buvo italas G. A. Bonoldi (dainavo teatre S. Moniuszkos dainas). Teatras gastroliavo Minske (1802, 1818), Sankt Peterburge ir Polocke (1806), Liepojoje (1809, 1811, 1814), Rygoje (1814, 1815), Jelgavoje (1814), Balstogėje (1815, 1817), Zelvoje (1815 Sapiegų teatre), Svisločiuje (1817, Vincento Tiškevičiaus teatre), Klaipėdoje ir Telšiuose (1829), Kaune (1844 ir nuo 1845 beveik kiekvieną vasarą). Iki 1863 sukilimo Vilniuje buvo statyta itin reikšmingų veikalų – W. A. Mozarto Pagrobimas iš seralio, G. A. Rossini Otelas, F.‑A. Boieldieu Baltoji dama, D. F. E. Aubero Fra Diavolo, Bronzinis žirgas, Nebylė iš Portičio, L. J. F. Héroldo Zampa, A. Ch. Adamo Lomžiumo paštininkas, V. Bellini Norma, Svetimšalė, G. Donizetti Meilės gėrimas, Liučija di Lamermur, Lukrecija Bordža, Favoritė, Pulko duktė, F. von Flotowo Marta, Alessandro Stradella. 1860 parodyta G. Verdi opera Ernani. Operų scenografiją kūrė dailininkai A. Smuglevičius, A. Głowackis, J. H. Głowackis (1808–25 buvo teatro dailininkas), J. Rustemas, V. Dmachauskas (1850–54 sukūrė S. Moniuszkos Halkos, G. Donizetti Favoritės, Italės Alžyre scenografiją). Nuo 1864 teatro dailininkas buvo A. V. Žametas.
Nuo 1844 dalis repertuaro buvo atliekama rusų kalba; spektakliai lenkų kalba vyko Didžiajame teatre, rusų kalba – Rotušės teatre. Po 1863–64 sukilimo teatras buvo uždarytas. Vietoj jo įkurtas miesto valdžios finansuojamas rusų dramos teatras, jame 1865 sausį atlikta V. Bellini operos Norma ištraukų. Rodyta trupės galimybes atitinkančių ankstyvojo rusų muzikinio teatro kūrinių, tarp jų – A. Verstovskio ir kitų autorių vodevilių. Nuo 1868 šiame teatre įsitvirtino prancūzų, daugiausia J. Offenbacho, operetės (Gražioji Elena, Orfėjas pragare ir kitos), kartais būdavo atliekamos V. Bellini operų Norma, Liučija di Lamermur, A. Verstovskio Askoldo kapas, M. Glinkos Gyvybė už carą (Ivanas Susaninas) scenos ar vienas kitas veiksmas. Gastroliavo italų operos trupės. 1882–87 teatre vaidino A. Voronkovo Rusų dramos ir operos artistų trupė, kurios repertuare buvo D. F. E. Aubero Fra Diavolo, S. Moniuszkos Halka, J. F. F. É. Halévy Žydė, M. Glinkos Gyvybė už carą, A. Dargomyžskio Undinė. 1887 penkiems sezonams Vilniuje apsistojusi antreprenerio A. Kartavovo operos ir dramos trupė per pirmąjį sezoną parodė 162 spektaklius, tarp jų – A. Rubinšteino Demono, G. Bizet Karmen, S. Moniuszkos Halkos, G. Verdi Aidos, G. Meyerbeero Hugenotų ir kitų operų 84 spektaklius. 1890–92 A. Kartavovo trupės dirigentas buvo čekas V. Sukas (vėliau vienas žymiausių Maskvos Didžiojo teatro dirigentų); jis parengė P. Čaikovskio Mazepos, G. Verdi Otelo premjeras. Iki I pasaulinio karo Vilniuje vaidinusios įvairios trupės rodė G. Meyerbeero, P. Čaikovskio, G. Verdi, G. Puccini ir kitų kompozitorių operas. Kai kurios vaidino ir Kaune. Spektakliuose dainavo J. Katulskaja, N. Figneris, L. Sibiriakovas, V. Petrovas, A. Liarovas, P. Cesevičius ir kiti žymūs rusų dainininkai. 1881 Vilniaus teatre koncertavo E. Sirvydaitė‑Sonchi, pirmoji Europoje išgarsėjusi lietuvių dainininkė. Vilniuje koncertavo F. Šaliapinas (pirmą kartą 1895), L. Sobinovas, A. Masini, M. Battistini ir kiti žymūs dainininkai.
Aukštuomenės rūmų, Vilniaus miesto viešajame teatre visuomet būta lietuvių muzikų bei aktorių. Jie ne kartą kritikuoti dėl lenkų kalbos tarties ydos – vadinamosios lietuviškosios kantilenos. Sąlygos atsirasti lietuviškajam muzikos ir teatro gyvenimui buvo besusidarą 19 a. pirmaisiais dešimtmečiais, vadinamojo lituanistinio sąjūdžio metais. Vilniaus universitete nutarta steigti lietuvių kalbos katedrą, miesto teatre parodyta keletas lietuviško siužeto veikalų. Lietuvių kultūrinę veiklą sutrikdė universiteto uždarymas, 1864 įvestas spaudos draudimas. Lietuvių operos idėją subrandino 19 a. pabaigoje kilusi nauja tautinio atgimimo banga. 1895 Maironis parašė pirmąjį lietuvišką operos libretą Kame išganymas? (vėliau keletui jo fragmentų muziką sukūrė A. Kačanauskas ir J. Gruodis). 1896 pirmajame (vėliau ir kituose) Sankt Peterburgo lietuvių koncerte dainavo profesionalūs solistai Č. Sasnauskas ir E. Sirvydaitė‑Sonchi. 1899 Tilžėje pastatyta pirmoji lietuvių muzikinė pjesė scenai – Vydūno Pasiilgimas veldėtojo. Vydūnas su broliu muziku A. Storosta pradėjo kurti operą Gilanda (1905 A. Storosta mirė; spėtas sukurti vienas choras yra pirmasis lietuvių operos pavyzdys).
L: V. Bakutytė Opera Vilniuje XVIII–XIX a. / Menotyra 1994 nr. 2, Muzikinis spektaklis Lietuvoje (XVIII–XIX a.) / Menotyra 1995 nr. 1, Italų dainininkai Vilniuje (XIX a.) / Lietuvos muzikologija 2006 t. 7.
20 amžius
Atgavus spaudą, kultūros sąjūdis iškart apėmė visą Lietuvą. 1906 Vilniuje, Miesto salėje (dabar Lietuvos nacionalinė filharmonija), Vilniaus kanklių draugija pastatė pirmąją lietuvių operą – M. Petrausko Birutė (G. Landsbergio‑Žemkalnio libretas). Birutės partiją dainavo M. Šlapelienė, Birutės brolio – K. Petrauskas, dirigavo M. Petrauskas, režisavo G. Landsbergis‑Žemkalnis (atliko ir Seno vaidilos vaidmenį, vaidino ir 3 jo vaikai). Lietuvių profesionaliam operos teatrui atsirasti padėjo ne tik M. Petrausko Birutės, jo ir A. Kačanausko bei kitų kompozitorių operečių spektakliai Lietuvoje, Rusijos imperijos kitose vietose, Jungtinėse Amerikos Valstijose, bet ir profesionalių dainininkų pagausėjimas.
Pirmosios lietuvių operos – M. Petrausko Birutė – pagrindinio vaidmens atlikėja M. Piaseckaitė‑Šlapelienė (1906)
Nuo 20 a. pradžios Sankt Peterburge ir Maskvoje pagausėjo dainavimą studijuojančių lietuvių. Lietuvių koncertuose dainavo L. Sipavičiūtė, L. Skalskaitė‑Šukevičienė, P. Valavičaitė, A. Galaunienė, J. Bieliūnas, P. Oleka, K. Petrauskas, J. Babravičius, S. Audėjus, V. Grigaitienė, M. Vaičkienė, A. Kutkus ir kiti.
Operos ir dramos vaidyklos afiša
Muzikinio gyvenimo raidą sutrikdė I pasaulinis karas, bet sostinėje susitelkė didelė Rusijos valdymo ir karo išblaškytų lietuvių menininkų dalis. 1918 02 16 paskelbus atkuriamą nepriklausomą Lietuvos valstybę, per metus pasirengta visų profesinių muzikos meno įstaigų steigimui. 1920 Vilnių antrą kartą okupavus Lenkijai, visą kultūros veiklą teko perkelti į Kauną. Čia 1920 01 29 įsteigta Lietuvių meno kūrėjų draugija, kuri įkūrė profesionalų teatrą – Operos vaidyklą. 1920 12 31 parodytas pirmasis spektaklis – G. Verdi opera Traviata. 1926 Valstybės opera ir Valstybės drama sujungtos į vieną Valstybės teatrą, 1929 teatras pavadintas Valstybės teatru, opera, drama ir baletu. Operų spektaklius rodė ir Klaipėdos lietuvių opera. 1940 11 27 įkurtas Kauno operetės teatras (Kauno muzikinis teatras; nuo 1951 rodo ir operų spektaklius). Pirmaisiais SSRS okupacijos metais teatras vadintas Kauno valstybiniu dramos, operos ir baleto, Vokietijos okupacijos metais – Kauno didžiuoju, nuo 1944 rugsėjo – Kauno valstybiniu teatru. 1944 atskyrus dramos trupę, operos ir baleto trupės sudarė LSSR valstybinį operos ir baleto teatrą, 1948 jis perkeltas į Vilnių, nuo 1998 Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras. 1942–44 operas statė Vilniaus operos trupė, sudaryta iš Filharmonijos simfoninio orkestro, choro ir jaunesnės kartos solistų.
Valstybės teatro solistė V. Jonuškaitė (Amneris vaidmuo G. Verdi operos Aida spektaklyje, 1927)
SSRS vėl okupuojant Lietuvą į Vakarus pasitraukė apie 30 operos solistų, apie pusė baleto trupės. 1947 Detmolde (Vokietija) jie pastatė G. A. Rossini operą Sevilijos kirpėjas. Į Jungtines Amerikos Valstijas pasitraukę lietuvių muzikai 1957 įkūrė Čikagos lietuvių operą. Jos repertuarą sudaro užsienio ir lietuvių kompozitorių operos. Spektaklius rodė ir kompozitoriaus D. Lapinsko 1982 įkurta Čikagos naujoji opera (The New Opera Company of Chicago; trupę sudarė lietuviai ir kitataučiai). 1956–86 veikė Klaipėdos liaudies operos teatras, kuris sudarė profesionalaus Klaipėdos muzikinio teatro (įkurtas 1987) branduolį. Operų pastatyta Kauno dramos teatre (B. V. Kutavičiaus Strazdas, žalias paukštis 1984), Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Vilniuje (F. R. Bajoro Dievo avinėlis 1991; abiejų režisierius J. Vaitkus); Menų sambūris 1996 parodė V. Bartulio Pamoką (režisierius V. Masalskis). Lietuvos televizijoje pastatyta G. Puccini Skraistė (1961; pirmasis toks operos atlikimas Lietuvoje; režisierė V. Mikštaitė), F. Poulenco Žmogaus balsas (1979), B. Bartóko Hercogo Mėlynbarzdžio pilis (1983), B. Dvariono Dalia (1985; visų režisierė J. Janulevičiūtė).
G. A. Rossini operos Sevilijos kirpėjas spektaklio scena Detmoldo miesto teatre. Iš kairės: I. Nauragis (Don Bazilijas), V. Puškorius (Don Bartolas), J. Kutkuvienė (Berta), iš dešinės: V. Baltrušaitis (Figaras), E. Kardelienė (Rozina), A. Kutkus (Almaviva)
H. Purcello operos Didonė ir Enėjas spektaklio scena (Valdovų rūmų požemiai Vilniuje, 1995 per Banchetto musicale festivalį; režisierė J. Gingell, Didžioji Britanija)
Lietuvos kino studijoje sukurti filmai W. A. Mozarto Don Giovanni (1988) ir B. V. Kutavičiaus Strazdas, žalias paukštis (1990; abiejų režisierius J. Vaitkus). Operų (daugelį koncertiškai) su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, lietuvių ir užsienio chorais bei solistais pastatė dirigentas G. Rinkevičius. Tai R. Wagnerio Skrajojantis olandas (1995), G. Puccini Toska (1996), Turandot (1999; pirmąkart Lietuvoje), R. Strausso Salomėja (1997; pirmąkart Lietuvoje).
Klaipėdos muzikinio teatro repertuaro operų parodoma per šio teatro rengiamą vasaros festivalį Muzikinis rugpjūtis pajūryje (nuo 1998), šiuolaikinių kompozitorių kūrybos (dažniausiai koncertiškai) – per Gaidos festivalį (nuo 1991). Operų atlikta ir per tarptautinį Pažaislio muzikos festivalį (nuo 1996). Banchetto musicale festivaliuose koncertiškai atliktos baroko operos – C. Monteverdi Orfėjas (1993), Valdovų rūmų požemiuose pastatyta H. Purcello Didonė ir Enėjas (1995).
V. Bellini operos Norma spektaklio scena (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras; 1987, Norma – I. Milkevičiūtė, Orovezas – V. Bakula, dirigentas V. Viržonis, režisierius E. Domarkas, dailininkas H. Ciparis, © LATGA, 2020)
L: J. Vyliūtė Čikagos lietuvių opera Vilnius 1999, Lietuvių muzikai Vokietijoje 1944–1949 Vilnius 2005; Lietuvių teatro istorija. 1929–1935 Vilnius 2000; Lietuvių teatro istorija. 1935–1940 Vilnius 2002; Lietuvių teatro istorija. 1970–1980 (opera ir baletas 1957–1980) Vilnius 2006; J. Bruveris Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras Vilnius 2006.
1552
21 amžiaus 1–2 dešimtmetis
21 a. 1–2 dešimtmetyje pastatyta operos spektaklių, kuriems taikyti vadinamieji operos kanonai: siekis scenovaizdyje atspindėti kompozitoriaus remarkose nurodytą autentišką veiksmo vietą ir laiką, sukurti veiksmo laikui būdingus kostiumus. T. p. plėtota 20 a. antroje pusėje pasaulyje susiklosčiusi operos režisūros ryškesnė kryptis, kai operos siužeto erdvėlaikis perkeliamas į kitą epochą, geografinę vietą, socialinę aplinką (rečiau sukuriama ir nauja siužeto interpretacija, konceptualus, ne tik vizualinius atributus sušiuolaikinantis, spektaklis).
G. Puccini operos Madam Baterflai spektaklio scena (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras; 2006, Šokėja – I. Juodpusytė-Eklerienė, dirigentas M. Staškus, režisierius A. Minghella, scenografas M. Levineʼas, kostiumų dailininkė Han Feng)
21 a. 1–2 dešimtmetyje Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre buvo pastatyta klasikinės operos kūrėjų P. Mascagni (Kaimo garbė 2000), G. Puccini (Džanis Skikis 2000, Sesuo Andželika 2001, Turandot 2003, pirmąkart pastatyta Lietuvoje, Bohema 2015), G. Bizet (Karmen 2002, 2009), W. A. Mozarto (Don Žuanas 2002, Figaro vedybos 2010), R. Wagnerio (Skrajojantis olandas 2004, Lohengrinas 2013), P. Čaikovskio (Eugenijus Oneginas 2012), G. Verdi (Ernanis 2013, pirmąkart pastatyta Lietuvoje), G. A. Rossini (Sevilijos kirpėjas 2014), J. É. F. Massenet (Manon 2015), V. Bellini (Kapulečiai ir Montekiai 2017), B. Bartóko (Hercogo Mėlynbarzdžio pilis 2018), S. Prokofjevo (Lošėjas 2020), G. Donizetti (Ana Bolena 2020, pastarieji 4 pirmąkart pastatyti Lietuvoje) spektaklių. Juos režisavo lietuvių (E. Domarkas, G. Žilys) ir užsienio (Emilio Sagi, g. 1948; Jurijus Aleksandrovas, g. 1950; Jeanas‑Claude’as Berutti, g. 1952; Lechas Majewskis, g. 1953; Francesca Zambello, g. 1956; A. Žagaras; Csaba Káelis, g. 1961; Arnaud Bernard’as, g. 1966; Andrea de Rosa, g. 1967; Vincent’as Boussard’as, g. 1969; Vasilijus Barchatovas, g. 1983; Cristina Mazzavillani Muti; Detlefas Sölteris) režisieriai.
Pastatyta ir lietuvių kompozitorių operų (B. Dvariono Dalia 2004, B. V. Kutavičiaus Lokys 2000, O. Narbutaitės Kornetas 2014; pastarosios 2 pirmąkart pastatytos Lietuvoje), operų vaikams (B. Britteno Žaiskime operą! 2000, režisierius A. Giniotis, Rachel Portman Mažasis princas 2007, režisierė F. Zambello, J. Tamulionio Bruknelė 2010, režisierius G. Padegimas, Sigito Mickio Zuikis Puikis 2015, režisierė ir choreografė Jūratė Sodytė, R. Šerkšnytės Penki Merės stebuklai 2017, režisierius Kęstutis Jakštas; visi pirmąkart pastatyti Lietuvoje), operečių (F. Leháro Linksmoji našlė 2003, režisierė ir choreografė Monika Wiesler; J. Strausso Šikšnosparnis 2012, režisierius Gediminas Šeduikis; L. Bernsteino Kandidas 2019, režisierius V. Boussard’as, pirmąkart pastatyta Lietuvoje), kelių žanrų bruožų turinčių kūrinių (B. V. Kutavičiaus opera baletas Ugnis ir tikėjimas 2003, režisierius J. Vaitkus, choreografė A. Naginevičiūtė, šokio opera Amžinybė ir viena diena 2019, režisierius ir choreografas Itzikas Galilis, g. 1961, kompozitorė Rita Mačiliūnaitė, dramaturgė Ingrida Gerbutavičiūtė) spektaklių, t. p. zongų opera Aštuonios Kurto Weillio moterys (2001, pagal K. Weillio kūrinius, režisierius Vytenis Pauliukaitis, g. 1949; pirmąkart pastatyta Lietuvoje), G. F. Händelio oratorijos Aleksandro puota teatrinė inscenizacija (2014, režisierius C. Káelis). Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro Operos studijoje (2003–08 jai vadovavo V. K. Noreika) pastatyta P. Čaikovskio Eugenijus Oneginas (2006, režisierius V. Staknys), teatre sukurtas gastrolinis spektaklis G. B. Pergolesi Tarnaitė ponia (2020, režisierius G. Šeduikis).
Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro svarbią repertuaro dalį sudaro koprodukcijos su užsienio operos teatrais ir festivaliais, daugiausia jų režisavo žymūs užsienio režisieriai: J. Milleris (G. Verdi Traviata 2005, perkeltas Anglų nacionalinės operos spektaklis, kuriame dalyvavo ir lietuvių solistai; Violetos vaidmeniu Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre debiutavo A. Grigorian), A. Minghella (G. Puccini Madam Baterflai 2006, su Anglų nacionaline opera ir Metropolitan Opera teatru Niujorke), R. Wilsonas (J. S. Bacho Pasijos pagal Joną teatrinė inscenizacija, 2007, su Châtelet teatru Paryžiuje ir Vilniaus festivaliu; G. Puccini Turandot 2019, su Madrido Teatro Real, Toronto Canadian Opera Company ir Houstono Grand Opera teatrais), Silviu Purcărete (g. 1950; P. Eőtvőso Meilė ir kiti demonai 2008, su Glyndebourne’o festivaliu, pasaulinė šios operos premjera). 21 a. pradžioje teatre įvyko ir kitų užsienio režisierių operų premjerų – Günterio Krämerio (g. 1940; J. F. F. É. Halévy Žydė 2004, G. Verdi Don Karlas 2016), Davido Aldeno (g. 1949; R. Strausso Salomėja 2006), M. Trelińskio (M. Musorgskio Borisas Godunovas 2008), Cheno Shi-Zhengo (g. 1963; G. Verdi Traviata 2009), G. Vicko (W. A. Mozarto Idomenėjas 2018, pirmąkart pastatyta Lietuvoje).
20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje susiklostė operos teatras, kuriam būdinga konceptuali autorinė režisūra. Operos spektaklių Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre režisavo dramos teatro režisieriai G. Varnas (P. Čaikovskio Pikų dama 2001, G. Verdi Rigoletas 2003, O. Narbutaitės Kornetas 2014), E. Nekrošius (R. Wagnerio Valkirija 2007, pirmąkart pastatyta Lietuvoje; G. Verdi Otelas 2011), J. Jurašas (B. V. Kutavičiaus Lokys 2000, su Vilniaus festivaliu; Chr. W. Glucko Orfėjas ir Euridikė 2007, pirmąkart pastatyta Lietuvoje; A. Ponchielli Lietuviai 2009; per Vilniaus operos festivalį parodyta Trakų pilies kieme), O. Koršunovas (G. Donizetti Meilės eliksyras 2008, L. van Beethoveno Fidelijus 2015, Post Futurum 2018, kompozitorius G. Sodeika, libreto autorius S. Parulskis).
21 a. pradžios Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro spektaklius dirigavo lietuvių (J. D. Aleksa, L. Balčiūnas, Modestas Barkauskas, g. 1982, J. Geniušas, M. Pitrėnas, G. Rinkevičius, M. Staškus, R. Šervenikas, Ričardas Šumila, g. 1984, A. Šulčys, V. Viržonis) ir užsienio (Rolfas Beckas, g. 1945, Giampaolo Bisanti, g. 1972, Cyrilis Diederichas, g. 1945, Jacekas Kaspszykas, g. 1952, Gianluca Marcianò, g. 1976, Alejo Pérezas, g. 1974, Sesto Quatrini, g. 1984) dirigentai.
21 a. 1–2 dešimtmetyje garsėjo Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre vaidmenis kūrę solistai: sopranai I. Milkevičiūtė, S. Stonytė, A. Grigorian, S. Janušaitė, J. Gedmintaitė, Viktorija Miškūnaitė (g. 1983), mecosopranai I. Prudnikovaitė, J. Vaškevičiūtė, I. Linaburgytė, tenorai V. Vyšniauskas, R. Karpis, E. Seilius, Tomas Pavilionis (g. 1983), Mindaugas Jankauskas (g. 1980), baritonai V. Juozapaitis, L. Pautienius, Eugenijus Chrebtovas (g. 1982), A. Malikėnas, K. Smoriginas, D. Stumbras, bosai E. Dauskurdis, L. Mikalauskas, T. Girininkas ir kiti.
21 a. pradžioje Kauno valstybinio muzikinio teatro repertuare vyravo operetės ir miuziklai, pastatyta ir operos spektaklių: G. Bizet Karmen (2005, režisierius G. Žilys), G. A. Rossini Sevilijos kirpėjas (2007, režisierius Gintautas Želvys, g. 1944), G. Verdi Atila (su Pärnu teatru Endla; režisierius Üllaras Saaremäe, g. 1969; pirmąkart pastatyta Lietuvoje), G. Donizetti Liučija di Lamermur (režisierius G. Šeduikis, abu 2011), N. Rimskio‑Korsakovo Caro sužadėtinė (režisierius ir choreografas Teetas Kaskas, g. 1968), G. Puccini Džanis Skikis, G. A. Rossini Vedybų vekselis (abiejų režisierius N. Petrokas, visi 2013), C. O. E. Nicolai Vindzoro šmaikštuolės (2016, režisierius ir choreografas Gianni Santucci), J. Karnavičiaus Radvila Perkūnas (2018, režisierius K. Jakštas), V. Bellini Kapulečiai ir Montekiai (režisierė Katrina Tegova, g. 1982), G. Verdi Makbetas (režisierius G. Želvys, abu 2019). T. p. buvo atnaujintas Ch. Gounod operos Faustas pastatymas (2011, režisierius G. Žilys; nuo 1994 šio pastatymo pirmoji versija rodyta pavadinimu Margarita); rodytos operos vaikams: Z. Bružaitės operėlė parodija Grybų karas ir taika (2001, režisierius A. Giniotis), T. Kutavičiaus Nykštukas Nosis (2005, režisierius G. Žilys), Eduardo Chagagortiano Ausinė kepurė (2013, režisierė Anastasija Grinenko), A. Jasenkos Dryžuota opera (2015, režisierė ir dramaturgė Agnė Dilytė, g. 1980).
Kauno valstybiniame muzikiniame teatre garsėjo solistai: sopranai R. Vaicekauskaitė, Gitana Pečkytė, mecosopranas R. Preikšaitė, tenorai M. Zimkus, Kęstutis Alčauskis (g. 1971), Egidijus Bavikinas, baritonas Ramūnas Urbietis (abu g. 1977), bosas L. Mikalauskas ir kiti.
Operos spektaklius dirigavo G. Rinkevičius, J. Geniušas, Aleksandras Sladkovskis (g. 1965), Virgilijus Visockis (g. 1967), Jonas Janulevičius (g. 1975).
21 a. pirmaisiais dešimtmečiais Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre operų režisavo R. Banionis (G. Verdi Rigoletas 2003, W. A. Mozarto Don Žuanas 2006, P. Čaikovskio Jolanta 2016), E. Domarkas (G. Verdi Traviata 2003, W. A. Mozarto Figaro vedybos 2004, P. Mascagni Kaimo garbė 2005), R. Kaubrys (Zigmaro Liepiņio opera melodrama Paryžiaus katedra 2005, G. B. Pergolesi Tarnaitė ponia 2006 ir Livjeta ir Trakolas 2016, D. Scarlatti Dirindina 2017, T. Albinoni Vespeta ir Pimpinonė 2018; abu pastatymai su Klaipėdos universiteto studentais), Markusas Kupferblumas (g. 1964; Heinricho Streckerio zingšpylis Taravos Anikė 2003; pirmąkart pastatyta Lietuvoje), Sigutis Jačėnas (g. 1963; P. Čaikovskio Eugenijus Oneginas 2006), Jūratė Vansk (C. Monteverdi Popėjos karūnavimas 2010), Karina Novikova (H. Purcello Didonė ir Enėjas 2011), Daina Adamkevičiūtė (G. Donizetti Meilės eliksyras 2013), D. Ibelhauptaitė (G. Puccini Bohema 2016, R. Leoncavallo Pajacai 2017), Rūta Bunikytė (Vivat kava! 2020, pagal J. S. Bacho Kavos kantatą), J. Vaitkus (C. Monteverdi Orfėjas 2007, W. A. Mozarto Don Žuanas 2019), G. Padegimas (E. Balsio Kelionė į Tilžę 2019), Y. Ross (G. Puccini vienaveiksmės operos Sesuo Andželika ir Džanis Skikis, abi 2011). Klaipėdos laivų elinge pastatytas R. Wagnerio Skrajojantis olandas (2020, režisieriai Dalius Abaris, G. Šeduikis).
Šiuo laikotarpiu teatre pastatyta lietuvių kompozitorių operų (A. Žigaitytės Žilvinas ir Eglė 2002; B. Gorbulskio Mimoza 2005, abiejų režisierius R. Kaubrys; V. Bartulio Aušrinė 2008, režisierius Alvydas Vizgirda, g. 1951; A. Žigaitytės opera fantasmagorija Frank’Einstainas – XXI amžius 2010, režisierė Marija Simona Šimulynaitė, g. 1983; R. Mačiliūnaitės Į švyturį 2017, režisierė Loreta Vaskova; G. A. Kuprevičiaus Prūsai 2018, režisierius G. Šeduikis), kelių žanrų bruožų turinčių kūrinių (muzikinė drama Aistrų šėlsmas 2008, pagal G. Gershwino muziką, režisierius N. Petrokas), operų vaikams (trilogija Bulvinė pasaka 2007, Makaronų opera 2014 ir Žvaigždžių opera 2018, visų režisierius R. Kaubrys, V. Konstantinovo Ką senelis padarys, viskas bus gerai 2008, režisierius G. Padegimas, J. Gaižausko Buratinas 2009, režisierė Gražina Jonušaitė, Rasos Zurbaitės‑Dikčienės Kabakšt, kadalbakšt 2019, režisierė Milginta Palubinskaitė). Surengta operos skaitymų (diptikas M. Ravelio Ispaniškoji valanda ir M. M. de Fallos Meilė burtininkė 2008, režisierius R. Kaubrys, C. A. Debussy Pelėjas ir Melisanda 2009, režisierius G. Padegimas).
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro operos spektaklius dirigavo S. Domarkas, M. Barkauskas, Ilmāras Harijas Lapiņis (g. 1944), Dainius Pavilionis (g. 1977), Dmitrijus Zlotnikas.
Per 21 a. pirmuosius dešimtmečius Vilniuje susibūrė nepriklausomų kūrybinių grupių. 2008 įkurta prodiuserinė kompanija Operomanija surengė 7 tarptautinius festivalius Naujosios operos akcija, parengė daugiau kaip 50 vadinamosios naujosios operos ir kelių žanrų bruožų turinčių kūrinių premjerų, tarp jų – monospektaklis‑opera Izadora (2008, režisierius Agnius Jankevičius, g. 1979, kompozitorius J. Sakalauskas, libreto autorius Dainius Gintalas), opera vaikams Mamulė Mū (2009, režisierė Agnė Sunklodaitė, kompozitorius Sigitas Mickis, libreto autorius Antanas Šimkus), erdvinė opera tamsoje Confessions (2015, kompozitoriai Rūta Vitkauskaitė, Jensas Hedmanas, solistė Åsa Nordgren), barokinio teatro triukšmų mašinų performansas Blogi orai (2017, kompozitorius Arturas Bumšteinas, libreto autorius Ivanas Chengas), komiksų opera Alfa (2018, režisierė, scenos ir kostiumų dizainerė Dr. GoraParasit, kompozitorius Albertas Navickas, libreto autorė Gabrielė Labanauskaitė). 21 a. pradžioje dalis operos kūrėjų atsisakė operos kaip tradicinės, priskiriamos stambiajai muzikos formai, ėmėsi statyti kamerinius spektaklius pasitelkdami kolektyvinės kūrybos principą, sukūrė akustiniais eksperimentais grįstų vadinamosios naujosios operos kūrinių (garso vaidinimas Audiokaukas 2015, garso instaliacija-performansas Olympian Machine 2018, abiejų kompozitorius A. Bumšteinas, garso patirtis Vilniaus gete Glaistas 2019, kompozitoriai Jūra Elena Šedytė, Andrius Šiurys, dramaturgas Rimantas Ribačiauskas, režisierius Mantas Jančiauskas).
Tarptautinį pripažinimą pelnė menininkių R. Barzdžiukaitės, V. Grainytės ir L. Lapelytės sukurtos operos (opera 10 kasininkių, prekybos centro garsams ir fortepijonui Geros dienos! 2011, opera performansas Saulė ir jūra (Marina) 2017, Venecijos bienalės Auksinis liūtas).
G. Puccini operos Bohema spektaklio scena (Kongresų rūmai Vilniuje; 2006, dirigentas G. Rinkevičius, režisierė D. Ibelhauptaitė, kostiumų dailininkas J. Statkevičius)
21 a. 2 dešimtmetyje įkurtos viešosios įstaigos Vilniaus miesto opera (įkurta 2012, 2006–12 trupė vadinta Bohemiečiais; režisierė ir meno vadovė D. Ibelhauptaitė, muzikos vadovas ir vyriausiasis dirigentas G. Rinkevičius), Baltijos kamerinis operos teatras (įkurta 2012, dabar žinomas pavadinimu Kosmos Theatre; Ch. Gounod Faustas 2013, režisierius Artūras Areima, Sonio Bliuzas 2017, režisierius Žilvinas Vingelis), Vilniaus kamerinė opera (įkurta 2012, G. Puccini Toska 2013, režisierė I. Linaburgytė), Baroko operos teatras (įkurta 2014; A. Vivaldi oratorija Juditos triumfas 2014, režisierius G. Varnas). 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje Lietuvoje straipsnių apie operą daugiausia parašė J. V. Bruveris, Beata Baublinskienė (Leščinska, g. 1973), E. Gedgaudas, Junija Galejeva, Rima Jūraitė (g. 1986), J. Katinaitė, Rasa Murauskaitė (g. 1992) ir kiti.
3227