Lietuvõs partizãnų spaudà, Lietuvõs láisvės kovótojų spaudà, lietùvių pógrindžio spaudà, Lietuvos partizanų ir kitų pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvių leidiniai 1944–57.
Per partizaninį karą (1944–53; Lietuvos pasipriešinimas sovietiniam okupaciniam režimui) Lietuvos partizanai išleido apie 80 pavadinimų leidinių (svarbesnieji išvardyti lentelėje). Žinoma daugiau kaip 30 pavadinimų poezijos, prozos ir publicistikos knygelių. Leidybai reikalingomis priemonėmis partizanus aprūpindavo jų ryšininkai ir rėmėjai. 1946–51 sovietinis saugumas suėmė valstybinių leidyklų ir spaustuvių 29 darbuotojus, kaltinamus pogrindžio spaudos rėmimu. Už jos platinimą (platino daugiausia gimnazistai, studentai) vien 1947 suimta 640 žm., daugelis jų nuteisti kalėti lageriuose. Laikraštėliai, žurnalai, knygutės, informaciniai lapeliai buvo rengiami ir spausdinami dažniausiai miškuose įrengtuose bunkeriuose pačių pasigamintais šapirografais, rotaprintais, tipografiniu būdu; trūko redaktorių ir autorių, popieriaus ir dažų, nuolat grėsė sovietinės vidaus kariuomenės, saugumo ar stribų puolimai.
Partizanų pogrindinės leidybos mastus rodo represinių institucijų (NKVD, Vidaus reikalų ir Valstybės saugumo ministerijų) iš bunkerių paimta technika: 1944–52 – 577 rašomosios mašinėlės ir spaudos dauginimo aparatai, 1952–53 – 57 dauginimo aparatai, tarp jų 2 savadarbės spausdinimo staklės, 3 rotatoriai, 2 šapirografai, 50 rašomųjų mašinėlių. Tokio pogrindinės leidybos masto pagal šalies plotą ir gyventojų skaičių nebuvo kitose nacių Vokietijos ar SSRS okupuotose šalyse. Partizaninio karo sąlygomis rašomąja mašinėle buvo galima išspausdinti atsišaukimą iki 100, rotatoriumi – iki 1000 ir daugiau egzempliorių.
1
1944 antroje pusėje–1945 pradžioje SSRS vėl okupavus Lietuvą, vieni pirmųjų pogrindžio leidinius ėmė spausdinti Lietuvos laisvės armijos Žemaitijos padaliniai – jie išsaugojo savo organizaciją. 1944 rudenį išleistas armijos vado K. Veverskio redaguojamas biuletenis Karinės‑politinės žinios. Nuo 1945 partizanų spauda buvo leidžiama visoje Lietuvoje. Laikraščiai (daugiausia neperiodiniai) buvo dvisavaitiniai arba mėnesiniai. Gerų redaktorių ir autorių turėjo Aukštaitijos (M. Indriliūnas, B. Krivickas), Dzūkijos (L. Baliukevičius, J. Kriščiūnas, A. Ramanauskas), Žemaitijos (P. Bartkus, A. Liesys ir B. Liesys, J. Šibaila, V. J. Šniuolis) partizanai. Žemaičių apygardos štabas nuo 1951 leido literatūrinio pobūdžio žurnalą Malda girioje, išspausdino leidinėlio Kovojantis lietuvis 7 numerius. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio vadovybė leido sąjūdžio pirmininko J. Žemaičio redaguojamą LLKS tarybos biuletenį. Pietų Lietuvos partizanų srityje – Tauro ir Dainavos apygardose – spauda pradėta leisti 1945.
Gausią spaudą turėjo Dainavos apygardos partizanai. Šios apygardos ir Pietų Lietuvos srities štabai nuo 1948 su pertraukomis leido Užsienio žinių biuletenį (redaktoriai L. Baliukevičius ir S. Staniškis), srities štabas – Politinių žinių biuletenį. Šiaurės rytų Lietuvos (Rytų Lietuvos, Karaliaus Mindaugo, Kalnų) srities partizanų apygardų bei rinktinių štabai leido apie 20 periodinių leidinių. Paskutinis Lietuvos partizanų periodinis leidinys (laikraštis Partizanų šūviams aidint) nustojo eiti 1957.
Be periodinių leidinių, vienkartinių lapelių, atsišaukimų, beveik visose partizanų srityse ir apygardose buvo išspausdinta poezijos, prozos, net publicistikos knygų, brošiūrų (daugelis jų – rašomosiomis mašinėlėmis po 50–100 egzempliorių).
Partizanų spaudos leidyba ir platinimas kito keičiantis partizaninio karo pobūdžiui bei kovotojų organizacijai. Karo I etape (iki 1946 – iki apygardų susiformavimo) spausdinti leidinius galėjo tik didesni junginiai. Susiformavus apygardoms, spaudos svarbiausiais organizatoriais tapo jų štabai – jau 1946 rudenį visuose veikė spaudos ir informacijos skyriai. Platesnio masto ir kryptingumo leidyba prasidėjo 1948 susiformavus sritims ir jų vadovaujamiems štabams. 1949 susikūrus Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybai ir jos prezidiumui, mėginta prie jo įkurti partizaninės spaudos leidybai vadovaujantį centrą – sąjūdžio Visuomeninės dalies tautinį ir politinį skyrius, kurie turėjo leidėjams teikti informaciją, metodinę bei techninę paramą. Silpstant ginkluotam pasipriešinimui skyriai neturėjo didesnės reikšmės.
Pietų Lietuvos partizanų vado A. Ramanausko teigimu, partizanų spauda buvo veiksminga priemonė prieš bolševikų melą. Partizanų spauda tvirtino, kad lietuvių tauta laisva valia nesutiko ir nesutiks priklausyti SSRS, kad to teisiškai nė viena valstybė nėra pripažinusi, kad sovietinė valdžia – okupacinė. Pabrėžė ginkluotos kovos tikslą – atkurti nepriklausomą demokratinę Lietuvos valstybę. Skatino optimizmą, viltį, kad Lietuva iškovos nepriklausomybę, tik reikia priešintis, išlikti lietuviais patriotais. Nagrinėta tarptautinė padėtis, buvo atskleidžiami sovietinės okupacinės valdžios veiksmai sovietizuojant, kolonizuojant ir rusinant Lietuvą, naikinant lietuvišką kultūrą. Paskelbta duomenų apie sovietinų represinių struktūrų terorą, komunistinės valdžios nusikaltimus, apie kolaborantų tarnavimą okupantams.
Partizanų spauda buvo vienintelis spausdintos objektyvios informacijos šaltinis. Ji kėlė partizanų kovinę dvasią, stiprino lietuvių tautos patriotizmą, ryžtą atkurti nepriklausomą Lietuvą.
L: R. Čekutis Partizanų spauda 1944–1953 m. Vilnius 2005; A. Ruzgas Rezistentų pogrindiniai periodiniai leidiniai Vilnius 2010.
2252