Lietuvõs pasiprešinimas soviẽtiniam okupãciniam režmui, lietùvių pasiprešinimas soviẽtiniam okupãciniam režmui, antisoviẽtinė lietùvių rezisteñcija, antisoviẽtinis lietùvių pasiprešinimas, lietùvių láisvės kóvos, Lietuvos antisovietinis judėjimas 1940–41 ir 1944–90. Jo formas, taktiką ir strategiją lėmė 1941–45 SSRS–Vokietijos karas ir po karo vykstantys pasaulio bei SSRS pokyčiai; pagal tai pasipriešinimas skirstomas į 1940–41 laikotarpio rezistenciją, Lietuvos partizaninį karą (1944–53) ir neginkluotą (idėjinį bei dvasinį) pasipriešinimą (1954–90).
Pasipriešinimas 1940–1941
1940 06 15 SSRS okupavus Lietuvos Respubliką, jos visuomenė dėl teisėtos valdžios atsisakymo priešintis buvo dezorganizuota. Sovietai, įvedę totalitarinį komunistinį režimą, siekė Lietuvą integruoti į SSRS ir prievarta įtvirtinti savo valdžią. Prasidėjo Lietuvos gyventojų genocidas, Lietuvos gyventojų kalinimas, Lietuvos sovietinimas, rusinimas ir kolonizavimas, Lietuvos gyventojų trėmimai. Su SSRS okupacine valdžia ir represiniu aparatu – Vidaus reikalų liaudies komisariatu (NKVD; 1946 03 pertvarkytas į Vidaus reikalų ministeriją), Valstybės saugumo liaudies komisariatu (nuo 1946 03 – Valstybės saugumo ministerija) ir su Lietuvos komunistų partija kolaboravo (kolaboravimas) nepartiniai sovietiniai aktyvistai; tai lėmė lietuvių tautos laisvės kovos pobūdį. Gaivališkai kilę pirmieji pasipriešinimo veiksmai buvo nepaklusnumas SSRS okupacijos įstatymams ir nepaklusimas įsakymams: teisėtas Lietuvos Respublikos prezidentas A. Smetona pasitraukė į užsienį, į Vakarų šalis bėgo gyventojai, daugiausia inteligentai, diplomatai atsisakė paklusti marionetinei J. Paleckio vyriausybei (Liaudies vyriausybė). 1940 viduryje gyventojai masiškai boikotavo rinkimus į nelegitiminį Liaudies seimą. Ekonominis pasipriešinimas reiškėsi vadinamųjų raudonųjų gurguolių, prievolių boikotu. Ideologijos ir kultūros srityse buvo stengiamasi sustabdyti komunistinės ideologijos poveikį, atkakliai laikomasi tradicinės lietuviškos gyvensenos, papročių, kultūros, tikėjimo, atvirai švenčiamos tautinės ir religinės šventės (Vasario 16, Vėlinės ir kitos).
Jau 1940 07 pradėjo kurtis organizuotos nelegalios rezistencijos branduoliai. 1940 09 Romoje buvo įkurtas Lietuvos tautinis komitetas (pirmininkas E. Galvanauskas), 11 17 Berlyne – slaptas koalicinis Lietuvių aktyvistų frontas (vadovas K. Škirpa). Lietuvoje pogrindį sudarė iš įvairių visuomenės sluoksnių 1940 08–12 sukurti nelegalūs būreliai ir grupės: Lietuvos Nepriklausomybės partija, Lietuvos vadavimo sąjunga (vadovai A. Jočeris, P. Veverskis), Laisvosios Lietuvos sąjunga (pirmininkas J. Jablonskis), Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga, Lietuvos apsaugos gvardija (vadovavo S. Rumbinas, L. Reivydas), Geležinis Vilkas (vadovas A. Žarskus). Lietuvių aktyvistų fronto štabas Berlyne 1940 pabaigoje užmezgė ryšius su Vilniuje įsteigta Bulvičiaus grupe, Kaune – su Vytauto Didžiojo universiteto studentų grupe, kurios, dalies tyrinėtojų nuomone, tapo vadovaujančiais Lietuvių aktyvistų fronto padalinių štabais. Iki 1941 pavasario Lietuvoje iš karių, jaunimo sukurta kovotojų penketukų (daugiausia Bulvičiaus grupėje), sukaupta ginklų, buvo leidžiama nelegali literatūra, atsišaukimai.
1941 01 mėginta kurti Tautinio darbo apsaugą (Lietuvių aktyvistų fronto kovos būrius; Tautinio darbo apsauga) antisovietiniam sukilimui, kai prasidės nacių Vokietijos–SSRS karas. Sukilimo tikslas – atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. 1941 06 07 NKVD suėmė Bulvičiaus grupės vadovus ir dalį narių, suimta kovotojų Raseinių, Telšių, Marijampolės, Tauragės, Zarasų apskrityse. Pogrindininkai nepajėgė pasipriešinti (kai kuriose vietose buvo pradėję partizaninius veiksmus) 1941 06 14–18 masiniam Lietuvos gyventojų trėmimui į Sibirą. 1941 06 22 kilus SSRS–Vokietijos karui ir nacių Vokietijos kariuomenei peržengus okupuotos Lietuvos sieną, prasidėjo antisovietinis Birželio sukilimas. Kaune buvo sudaryta J. Ambrazevičiaus (Brazaičio) vadovaujama Lietuvos laikinoji vyriausybė. Vokietijos kariuomenė daugelyje Lietuvos vietų (Kaune, Vilniuje ir kitur) jau rado sukilėlių atkurtą vietos valdžią.
Lietuvos partizaninis karas 1944–1953
Rengimasis partizaniniam karui. Skiriami antisovietinio partizaninio karo 3 laikotarpiai, bet dėl ribų nėra vienos tyrinėtojų nuomonės: vieni skiria 1944–45, 1946–49, 1950–53 laikotarpius, kiti – 1944–1946 vasaros, 1946 vasaros–1948 ir 1949–1953 pavasario laikotarpius. Nacių okupacijos laikotarpiu (1941–44), remiantis neginkluoto pasipriešinimo taktika, sugebėta išvengti didelių okupacinės administracijos represijų, išsaugoti lietuvių pasipriešinimo svarbiausias organizacijas, neleista mobilizuoti daug lietuvių į Vokietijos kariuomenę. Baigiantis Vokietijos okupacijai veikė ir ginkluotai kovai su SSRS rengėsi 2 karinės organizacijos: Kęstutis, laikomas Lietuvių fronto kariniu sektoriumi, ir Lietuvos laisvės armija (LLA).
Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK; buvo įkurtas 1943 11 25 Kaune) ieškojo būdų suvienyti visas antisovietinio pasipriešinimo organizacijas, bet dėl skirtingų požiūrių į kovos prasmę ir metodus to padaryti nepavyko, nors visos rezistencinės organizacijos puoselėjo viltį, pasinaudojus SSRS–Vokietijos karo baigtimi, atkurti Lietuvos nepriklausomą valstybę. 1944 LLA direktyvose nurodoma svarbiausia užduotis – pasirengti, kad jaunimas nepaklustų prievartinei mobilizacijai į SSRS kariuomenę (prievartinė mobilizacija). Kovai dėl nepriklausomybės vienyti karines ir politines organizacijas turėjo steigiamos organizacinės grupės: 1944 01 Kaune įkurta VLIK Karo taryba (jai priklausė generolai K. Musteikis, M. Pečiulionis, S. Pundzevičius, S. Raštikis, pulkininkas leitenantas A. Zubrys; Karo taryba), Vilniuje – Vilniaus apygardos štabas (vadovas M. Pečiulionis, jo pavaduotojas K. Dabulevičius, buvęs Vilniaus miesto burmistras); štabas su LLA ir Kęstučio organizacijų vadovais tarėsi dėl bendrų veiksmų.
Užsienyje antisovietinio pasipriešinimo dalyviai lietuviai telkėsi apie VLIK, Amerikos lietuvių tarybą ir Bendrąjį Amerikos lietuvių fondą. Lietuvoje likęs vienintelis VLIK Karo tarybos narys M. Pečiulionis iš LLA vadovybės (K. Veverskio ir A. Eidimto) 1944 07 09 gavo įgaliojimus organizuoti rezistenciją ir jai vadovauti. Jau liepos 17 Šiauliuose M. Pečiulionis pasirašė direktyvą Nr. 1: LLA karinėms pajėgoms įsakoma tvarkingai trauktis su frontu, o jei SSRS kariuomenės nepavyktų sustabdyti – slėpti ginklus ir, perėjus į pogrindį, kovoti Lietuvoje (LLA karinių dalinių Vanagų štabo viršininkas buvo A. Karalius, vėliau – A. Kubilius). 1944 vasarą ir rudenį Žemaitijoje veikė du lietuvių pulkai (dar vadinti Lietuvių savanorių divizija, Tėvynės apsaugos rinktine), dalyvavę kariniuose veiksmuose su SSRS kariuomene.
Frontui traukiantis į Vakarus, LLA kariai telkėsi į antisovietinių partizanų būrius, iš kurių susidarė Lietuvos laisvės armijos Trečioji šiaurės apygarda ir LLA 5 apygarda. 1944 08 M. Pečiulionis ir K. Veverskis įkūrė politinio vadovavimo ir atstovavimo organizaciją – Lietuvos gynimo komitetą; taip buvo bandoma atskirti karinį vadovavimą (LLA) ir politinį atstovavimą (komitetas). Šios vadovaujančios LLA grupės veikė Vokietijos okupuotoje Lietuvos dalyje. Pogrindinės kovos veikėjams rengti pasinaudota, nacių valdžiai sutikus, ir Vokietijos žvalgybos mokyklomis Rytų Prūsijoje, į jas buvo pasiųsta apie 100 LLA karių; kai kurie jų grįžę įsitraukė į pasipriešinimą. Vadovaudamasis LLA ginkluotomis pajėgomis A. Eidimtas užmezgė ryšius su Kaune veikiančia Lietuvos išlaisvinimo taryba, kuri pretendavo politiškai vadovauti pasipriešinimui ir bandė pakeisti Lietuvos gynimo komitetą.
Naujojo LLA vado majoro J. Semaškos (slapyvardis Liepa) 1945 10 05 įsakymu Žemaitijoje buvo atkurtas LLA Žemaičių legionas (suformuotas 1945 03) ir įkurta civilinės valdžios institucija Tautos gelbėjimo sąjunga. LLA užmezgė ryšius su Lietuvos išlaisvinimo komitetu, per jo pirmininką L. Butkevičių (slapyvardis Luobas) – su Laisvės gynėjų sąjunga, su Aukštaitijos partizanais. 1945 pabaigoje Vilniuje J. Noreikos (slapyvardis Generolas Vėtra) iniciatyva įkurta Lietuvos tautinė taryba, prie jos – Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vyriausioji taryba. Lietuvos tautinė taryba planavo po galimo SSRS ir Vakarų valstybių karinio konflikto sudaryti nepriklausomos Lietuvos laikinąją vyriausybę. LLA Šiaulių apygardos vadu J. Noreikos paskirtas J. Semaška parengė ginkluotųjų pajėgų sukilimo Lietuvoje planą. Pagal jį Lietuvos tautinė taryba turėjo atkurti ir tvarkyti civilinę valdžią. Mobilizacinius planus turėjo parengti LLA struktūros (A apygardos partizanų vadas pulkininkas leitenantas J. Vitkus, slapyvardžiu Kazimieraitis).
Neįvykus SSRS ir Vakarų valstybių kariniam konfliktui ir 1946 03–04 suėmus Lietuvos tautinės tarybos bei Žemaičių legiono vadovybę (15 žm.), planas liko neįgyvendintas. Nekarinės organizacijos pogrindžiui realiai dar nevadovavo – buvo neįtakingos, lokalios, dar tik mezgė ryšius su ginkluotomis pogrindžio grupėmis. Vokietijos okupacijos laikotarpiu nelegalios karinės ir politinės organizacijos bendros vadovybės pasipriešinimo strategijos ir taktikos nesukūrė.
Partizaninis karas 1944–45. 1944 antroje pusėje prasidėjo didelio masto antisovietinio partizaninio karo organizavimo, partizanų būrių, rinktinių ir apygardų (A apygarda, Didžiosios Kovos apygarda, Tauro apygarda, Vyčio apygarda, Vytauto apygarda) kūrimo ir didelių kautynių su sovietine okupacine kariuomene laikotarpis. 1944 vasarą frontui traukiantis iš Lietuvos ir SSRS kariuomenei vėl ją okupuojant, šalies patriotai, idealu laikydami nepriklausomą valstybę ir siekdami atsikratyti sovietinių okupantų, telkėsi pasipriešinimui, dalis jų – partizaniniam karui.
Vyčio apygardos Algirdo būrio partizanai
1944 07 26 SSRS karinė valdžia paskelbė Lietuvos vyrų mobilizaciją į SSRS kariuomenę (prievartinė mobilizacija). Iš numatytų (25 000) šauktinių registruotis atvyko tik apie 5000. Nepaklusę šaukimui vieni slapstėsi namuose, kiti pradėjo telktis miškuose į būrius, ieškoti ryšių su partizanais. NKVD kariuomenė (1944 Lietuvoje dislokuota P. Vetrovo vadovaujama ketvirtoji šaulių divizija su štabu Vilniuje, t. p. pasienio kariuomenės 4–6 daliniai, I Pabaltijo ir III Baltarusijos frontų užnugario apsaugos kariuomenė, vėliau, po II pasaulinio karo, iš Vokietijos permesti daliniai) ir SMERŠ (karinė žvalgyba) ėmė gaudyti, žudyti besislapstančius beginklius vyrus: 1944 09 Lietuvoje lankęsis SSRS NKVD liaudies komisaro pavaduotojas S. Kruglovas J. Stalino ir L. Berijos vardu represinėms struktūroms nurodė šaudyti į bet kurį bėgantį žmogų, nors ir beginklį.
Baudžiamosios operacijos vykdytos masiškai. 1944 07–12 Lietuvoje buvo sulaikyta apie 53 000 žm., iš jų 13 169 suimti. Pvz., 1944 11 20–25 Kamajų ir Obelių valsčiuose per 7 operacijas sulaikyti 244, nužudyti 68 (dauguma beginkliai), 12 17–25 Čekiškės ir Merkinės valsčiuose baudėjai sudegino 94 sodybas, nužudė 121 žm.; vien tik 12 23–26 Merkinės apylinkėse sudegino Klepočių (nužudyti 12 žm.), Lizdų (10 žm.), Ryliškių (5 žm.) ir gretimų kaimų 48 sodybas, nužudė 48 ir suėmė 120 kaimiečių.
enkavedistai puola ką tik susprogdintą partizanų bunkerį
1944 12 20–25 per 74 baudžiamąsias operacijas nužudyti 427 ir suimti 482 žm.; 1944 12 iš viso nužudyti 2056 gyventojai. Žudynėmis labiausiai pasižymėjo NKVD ketvirtoji šaulių divizija (1944 12 13–1945 03 31 nužudė 1817 žm., iš jų – 550 partizanų).
Po NKVD kariuomenės vykdomų baudžiamųjų operacijų (1944–45 nužudyta 12 213 Lietuvos gyventojų, iš kurių trečdalis ar net pusė buvo beginkliai civiliai) ir gautų pranešimų apie mobilizuotųjų mirtį SSRS–Vokietijos kare (menkai kariškai parengti jie buvo siunčiami daugiausia į beprasmišką puolimą Kurše) vis daugiau vyrų patraukė į miškus pas partizanus: veikė Lietuvos laisvės armijos trečiosios Šiaurės apygardos, Žemaičių legiono ir kiti partizaniniai junginiai. Partizanų būriams vadovavo buvę Lietuvos kariuomenės, Vietinės rinktinės karininkai ir kariai, policininkai, Lietuvos šaulių sąjungos nariai, Lietuvos laisvės armijos, Lietuvių fronto, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos, Laisvės gynėjų sąjungos karinių padalinių vadai ir kovotojai. 1944 pabaigoje–1945 pavasarį Lietuvos miškuose buvo apie 30 000 žm. (su tais, kurie slapstėsi nuo mobilizacijos), nors optimalus kovotojų skaičius Lietuvos sąlygomis veiksmingai priešintis buvo apie 4000 asmenų.
Partizanų kovos vyko beveik visoje Lietuvoje. Su NKVD kariniais daliniais kaudavosi daugiausia dideli (100–300 žm.) partizanų būriai, neturėję bendros vadovybės. Vyko atkaklūs mūšiai, turėję pozicinio karo požymių (Ažagų kautynės, Būdininkų kautynės, Kiauneliškio kautynės, Liepakojų mūšis, Pušynės kautynės, Varčios miško kautynės ir kiti). Pvz., 1945 05 16 Kalniškės mūšyje miške (Simno vlsč.) su NKVD pajėgomis kovėsi 80–120 partizanų. NKVD kariuomenė, be šautuvų, automatų ir kulkosvaidžių, naudojo net lengvąsias patrankas, minosvaidžius, iš lėktuvų žvalgė jų stovyklavietes (Šimonių girioje, Kazlų Rūdos miškuose, Palių pelkėje per Palių mūšį ir kitur). Partizanų ginkluotė (vokiška ir rusiška) buvo tik šautuvai, automatai, kulkosvaidžiai (bent po vieną skyriuje); beveik visi partizanai turėjo po pistoletą ir granatą; sprogmenis gaminosi dažniausiai patys iš aviacijos bombų.
Dideli partizanų būriai pajėgė ne tik kautis su gausiomis sovietinėmis pajėgomis, bet ir kontroliuoti kaimus, mažesnius miestelius, užimti valsčių centrus. 1944 antroje pusėje partizanai puolė 17 valsčių centrus, iš areštinių išlaisvino suimtuosius (pvz., 1944 10 26 Biržuose išlaisvinti 48, gruodžio 7 Eišiškėse – 31). Kai kuriuose puolimuose 1945 dalyvavo didelės partizanų pajėgos: Miroslavą puolė apie 100 žm., 1945 02 Rozalimą – apie 80 (nukovė 27 stribus), Endriejavo valsčiaus centrą 05 26 – apie 120 (miestelį saugojusių 18 stribų su ginklais perėjo pas partizanus). Dainavos apygardos Geležinio Vilko rinktinės vadas V. Voveris (slapyvardis Žaibas; 1949 03 07 žuvo) vadovavo 28 sėkmingoms kautynėms. Puolimai buvo skirti gyventojams apsaugoti nuo prievartinės mobilizacijos į SSRS kariuomenę, turto ir mokesčių rekvizavimo, stengtasi išlaisvinti suimtuosius. Užpuolę miestelius ir išlaisvinę suimtuosius, partizanai sunaikindavo gyventojų sąrašus, mokesčių ir nepriemokų dokumentus, mobilizacinius raštus į sovietinę kariuomenę ir kitus dokumentus, bausdavo aršiausius NKVD pareigūnus, stribus bei kitus baudėjus, sovietinės okupacinės valdžios aktyvistus.
Partizanai turėjo gerai įrengtų stovyklaviečių, pvz., Kęstučio apygardos Žebenkšties rinktinės (vadas J. Čeponis, štabo viršininkas J. Žemaitis) stovyklavietės žemutinėje dalyje buvo įrengta 14, aukštutinėje – 13 bunkerių, apjuostų apkasais, ir 11 kulkosvaidžių lizdų. Partizanų kariniai veiksmai kėlė gyventojų nuotaiką ir viltį, kad sovietiniai okupantai bus išvyti (kai 1944 11 18 Pabiržės valsčiaus Gulbinų kaimo mokykloje sušauktame gyventojų susirinkime ūkininkai buvo raginami vežti pyliavas, apie 100 partizanų apsupo mokyklą, išvaikė aktyvistus, prigrasino apylinkės pirmininką nebūti uoliu okupantų talkininku). Partizanai informuodavo gyventojus, kad užsienyje veikia tikroji Lietuvos vyriausybė.
1945 pavasario pabaigoje buvo pradėta vengti atvirų kautynių su didesnėmis, gerai ginkluotomis sovietinėmis pajėgomis, nes dėl didelio partizanų sutelkimo vienoje vietoje vien 1944–45 žuvo apie pusę visų 1944–53 žuvusių partizanų (pvz., 1945 03 11–12 Kiauneliškio kautynėse žuvo iki 80 žmonių). Pradėta keisti ir kovos taktiką – stovyklauti ar judėti skyriais po 5–10 asmenų, slėptis bunkeriuose ir slėptuvėse. Sovietai irgi pakeitė represijų ir persekiojimo būdus: vadinamuosius miškų šukavimus ir kaimų kratas derino su pasalomis pamiškėse, partizanų slėptuves stengėsi susekti per agentus ir šnipus. Siekiant sumažinti karinio pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui mastą, dezorganizuoti partizanų veiklą, 1945 05 25 paskelbta LSSR vidaus reikalų (NKVD) komisaro J. Bartašiūno kreipimasis į nelegaliai gyvenančius asmenis, kuriame buvo raginama juos legalizuotis ir nutraukti ryšius su ginkluotu pogrindžiu, 07 07 – SSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo amnestija besislapstantiems nuo tarnybos SSRS kariuomenėje ir jos dezertyrams, 1946 03 05 – LSSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo ir LSSR Ministrų Tarybos bei Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto kreipimasis. Lietuvoje legalizavosi, NKVD ir KGB duomenimis, 43 522 (kitais duomenimis, 38 838) žm., iš jų 6000–8000 ginkluotų partizanų.
Daugelis pasitraukusių iš miško partizanų, bijodami represijų, užsiregistravo kaip besislapstantys nuo mobilizacijos, todėl iš tikrųjų ginkluoto pogrindžio dalyvių 1945 legalizavosi galbūt iki 20 000. 1945 Lietuvos partizanų dalinių vadai daugelyje vietų nedraudė kovotojams legalizuotis (nuo 1946 buvo reikalaujama laikytis priesaikos ir legalizuotis leista tik išimtinais atvejais). Daug legalizavusiųjų sudarė rezervinius būrius veikiantiems partizanams. Kai kuriuos sovietams pavyko priverstinai užverbuoti ir pasiųsti pas partizanus.
Be NKVD kariuomenės, sovietiniam okupaciniam režimui Lietuvoje įtvirtinti buvo įkurtas Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) Centro komiteto Lietuvos biuras (veikė 1944 11–1947 03; pirmininkai M. Suslovas ir V. Ščerbakovas; VKP(b) Centro komiteto Lietuvos biuras), pasitelkta sovietinė nomenklatūra (nomenklatūra) ir SSRS represinės institucijos. Šių steigimui vadovavo 1944 į Lietuvą atvykęs SSRS NKVD liaudies komisaro pavaduotojas I. Serovas. 1944–46 LSSR vidaus reikalų (NKVD) komisaras, 1946–53 LSSR vidaus reikalų ministras buvo J. Bartašiūnas, LSSR valstybės saugumo komisarais – A. Gudaitis‑Guzevičius (1944 07–1945 08) ir Z. Jefimovas (1945 08–1949; nuo 1946 03 valstybės saugumo ministras), LSSR valstybės saugumo ministrais – Z. Jefimovas (1946 03– 1949) ir P. Kapralovas (1949–52). Represinių institucijų veiklai prižiūrėti buvo paskirti SSRS vidaus reikalų komisaro pavaduotojas A. Apolonovas (1945–47, su pertraukomis, nuo 1946 03 vidaus reikalų ministro pavaduotojas) ir SSRS valstybės saugumo komisaro pavaduotojas B. Kobulovas (1945 05–09); jiems nesant Lietuvoje, šioms institucijoms vadovavo (iki 1947 pabaigos) I. Tkačenka; jis iš pareigų pašalino A. Gudaitį‑Guzevičių, 1946 mėgino pašalinti Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto I sekretorių A. Sniečkų. Vadovaujant Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) Lietuvos biurui, buvo sukurtas LSSR Vidaus reikalų liaudies ir Valstybės saugumo liaudies komisariatų centrinis aparatas (dirbo P. Raslanas, N. Dušanskis, po II pasaulinio karo ir L. Martavičius, A. Gailevičius, J. Sinicynas) su apskričių bei valsčių skyriais.
Sovietinės specialiosios tarnybos sukūrė platų šnipų ir agentų tinklą. Nuo 1944 vidurio imta formuoti vadinamųjų liaudies gynėjų (stribų) dalinius. Jie su naikintojų NKVD kariuomene (kartais ir savarankiškai) dalyvavo karinėse operacijose prieš partizanus; buvo palydovai krečiant kaimus ir miškus, vertėjaudavo tardant suimtuosius, juos saugodavo. 1945 stribai nužudė apie 3700 žm.; jų savivalės nereglamentavo jokie dokumentai. Po partizanų 1945 kreipimosi į brolius lietuvius‑stribukus ir perspėjimų naikintojų daliniuose mažai liko vengusių mobilizacijos ir pasiuntimo į frontą vyrų, daugiausia – degradavę, lengvo gyvenimo ir nuotykių ieškotojai, plėšikautojai, padariusieji nusikaltimų (tai pripažino net NKVD smogikų vadas majoras A. Sokolovas).
partizanų įspėjimo kolaborantui forma
Be stribų, veikė paramos grupės, jose 1946 05 buvo 5600 ginkluotų asmenų. Visuose didesniuose miestuose, be NKVD kalėjimų, buvo įrengti saugumo kalėjimai (areštinės), daugelyje miestelių – pirminio laikymo kameros (KPZ) bei vadinamieji stribynai. Suimtieji arba pasidavusieji partizanai, kiti pasipriešinimo dalyviai arba jais apkaltintieji buvo žiauriai kankinami, prieš juos naudojami specialūs preparatai (migdomieji, psichotropinės medžiagos, narkotikai); partizanai, bijodami palūžti ir tapti išdavikais, dažniausiai gyvi nepasiduodavo. Gyventojų bauginimui buvo naudojamas partizanų lavonų niekinimas miestelių aikštėse (nuo 1949 jie buvo niekinami vengiant viešumos).
Partizaninis karas 1946–49. 1946 prasidėjo didžiausio antisovietinio partizaninio karo aktyvumo, karinės struktūros, bendros politinės ir karinės vadovybės kūrimo laikotarpis. Lietuva buvo suskirstyta į karinius teritorinius vienetus. Jų struktūra (ne visur vienoda): skyrius (iki 10 žm.), būrys (būrys; vidutiniškai 2–3 skyriai), batalionas (arba grupė; grupė), kuopa (arba rajonas; kuopa), tėvūnija (vidutiniškai 2–3 būriai), rinktinė (vidutiniškai 3–7 kuopos arba tėvūnijos), apygarda (vidutiniškai 2–3 rinktinės) ir sritis (vidutiniškai 2–3 apygardos).
Vyčio apygardos Krikštaponio rinktinė
1946–48 apygardos sujungtos į sritis: 1946 04 iš Tauro apygardos (Suvalkijoje) ir Dainavos apygardos (Dzūkijoje) įkurta Pietų Lietuvos sritis (dar vadinta Nemuno sritimi), 1947 05 iš Didžiosios Kovos apygardos, Vyčio apygardos, Vytauto apygardos ir Algimanto apygardos – Šiaurės rytų Lietuvos sritis (Kalnų sritis, Karaliaus Mindaugo sritis), 1948 06 iš Kęstučio apygardos, Prisikėlimo apygardos ir Žemaičių apygardos – Vakarų Lietuvos sritis (Jūros sritis; 1 lentelė).
1
*VLE atskirais straipsniais aprašomos partizanų sritys, apygardos, rinktinės, jų vadai, o pirmųjų dviejų – ir štabų viršininkai, t. p. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio vyriausios vadovybės nariai, kiti žymūs partizanai
**rinktinės gyvavo įvairiu laiku
Lietuvos partizanai, arba laisvės kovotojai (taip jie dažniausiai vadinosi), buvo organizuoti kaip reguliarioji kariuomenė: vadovavosi statutais, įsakymais, teisės aktais. Partizanų veiklą reglamentavo apygardų Drausmės nuostatai, baudžiamieji statutai ir kiti norminiai dokumentai; jų pagrindu 1949 buvo parengtas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Drausmės statutas, Administracinio baudimo taisyklės, Baudžiamasis statutas, Nutarimas apie laisvės kovotojų ir gyventojų santykių tvarką. Buvo sukurta vadų institucija, įsteigti kariniai laipsniai, uniforma, apdovanojimai. Partizanai privalėjo dėvėti Lietuvos kariuomenės uniformą. Pagal nuostatus štabo pareigūnai ir kovinių vienetų vadai turėjo nešioti skiriamųjų laipsnių (buvusioje Lietuvos Respublikos kariuomenėje įgytų arba LLKS vadovybės suteiktų) ir einamų pareigų ženklus; partizanų generolo laipsnis LLKS vadovybės sprendimu 1949 suteiktas J. Žemaičiui, pulkininko – A. Ramanauskui. Už narsą arba uolumą kovotojai bei jų ryšininkai būdavo simboliškai apdovanojami Laisvės kovos kryžiumi arba skirtingų spalvų juostelėmis (Lietuvos partizanų žymenys). 8 partizanams suteiktas aukščiausias apdovanojimas – Laisvės kovos karžygio vardas.
Partizanų vadovybė konstatavo, kad nuo 1940 06 15 Lietuvoje yra karo padėtis, kad partizaniniai junginiai toliau plėtoja sovietų sunaikintos Lietuvos Respublikos kariuomenės tradicijas ir yra būsimos laisvos Lietuvos valstybės kariuomenės užuomazga. Buvo griežtai kovojama su girtavimu, chuliganizmu, banditizmu, vagystėmis, plėšikavimu, išdavystėmis, įsakymų nevykdymu, savanaudiškumu; buvo draudžiama paimtuosius į nelaisvę kankinti, tyčiotis (pvz., Tauro apygardos partizanas S. Bubinas už gyventojų mušimą, plėšikavimą ir girtavimą rinktinės vyrų akivaizdoje buvo sušaudytas). Buvo uždrausta bausti kaltinamąjį nesudarius jam bylos. Karo padėties sąlygomis griežtos bausmės – nuo įspėjimo iki mirties – numatytos ir partizanams. Karo lauko teismas (Lietuvos laisvės armijos vado K. Veverskio įsakymu įsteigtas 1944 08 24) vykdė ir prokuratūros funkcijas; vėliau teismų atsirado prie kiekvienos apygardos ir rinktinės. Gyventojams buvo draudžiama gaminti naminę degtinę (girtuokliavimas buvo žalingas ir ginkluotam sąjūdžiui), rengti vakarėlius ir juose linksmintis (ypač paskelbus gedulą, okupacinei valdžiai įvykdžius gyventojų deportacijas). Lietuvos laisvės armijos vadų įsakyme dėl vietos valdžios pareigūnų nurodyta bausti mirtimi tik pačius uoliausius.
Vis dėlto partizanai neišvengė klaidų (dažniausiai kai sovietinis saugumas suklastodavo įkalčius prieš nesutikusius šnipinėti valstiečius arba suimtus partizanus ir tuos įkalčius pakišdavo partizanams), buvo ir nepagrįstai nužudytų civilių žmonių. Nusikaltimus dažnai darė ir partizanų vardu veikę plėšikai bei kiti kriminaliniai nusikaltėliai, pavieniai besislapstantys ginkluoti asmenys (nusikaltusiuosius Karo lauko teismo sprendimu bausdavo patys partizanai). Įvykdytus kriminalinius nusikaltimus sovietinė propaganda naudojo visiems pasipriešinimo dalyviams šmeižti ir kaltinti.
Maisto produktų partizanai gaudavo iš rekvizicijų ir gyventojų aukų. Rekvizuoti buvo stengiamasi pirmiausia iš valstybinių ūkių ir įmonių (1946 antroje pusėje paimta pinigų iš apie 90 pieninių ir kooperatyvų), t. p. iš okupacinei valdžiai palankių valstiečių išduodant kvitus (savivalė griežtai drausta). Stengtasi remti nuo sovietų nukentėjusius gyventojus, šelpti žuvusiųjų, įkalintų partizanų, ryšininkių, pasipriešinimo rėmėjų, ištremtų į Sibirą šeimas; jau 1946 05 03 prie Tauro apygardos štabo buvo įkurtas tremtinių, kalinių, nukentėjusių rezistencijos dalyvių bei jų šeimų šalpos ir globos komitetas.
Sėkmingam partizaniniam karui tęsti vienas svarbiausių uždavinių buvo ne tik centralizuoti karines formuotes, bet ir sudaryti vyriausiąją karinę bei politinę vadovybę. Reikėjo paneigti sovietų klastotes, kad esą kovojama su pavienėmis banditų gaujomis. 1945 11 į Lietuvą iš Vakarų nelegaliai atvykę Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos atstovai J. Deksnys (slapyvardis Hektoras) ir K. Brunius (slapyvardis Patroklas) susitiko su partizanų vadais. J. Deksnys Pietų Lietuvos partizanų srities vadui J. Vitkui siūlė sudaryti Lietuvoje vyriausiąjį štabą – politinio pasipriešinimo centrą, bet pirmenybę teikė pasyviai intelektualiajai miestų rezistencijai (bandyta panaudoti antinacinio pasipriešinimo patirtį). J. Vitkaus pasirašytoje Deklaracijoje aptarta kovos taktika, centralizacijos ir vadovavimo klausimai.
Agentų padedamas sovietinis saugumas perėmė iniciatyvą kuriant Lietuvos partizanų vyriausiąją vadovybę. Pasinaudojęs legenda apie sunaikintos Lietuvos tautinės tarybos atkūrimą nuo 1946 04 ėmė energingai veikti Vilniuje gyvenantis saugumo agentas J. Markulis (slapyvardžiai Ąžuolas, Noreika, Kudirka). Tauro apygardos štabe įvykusiame Rytų ir Pietų Lietuvos partizanų vadų susitikime jis išdėstė pasyvios kovos pranašumo versiją, siūlė, kad pogrindžio vyriausios vadovybės štabo funkcijas atliktų jo atstovaujamas komitetas, bet partizanų vadovybė jo pasiūlymą atmetė.
1946 06 06 Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės bunkeryje įvykusiame pasitarime (Lietuvių frontui atstovavo J. Lukša, partizanams – A. K. Varkala, Lietuvos laisvės armijai – J. Markulis ir kiti) vėl į Lietuvą atvykęs J. Deksnys pasiūlė politinės kovos centru laikyti Lietuvą, nors Vokietijoje 1945 atkurtas Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK) pretendavo atstovauti Lietuvai užsienyje vyriausybės teisėmis. Nutarta šalyje įkurti Vyriausiąjį Lietuvos atstatymo komitetą, kuris turėjo tapti aukščiausiu centru, vadovaujančiu politiniam ir kariniam pasipriešinimui (Vyriausiajam Lietuvos išlaisvinimo komitetui suteikti tik užsienio delegatūros įgaliojimus), įsteigti iki Vyriausiojo Lietuvos atstatymo komiteto sudarymo jo funkcijas vykdantis, partizanus ir visas pasipriešinimo pajėgas vienijantis Bendras demokratinio pasipriešinimo sąjūdis (BDPS, įkurtas 1946 06).
J. Deksnio (J. Markulio siūlymu 1946 08 apsigyvenusio saugumo specialiai parengtame neva konspiraciniame bute Vilniuje) iniciatyva jo bute 08 12 įvyko Lietuvos partizanų vadų, Vyriausiojo Lietuvos atstatymo komiteto (sudarytas iš BDPS ir Vyriausio ginkluotųjų pajėgų štabo atstovų) bei užsienio delegatūros atstovų suvažiavimas. Jame įkurtas Vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų štabas (viršininkas J. Vitkus), kuriame turėjo veikti beveik visų partizanų apygardų atstovai, o jis – paklusti BDPS, t. y. saugumo kontroliuojamai organizacijai; taip partizanų formuotes siekta pajungti politinei vadovybei, esančiai Vilniuje. Įgyvendinant šį planą partizanų vadams turėjo būti padirbti dokumentai, kovotojai demobilizuoti, ginklai surinkti į sandėlius; saugumas būtų įgijęs galimybę kontroliuoti, suiminėti kovotojus. Daugelis partizanų vadų su tuo nesutiko, BDPS (J. Markulio) siūlymui demobilizuoti partizanus ypač nepritarė (tai esą demoralizuotų lietuvių tautą) Jungtinės Kęstučio apygardos vadas J. Kasperavičius (slapyvardis Angis).
1946 reali pasipriešinimo vyriausioji vadovybė nebuvo sudaryta. Dėl saugumo provokacijų, agentų, smogikų veiklos, išdavysčių ir vėliau vykusių vidaus kariuomenės puolimų ypač nukentėjo Didžiosios Kovos apygarda (vadas J. Misiūnas) bei visos Aukštaitijos partizanai (Šiaurės rytų Lietuvos srities vadas J. Kimštas, slapyvardžiu Žalgiris).
1946 12 pabaigoje–1947 01 buvo demaskuotas J. Markulis, apie jo tikrąją veiklą pranešta visoms partizanų formuotėms. Sukurta ryšių tarp visų partizanų apygardų sistema. 1947 01 18 numatytas BDPS suvažiavimas, atskleidus saugumo klastą ir J. Markulio išdavystę, įvyko ne Kaune, o 01 15 Nadrausvėje, prie Pilviškių, Tauro apygardos teritorijoje, jos vado A. Baltūsio (slapyvardis Žvejys) ir jo pavaduotojo, kartu štabo viršininko A. Vabalo (slapyvardis Gediminas) bunkeryje. Dalyvavo štabo nariai J. Lukša (slapyvardis Skirmantas) ir V. Gavėnas (slapyvardis Vampyras), Žalgirio rinktinės vadas V. Štrimas (slapyvardis Šturmas), Geležinio Vilko rinktinės vadas A. Varkala (slapyvardis Žaliukas), Dainavos apygardos atstovas J. Krikščiūnas (slapyvardis Rimvydas) ir Jungtinės Kęstučio apygardos atstovas A. Zaskevičius (slapyvardis Šalna); nedalyvavo Rytų Lietuvos partizanų atstovai (srities vadovybė buvo veikiama saugumiečių įtakos).
Laiške suvažiavimui J. Kasperavičius suformulavo vyriausios vadovybės kūrimo principus, kuriais remiantis vėliau buvo suvienyti ginkluoto pasipriešinimo junginiai. A. Baltūsio organizuojamas naujas BDPS komitetas buvo sudarytas daugiausia iš partizanų vadų ir 1947 rudenį pavadintas BDPS Prezidiumu; jį sudarė pirmininkas (pareigas ėjo V. Seliokas, slapyvardžiu Gintautas), ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas, sričių ir kiti vadai. Vyriausio ginkluotųjų pajėgų štabo (viršininkas A. Baltūsis) būstinė iš Vilniaus buvo perkelta į Tauro apygardą, nustatyta apygardų (8) struktūra. Suvažiavime nutarta pertvarkyti ryšius su Vakarais. 1947 12 viduryje į Vakarus išvykę BDPS Prezidiumo specialieji įgaliotiniai J. Lukša (slapyvardis Daumantas) su K. Pypliu (slapyvardis Audronis) turėjo užduotį išsiaiškinti VLIK ir Vyriausiojo Lietuvos atstatymo komiteto užsienio delegatūros pozicijas ir prireikus jas suderinti bendrai veiklai. Nuvežti BDPS dokumentai – Memorandumas Jungtinėms Tautoms, laiškas popiežiui Pijui XII apie okupuotą Lietuvą, sovietų vykdomą genocidą ir partizaninį karą; susitikta su VLIK pirmininku M. Krupavičiumi, VLIK Vykdomosios tarybos pirmininku V. Sidzikausku ir kitais, užmegzti ryšiai su Lietuvos diplomatine tarnyba.
partizanų vadovybės įgaliotiniai ryšiams su Vakarais Juozas Lukša‑Skrajūnas ir Kazimieras Pyplys‑Audronis (pritūpę) su juos į žygį išlydinčiais Tauro apygardos partizanais. Antroje eilėje iš kairės: Žalgirio rinktinės štabo Spaudos ir informacijos skyriaus viršininkas Aleksandras Grybinas‑Faustas, šios rinktinės Žvalgybos skyriaus viršininkas Viktoras Vitkauskas‑Saidokas, Žalgirio rinktinės partizanas Albrechtas Algirdas Akambakas‑Špicas, neatpažintas ir kiti (Skirkiškė, Barzdų valsčius, 1947 12)
1948 07 09 Baden‑Badeno pasitarime priimtame dokumente buvo susitarta: Lietuvos išlaisvinimo kovai vadovauja pasipriešinimo jėgas vienijantis centrinis organas, užsienyje – VLIK ir jo Vykdomoji taryba, kuri vykdo Lietuvos valstybinės valdžios funkcijas; atsisakyta Vyriausiojo Lietuvos atstatymo komiteto delegatūros. Tačiau susitarimo neilgai buvo laikomasi. Vyriausiojo Lietuvos atsatymo komiteto delegatūra buvo atkurta ir pavadinta Lietuvių rezistencine santarve. 1949 į Lietuvą atvykęs J. Deksnys buvo suimtas, saugumas panaudojo jį ir jo vadovaujamą Lietuvių rezistencinę santarvę dezinformacijai apie pasipriešinimą skleisti. Dėl saugumiečių skaldytojiškos veiklos Vakaruose nepavyko suvienyti Lietuvių rezistencinės santarvės su VLIK ir sukurti vieno centro. A. Baltūsio vykdomą Lietuvos partizanų junginių centralizaciją nutraukė prasidėjusios saugumo represijos: 1947 04 sunaikinta Jungtinės Kęstučio apygardos vadovybė, 1947 pabaigoje suimtas laikinasis BDPS Prezidiumo pirmininkas V. Seliokas, 1948 02 01 žuvo A. Baltūsis, iki 1948 pavasario žuvo arba buvo suimti BDPS Prezidiumo (tarp jų – poetas A. Miškinis) ir Tauro apygardos štabo nariai.
Lietuvos partizanų vyriausiąją vadovybę kurti ėmėsi stipri Jungtinė Kęstučio (vėliau – Kęstučio) apygarda (Kęstučio apygarda). Jos naujasis vadas J. Žemaitis (slapyvardis Vytautas) rėmėsi žuvusio vado J. Kasperavičiaus idėja: tik kovojantys partizanai gali vadovauti pogrindžiui. 1948 07 10 J. Žemaičio, tapusio Vakarų Lietuvos (Jūros) srities vadu, įsakymu Nr. 1 buvo įkurta Vieninga laisvės kovos sąjūdžio organizacija. Vyriausiuoju vadu laikinai tapo J. Žemaitis, pavaduotojais – Pietų Lietuvos ir Rytų Lietuvos sričių vadai. 11 12 BDPS Prezidiumo posėdyje (dalyvavo Vakarų Lietuvos srities atstovai J. Žemaitis ir P. Bartkus, slapyvardžiu Žadgaila, ir Rytų Lietuvos srities – J. Kimštas bei J. Šibaila, slapyvardžiu Diedukas) nutarta Lietuvos partizanų vyriausios vadovybės bazę įkurti Vakarų Lietuvos srities Prisikėlimo apygardos štabe (Dukto miške, netoli Radviliškio); įrengti centriniai bunkeriai.
Pietų Lietuvos srities partizanų vadai Šimkaičių girioje Žemaitijoje vyksta į susitikimą su Vakarų Lietuvos (Jūros) srities partizanų vadais. Pirmoje eilėje iš kairės J. Jankauskas, A. Ramanauskas, U. Dailidė; antroje eilėje pirmas iš kairės A. Grybinas (1948 žiema)
BDPS laikinai liko tik politinio atstovavimo funkcijos. Atkurtas Vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų štabas – Vieninga laisvės kovos sąjūdžio organizacija jį pavadino Ginkluotosiomis pajėgomis. Jų vyriausiuoju vadu tapo J. Žemaitis, štabo viršininku – J. Kimštas.
1949 02 02–22 Prisikėlimo apygardos štabo bunkeryje Mėnaičiuose (Radviliškio valsčius) įvyko Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas. 02 10 posėdyje atsisakyta BDPS pavadinimo, įkurtas Lietuvos laisvės kovos sąjūdis (LLKS) – vyriausioji partizanų politinė ir karinė organizacija. Sudaryta sąjūdžio Taryba ir jos prezidiumas. LLKS Taryba sovietinės okupacijos laikotarpiu laikoma lietuvių tautos aukščiausiuoju politiniu organu, Lietuvos vyriausybe pogrindyje, vadovaujančia politinio ir karinio išlaisvinimo kovai. Suvažiavime LLKS Tarybos prezidiumo pirmininku ir laikinuoju Ginkluotųjų pajėgų vadu išrinktas J. Žemaitis pabrėžė, kad sąjūdžio svarbiausias uždavinys – parengti tautą lemiamam išsilaisvinimui, kartu ją išsaugoti.
Vakarų Lietuvos srities vadai vyksta į Lietuvos partizanų vadų suvažiavimą Mėnaičiuose. Iš kairės antras J. Oringis, trečias srities vadas A. Milaševičius, ketvirtas V. Gužas, penktas Kęstučio apygardos vadas V. Ivanauskas ir kiti (1949 02)
LLKS programa ir idėjos buvo skelbiamos sąjūdžio oficialiame laikraštyje Prie rymančio Rūpintojėlio; taip vadovavimą visam pasipriešinimui galutinai perėmė gerai koordinuota partizanų vyriausioji vadovybė. Pasipriešinimo politinė programa buvo išdėstyta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos deklaracijoje (1999 Lietuvos Respublikos Seimo priimtu įstatymu ji pripažinta Lietuvos valstybės teisės aktu). Deklaracijoje paskelbta, kad partizanų junginiai prilygsta Lietuvos reguliariajai kariuomenei. Suvažiavime buvo patvirtintas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio statutas. Sistemingiau imta leisti Lietuvos partizanų spaudą. Pogrindinė spauda tapo vienu svarbiausių kovos būdų.
iš Vakarų grįžę partizanai desantininkai J. Lukša (iš kairės pirmas), B. Trumpys (ketvirtas) ir K. Širvys (penktas) susitikime su Tauro apygardos vadu V. Vitkausku (antras iš kairės) ir vado adjutantu P. Naujoku (1949)
Vykstant antisovietinės rezistencijos vyriausiosios karinės ir politinės vadovybės kūrimui, tęsėsi ginkluotas pasipriešinimas okupaciniam režimui. Pasikeitus partizanų kovos taktikai, jie vengė didelių kautynių, rečiau puolė miestelius. Dėl žūčių ir suėmimų sumažėjus kovotojų gretoms, nuo 1946 pagrindinė karinė represinė jėga Lietuvoje liko P. Vetrovo vadovaujama NKVD divizija (4–9 pulkai, 5000–12 000 žmonių). 1949 pabaigoje ji buvo performuota į 2 divizijas po 4 pulkus; antroji divizija (štabas Šiauliuose) persekiojo partizanus Žemaitijoje ir Lietuvos šiaurės rytuose, ketvirtoji (Vilniuje) – Lietuvos pietuose ir viduryje. Kiekvienam pulkui teko 6–7 rajonai. 1946 03 26 LSSR vidaus reikalų ministro J. Bartašiūno įsakymu apskričių ir valsčių centruose buvo sutelkta daugiau kaip 200 vidaus kariuomenės ir pasieniečių įgulų, bet iki 1949 partizanai kontroliavo kaimų vietoves. 1946 buvo surengta 15 811 sovietinių karinių operacijų, 1947 – 563, 1948 – 515.
Be vidaus kariuomenės, su partizanais kovojo NKVD įkurtas vadinamasis Kovos su banditizmu skyrius, 1947 pertvarkytas į 2N valdybą. A. Sokolovo vadovaujami smogikai (1946 veikė 90, tarp jų buvusių stribų), apsimetę partizanais, naikino tikruosius partizanus ir terorizavo kaimiečius. Smogikai inscenizuodavo mūšius su vidaus kariuomene, ištardę suimtus partizanus užmegzdavo ryšius su kovotojais ir taip patekdavo į jų štabus, kuriuos vėliau sunaikindavo; atsitiktinius liudytojus nužudydavo. Smogikų įvykdyti nusikaltimai dažniausiai būdavo priskiriami laisvės kovotojams. Pvz., persirengę civiliais ar vokiškais drabužiais su lietuvių partizanų ženklais vidaus kariuomenės kareiviai 1946 06 plėšikavo Tauragnų, 1947 pabaigoje – Eržvilko valsčiuje; pasivadinę Pietų Lietuvos srities partizanais stribai 1947 08 30–31 plėšikavo Gerdžių ir Kerų kaimuose (Lukšių vlsčius). Nekaltų žmonių žudynėmis, plėšimais sovietai siekė sukelti gyventojų neapykantą partizanams – miško broliams.
Buvo sukurtas platus sovietinių agentų tinklas. Jie skirstomi į kamerų (šnipinėjo tardomuosius kalėjimų kamerose), vidinius (infiltruoti į partizanų būrius), įtakos agentus, maršrutininkus (siunčiami kaip ryšininkai ar partizanų apygardų atstovai) ir smogikus. 1949, archyvų duomenimis, veikiančių agentų buvo apie 26 400, bet tik maža jų dalis atliko užduotis. Daugiausia nuostolių partizanai turėjo infiltravus į štabus vidinius agentus. Pvz., į Dainavos apygardą buvo infiltruotas saugumo agentas poetas K. Kubilinskas (slapyvardis Varnas); dėl jo ir pagalbininko A. Skinkio (slapyvardis Rytas) išdavystės žuvo apygardos vado pareigas einantis B. Labėnas (slapyvardis Kariūnas) ir Kazimieraičio rinktinės vadai. Baisiausios saugumo provokacijos įvykdytos panaudojant užverbuotus partizanus (už pagalbą kai kuriuos jų LSSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumas nuo bausmės atleisdavo).
Kęstučio apygardos partizanų vadų sąskrydis (ne vėliau 1949 rudens). Pirmoje eilėje stovi V. Ivanauskas (trečias iš kairės), apygardos vadas H. Danilevičius (ketvirtas), V. Gužas (penktas), Vakarų Lietuvos srities vadas A. Milaševičius (šeštas), A. Liesis (septintas), A. Miliulis (aštuntas), R. Gedvilas (dešimtas)
Nuo pat SSRS okupacijos pradžios (1940 06) ūkininkai (ypač turintys daugiau žemės, vadinamieji buožės) buvo apdėti nepakeliamais mokesčiais, kurie buvo dar padidinti 1949 pradėjus masinę prievartinę kolektyvizaciją. Partizanai kovojo su kolūkių steigėjais, žemės komisijos aktyvistais, finansiniais inspektoriais, prievolių prievartautojais, prievarta okupacinės valdžios brukamų paskolų parašų rinkėjais, bet nelietė pačių naujakurių (išskyrus aktyvius kolaborantus, pasinaudojusius tremtinių, partizanų turtu). Surengę pasalą kovotojai sunaikindavo mokesčių dokumentus, turto surašymo aktus, prievolių žiniaraščius. Pvz., 1947 09 20 Daugų valsčiaus Šiukščiakalnio kaime V. Voverio partizanai nukovė 6 stribus, važiavusius rinkti pyliavų.
Partizanai priešinosi, kad ištremtųjų lietuvių ūkiuose nebūtų apgyvendinti sovietiniai kolonistai iš Rusijos (jie turėjo sudaryti kuriamų kolūkių branduolį). 1947 apsigyvenę ištremtų lietuvių sodybose Opšrūtų kaime (Pilviškių valsčius) kolonistai įkūrė kolūkį. Jie aktyviai bendradarbiavo su represinėmis struktūromis. Nepaklusiusius perspėjimų naujakurius (apie 50, iš jų 35 ginkluoti) puolė jungtinis partizanų dalinys, buvo nukautas 31 ginkluotas kolonistas (Opšrūtų kautynės). Po šių kautynių partizanų vadovybė įsakė kolonistams iš Lietuvos išvykti, nepaklusniuosius naikinti, nepatikimiesiems – išsikraustyti į miestą; taip ketinta sumažinti kruvinų akcijų ir išlaikyti lietuvišką kaimą.
Partizanų politinės kovos vienas svarbiausių būdų buvo okupacinės valdžios rinkimų boikotas. Rinkimams organizuoti sovietai naudojo klastą, grasinimus ir karinę jėgą (rinkimų būstinės buvo saugomos kareivių). 1947 02 09 rinkimams į LSSR Aukščiausiąją Tarybą organizuoti, be jau esančių vidaus dalinių, ginkluotų aktyvistų, buvo papildomai sutelkta apie 18 000 reguliariosios kariuomenės kareivių, stribų. Vis dėlto apskrityse, kuriose aktyviau veikė ginkluotas pogrindis (Alytaus, Lazdijų, Marijampolės, Tauragės ir kitose), stiprėjančios prievartos sąlygomis balsavo vos 20–30 % rinkėjų, įskaitant kariškių balsus. Rinkimų išvakarėse partizanai siaubė rinkimų apylinkes, naikino rinkėjų sąrašus, instrukcijas, balsadėžes, t. p. buvo nušalinami rinkimų komisijų aktyvūs veikėjai. Dzūkijoje prieš rinkimus partizanai surinkdavo žmonių pasus, kad sovietiniai pareigūnai nepažymėtų, ar šie balsavę; taip žmonės turėjo pretekstą neiti balsuoti. Kovotojai per pogrindinę spaudą ir tiesiogiai gyventojams aiškino rinkimų žalą Lietuvai.
1949, vykstant masiniams Lietuvos gyventojų trėmimams, likusiuosius prievarta varant į kolūkius, partizanai stengėsi sumažinti sovietinio genocido mastą. LLKS Taryba skatino ūkininkus nepaklusti okupacinės valdžios grasinimams ir nestoti į kolūkius, įsteigtų kolūkių pareigūnus – atsisakyti jiems primestų pareigų. Griežtai buvo perspėjami mokytojai, kad neskleistų komunistinės agitacijos.
https://s.vle.lt/maps/vle/?mapid=9_partizanai
Lietuvos pasipriešinimas sovietiniam okupaciniam režimui
Partizaninis karas 1950–53. 1950 prasidėjo antisovietinio partizaninio karo slopimas, ginkluotų dalinių ir junginių nykimas. 1951 Lietuvoje kovoti su partizanais liko P. Vetrovo vadovaujama 4 divizija (5 pulkai), pertvarkyta į LSSR Valstybės saugumo ministerijos vidaus apsaugos pirmąjį skyrių, o pulkai – į vidaus apsaugos dalinius. 1950 Vilniuje įkurta antra A. Sokolovo vadovaujamų smogikų centrinė speciali grupė, 1951 įkurtos Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių specialiosios grupės. Vidaus reikalų ministerijos Kovos su banditizmu skyrius 1953 pertvarkytas į 4 valdybą. Partizanų materialinę bazę pakirto masiniai trėmimai (Lietuvos gyventojų trėmimai) ir prievartinė kolektyvizacija. Sovietinis saugumas sukūrė visuotinę sekimo, skundų, įtarinėjimų sistemą.
Kruonio apylinkėse žuvusių partizanų užkasimo vieta
Kruonio apylinkėse žuvusių partizanų užkasimo vieta
Dėl stiprėjančio sovietinių represinių institucijų teroro mažėjo kovotojų rėmėjų: pasipriešinimui trukdė labai suaktyvėjusi saugumo agentų, šnipų bei informatorių veikla, dažnėjančios išdavystės. Vis sunkiau buvo susisiekti ne tik vyresniems partizanų štabams, bet ir greta veikiantiems būriams, ryšius perimdavo gausėjantys agentai. Nyko apygardos, vėliau – rinktinės, tėvūnijos, būriai. Represinių struktūrų kareiviai ir stribai (1955 pradžioje jų formuotės buvo paleistos) už nužudytus arba suimtus partizanus gaudavo pinigines premijas, įvairių dovanų, jiems pakeldavo karinius laipsnius, juos apdovanodavo ordinais ir medaliais. Iki 1952 11, kai buvo peržiūrėti agentų sąrašai, jų buvo 27 711. Saugumui atsikračius prastai atliekančiųjų užduotis, agentų liko 7771.
Dešimtys žmonių buvo užverbuota sekti partizanų vyriausiuosius vadus J. Žemaitį ir A. Ramanauską. Tapti išdavikais buvo verbuojami arba prievarta verčiami net partizanų artimieji, Sibiro tremtiniai. Bendražygių bunkerius nurodė Aukštaitijos partizanų vadas J. Kimštas (slapyvardis Žalgiris). Daug Vytauto rinktinės Kęstučio tėvūnijos partizanų žuvo arba paimta į nelaisvę, kai 1952 01 03 suimtas jos vadas A. Bieliūnas (slapyvardis Kabelis) buvo panaudotas Tauro apygardos partizanams likviduoti. Agentais smogikais (smogikai) tapo ir kai kurie suimti partizanai, išdavę kovos draugus. Šiaurės rytų Lietuvos srities Vytauto apygardos vadui B. Kalyčiui (slapyvardis Siaubas, nuo 1951 pabaigos saugumietis agentas Ramojus) išdavus, suimtas srities vadas J. Kimštas tapo saugumo agentu Jurginu. Užverbavus naujų suimtų partizanų, 1952–53 buvo sunaikinti srities apygardų ir rinktinių štabai, žuvo arba suimta apie 150 kovotojų.
Dėl P. Narbuto (slapyvardis Rolandas, specialusis agentas Vaidila) išdavystės 1953 05 buvo suimtas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos prezidiumo pirmininkas J. Žemaitis, dėl kitų išdavystės 1956 – Ginkluotųjų pajėgų vadas A. Ramanauskas (abu sušaudyti). 1952–53 buvo lemiami ne tik partizanų vyriausiajai vadovybei, bet ir visam partizaniniam karui. 1953, saugumo duomenimis, dar veikė apie 200 laisvės kovotojų, o 1954 KGB įskaitoje teliko apie 100: Lietuvos pietuose 12, šiaurės rytuose – 25 ir vakaruose – 61, iš jų apie 30 slapstėsi pavieniui. Toliau vyko neorganizuotas partizanų pasipriešinimas. 1956–57 suimta arba žuvo apie 30 kovotojų. Paskutiniai nepasidavę partizanai: Suvalkijoje (prie Gelgaudiškio) 1957 nusišovęs J. Balčius (slapyvardis Plutonas), Žemaitijoje (prie Kulupėnų) 1965 07 15 žuvęs P. Končius, Aukštaitijoje (prie Utenos) ginklu priešinęsis ir 1965 03 17 nusišovęs A. Kraujelis (slapyvardis Siaubūnas), 1986 miręs visą laiką nuo 1952 prie Švenčionių, O. Činčikaitės sodyboje, išsislapstęs S. Guiga.
Partizaninio karo padariniai. Lietuvių tautos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui aukščiausia forma buvo partizaninis karas su SSRS. Lietuvos partizaninis karas atitiko ginkluoto pasipriešinimo – teisėto tautos valios pasireiškimo nesant sąlygų ją išreikšti demokratiniu būdu – tarptautinius reikalavimus: pagal 1949 Ženevos konvencijas dėl karo aukų apsaugos pripažįstama okupuoto krašto gyventojų teisė priešintis okupantams, jei laikomasi šių kovos taisyklių: vadovauja atsakingas asmuo, nešiojami atitinkami ženklai, viešai nešiojami ginklai. Rezistencijos dalyviai partizaninį karą traktavo kaip dalį tarptautinės kovos su komunizmu. Iš dalies dėl to Jungtinių Amerikos Valstijų valstybės sekretorius E. Stettinius 1945 03 03 pareiškė, kad Valstijos tebelaiko Estiją, Latviją ir Lietuvą nepriklausomomis valstybėmis ir nepripažįsta SSRS okupacijos bei aneksijos.
Partizaninis karas nebuvo nei vadinamoji klasių kova, nei pilietinis karas (taip teigė oficialūs sovietiniai ideologai), tai buvo lietuvių tautos laisvės kovos. Į pasipriešinimą komunistiniam okupaciniam režimui buvo įsitraukę įvairių sluoksnių gyventojai, ištisos šeimos (pvz., iš Lukšų 5 sūnų 3 žuvo, Popierų šeimoje žuvo 5, Kybartų, Kučinskų ir Morkūnų šeimose – po 4, O. Juodienė – 6 žuvusiųjų kovotojų motina). A. Ramanauskas (slapyvardis Vanagas) rašė, kad laisvės kova pradėta organizuoti ne iš viršaus, bet iš apačios – iš kaimo jaunuomenės. Apytikriais skaičiavimais, 80–85 % partizaninio karo dalyvių sudarė mažažemių ir vidutinių valstiečių vaikai, t. p. buvę bernai.
Į partizanus ėjo tarnautojai, mokytojai, studentai, moksleiviai, medikai, kunigai. Kelios dešimtys mokytojų buvo partizaninių sričių, apygardų, rinktinių vadai, štabų darbuotojai, žymūs kovotojai (pvz., K. Bajerčius, H. Danilevičius, J. Gegužis, L. Grigonis, J. Jasulaitis, J. Jurelionis, A. Miliulis, B. Neverdauskas, V. Pakštas, P. Paulaitis, A. Ramanauskas, J. Šibaila). Partizanų daliniuose buvę kunigai, kapelionai rūpinosi karių sielovada: Tauro apygardoje – J. Lelešius (slapyvardis Grafas), Kęstučio – A. Mocius, Dainavos – Z. Neciunskas, Didžiosios Kovos – L. Puzonas ir kiti. Be religinių patarnavimų, jie šelpė, slėpė persekiojamuosius, sužeistiesiems parūpindavo vaistų, padėdavo nuo tremties, kalėjimo pasislėpti klebonijoje, suteikdavo kovotojams dvasinės stiprybės.
1944–52 sovietai represavo 364 kunigus. Kauno Prisikėlimo parapijos klebonas, Lietuvos partizanų vyriausiasis kapelionas kunigas J. Stankūnas parašė Lietuvos katalikų laišką popiežiui Pijui XII apie sovietinį genocidą ir kovojančią lietuvių tautą. Labai svarbi buvo moterų ryšininkių, gailestingųjų seselių pagalba. Pagarsėjo ryšininkės (pvz., J. Dijokaitė, R. T. Jankevičiūtė‑Žalnieriūnienė, A. Marcinkevičienė, N. Nausėdaitė, L. Paulikaitė, M. Plytnikaitė, A. Senkutė), gailestingosios seserys (pvz., J. Čepaitė, D. Didžpinigaitytė, A. Senkutė, M. Žiliūtė). Narsios karės: Žemaičių apygardos leidinio Malda girioje redaktorė M. Alūzaitė‑Kuličiauskienė, I. Atminaitė‑Indzilevičienė, E. Gendrolytė‑Jurkūnienė, R. D. Glemžaitė, S. Irtmonaitė, A. Juzukėnienė‑Simaškaitė, A. Neifaltienė, I. Petkutė, J. ir Z. Railaitės, K. Stankutė‑Žilienė, B. Šniuolytė, J. Valevičiūtė, I. Vilimaitė, J. Žardinskaitė ir kitos. 1944–53 su ginklu kovojo ne mažiau kaip apie 50 000 (kitais duomenimis, apie 60 000 ar dar daugiau) žmonių; dar apie 50 000 asmenų buvo nelegalių organizacijų nariai, partizanų ryšininkai, rėmėjai. Partizanavimo trukmė buvo 2–3 metai. Dauguma žuvusiųjų – jaunesni kaip 22 metų.
1944–53, LSSR Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, žuvo apie 20 000 ginkluoto pasipriešinimo dalyvių (manoma, iš nužudytų ir partizanams priskirtų žmonių 30–50 % buvo civiliai, dažniausiai nuo mobilizacijos į SSRS kariuomenę besislapstantys vyrai), suimta apie 2000; A. Anušausko duomenimis, 1946–53 žuvo 7890 partizanų. Daugiau kaip 38 600 ginkluoto pasipriešinimo dalyvių slapstėsi, vėliau legalizavosi. Įgijus patirties ir sumažėjus partizanų, nuostolių mažėjo. LSSR Valstybės saugumo duomenimis, 1949 apie 80 % kovotojų žuvo dėl agentų ir informatorių pateiktų duomenų bei įskundimų, 6 % – žinių išgavus tardant ir kankinant, 14 % – per masines kratas ir kitaip. Paimtus į nelaisvę arba pasidavusius kovotojus teisė SSRS Karinis tribunolas ir Ypatingasis pasitarimas (rusų k. Osoboje soveščianije). Visiems teisiamiesiems buvo taikomas Rusijos Sovietų Federacinės Socialistinės Respublikos Baudžiamojo kodekso 58 straipsnis. Iki 1947 05 ir nuo 1950 už vadinamuosius kontrrevoliucinius nusikaltimus buvo skiriama mirties bausmė, 1947–50 vietoj jos – 25 m. katorgos darbų lageryje. Iki 1952 08 nuteistuosius mirti šaudydavo Vilniuje (čia išskirtiniais atvejais – ir vėliau), vėliau – Butyrkų kalėjime Maskvoje. 1944–53 sovietiniai okupantai Lietuvoje sudegino apie 1000 sodybų, kartais su žmonėmis.
LSSR Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, 1944 07 15–1953 10 25 nuo partizanų antpuolių, kautynėse bei susirėmimuose žuvo apie 12 900 žm., iš jų: apie 3000 vidaus kariuomenės kareivių, stribų, sovietinio saugumo bendradarbių, apie 2300 ginkluotų sovietinių ir partinių aktyvistų, t. p. kolaborantų. Partiniai aktyvistai (1946 pradžioje – apie 6400) buvo ginkluoti, jų civiliais asmenimis laikyti negalima – su stribais jie nužudė 3700 žmonių. Kiti žuvusieji – civiliai gyventojai, jų dauguma buvo sovietinio saugumo agentai, talkininkai, agentai smogikai (smogikai). Partizanai kaltinami ir dėl kai kurių žudynių, kurias įvykdė patys saugumiečiai. Saugumas stengėsi žuvusiuosius pateikti tik kaip nekaltas aukas, civilius gyventojus. Pasipriešinimo vadai nesankcionavo ir netoleravo nusikaltimų civiliams, niekuo nenusikaltusiems, buvo stengiamasi laikytis Baudžiamojo statuto. Mirties nuosprendžius partizanai įvykdė tik nedaugeliui aktyvių kolaborantų.
Ginkluota antisovietinė rezistencija parodė Vakarų šalims, kad Baltijos šalys siekia išsivaduoti iš sovietinio okupacinio režimo ir atkurti nepriklausomas valstybes. Iš visų SSRS okupuotų šalių lietuvių tauta (ir ukrainiečiai) ginklu kovojo atkakliausiai ir ilgiausiai (apie 10 metų). J. Lukšos per Geležinę uždangą į Vakarus išvežti dokumentai parodė ne tik lietuvių ryžtą išvyti sovietinius okupantus, bet ir perspėjo apie komunizmo pavojų – siekį sunaikinti pasaulio demokratinę civilizaciją, kultūrą ir krikščionybę. Buvo paneigtas sovietinės propagandos mitas apie Lietuvos savanorišką prisijungimą prie SSRS, atitaisyta Lietuvos politinės vadovybės 1940 viduryje padaryta klaida nesipriešinti SSRS okupacijai. Partizanų kovos (Latvijoje ir Estijoje jos buvo silpnesnės ir gerokai mažiau kovotojų) – viena svarbiausių priežasčių, neleidusių labiau kolonizuoti ir rusinti Lietuvos; kaimas išliko lietuviškas. Partizaninis karas davė impulsą ir teikė jėgų neginkluotam pasipriešinimui.
Neginkluotas pasipriešinimas 1954–1990
Tapus akivaizdu, kad SSRS okupacija įsitvirtino ilgam, kad jos įveikti ginkluotu būdu neįmanoma, pakito pasipriešinimo taktika – pereita prie neginkluotos rezistencijos, kuri daugiausia reiškėsi nelegalia ir dvasine intelektualine (legalia) veikla. Vilties teikė Jungtinėse Amerikos Valstijose kasmet rengtos Pavergtųjų tautų savaitės (Pavergtųjų tautų savaitė), Amerikos lietuvių tarybos rūpesčiu Kongreso 1953 07 įsteigtas Baltijos šalių okupacijai tirti Kersteno komitetas.
Po J. Stalino mirties (1953) SSKP Centro komiteto I sekretoriumi tapus N. Chruščiovui, prasidėjo reformų ir dalinio komunistinio režimo švelninimo, vadinamojo atšilimo, laikotarpis. Nors pamažu, buvo atsisakoma kai kurių smurtinių valdymo metodų, bet tai nepakeitė sovietinės totalitarinės sistemos pagrindų. Nepakito ir okupuotos Lietuvos politinė padėtis. Tęsėsi lietuvių tautos (t. p. ir kitų SSRS pavergtų tautų) teroras ir persekiojimai: pažeidinėtos žmogaus teisės, persekioti kitamaniai ir tikintieji, gniaužta tautinė savimonė bei mentalitetas. Ir toliau Lietuva buvo rusinama (Lietuvos sovietinimas, rusinimas ir kolonizavimas), klastojama jos istorija, trukdoma humanitarinių mokslų, ypač lietuvių kalbos ir literatūros, plėtra; nebuvo laisvos spaudos, buvo griežtai blokuojama iš Vakarų skleidžiama radijo ir kita informacija. Dvasinį, kūrybinį lietuvių tautos gyvenimą niokojo sovietinė ideologija (marksizmas-leninizmas), vadinamasis mokslinis komunizmas, prievartinis ateizmas, kūrybą žlugdantis socialistinis realizmas, demagogiškas didžiarusiškąjį šovinizmą ir SSRS ekspansiją dangstantis vadinamasis proletarinis internacionalizmas (internacionalizmas).
Pasipriešinimo centru tapo Lietuvos Katalikų Bažnyčia, jos kunigai patriotai atkakliai gynė tikinčiųjų teises, tvirtino šalies gyventojų, ypač jaunimo, dorą. Vyko kai kurių Lietuvos vyskupų vadovaujama kova su sovietine okupacine valdžia, Lietuvos komunistų partija (jos Centro komiteto I sekretorius A. Sniečkus inspiravo Bažnyčios persekiojimą) dėl uždarytų bažnyčių (iš 1945 pradžioje veikusių 711 bažnyčių iki 1948 pabaigos buvo įregistruotos 677, uždarytos 34; iki 1950 buvo uždaryta apie 130 bažnyčių ir koplyčių), kunigų seminarijų (vienintelė neuždaryta liko Kauno kunigų seminarija), katalikiškos spaudos leidybos, naujų maldos namų statybos (pvz., Švč. Mergelės Marijos Taikos Karalienės bažnyčios Klaipėdoje).
1956 N. Chruščiovo pusiau viešai pasmerktas J. Stalino asmens kultas, nusikaltimai komunistams, karininkams, Vengrijos revoliucija ir Poznanės darbininkų sukilimas (1956) lėmė naują rezistencijos pakilimą. 1954–60 veikė 108 nelegalios jaunimo pasipriešinimo organizacijos ir grupės, kuriose buvo iki 700 narių. 1955–58 KGB susekė ir nuteisė net 61 nelegalios grupės 226 narius, daugiausia jaunimą, dėl antikomunistinių atsišaukimų platinimo, tautinės vėliavos kėlimo, Vėlinių susibūrimų prie Lietuvos karių, partizanų kapų. Pvz., grįžęs iš Sibiro kalėjimo P. Paulaitis Kaune 1956 atkūrė Laisvės gynėjų sąjungą, kuriai priklausė daug Kauno ir Vilniaus studentų; 1957 11 02 per Vėlines į kapines Kaune susirinko apie 2000 žm., įvyko grumtynės su milicija, buvo suimta apie 100 asmenų. Nuo 1957 Vilniuje veikė jaunimo pogrindinė organizacija Laisvoji Lietuva, įkurta 16 vidurinės mokyklos dešimtokų. Kauniškę Laisvės gynėjų sąjungą KGB susekė 1957, vilniškę organizaciją – 1961 (daugelis šios narių nuteisti). Panašių organizacijų veikė kitose mokslo įstaigose, mokyklose ir įmonėse.
Į pasipriešinimą įsitraukė Sibiro tremtiniai lietuviai, pasižymėję Norilsko (1953), Kengyro (1954) kalinių sukilimuose, apie 1955–56 paleisti iš sovietinių lagerių ir grįžę į Lietuvą. Jie buvo vėl baudžiami, tremiami; tarp jų buvo 10 kunigų (P. Adomaitis, P. Rauda, A. Svarinskas ir kiti). 1957 Lietuvos komunistų partijos Centro komitetas prašė SSRS vadovybės riboti tremtinių grįžimą į Lietuvą, nutarė vien iš Kauno iškeldinti 443 asmenis.
Į Lietuvą nuolat ir planingai buvo siunčiami kitataučiai, daugiausia rusakalbiai kolonistai, ypač daug jų atvyko 1945–51; jie dažniausiai užimdavo vadovų vietas. Užsitęsus okupacijai buvo aišku, kad lietuvių tauta galės išsilaikyti, jeigu išsaugos savimonę, puoselės kultūrą, todėl ir dalis patriotų taikstėsi su lietuvių ėjimu į sovietinę valdžią, stojimu į SSKP: taip buvo lietuvinama Lietuvos komunistų partija; buvo tokių, kurie ėmė talkinti okupacinei valdžiai dėl karjeros. Nedaug kas oficialiai išdrįso reikšti protestą dėl Lietuvos sovietizacijos ir rusifikacijos. 1956 11 kalbėdamas LSSR Aukščiausiosios Tarybos sesijoje rašytojas A. Vienuolis‑Žukauskas atkreipė dėmesį į platų rusų kalbos vartojimą įstaigose, teismuose, aukštosiose mokyklose, pageidavo plačiau vartoti lietuvių kalbą.
Po SSKP 22 suvažiavimo (1961) paskelbus, kad iki 1980 būsianti sukurta komunistinė visuomenė, iš Maskvos imta smarkiai pulti visus, kas rūpinosi Lietuvos interesais, kaltinti juos vietininkiškumu. Vėl imta stipriau persekioti Lietuvos Katalikų Bažnyčią. 1960–64 prasidėjo masiškas praeities paminklų – Kryžių kalno (prie Meškuičių), Vilniaus, Veprių, Kalvarijų bažnyčių bei nepriklausomos Lietuvos valstybės (1918–40) memorialų – niokojimas; Lietuvos gyventojai, nepaisydami KGB persekiojimo, kiek galėdami atstatinėjo, tvarkė šiuos tikėjimo, tautos praeities simbolius.
1954–64 komunistinei totalitarinei ideologijai priešinosi ir mokslo, meno, kultūros veikėjai, bet dėl kaltinimų vadinamuoju buržuaziniu nacionalizmu (buržuaziniai nacionalistai), apolitiškumu, klerikalizmu ar kitkuo (Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedroje, moksliniuose institutuose, leidyklose, kūrybinėse sąjungose, redakcijose) būdavo verčiami bent viešai kritiką nutraukti. Per 1963 Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto surengtą mokslo, meno ir kultūros darbuotojų persekiojimo akciją daugiausia nukentėjo demokratiškai nusiteikę Vilniaus universiteto dėstytojai. Sugriežtėjo ideologinė cenzūra, Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto nurodymai rašytojams, kompozitoriams, dailininkams, režisieriams; tai ugdė kompromisinę kultūrą, bevertį, pataikūnišką meną. Dalis kūrėjų mintis ėmė reikšti sudėtingesniais, daugiaprasmiais įvaizdžiais, metaforomis, ezopine užuominų kalba.
1964 10 pašalinus N. Chruščiovą iš SSRS ir SSKP vadovo postų ir SSKP Centro komiteto I sekretoriumi tapus L. Brežnevui, nuo 8 dešimtmečio iki 9 dešimtmečio vidurio buvo vadinamasis stagnacijos (sąstingio) laikotarpis. SSKP vyriausiuoju ideologu 1966 tapęs M. Suslovas stengėsi reanimuoti stalinizmą, ypač nuo 8 dešimtmečio vidurio, kai tapo vienu įtakingiausių SSRS ir SSKP funkcionierių; ir Lietuvoje imta labiau persekioti laisvesnę mintį.
Politiniai įvykiai Čekoslovakijoje (1968 Prahos pavasaris) davė impulsą stipresniam pasipriešinimui ir Lietuvoje. Be to, 6–7 dešimtmetyje į Lietuvą grįžo apie 60 000 tremtinių ir apie 20 000 politinių kalinių, 1954–60 – apie 250 kunigų. 1966 Lietuvos šviesuomenė ėmė priešintis didelių chemijos įmonių statybai bei gamtos niokojimui. 1970–71 teismuose drąsiai gynėsi kunigai P. Bubnys, A. Šeškevičius, J. Zdebskis, kaltinti vaikų katechizavimu. Lietuvoje plito įvairiais būdais dauginami A. Solženicyno kūriniai, akademiko A. Sacharovo pareiškimai.
Lietuvą sukrėtė KGB persekioto kalbininko profesoriaus J. Kazlausko neaiškios mirties (1970 10 08) aplinkybės, protestuojančio prieš sovietinį režimą R. Kalantos susideginimas 1972 05 14 Kaune; per jo laidotuves ir po jų kilusios masinės demonstracijos išvaikytos jėga. 1972 02 į Jungtinių Tautų generalinį sekretorių K. Waldheimą, o per jį – į SSKP Centro komiteto generalinį sekretorių L. Brežnevą dėl tikėjimo, katalikų spaudos laisvės varžymo memorandumu kreipėsi apie l7 000 Lietuvos tikinčiųjų. 1972 vienuoliai jėzuitai ir marijonai pradėjo nelegaliai rengti kunigus.
protesto mitingas per R. Kalantos laidotuves 1972 05 18 (Kaunas)
Geriausiai organizuota ir didžiausią įtaką pasipriešinimui turėjo savilaidinė Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika (1972–89). KGB, ieškodama kronikos, 1973 darė masines kratas, suiminėjo kitamanius, bet rezistencijos nepalaužė. 1973 05 SSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumui siųstą laišką dėl 1960 atimtos Klaipėdos katalikų bažnyčios, ištremtų vyskupų V. Sladkevičiaus ir J. Steponavičiaus grąžinimo, katalikiškos spaudos leidimo pasirašė apie 6000 žmonių.
Maždaug nuo 1960 pasipriešinimas įgijo kitą formą (kartais netiksliai vadinamą disidentine) – žmogaus ir tautos teises imta ginti remiantis SSRS teisės aktais. Lietuvai poveikį darė Rusijos disidentai (disidentai), su kuriais apie 1970 buvo užmegzti ryšiai. Rezistenciniai veikėjai pirmiausia siekė tautinių politinių tikslų – atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. P. Morkus, A. Štromas, T. Venclova ir kiti su Maskvos disidentais L. Pinskiu, G. Pomerancu, A. Ginzburgu dalyvavo leidžiant pirmąjį SSRS savarankišką žurnalą Sintaksis.
Po A. Sniečkaus mirties (1974 01) pasipriešinimas stiprėjo. Ilgalaikiu demokratinių jėgų ideologiniu ginklu prieš sovietinį režimą tapo Helsinkio pasitarimas, kurio Baigiamąjį Aktą 1975 pasirašė ir SSRS (Helsinkio procesas). Aktu iškilmingai pasižadama ginti žmogaus ir tautų teises. SSRS deklaratyviai buvo prisidėjusi ir prie 1948 Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos.
Į Maskvos disidento S. Kovaliovo 1975 12 09–12 Vilniuje vykusį teismą atvyko Rusijos pasipriešinimo sąjūdžio įkvėpėjas A. Sacharovas; stiprėjo tarptautiniai ryšiai, plėtėsi B. Gajausko, V. Lapienio, kunigo S. Tamkevičiaus, A. Terlecko veikla. 1976 11 25 Vilniuje pasiskelbė veikianti Lietuvos Helsinkio grupė, kurią organizavo V. Petkus. Nors ši grupė veikė viešai, jos nariai buvo persekiojami, jiems inkriminuojami įvairūs kriminaliniai nusikaltimai. Vietoj nuteistųjų ar žuvusiųjų į Lietuvos Helsinkio grupę stojo nauji. KGB surengė pasipriešinimo veikėjų G. Iešmanto, P. Pečeliūno, V. Skuodžio teismus, toliau persekiojo P. Cidziką, už maldininkų subūrimą Šiluvoje 1981 į lagerius buvo uždaryti M. Jurevičius, V. Vaičiūnas.
vieno SSRS disidentų vadovų S. Kovaliovo teismo Vilniuje dieną (1975) susirinkę jį paremti bendražygiai: iš dešinės penktas A. Sacharovas, dešimtas J. Orlovas (abu iš Maskvos), antras E. Finkelšteinas, septintas M. Jurevičius, devinta J. Stanelytė
1977 08 20 sudarytas Lietuvos, Latvijos ir Estijos tautinių judėjimų vyriausiasis jungtinis komitetas (įkūrimo iniciatorius ir pirmininkas V. Petkus) parengė 12 svarbių dokumentų dėl Baltijos valstybių okupacijos, su Rusijos ir Ukrainos disidentais – Demokratų programą. Buvo reikalaujama iš Baltijos šalių išvesti SSRS okupacinę kariuomenę ir atkurti jų nepriklausomybę. 1979 08 23 pasirašytas Keturiasdešimt penkių pabaltiečių memorandumas.
Rezistenciją aktyvino Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento R. Reagano pagal Kongreso rezoliuciją 1982 06 paskelbta kasmet minima Baltų laisvės diena. Kasmet Jungtinėse Valstijose buvo rengiamos konferencijos, kuriose svarstyta, kaip laikomasi Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos. Pasipriešinimas stiprėjo nuo 1979 12 Afganistane vykstant SSRS karinei intervencijai. Lietuvos visuomenei nuo 1980 darė įtaką Lenkijos profesinių sąjungų Solidarumas (lenkiškai Solidarność) veikla.
Atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę, ugdyti žmonių tautinę, politinę ir religinę savimonę ypač siekė Lietuvos laisvės lyga (įkurta 1978; iniciatorius ir vadovas A. Terleckas). Platinamuose lapeliuose, leidiniuose ši organizacija viena pirmųjų viešai paskelbė slaptuosius SSRS–nacių Vokietijos 1939 protokolus, jos iniciatyva 1987 08 23 surengtame pirmajame per SSRS okupaciją ir aneksiją viešame mitinge prie A. Mickevičiaus paminklo Vilniuje reikalauta panaikinti 1939 Molotovo–Ribbentropo pakto padarinius, atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę, išvesti SSRS okupacinę kariuomenę.
1987 08 23 Lietuvos laisvės lygos suorganizuotas mitingas Vilniuje prie A. Mickevičiaus paminklo, pasmerkęs Molotovo–Ribbentropo paktą. Kalba F. N. Sadūnaitė (dešinėje)
Tarp labiausiai persekiojamų, engiamų organizacijų per SSRS okupaciją buvo Katalikų Bažnyčia ir tikintieji. Kas antras trečias lietuvis kunigas nubaustas, buvo nužudytų, nuteistų, ištremtų; kunigus teisė net už tai, kad jie moko vaikus tikėjimo tiesų. Siekiant ginti tikinčiųjų teises ir Katalikų Bažnyčią, skleisti informaciją apie jos persekiojimą, 1978 11 13 buvo įsteigtas Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas (įkūrė kunigai J. Kauneckas, A. Svarinksas, S. Tamkevičius, V. Vėlavičius ir J. Zdebskis).
tikinčiųjų teisių gynėjai ir pogrindžio spaudos leidėjai: iš kairės – J. Boruta, R. Grigas, J. K. Matulionis, S. Tamkevičius, V. Stakėnas, R. Puzonas, J. Poderis (1989)
Visi pasipriešinimo susivienijimai turėjo savo nelegalią spaudą. Viena jos leidėjų buvo pogrindinė ab spaustuvė‑leidykla. Spaudos platinimu per SSRS okupaciją buvo kaltinama apie 80 % nuteistųjų Lietuvos patriotų. Lietuvių nelegali spauda buvo gausiausia tarp visų SSRS tautų. 1976 ėjo 8 pogrindiniai periodiniai leidiniai, 1979 – 14, 1982 – 13 (2 lentelė). Išleista knygų, brošiūrų, atsišaukimų. 1944–90 nelegaliai parengta ir išleista apie 3000 leidinių. Daugumą jų parengė katalikai, krikščioniškų pažiūrų žmonės. Už jų rengimą ir platinimą sovietinė valdžia ir KGB žmones persekiojo, teisė; buvo skiriama 2–12 m. kalėjimo, lagerio, tremties. Dalyje pogrindžio spaudos buvo keliama Lietuvos nepriklausomybės ir valstybingumo atkūrimo idėja ir jos gynimas. Nuo 1972 buvo skelbiami slaptieji 1939 Molotovo–Ribbentropo pakto protokolai. Perspektyvos skelbė judėjimo dėl Lietuvos išstojimo iš SSRS dokumentus. Nelegali spauda, patekusi į Vakarus, ne tik žadino domėjimąsi pavergta Lietuva, bet ir padėjo geriau pažinti SSRS, jos vadovybės klastą, demagogiją, tikėjimo ir kitų žmogaus teisių pažeidimus, geriau suvokti lietuvių tautos siekius.
2
1985 03 SSKP ir SSRS vadovu tapęs liberalesnis pokario kartos komunistas M. Gorbačiovas paskelbė pertvarką. SSRS, apimta didelės socialinės, ekonominės, politinės, ideologinės ir moralinės krizės, sparčiai iro. Intelektualai patriotai, pasinaudoję skelbiamais demokratijos, viešumo, minties laisvės, ekonominio savarankiškumo šūkiais, 1988 06 03 sudarė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio 35 asmenų iniciatyvinę grupę. Sąjūdis (jo Seimo tarybos pirmininku 1988 11 25 išrinktas V. Landsbergis) tapo visuotinio Lietuvos žmonių veržimosi į laisvę vadovu, sutelkė daugelį rezistencinių jėgų.
Sąjūdžio mitingas Vingio parke 1988 08 23
1989 08 23 Sąjūdžio ir Estijos bei Latvijos liaudies frontų surengtas Baltijos kelias dar kartą patvirtino lietuvių, latvių ir estų tautų nepriklausomybės siekį. Kūrėsi naujos politinės jėgos (Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, žaliųjų judėjimas), buvo atkuriamos senosios politinės organizacijos (Lietuvos demokratų partija, Krikščionių demokratų sąjunga, Lietuvos socialdemokratų partija, Jaunoji Lietuva). 1989 12 Lietuvos komunistų partija atsiskyrė nuo SSKP. 1990 02–03 rinkimus į LSSR Aukščiausiąją Tarybą laimėjo Sąjūdžio remiami kandidatai.
protesto mitingas Katedros aikštėje Vilniuje dėl badaujančiųjų sumušimo ir suėmimo. Sąjūdžio vardu kalba V. Landsbergis, šalia jo Lietuvos laisvės lygos vadovas A. Terleckas (1988 09 29)
1990 03 11 Lietuvos Aukščiausioji Taryba‑Atkuriamasis Seimas priėmė Kovo 11 Aktą, kuriuo buvo atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybė. Oficialiai sovietinė okupacija baigėsi, bet pilietinis pasipriešinimas tęsėsi (vėl boikotuoti 1990–91 šaukimai į SSRS kariuomenę ir kita). Faktiškai Lietuvos Respublikos teritorijoje veikiančių SSRS įstaigų neliko po 1991 08 pučo Maskvoje numalšinimo (Rugpjūčio pučas) ir netrukus suirus Sovietų Sąjungai. 1990–91 dėl Lietuvos nepriklausomybės buvo kovojama jau remiantis atkurto valstybingumo teisės aktais ir kitomis priemonėmis.
P: Lietuvos katalikų bažnyčios kronika 10 t. Chicago 1974–1992; A. Ramanauskas‑Vanagas Daugel krito sūnų Vilnius 1991; Laisvės kovų archyvas 37 t. Kaunas 1991–2006; Nenugalėtoji Lietuva 6 t. / sud. A. Liekis Vilnius 1993–2002; Laisvės kovos 1944–1953 metais / sud. D. Kuodytė ir A. Kašėta Kaunas 1996; Lietuvos partizanų kovos ir jų slopinimas MVD‑MGB dokumentuose 1944–1953 metais / sud. N. Gaškaitė, A. Kašėta, J. Starkauskas Vilnius 1996; Aukštaitijos partizanų prisiminimai / sud. R. Kaunietis 7 kn. Vilnius 1996–2008; LKP agonijos kronika 2 kn. / sud. A. Liekis Vilnius 1996–1997; Genocidas ir rezistencija t. 1–20 Vilnius 1997–2006; Partizanai apie pasaulį, politiką ir save / sud. N. Gaškaitė‑Žemaitienė Vilnius 1998; Baltijos kelias / sud. V. Visockas Vilnius 2000; Svetima jėga: Iš Lietuvos įstatymų apie komunizmą, okupaciją, pasipriešinimą / sud. V. Landsbergis Vilnius 2000; Miškiniai / sud. R. Kaunietis Vilnius 2002; Antikomunistinio kongreso ir tribunolo proceso dokumentai 2 d. / sud. V. Raudeliūnas ir V. Zabielskas Vilnius 2002; Naikintos, bet nenugalėtos kartos kelias / sud. N. Gudonytė Vilnius 2003; J. Daumantas Partizanai Kaunas 2005; Aukštaitijos ir Žemaitijos partizanų prisiminimai / sud. R. Kaunietis Vilnius 2006. L: K. K. Girnius Partizanų kovos Lietuvoje Vilnius 1990; L. Kerulis Pokario Lietuvos laisvės kovotojai Vilnius 1990; J. Brazaitis Vienų vieni Vilnius 1990; A. E. Senn Bundanti Lietuva Vilnius 1992, Gorbačiovo nesėkmė Lietuvoje Vilnius 1997; A. Brazauskas Lietuviškos skyrybos Vilnius 1992; A. Lieven Pabaltijo revoliucijos Vilnius 1995; V. Gurskis Lietuvių laisvės kovos 1940–1990 Vilnius 1996; Lietuvos partizanai 1944–1953 m. Kaunas 1996; V. Landsbergis Lūžis prie Baltijos Vilnius 1997; J. Starkauskas Čekistinė kariuomenė Lietuvoje 1944–1953 metais: NKVD‑MVD‑MGB kariuomenė partizaninio karo laikotarpiu Vilnius 1998; S. Abromavičius Didžioji Kova Kaunas 1999; J. R. Bagušauskas Lietuvos jaunimo pasipriešinimas sovietiniam režimui ir jo slopinimas Vilnius 1999; K. Kasparas Lietuvos karas: 1944 m. vasara–1946 m. pavasaris Kaunas 1999; Lietuvos naikinimas ir tautos kova (1940–1988) / sud. I. Ignatavičius Vilnius 1999; S. Hatanaka Lietuva: Kaip išliko maža šalis Vilnius 1999; Lietuvos suvereniteto atkūrimas 1988–1991 metais Vilnius 2000; Lietuvos laisvės kovų karininkai 1944–1953 Vilnius 2001; J. Banionis Lietuvos laisvės byla Vakaruose (1975–1990) Vilnius 2002; Už laisvę ir tėvynę / sud. D. Kuodytė, E. Peikštenis ir D. Žygelis Vilnius 2004; Pilietinis pasipriešinimas Lietuvoje ir Lenkijoje: sąsajos ir ypatumai, 1939–1956 Vilnius 2004; N. Gaškaitė Pasipriešinimo istorija: 1944–1953 metai Vilnius 2006; The Unknown War, Armed anti‑soviet Resistance in Lithuania in 1944–1953 / sud. D. Kuodytė ir R. Tracevskis Vilnius 2006; Neginkluotas pasipriešinimas: prielaidos, patirtys, retrospektyva; minint Romo Kalantos pasiaukojimo jubiliejinius metus (1972–2022) / sud. R. Trimakas Vilnius 2022.