Lietuvõs paslaug sferà
Lietuvos paslaugų sektorius apima prekybos, transporto, ryšių, nuomos, buitines, švietimo, kultūros, sveikatos priežiūros, socialines, finansines ir kitas paslaugas.
21 a. pradžioje Lietuvoje teikiamos šios paslaugos: asmeninių ir namų ūkio reikmenų (transporto priemonių, mašinų, elektrinių buitinių reikmenų, laikrodžių, juvelyrinių dirbinių, baldų, avalynės, kitų odos gaminių ir dirbinių, drabužių ir kita) taisymas, nekilnojamojo turto operacijos (nuoma, valdymas ir kitos operacijos, nekilnojamojo turto agentūrų paslaugos), mašinų, įrenginių, asmeninių ir namų ūkio reikmenų (įvairių transporto priemonių ir įrangos, mašinų, asmeninių ir namų ūkio reikmenų) nuoma, su kompiuterių naudojimu susijusios paslaugos (techninės įrangos naudojimo konsultacijos, programinės įrangos teikimas ir naudojimo konsultacijos, kompiuterių tinklų diegimas, duomenų apdorojimas, duomenų bazių tvarkymas, kompiuterinės įrangos techninė priežiūra ir remontas, kompiuteriniai žaidimai), kita verslo veikla (teisinės, apskaitos, audito, architektūros ir inžinerijos paslaugos bei konsultacijos, mokesčių konsultacijos, rinkos tyrimas, viešosios nuomonės apklausa, verslo ir valdymo konsultacijos, kontroliuojančiųjų bendrovių vadyba, techninė patikra ir analizė, reklama, personalo atranka, tyrimai ir apsauga, pramoninis valymas, fasavimas, pakavimas, vertimas, sekretoriavimas, informacijos ir kitos paslaugos), švietimas (ikimokyklinis ugdymas, mokymas bendrojo lavinimo, aukštesniosiose, aukštosiose, specialiosiose mokyklose, suaugusiųjų švietimas, profesinis ir techninis mokymas), sveikatos priežiūra ir socialinis darbas (žmonių sveikatos priežiūra, reabilitacinis gydymas, odontologijos, greitosios pagalbos, veterinarijos paslaugos ir sėklinimas, socialinis darbas), nuotekų ir atliekų šalinimas bei sanitarinių sąlygų palaikymas (nuotekų rinkimas ir apdorojimas, kitų atliekų rinkimas ir apdorojimas, sanitarinė, žemės, vandens, grunto gerinimo ir būklės išsaugojimo veikla), poilsio organizavimas, kultūra ir sportas (kino filmų ir vaizdajuosčių gamyba bei platinimas, kino filmų rodymas, radijo ir televizijos veikla, muzikantų paslaugos pobūviuose, sporto veikla, azartinių žaidimų ir lažybų, kitų pramogų organizavimas, naujienų agentūrų, bibliotekų, archyvų, muziejų, teatrų ir kitų kultūros įstaigų paslaugos), kita aptarnavimo veikla (žemės dirbimo, miškininkystės, statybos iš užsakovo medžiagų, komunalinės, transporto, ryšių, prekybos, viešbučių ir restoranų, turizmo, bankų, draudimo, lizingo, pensijų fondų, vertybinių popierių biržų operacijų, finansinės rinkos valdymo paslaugos, donorystė, gynyba, viešosios tvarkos palaikymas ir visuomenės apsauga, aplinkos apsauga, vaistininkystės, skalbyklų, pirčių, kirpyklų, grožio salonų ir masažo kabinetų, soliariumų, sveikatingumo centrų, laidojimo ir kremavimo paslaugos, cheminis valymas ir dažymas, taip pat valstybės įstaigų ir kita aptarnavimo veikla, kuri nesukuria naujos materialios produkcijos – daiktų).
Ignalinos žiemos sporto centro slidinėjimo trasa
21 a. pradžioje paslaugų sektoriuje dirbo daugiau kaip 50 % šalies dirbančiųjų (2000 – 54,5 %, 2006 – 57,9 %, 2007 viduryje – 58,4 %). Jų skaičius nuolat didėjo: 2000 dirbo 761 700, 2002 – 768 800, 2004 – 803 900, 2006 – 867 700 darbuotojų. Dirbančiųjų pasiskirstymas pagal paslaugų rūšis 2000–06 parodytas 1 lentelėje. Paslaugų mastas nuolat didėjo, 2000 suteikta paslaugų už apie 5,0 mlrd., 2002 – apie 6,6 mlrd., 2004 – daugiau kaip 8,2 mlrd. litų. 2006 paslaugų sektoriuje veikė daugiau kaip 15 000 ūkio subjektų (vyravo vidutinio dydžio ir smulkiosios įmonės, dirbo daug verslo liudijimus įsigijusių fizinių asmenų), jie suteikė paslaugų už apie 14,0 mlrd. litų (2 lentelė). Paslaugų sektoriuje sukuriama (21 a. pradžioje) apie 58 % šalies BVP.
Kėdainių krematoriumas (veikia nuo 2011)
Lazdijų krašto muziejaus padalinys Veisiejų krašto muziejus
1
2
Buitinių pasalugų raida
Lietuvoje buitinės paslaugos atsirado kartu su amatais. Amatininkai, be prekių gamybos pardavimui, teikė ir paslaugas pagal užsakymus. Iki 13 a. amatai plito iš Skandinavijos ir Rusios, 17 a. – iš Livonijos (Rygos). Nuo 14 a. Lietuvos didieji kunigaikščiai ėmė skatinti amatininkystę, miestuose plėtojosi batsiuvystė, kailiadirbystė, stalių ir kitų gaminių gamyba. 1383 Jogaila išleido privilegiją amatininkams, vykstantiems į Lietuvą iš Lenkijos. Nuo 1400 Vilniuje, Kaune, Trakuose kūrėsi vokiečių, žydų ir totorių amatininkai – kalviai, siuvėjai, batsiuviai, auksakaliai; tarp Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto Didžiojo atsivežtų totorių buvo kailiadirbių, odų, vilnos ir metalo apdirbėjų.
Lietuvos I (1529) ir III (1588) Statutuose (Lietuvos Statutas) minimi dvidešimt penkių veiklos rūšių amatininkai: kalviai, mūrininkai, siuvėjai, plytininkai, kailiadirbiai, odininkai, račiai, kubiliai, puodžiai, degutininkai, anglininkai, rūdininkai, ginkladirbiai, dailidės ir kiti. 15–16 a. miestuose kūrėsi amatininkų cechai. Kiekvienas jų dažniausiai turėjo tam tikros veiklos monopolį. Cechai gynė amatininkų interesus, padėdavo apsirūpinti žaliavomis, perduoti patirtį, pasidalyti veiklos teritoriją. Vilniuje pirmieji cechai (auksakalių ir siuvėjų) susikūrė 1495. 1795 jau veikė 38 cechai, juose dirbo 860 meistrų, 310 pameistrių, 420 mokinių. 1852 veikė 1862 cechai, juose dirbo 1990 meistrų, 1300 pameistrių, 1990 mokinių. Kurį laiką Abiejų Tautų Respublikoje amatininkų cechų nariais galėjo būti tik krikščionys. 17 a. prie dvarų atsirado dirbtuvių (susikūrė dvarų pramonė), jos gamindavo rinkai ir priimdavo užsakymus iš pasiturinčių gyventojų. 16–17 a. pradėtos statyti privačios ir viešosios miesto pirtys, 19 a. pabaigoje veikė 11 pirčių. 1853–1886 panaikinti visi žydų ir vokiečių amatininkų cechai. Daugėjant manufaktūrų ir fabrikų amatininkų cechų reikšmė mažėjo ir 19 a. pabaigoje jie buvo panaikinti (Kauno gubernijoje – 1888, kitose gubernijose – 1893).
1914 Lietuvos miestuose veikė 15, 1935 (be Vilniaus krašto) – 38 viešosios pirtys. 1918–1940 ypač populiarios buvo dailidžių, krosnininkų, račių, kalvių, batsiuvių, siuvėjų, kailiadirbių, karšėjų, vėlėjų paslaugos. Nedidelės paslaugų artelės greitai iširdavo. Daugiausia buvo privačių šeimyninių dirbtuvėlių; 1939 (be Klaipėdos krašto) jų veikė apie 34 000, jose dirbo apie 70 000 amatininkų. Apie 30 % paslaugas teikiančių amatininkų dar vertėsi ir žemdirbyste. Iki 20 a. vidurio buvo keliaujančiųjų siuvėjų, dailidžių, krosnininkų, statybininkų. 3 lentelėje pateikti 1928–40 duomenys apie Lietuvos įmones, kurios, be prekių gamybos, teikė ir buitines paslaugas (išsamios buitinių paslaugų statistikos tuo laikotarpiu nebuvo).
3
1940 SSRS okupavus Lietuvą sovietinė valdžia amatininkus subūrė į valstybės reguliuojamas arteles. Per Antrąjį pasaulinį karą jos iširo. 1945 panašiu principu sudaryti buitinio aptarnavimo kooperatyvai, pavaldūs Verslinės kooperacijos valdybai (1950–1952 taryba, nuo 1953 sąjunga). Jai priklausė 110 kooperatyvų (daugiausia kirpyklų, siuvyklų, avalynės dirbtuvių), jose dirbo apie 10 000 darbuotojų. 30 didelių kooperatyvų 1956 pertvarkyta į fabrikus, gamyklas ir perduota Vietinės pramonės bei Lengvosios pramonės ministerijoms. Pirtys, skalbyklos, kai kuriuose rajonuose ir kirpyklos priklausė vykdomųjų komitetų komunalinio ūkio skyriams, didžiuosiuose miestuose – pirčių ir skalbyklų trestams.
1962 įsteigta Vyriausioji buitinio gyventojų aptarnavimo valdyba, 1966 pertvarkyta į Buitinio gyventojų aptarnavimo ministeriją, kooperatyvai pertvarkyti į buitinio gyventojų aptarnavimo kombinatus ir specializuotas (autoserviso, buitinės technikos remonto ir kitas) įmones. Kombinatai buvo kuriami teritoriniu principu (aptarnavo tam tikro rajono ar miesto gyventojus). Į jų sudėtį įėjo įvairios dirbtuvės (cechai) ir ateljė, pirtys, skalbyklos, kirpyklos, laidojimo ir informacijos biurai, nuomos punktai ir kitos įmonės. 1965 jau veikė 3139 buitinių paslaugų įmonės, 1974 – 4704 (jose dirbo 31 500 žmonių), 1985 – 3473 (iš jų – 636 kirpyklos, 461 siuvimo ir galanterijos gaminių įmonė, 386 pirtys ir dušai, 236 avalynės siuvimo ir taisymo įmonės, 221 fotografijos ir kino ateljė, 174 ritualinių paslaugų, 119 trikotažo mezgimo ir taisymo, 103 transporto priemonių remonto ir techninės priežiūros įmonės). 7 dešimtmetyje pradėjo plisti žinybų suomiškosios pirtys (saunos), 9 dešimtmetyje miestuose pradėti statyti pirčių kompleksai su karšto garo ir sauso kaitinimosi patalpomis, dušais, voniomis (kai kur buvo įrengti kontrastiniai baseinai, vandens kaskados, teikiamos masažo, gydymo šviesa paslaugos). 8 dešimtmetyje įkurti buitinių paslaugų įmonių respublikiniai ir miestų gamybiniai susivienijimai. Kai kurios paslaugos (pavyzdžiui, veltinių vėlimas, kailiadirbystė, prakiurusių indų, kojinių taisymas) beveik išnyko.
1990 atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Buitinio gyventojų aptarnavimo ministerija ir paslaugų įmonių respublikiniai susivienijimai panaikinti, buitinio aptarnavimo kombinatai tapo buitinio gyventojų aptarnavimo įmonėmis ir perduoti miestų bei rajonų savivaldybėms. 1991 pradžioje veikė 63 specializuotos įmonės, 53 buitinių paslaugų kompleksai, 121 buities namai (juose buvo kirpykla, siuvykla, mezgykla, avalynės, buitinės technikos, laikrodžių taisyklos), 2355 ateljė, 704 kompleksiniai priėmimo punktai, buitines paslaugas teikė 33 440 darbuotojų. 1991 pradėta privatizuoti paslaugų įmones. Dalis didelių specializuotų įmonių tapo akcinėmis bendrovėmis, kitos suskaidytos į mažesnius padalinius arba nutraukė veiklą. 1991 privatizuota 487, 1992 – 457 buitinių paslaugų įmonės. Dalis privatizuotų cechų, dirbtuvių, kompleksinių priėmimo punktų nustojo teikti paslaugas, vietoj jų pradėjo veikti parduotuvės, kioskai ar kitos įmonės. Atsirado siuvėjų, mezgėjų, dailidžių, mūrininkų, šaltkalvių ir kitomis buitinėmis paslaugomis laisvalaikiu besiverčiančių asmenų, taip pat privačių įmonėlių, kurios teikė paslaugas gyventojams greta savo pagrindinės veiklos.
Labai sumažėjo buitinių paslaugų įmonių kaime. 1993 žemės ūkio bendrovių teritorijoje veikė tik 4 buities namai (1990 buvo 162), 2 kompleksiniai priėmimo punktai (1990 – 980). 1993 buitines paslaugas teikė 2786 ateljė ir dirbtuvės (iš jų – 73 % privačių) ir 660 kompleksinių prėmimo punktų (3 % privačių). Daugiausia buvo privačių kirpyklų (83 % visų kirpyklų), butų remonto (taip pat 83 %), transporto priemonių remonto (82 %), buitinės technikos remonto (70 %), mažiausiai – cheminio valymo ir dažymo įmonių (22 %), pirčių (38 %). 1993 suteikta buitinių paslaugų už 503,4 mln., 1994 – 818,3 mln., 1995 – 1186,2 mln., 1996 – 1650,2 mln. litų. 1997 buitines paslaugas (2144,7 mln. litų) gyventojams teikė apie 2400 įmonių (77 % privačių).
2846
Lietuvos socialinės apsaugos sistema
Lietuvos internetinė žiniasklaida
-paslaugos Lietuvoje; -paslaugų sfera