Lietuvõs pãštas
Lietuvos paštas iki 18 amžiaus pabaigos
Archeologiniai radiniai ir rašytiniai šaltiniai rodo, kad baltų gyvenamos žemės jau pirmaisiais amžiais po Kristaus buvo žinomos įvairių šalių pirkliams (daugiausia Romos imperijos gintaro prekeiviams). Keliaudami iš vienos šalies į kitą jie perduodavo rašytinę ir žodinę informaciją. 11–14 a. ryšys buvo palaikomas per pasiuntinius, t. p. įvairiomis signalizacijos priemonėmis (laužais, deglais, būgnais, mėgdžiojant paukščių balsus ir kita), pvz., pasirodžius priešui ant piliakalnių ar aukštų kalvų būdavo uždegami pavojaus laužai. Net ir tolimų apylinkių gyventojai naktį matydavo apie artėjantį priešą pranešančio laužo ugnį, o dieną – dūmus.
12 a. antroje pusėje į Baltijos jūros pakraščius dažniau atvykdavo vokiečių pirkliai. Pirklių svarba dar labiau padidėjo, kai 13 a. įsikūrė prekybinė sąjunga Hanza. Jos nariai vertėsi ne tik prekyba, bet įkūrė ir savo pašto traktą, kuris jungė Liubeką, Rostocką, Stettiną (dabartinis Szczecinas), Visbį (Visby) ir ėjo iki Rygos, Talino, Kauno, Vilniaus, Pskovo, Naugarduko, Smolensko. Šiuo traktu dažnai naudojosi Lietuvos valdovai ir diduomenė.
Karalius Mindaugas buvo pirmasis valdovas, kuris siuntė savo pasiuntinius į Europą. 13 a. ir vėliau pasiuntiniai iš Rygos į Marienburgą (Malborką) keliavo sausumos keliu per Liepoją, Šventąją, Palangą, Klaipėdą, Kuršių neriją, Karaliaučių. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino pasiuntiniai (dažniausiai vienuoliai) pasiekdavo ir Prancūziją. Dauguma Gedimino laiškų ir dokumentų buvo įrašyti gaunamų ir siunčiamų raštų registro knygose. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto Didžiojo laikais buvo įvesta labai griežta į užsienį siunčiamų laiškų tvarka. Jie būdavo įdedami į tam tikras medines dėžutes ir registruojami.
Žemių ir valdovų dvarų ryšiai dažniausiai buvo palaikomi per raituosius pasiuntinius – žygūnus. Jų kelias driekėsi nuo vienos pilies iki kitos. Pilių valdovai privalėjo aprūpinti žygūnus ne tik nakvyne, maistu, bet ir pakeisti pavargusį žirgą kitu. Toks skubios informacijos perdavimo tinklas buvo labai gerai organizuotas – pvz., 14 a. iš Vilniaus ar Trakų siunčiamas laiškas Vokiečių ordino sostinę Marienburgą pasiekdavo per 2–3 dienas.
Lietuvos paštas yra vienas seniausių Europoje, jo veikla minima jau 1240 ir sutampa su Lietuvos valstybės įkūrimu. Lietuvos Metrikoje yra žinių apie 13 a. buvusią vežimų prievolę. Būta nurodymo asmenims su vežimais budėti pilyje savaitėmis, kad perimtų ir toliau vežtų valdovo pasiuntinius, buvo pastočių ir kitokių valstybinių viešųjų darbų prievolė. Pastovi pastočių prievolė įvesta 1564, valdant Žygimantui Augustui.
Pasiuntinių pašto pradžia laikoma 1558, kai Žygimanto Augusto dekretu pavesta organizuoti pašto pervežimą tarp Krokuvos ir Vilniaus, nes karalius dėl įvairių reikalų Vilniuje gana retai būdavo Krokuvoje. Reguliarus pašto pervežimas tarp šių miestų prasidėjo 1562 (iš Krokuvos buvo siunčiamas kas trečiadienį, Vilnių pasiekdavo septintą dieną). Iš Krokuvos korespondencija t. p. būdavo siunčiama į Vieną ir Veneciją (per Vieną patekdavo į daugelį Vakarų Europos miestų). Siųsti laišką buvo brangu – už sveriantį iki vieno loto (12,672 g) reikėjo mokėti šešis grašius; tuo metu 1 pūras (54,7 kg) rugių kainavo septynis aštuonis grašius, kapa (60 vienetų) kiaušinių – tris grašius.
Karalius Zigmantas Vaza 1620 nustatė tvirtą Lietuvos ir Lenkijos pašto struktūrą ir priežiūrą, Seime pasiūlė, kad karaliaus dvaras nuolatiniais pašto ryšiais būtų sujungtas su valstybės didžiausiais miestais. Pašto traktais Varšuva buvo sujungta su Vilniumi, Lvovu, Krokuva, Poznane, Gdansku. Tuo metu jau egzistavo tarptautiniai pašto ryšiai su Ispanija, Portugalija, Anglija, Prancūzija, Olandija, Rusija, Vokietija.
16 a. pradėjo plėtotis centralizuoti Lietuvos pašto ryšiai su Vakarų Europa. 1664 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Seimui nutarus įsteigtos pašto įstaigos Vilniuje, Kaune, Gardine. Teisę naudotis pašto paslaugomis gavo daugelio miestų gyventojai. Karaliaus dvaro laiškai buvo siunčiami nemokamai. 1673 dokumentuose nustatytas Lietuvos miestams ir miesteliams kasmetinis privalomas mokestis Lietuvos pašto magistrui Vilniuje (visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje 12 000 auksinų per metus) paštui išlaikyti.
17 a. viduryje Rusija per Rygą, Vilnių, Kauną palaikė tiesioginius pašto ryšius su Vakarų Europos valstybėmis. 1669 03 11 išsiųstos pirmosios pašto siuntos iš Maskvos į Vilnių; toliau per Kauną paštas buvo gabenamas iki Karaliaučiaus. Nuo 1686 šiuo Vilniaus traktu buvo siunčiamos siuntos į Angliją, Italiją, Prancūziją, Ispaniją, Vokietiją. 1717 Augustas II patvirtino Lietuvos pašto statutą. Jame buvo nurodyti pašto magistraliniai keliai ir jų susikirtimo punktai Vilnius–Gardinas–Varšuva, Vilnius–Gardinas–Lietuvos Brasta–Liublinas, Vilnius–Kaunas–Karaliaučius, Vilnius–Kaunas–Kėdainiai–Raseiniai–Mintauja–Ryga, Vilnius–Minskas–Mogiliavas ir iki Rusijos sienos.
Užsienio diplomatų liudijimu, jau 16 a. pabaigoje jie per Lietuvą yra važiavę pašto arkliais. Vėliau t. p. buvo gerai organizuotas keleivių pervežimas pašto traktais. Kauno–Varšuvos trakte vidutinis greitis buvo 155 km per parą. 1772 tarp Varšuvos ir Kauno buvo įvestas greitasis paštas. Iš Kauno jo kelias ėjo į Sankt Peterburgą. Čia judėjimo greitis buvo didesnis kaip 15 km per valandą. Stotyse arkliams pakeisti buvo skiriama 15 minučių. Keleiviams reikėjo mokėti aštuonis grašius už mylią. Valdiškos siuntos gabentos nemokamai.
Lietuvos paštas Rusijos imperijos valdymo metais (1795–1918)
atvirukas su Vilniaus vaizdais (19 a. pabaiga, siuntėjo tekste 1899 data; privati kolekcija)
atvirukas su buvusios Šv. Jurgio gatvės, dabar Gedimino prospekto, vaizdu į Katedros pusę, dešinėje – siuntėjo tekstas (1901 spausdino Wezelio ir Naumanno bendrovė Leipcige; Dainiaus Junevičiaus kolekcija)
1795 po Abiejų Tautų Respublikos III padalijimo paštas buvo pertvarkytas pagal Rusijos imperijos pašto pavyzdį. Pagrindiniuose pašto traktuose privatus paštas pakeistas valstybiniu, pradėta daugiau vežioti keleivių. 19 a. pradžioje Lietuvoje buvo 7 svarbiausi vieškelių maršrutai, kuriais būdavo gabenamos pašto siuntos. Pradėjo kursuoti pašto karietos diližanai (dviejų sieksnių ilgio keturių arba šešių arklių traukiami dengti vežimai, kuriuose tilpdavo 15–16 keleivių). Jie kursavo tarp Vilniaus ir Kauno, Minsko, Sankt Peterburgo. Iš Vilniaus į Kauną kelionė trukdavo pusantros paros, į Minską – 2–3 paras.
Kiekvienoje pašto stotyje turėjo būti parengtas važiuoti griežtai nustatytas arklių skaičius. 1850 Kauno pašto stotyje buvo laikoma 60, Ukmergės – 84, žemesnės klasės pašto stotyse palei Kauno traktą – po 48 arklius. Pašto įstaigos (vėliau pavadintos arklių stotimis) buvo steigiamos prie valstybinės reikšmės kelių. Svarbiausi pašto traktai ėjo iš Sankt Peterburgo per Daugpilį, Uteną, Ukmergę, Jonavą, Turžėnus, Kauną, Marijampolę, Kalvariją į Varšuvą, per Vilkaviškį į Karaliaučių, iš Rygos per Šiaulius, Tauragę į Tilžę, iš Maskvos per Minską, Vilnių, Gardiną į Varšuvą. Vėliau jais sujungti visi apskričių miestai. Daugiausia pašto stočių buvo Kauno gubernijoje, nes per ją ėjo svarbiausi arklių pašto traktai, jungiantys Rusijos imperijos miestus Sankt Peterburgą, Maskvą, Kijevą, Minską.
buvusi Jonavos arklių stotis (pastatyta 1833–1835, tiesiant pašto kelią tarp svarbių Rusijos imperijos miestų Sankt Peterburgo ir Varšuvos; dabar Jonavos krašto muziejus)
Nuo 1851 ryšių ūkį tvarkė Rusijos pašto ir telegrafo valdyba. Pramonės ir prekybos plėtra skatino pašto raidą, labai pagerėjo pašto siuntų pervežimas. Iš Vilniaus arklių pašto traktu siuntos buvo išvežamos 2–4 kartus per savaitę. Skubus paštas dažnai buvo siunčiamas per specialiuosius kurjerius. Atpigo pašto patarnavimai. Gyventojų patogumui 1857 siuntų persiuntimui apmokėti buvo įvesti pašto ženklai. 1859 Kauno gubernijoje veikė 43 pašto stotys su 1320 arklių, 1861 Vilniaus gubernijoje – tik 11 pašto stočių su 363 arkliais. 1864 buvo organizuotas zemskinis paštas (Zemskaja počta), per jį siuntos iš apskrities centro vieną arba du kartus per savaitę būdavo atvežamos į valsčiaus raštinę, iš čia jas paimdavo kaimo seniūnai ir išdalydavo valstiečiams.
19 a. viduryje pašto plėtrai įtakos turėjo geležinkelių tiesimas. 1860 09 17 (pagal senąjį kalendorių – 09 04) į Vilnių atvyko pirmasis traukinys. 1869 Rusijos imperijoje buvo įkurta speciali Pašto pervežimo geležinkeliu valdyba. Kiekviena geležinkeliu siunčiama pašto siunta buvo ženklinama specialiuoju antspaudu, nurodant maršruto ir vagono numerius, datą, geležinkelio stoties numerį. 1871 pradėta registruoti siunčiamus laiškus, po metų pasirodė pirmieji atvirlaiškiai. 1897 grynųjų pinigų persiuntimas buvo pakeistas pašto perlaidomis. Visi Pašto ryšių tarnybos (ji priklausė Vidaus reikalų ministerijai) tarnautojai privalėjo duoti priesaiką ir raštiškai pasižadėti nedalyvauti jokiuose streikuose ar slaptose organizacijose; vis dėlto 1905 10 26–30 pašto darbuotojai streikavo Vilniuje, Kaune, Šiauliuose ir kituose miestuose.
Per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečių okupacinė valdžia uždarė visas pašto įstaigas, tik nuo 1916 01 15 iš gyventojų buvo priimami atvirukai ir maži maisto siuntiniai į vokiečių kariuomenės nelaisvę patekusiems Rusijos kariuomenėje tarnavusiems lietuviams. Iš karo belaisvių stovyklų Lietuvą kartais pasiekdavo atvirukai (jų tekstas turėjo būti rašomas tik vokiškai). Vokiškai parašytus laiškus buvo galima siųsti į Vokietiją, Austriją-Vengriją. Nuo 1916 05 okupacinė valdžia leido siųsti laiškus į Jungtines Amerikos Valstijas. 1917 leista Lietuvoje susirašinėti lietuviškai, bet buvo įvesta griežta laiškų cenzūra.
Nepriklausomos Lietuvos (1918–1940) paštas
1918 11 16 įsteigta nepriklausomos Lietuvos Pašto valdyba. 1918 12 24 vokiečių okupacinė valdžia oficialiai pareiškė perduodanti pašto tvarkymo reikalus lietuviams. Jau 1918 12 27 pasirodė pirmieji lietuviški 10 ir 15 skatikų vertės pašto ženklai su užrašu Lietuvos pašta (vadinamieji baltukai), kuriuos per vieną naktį ant laikraštinio popieriaus atspausdino Kuktos spaustuvė Vilniuje. 1919 pradžioje Lietuvoje veikė vos 18 pašto įstaigų, metų pabaigoje – jau 93 (apskričių ir valsčių centruose) ir dvi agentūros (kaimuose), jose dirbo 367 tarnautojai.
Kauno pašto darbuotojai (20 a. pirma pusė; Nacionalinis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejus)
pirmoji nepriklausomos Lietuvos pašto ženklų laida (Vilnius, 1918 12 27)
1920–1939 pašto tinklas padidėjo nuo 123 iki 1038 įstaigų. 1922 Lietuva (tuo metu turėjo 126 pašto įstaigas ir 40 pašto agentūrų) tapo Pasaulinės pašto sąjungos nare. 1924 pašto siuntas imta pervežti ir oro linijomis. Nuo 1925 visuose paštuose buvo priimama laikraščių ir žurnalų prenumerata. Spauda prenumeratoriams buvo pristatoma tik miestuose. Į paštus ir agentūras spauda ir korespondencija buvo atvežama vieną du kartus per savaitę. 1920 01 23 išleistas laikraščio Paštininko balsas pirmasis numeris (iš viso išėjo 5 numeriai), 1926 07 10 – pašto, telegrafo ir telefono tarnautojų mėnesinio žurnalo Paštininkų žodis pirmasis numeris (žurnalas leistas iki 1933 12 31), 1934–1940 vietoj jo ėjo žurnalas Pašto pasaulis.
1918–1940 Lietuvoje išleisti 479 pašto ženklai, jų projektus kūrė J. Buračas, M. Dobužinskis, P. Galaunė, A. Galdikas, V. K. Jonynas, P. Rimša, K. Šimonis, D. Tarabildienė, A. Varnas, A. Žmuidzinavičius ir kiti žymūs menininkai. 1920–1925 Klaipėdos kraštas ir 1920–1923 Vilniaus kraštas turėjo savus pašto ženklus.
4 dešimtmetyje pagal pašto siuntų skaičių Lietuva užėmė vieną paskutinių vietų Europoje; 1936 vienam gyventojui per metus teko vidutiniškai 15,2 laiško (Belgijoje – 169,0, Danijoje – 76,8, Estijoje – 38,0, Latvijoje – 31,2). Šalies viduje 1937 persiųsti 23 041 668 laiškai ir atvirukai, iš užsienio jų gauta 10 700 196, išsiųsta į užsienį – 4 505 422. 1937 Pašto valdyba turėjo 24 pašto vagonus, 15 autobusų (Klaipėdos krašte) paštui ir keleiviams vežioti, 12 sunkvežimių, 20 lengvųjų automobilių, 42 vežimus ir roges. 1939 Lietuvoje veikė 275 pašto įstaigos, 437 agentūros ir 326 pašto punktai. 1939 09 Lietuvai atgavus Vilniaus kraštą, jai buvo perduotos 33 pašto įstaigos ir 28 agentūros. 1939 Pašto valdyba turėjo tris radijo stotis, telefono-telegrafo dirbtuves Kaune, baldų dirbtuves Panevėžyje.
Centrinio pašto rūmai Kaune (1931, architektas Feliksas Vizbaras)
Pašto veikla 1940–1990
Ryšių istorijos muziejaus (veikė 1994–2016 Kaune) eksponatas – pašte naudotos svarstyklės
Prasidėjus SSRS okupacijai, 1940 08 vadovavimą Lietuvos paštui perėmė SSRS ryšių liaudies komisariato įgaliotinis. Ant lietuviškų pašto ženklų buvo užspaustas užrašas LTSR. 1940.VII.21. 1940 12 panaikinta Lietuvos narystė Pasaulinėje pašto sąjungoje. 1940 persiųsta apie 40 mln. laiškų ir atvirukų, apie 356 000 siuntinių. 1941 pradžioje iš apyvartos išimti visi lietuviški pašto ženklai, vokai ir atvirukai, įvesti SSRS pašto tarifai. Per Birželio sukilimą sudarius Lietuvos laikinąją vyriausybę buvo perimti ryšių objektai. 1941 08 Vokietijos okupacinė valdžia perėmė visas ryšių įstaigas, tarp jų ir Pašto valdybą (jai vadovavo iki 1944 07 10). Lietuvos paštas veikė pagal Vokietijos nustatytą tvarką. Per Antrąjį pasaulinį karą Lietuvos ryšiai buvo sunaikinti, nebeliko pašto transporto, susisiekimo geležinkeliais.
1944 antroje pusėje SSRS vėl okupavus Lietuvą ryšiams vadovauti į Lietuvą buvo atsiųsti pareigūnai iš SSRS. Suaktyvėjo saugumo institucijų veikla, prasidėjo masiniai pašto specialistų trėmimai į Sibirą. Lietuvos paštas buvo tvarkomas pagal Maskvos potvarkius, bet jo veikla suaktyvėjo, nes spauda buvo vertinama kaip pagrindinė propagandos ir agitacijos priemonė. Pašto siuntos buvo gabenamos specialiaisiais vagonais ir lėktuvais. Visos siuntos į užsienį ir iš užsienio ėjo tik per Maskvą. Čia jos būdavo peržiūrimos ir tikrinamos. 1949 korespondencijas ir pensijas pradėta pristatyti adresatams visoje Lietuvoje. Vyko pašto operacijų mechanizavimas ir automatizavimas. Kaune buvo įkurta sąjunginė pašto įrangos gamybos įmonė Promsviaz. Ji gamino pašto vokų ir atvirukų pardavimo automatus, pašto konvejerius ir kitą produkciją. 1985 veikė 1095 pašto įstaigos (iš jų 791 kaime).
Ryšių istorijos muziejaus (veikė 1994–2016 Kaune) eksponatai – pašto siuntų antspaudai
Lietuvos paštas atkurtos nepriklausomybės metais (nuo 1990)
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę pamažu buvo atkuriama lietuviška pašto atributika. 1990 05 17 išleistas pirmasis ženklintas vokas Atgimimo ąžuolas, spalį Kaune atspausdinta ir išleista į apyvartą keturių nominalų pašto ženklų (vienspalvių, be klijų sluoksnio ir neperforuotų) serija Angelas. 1991 Leipcigo spaustuvėje atspausdintų pašto ženklų SSRS pasienio tarnyba pusę metų neleido įvežti į Lietuvą.
1991 pabaigoje nutarta atskirti paštą nuo elektroninių ryšių, 1992 pradžioje įsteigtos valstybinės įmonės Lietuvos paštas ir Lietuvos telekomas (2006–17 TEO LT); tuo metu Lietuvos paštas turėjo 51 filialą, paslaugas teikė 997 pašto skyriai (iš jų apie 800 kaime). 1992 pašto korespondencija į užsienio šalis pradėta siųsti aplenkiant Maskvą – per Kopenhagą, Frankfurtą prie Maino ir kitus miestus. 1992 Lietuva atkūrė narystę Pasaulinėje pašto sąjungoje. 1993 Lietuvos paštas įstojo į Europos valstybių pašto operatorių asociaciją PostEurop. 1995 įmonė pertvarkyta, jos filialų skaičius sumažintas iki 13, 1999 – iki 11 (10 apskričių centrų centrinių paštų ir Pašto pervežimo centras Vilniuje), 2006 ji tapo akcine bendrove. 2019 įmonėje dirbo apie 4800 darbuotojų.
pašto ženklų serija Angelas (1990 10 07, dailininkė Violeta Skabeikienė)
Pašto įstatymas (1999, nauja redakcija 2013) suteikė galimybę steigtis privačioms pašto ir pasiuntinių paslaugų įmonėms. Privačios įmonės (didžiausios – DPD Lietuva, DHL Lietuva, Venipak LT, TNT) daugiausia verčiasi siuntinių pristatymu (siuntinių skaičiaus didėjimą lemia elektroninės prekybos populiarėjimas Lietuvoje). 2018 pabaigoje veikė 45 pašto paslaugų įmonės.
pašto ženklų blokas Kovo 11 (1995, dailininkas Arvydas Každailis)
Didžiausia pašto paslaugų teikėja – bendrovė Lietuvos paštas (įpareigota visoje šalies teritorijoje teikti universaliąsias pašto paslaugas: pristato pašto korespondenciją, atlieka pašto perlaidas, priima periodinių leidinių prenumeratą ir pristato juos prenumeratoriams, išmoka pensijas, pašalpas, leidžia į apyvartą pašto ženklus, vokus, atvirukus ir jais prekiauja, priima iš gyventojų įvairias įmokas ir mokesčius, pristato reklamines pašto siuntas, prekiauja periodiniais leidiniais, kanceliarinėmis prekėmis ir kita). Pajamos už suteiktas pašto ir pasiuntinių paslaugas didėjo – 2002 sudarė 101,2 mln. litų, 2004 – 133,4 mln. litų, 2006 – 196,4 mln. litų, 2012 – 309,9 mln. litų, 2018 – 171,1 mln. eurų, 2022 – 257,2 mln. eurų, 2023 – 273,8 mln. eurų.
Kasmet išleidžiama 25–30 rūšių naujų pašto ženklų, žymiausi jų kūrėjai – Robertas Jucaitis, B. Leonavičius, Aušrelė Ratkevičienė, Violeta Skabeikienė, Jokūbas Zovė. Be pavienių įvairioms sukaktims, įvykiams ar istorijos, kultūros, gamtos objektams skirtų pašto ženklų ir jų blokų, leidžiamos ir jų serijos Europa, Iš muziejų fondų, Lietuvai 1000 metų, Lietuvos miestų herbai, Lietuvos raudonoji knyga, Žymūs žmonės ir kitos. Su kitomis Baltijos šalimis išleistos bendros pašto ženklų laidos Mare Balticum (1992), Via Baltica (1995), Senieji Baltijos laivai (1997), Baltijos kelio dešimtmetis (1999), Baltijos pajūrio gamta (2001). 2004 įstojimo į Europos Sąjungą proga Lietuva su kitomis naujosiomis Europos Sąjungos šalimis narėmis išleido bendrą pašto ženklų laidą.
pašto ženklų blokas Senieji Baltijos laivai (1997, dailininkai Šarūnas Leonavičius, E. Viliama)
Pašto svarbiausi rodikliai 1950–1994 parodyti 1 lentelėje, 1996–2018 – 2 lentelėje, 2019–2023 – 3 lentelėje, paslaugų teikėjų užimamos rinkos dalis pagal pašto siuntų skaičių 2023 parodyta 4 lentelėje.
1
2
3
4
2079
2271
paštas Lietuvoje