Lietuvõs paukštininkỹstė. Lietuvoje žinių apie naminių paukščių auginimą randama 16 a. dvarų inventoriuose. Dalį prievolių dvarui valstiečiai atiduodavo vištomis, gaidžiais, žąsimis, kiaušiniais. Paukštininkystė buvo smulki šalutinė ūkio šaka, kuria rūpinosi namų šeimininkės. Paukštininkystė sparčiau ėmė plėtotis 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje. Daugiausia buvo laikoma vištų, žąsų, ančių, labai mažai kalakutų. Dauguma paukščių buvo vietinių veislių, mažo produktyvumo. 1913 dabartinėje Lietuvos teritorijoje surinkta 277 mln. kiaušinių. Iki Pirmojo pasaulinio karo daug gyvų ir pjautų paukščių, kiaušinių veždavo į Sankt Peterburgą, Rygą, kitus didesniuosius miestus, t. p. į Vokietiją. 1920 paukštininkystės produktus pradėta eksportuoti į Vokietiją, Latviją, Didžiąją Britaniją. Nuo 1923 jų eksportu rūpinosi akcinė bendrovė Maistas, nuo 1929 – ir Pienocentras. 1930 Lietuvoje buvo užregistruota 3 174 000 vištų, 210 700 žąsų, 227 500 ančių ir 103 500 kalakutų. Daugiausia paukščių buvo laikoma Šakių, Vilkaviškio, Marijampolės, Tauragės, Klaipėdos, Pagėgių, Šilutės apskrityse. Sistemingiau gerinti paukštininkystę pradėta 1927–28, kai Žemės ūkio rūmai pradėjo registruoti veislinių paukščių augintojus ir apie juos rašyti spaudoje, kad ūkininkai žinotų, kur galima įsigyti veislinių paukščių prieauglio arba kiaušinių. Registruotuose paukštynuose buvo laikomos 17 veislių vištos. Vietiniams paukščiams gerinti iš užsienio buvo įvežama produktyvių paukščių (daugiausia vištų) veislių ir linijų. Paukščių veislininkyste rūpinosi Lietuvos naminių paukščių ir smulkiųjų gyvulių augintojų draugija (įkurta 1927). 1930 daugiausia buvo laikoma leghornų (51 %) ir rodailendų (24 %) veislių vištų. Nuo 1934 pradėta kurti veislinių paukščių ūkius. 1934–40 veikė Panevėžio viščiukų perinimo stotis (1939 joje išperinta daugiau kaip 120 000 viščiukų). 1939 pabaigoje Lietuvoje (be Klaipėdos krašto) buvo daugiau kaip 5,5 mln. suaugusių naminių paukščių, iš jų daugiau kaip 5 mln. vištų, 240 000 žąsų, 154 000 ančių, 131 000 kalakutų. 1939 surinkta 264 mln. kiaušinių, iš jų beveik 100 mln. eksportuota.
Po Antrojo pasaulinio karo pradėta kurti dideles vištų fermas, labiau specializuoti ir koncentruoti paukštininkystę, plėsti kombinuotųjų lesalų gamybą. 1962 iš Nyderlandų į Lietuvą įvežta leghornų, niuhempšyrų, plimutrokų ir saseksų veislinių paukščių, kurie buvo panaudoti naujoms linijoms ir krosams kurti, selekciniam darbui vadovavo Gyvulininkystės institutas, nuo 1968 Paukštininkystės bandymų stotis. 1965 įkurtas Paukštininkystės trestas, Anulėnų (Telšių rajonas), Kelmės, Staniūnų (Panevėžio rajonas), Taurų (Tauragės rajonas) paukštininkystės ūkiai pertvarkyti į specializuotus paukščių veislininkystės ūkius, pastatyta paukštynų. 1963 žuvininkystės ūkiuose pradėta auginti mėsines antis, 1968 Vilniaus paukštyne išauginti pirmieji broileriai. Vėliau broileriai buvo auginami ir Kaišiadorių, Butrimonių (Alytaus rajono savivaldybė), Gandingos (Plungės rajono savivaldybė) paukštynuose, daugiausia kiaušinių gaunama didžiausiame Lietuvoje Vievio paukštyne. Lietuvai atgavus nepriklausomybę svarbiausias dėmesys skiriamas dėsliųjų ir mėsinių labai produktyvių veislių vištų, žąsų, kalakutų ir ančių veisimui, kiaušinių ir paukštienos gamybos savikainos mažinimui, paukščių veislių palaikomajai selekcijai. Į šalį įvežama įvairaus produktyvumo paukščių hibridų. Į Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos įsteigtą Pasaulio žemės ūkio gyvūnų įvairovės duomenų banką įrašyta Lietuvos vištinių žąsų veislė.
Mokslinis paukštininkystės darbas dirbamas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijoje, Aleksandro Stulginskio universitete, Lietuvos edukologijos universitete, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Gyvulininkystės institute, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Mikrobiologijos ir virusologijos institute (iki 2013 Veterinarijos institutas). Gyvulininkystės technologai, tarp jų ir paukštininkystės, rengiami Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijoje. Išleista A. Varnagirio ir A. Šilkūno vadovėlis Paukštininkystė (1968), K. Jackūno ir A. Vaišvilos monografija Paukštininkystė Lietuvoje (1989), knygos: S. Lazdausko Užkrečiamosios paukščių ligos (1954), A. Varnagirio Paukštininkystė (1960), S. Lazdausko Infekcinės paukščių ligos (1962), G. Jociaus Paukštininkystė (1986), E. B. Aniulienės Paukštininkystė (1996 22004), P. Mačiulskio, K. Lukausko ir A. Sederevičiaus Paukščių gripas (2006).
2050