Lietuvõs pélkės
Lietuvoje pelkėms tenka apie 4 % teritorijos. Vyrauja žemapelkės (71 % visų pelkių) – daugiausia gruntinio ir iš dalies paviršinio nuotėkio maitinamos pelkės. Be jų, dar yra kritulių vandeniu mintančių aukštapelkių (22 %) ir tarpinio tipo (7 %) pelkių. Dalis pelkių virtusios durpynais (Aukštumala, Baltosios Vokės durpynas, Šepetos durpynas).
Lietuvoje vyrauja mažos pelkės. Yra apie 30 pelkių, didesnių kaip 1000 hektarų. Didžiausi pelkynai susidarė aukštumų ir žemumų sandūroje. Itin pelkėta Nemuno delta (Aukštumalos, Šventelės pelkės). Didelių pelkių yra Pajūrio žemumoje (Pajūrio pelkė), Žemaičių aukštumoje (Biržulio, Kražių, Reiskių tyro pelkės) ir jos rytinėje papėdėje (Didžiojo tyrulio, Mūšos tyrelio, Kamanų, Rėkyvos pelkė, Tytuvėnų tyrelio, Praviršulio tyrulio pelkės). Didelių pelkių juosta driekiasi tarp Baltijos aukštumų ir Vidurio Lietuvos žemumos: Žuvinto pelkė, Amalvo, Palios (Igliaukos), Didžiojo Raisto, Alionių pelkė, Plačiavos, Notigalės pelkės. Smėlingųjų lygumų ir priešpaskutinio ledynmečio aukštumų sandūroje plyti didžiausia Lietuvos aukštapelkė Čepkelių raistas (5858 ha) ir Baltosios Vokės pelkė. Čepkelių raistas ir Kamanų pelkė paskelbta rezervatais (Čepkelių rezervatas, Kamanų rezervatas), Žuvinto pelkė – biosferos rezervatu (Žuvinto biosferos rezervatas). Yra 52 valstybiniai telmologiniai draustiniai (2019).
pelkė netoli Arliškių kaimo (Vilniaus rajono savivaldybės teritorija)
Vasario 2-oji paskelbta Pasauline pelkių diena (minima nuo 1996).
-02 02
Kvyklių pelkė (Utenos rajono savivaldybės teritorija)
2795