Lietuvõs periòdinė spaudà
Lietuvos periodinė spauda 1760–1904
Pirmasis periodinis leidinys Lietuvoje buvo 1760 Vilniuje pradėtas leisti laikraštis lenkų kalba Kurier Litewski. 19 a. pirmoje pusėje Lietuvoje, pradedant laikraščiu Tygodnik Wileński (1804) ir Dziennik Wileński (1805–06), lenkų kalba ėjo daug ir įvairios spaudos. 1802 Vilniuje išėjo pirmasis laikraštis prancūzų, 1810 – vokiečių, 1841 – žydų kalba. 1862–63 baltarusių kalba buvo leidžiamas sukilėlių laikraštis Mužycka prauda. 19 a. įvairių laiku ėjo apie 30 įvairaus pobūdžio rusiškų periodinių leidinių. Pirmieji periodiniai leidiniai lietuvių kalba pasirodė 19 a. 3 dešimtmetyje Prūsijos valdomoje Mažojoje Lietuvoje. Rusijos valdomoje Didžiojoje Lietuvoje apie 1850 buvo rengiamasi išleisti laikraštį žemaičių kalba, nuo 1857 lietuviškus laikraščius ketino leisti L. Ivinskis (Aitvarą) ir M. Akelaitis, nuo 1859 – M. Valančius (laikraštį Pakeleivingas), bet Rusijos valdžiai nedavus leidimo nė vienas jų neišėjo. 1863 buvo skirta lėšų oficialiam valdžios laikraščiui rusų, lietuvių ir žemaičių kalbomis Drug Naroda, bet dėl prasidėjusio sukilimo jis neišleistas.
žurnalo Varpas 1889 nr. 1
1864 buvo uždrausta lietuviška spauda lotyniškais rašmenimis. Augustavo sukilėliams tais metais dar pavyko išleisti leidinio lenkų ir lietuvių kalbomis Žinia apie lenkų vainą su maskoliais du numerius. 1897 nelegaliai pasirodė valstiečiams skirto laikraščio Baltasis erelis pirmasis numeris. 1883 Mažojoje Lietuvoje išėjo pirmasis lietuviškas žurnalas Aušra; tai buvo Didžiosios Lietuvos inteligentams skirtas 1883–86 Ragainėje ir Tilžėje lotyniškomis raidėmis spausdintas J. Basanavičiaus redaguojamas visuomeninis politinis ir literatūrinis žurnalas, vadintas laikraščiu (vokiečių kalbos žodžio Zeitschrift tiesioginis vertinys; nuo tada iki 20 a. pirmojo dešimtmečio visi lietuviški periodiniai leidiniai vadinti laikraščiais). Aušrininkai ir katalikų veikėjai vėliau Tilžėje leido žurnalus Šviesa, Žemaičių ir Lietuvos apžvalga, Tėvynės sargas, Žinyčia (1900–02). 1889 Tilžėje pradėjo eiti V. Kudirkos įkurtas ir redaguojamas liberaliosios demokratinės krypties visuomeninis politikos ir literatūros žurnalas Varpas, t. p. – tos krypties žurnalai Ūkininkas ir Naujienos. Šiuose periodiniuose leidiniuose 20 a. pradžioje pasirodė pirmosios iliustracijos (spaudos fotografijos).
Lietuvos periodinė spauda 1904–1918
laikraščio Vilniaus žinios 1905 sausio 6 d. nr. 5 (Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto biblioteka)
Panaikinus spaudos draudimą 1904 pabaigoje Sankt Peterburge pradėjo eiti pirmasis legalus lietuviškas periodinis leidinys Rusijoje – savaitraštis Lietuvių laikraštis, Vilniuje – pirmasis lietuviškas dienraštis Vilniaus žinios. Savo leidinius ėmė leisti besikuriančios politinės partijos. Lietuvos socialdemokratai Vilniuje leido savaitraščius Naujoji gadynė, Skardas, Žarija (visi 1906–08), žurnalą Visuomenė (1910–11), Rygoje – laikraštį Vilnis (1913–14 ir 1917). Lietuvos demokratai Vilniuje leido savaitraštį Lietuvos ūkininkas (1905–15 ir 1918) ir laikraštį Lietuvos žinios, Rygoje – savaitraštį Rygos naujienos; vėliau pirmuosius du perėmė kiti leidėjai. Krikščionys demokratai Kaune leido savaitraštį Nedėldienio skaitymas, Rygoje – savaitraštį Rygos garsas, Vilniuje – laikraštį Aušra. Tautinės demokratinės krypties idėjas skleidė Vilniuje einantis laikraštis Viltis, žurnalas Vairas.
Pasirodė įvairioms skaitytojų grupėms skirtų periodinių leidinių: jaunimui – Draugas, Jaunimas, pirmasis lietuviškas periodinis leidinys vaikams Šaltinėlis, moksleiviams – Aušrinė, Ateitis, moterims – Lietuvaitė (pirmasis lietuviškas), žemdirbiams – Lietuvos bitininkas, Žemdirbys (1909–13), mokytojams – Mokykla (1909–14), Mokytojas (1914), medikams – Medicina ir gamta (1913), mokslininkams – Lietuvių tauta, muzikams – Vargonininkas, teatralams – Teatras (1911–14), literatams – Vaivorykštė. 1905–17 Lietuvoje ėjo daugiau kaip 200 lietuviškų periodinių leidinių. Laikraščių tiražai būdavo apie 5000, žurnalų – apie 1000 egzempliorių. Periodikos leidimo centras iki I pasaulinio karo buvo Vilnius (1912 čia ėjo 23 periodiniai leidiniai).
savaitraštis Žarija (1908 03 18)
I pasaulinio karo metais Lietuvoje buvo leidžiami tik vokiečių okupacinės administracijos laikraščiai Dabartis, Kownaer Zeitung, Wilnaer Zeitung (abu 1916–18), keli informaciniai laikraščiai ir biuleteniai. 1917 pabaigoje sustiprėjus lietuvių tautinio atgimimo sąjūdžiui Vilniuje pasirodė karinės cenzūros kontroliuojami tautininkų laikraščiai Lietuvos aidas (jame 1918 nelegaliai paskelbtas Vasario 16 Aktas) ir savaitraščiai Darbo balsas bei Tėvynės sargas.
Lietuvos periodinė spauda 1918–1940
laikraščio Lietuvos aidas 1918 02 19 nr. 22 (70)
1918 atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę buvo atgaivinti prieš I pasaulinį karą leisti politinių partijų periodiniai leidiniai, pradėjo eiti įvairių krypčių lietuviški visuomeniniai politiniai laikraščiai ir žurnalai, įsteigta naujų oficialių ir regioninių laikraščių, įvairioms skaitytojų grupėms skirtų ir specializuotų periodinių leidinių. Be Lietuvos aido, Lietuvos Valstybės Taryba 1918 Vilniuje leido savaitraščius lenkų (Nowiny Litewskie) ir rusų (Litovskij Kurjer) kalbomis. 1918 Lenkijai okupavus Vilnių ir Vilniaus kraštą lenkų administracinė valdžia pradėjo naikinti lietuvybę ir persekioti lietuvišką spaudą. Vilniuje nustojo eiti Lietuvos aidas. Čia leidžiami lietuviški laikraščiai dažnai kaitaliojo pavadinimus, atsirasdavo naujų trumpaamžių ar vienkartinių leidinių. Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto narių grupė 1919–20 leido dienraštį Nepriklausomoji Lietuva, 1920 vasarą jį pakeitė Vilniaus aidas, o šį – Vilnius (1920–21), Vilnietis (1921–22), Rytų Lietuva (1922–23) ir kiti leidiniai (Vilniaus krašto spauda).
Laikinoji Lietuvos sostinė Kaunas tapo ir periodikos leidybos centru. Steigiantis naujiems periodiniams leidiniams ir didėjant jų svarbai susirūpinta spaudos ir visuomenės santykių reguliavimu, periodinių leidinių leidybos, spausdinimo bei platinimo, spaudos darbuotojų veiklos reglamentavimu, reikiamos informacijos teikimo organizavimu. 1919 11 30 priimtas pirmasis Lietuvos spaudos įstatymas (galiojo iki 1935 metų). Jame buvo nustatyta leidinių išleidimo, platinimo, spausdinimo ir pardavimo tvarka, leidėjų bei redaktorių teisės, pareigos, atsakomybė, jų veiklos apribojimai. Nustatyta, kas laikoma periodiniu leidiniu, pateikti laikraščio, žurnalo, kito periodinio leidinio apibrėžimai. Specialiu straipsniu buvo panaikinti iki tol Lietuvoje galioję Rusijos spaudos įstatymai. Periodinių leidinių kontrolė pavesta miestų ar apskričių viršininkams, valstybės gynėjui; vidaus reikalų ministrui suteikta teisė uždrausti leisti ir platinti leidinius, nukreiptus prieš nepriklausomos valstybės kūrimą, specialiais įstatymais įvesta karinė cenzūra. 1922 įsikūrė Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjunga, 1929 – Lietuvos žurnalistų sąjunga.
laikraštis Laisvoji Lietuva (1918 11 22)
1919 Kaune pradėjo eiti oficialus Lietuvos vyriausybės dienraštis Lietuva, karinių organizacijų leidiniai Karys, Kardas, Policija (1924–40), Šaulių sąjungos žurnalas Trimitas. Greta valdžios leidžiamų ir globojamų laikraščių pradėjo eiti partijų periodiniai leidiniai. Jų skaičiumi ir tiražais pirmavo krikščioniškosios partijos ir organizacijos. Lietuvos krikščionių demokratų partija leido dienraščius Laisvė (1919–23), Rytas, XX amžius, žurnalą Krikščionis demokratas (1927–29). Žurnalus leido Šv. Kazimiero draugija (Vienybė, Ganytojas 1919–24, Draugija), ateitininkai (Ateitis, Židinys), pavasarininkai (Pavasaris), skautai (Skautų aidas ir kiti), kitos organizacijos. Savo spaudą turėjo vienuolijos (jėzuitai leido žurnalus Misijos ir Žvaigždė, pranciškonai – žurnalus Šv. Pranciškaus varpelis 1923–35 ir Pranciškonų pasaulis 1935–40). Ėjo katalikų savaitraščiai Šaltinis, Žemaičių prietelius ir kiti, žurnalai mokytojams (Lietuvos mokykla), moterims (Naujoji vaidilutė ir kiti), jaunimui (Jaunimo vadas ir kiti); 20 a. 3 dešimtmetyje pasirodė katalikiškos orientacijos gamtos, filosofijos, teologijos mokslų žurnalai Kosmos, Logos, Soter. Leidinio Romuva redakcijoje kilo moderniosios katalikybės savaitinio žurnalo idėja, kurią įgyvendino J. Keliuotis 1931 pradėdamas leisti žurnalą Naujoji Romuva. Ėjo protestantų žurnalai Krikščionybės sargas, Pagalba, Mūsų žodis, Sėjėjas, laikraštis Lietuvos evangelikų kelias (nuo 1935 metų, su pertraukomis).
20 a. 3–4 dešimtmetyje leista katalikiškoji kultūrinė spauda
Po Gruodžio septynioliktosios perversmo (1926) įsivyravo tautininkų vyriausybės remiama spauda. Lietuvių tautininkų sąjunga 1928 atgaivino ir kaip vyriausybės oficiozą leido laikraštį Lietuvos aidas, ėjo kiti tautininkų krypties leidiniai: laikraščiai Tautininkų balsas (1927–28), Tautos kelias (1928–29), Mūsų kraštas, Tautos balsas (1932–34), Tėvų žemė, Lietuvis, žurnalai Jaunoji Lietuva, Jaunoji karta, Akademikas ir kiti. Ėjo ir opozicinių partijų leidiniai: Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga leido laikraščius Lietuvos ūkininkas, Lietuvos žinios, žurnalą Varpas, Lietuvos socialdemokratų partija – savaitraščius Darbo balsas, Socialdemokratas, žurnalus Žiežirba (1922–26), Naujoji gadynė (1926–27), Darbo visuomenė, Mintis.
žurnalo Naujoji Romuva 1938 nr. 22–24
Dažniausiai nelegaliai, su pertraukomis įvairiose Lietuvos vietose arba užsienyje buvo leidžiami Lietuvos komunistų partijos leidiniai (Komunistas, laikraščiai Tiesa, Kareivių tiesa 1920–36, žurnalai Balsas 1928–33, Priekalas 1931–38, Barikada 1932–37, ir kiti). Nemažai laikraščių ir žurnalų įsteigė įvairios visuomeninės organizacijos ir privatūs leidėjai. Daugelis jų buvo trumpaamžiai, tik vienas kitas ėjo daugiau kaip kelerius metus. Vilniaus vadavimo sąjunga leido mėnesinį žurnalą Mūsų Vilnius (1928–38), Pasaulio lietuvių sąjunga – žurnalą Pasaulio lietuvis (1937–40), Kaune ėjo nepriklausomi laikraščiai Diena, Dienos naujienos, Naujos žinios (1933–36), Lietuvos naujienos (1935–37), dvisavaitinis laikraštis Vakarų vėtra, vėliau jį pakeitė savaitraštis Vėliava (1938–40), žurnalai Laiko žodis (1933–36), laisvamanių laikraščiai Laisvoji mintis, Pasaulėžiūra (1934–35) ir kiti.
Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Marijampolėje, Alytuje, Kėdainiuose, Ukmergėje, Telšiuose, Raseiniuose, Tauragėje, Biržuose ir kituose miestuose įvairiu laiku buvo leidžiami regioniniai laikraščiai bei savaitraščiai. Visuomeniniai politiniai laikraščiai ėjo ne tik lietuvių kalba. Žydų organizacijos Kaune jidiš kalba leido dienraščius Di Idiše Štime (1918–40), Folksblat, savaitraščius Idiše lebn, Najes (abu 1921–40), Najer veg (1931–40). Kaune 1920–40 ėjo informacinis dienraštis rusų kalba Echo, privatūs leidėjai leido laikraščius Naše echo (1929–31), Litovskij kurjer (1932–33), Litovskij golos (1933–35), Litovskij vestnik (1935–37), Litovskij telegraf (1939–40). Lenkų kalba buvo leidžiami laikraščiai Głos Kowieński (1919–20), Dziennik Kowieński, Gazeta Kowieńska (abu 1920–21), Litwa (1920–23), Goniec Kowieński (1920–40), Nowiny (1921–26), Nasze słowo (1937), vokiečių kalba – Litauische Rundschau (1920–29).
20 a. 3–4 dešimtmečio populiarioji spauda
1918–40 ėjo apie 40 kultūros, literatūros ir meno periodinių leidinių. Svarbiausi žurnalai: Kultūra, Keturi vėjai, Trečias frontas, 7 meno dienos, Mūsų jaunimas (1936–40), Muzikos barai, Literatūros naujienos, Skaitymai, Muzikos menas, Pradai ir žygiai, Meno kultūra (1928, 1930), Gaisai, Kinas (1934–35), Teatras (1937–39), Dienovidis ir kiti. Išėjo keliolika literatūros ir meno almanachų. Buvo leidžiami specializuoti mokslo žurnalai (Vytauto Didžiojo universiteto Matematikos-gamtos fakulteto darbai 1924–42, Žemės ūkio akademijos metraštis 1926–40, Mūsų tautosaka, Athenaeum, Darbai ir dienos ir kiti), periodiniai leidiniai tam tikrų veiklos sričių ir profesijų darbuotojams, karo bei krašto apsaugos tematikos, sporto, satyros, humoro periodika.
20 a. 3 dešimtmečio pabaigoje pasirodė pirmieji bulvarinio pobūdžio leidiniai – Kaune savaitraštis Sekmadienis, Šiauliuose – Momentas (abu 1928–40). Vėliau Kaune beveik kas metai pasirodydavo bent vienas toks naujas leidinys (1930 – dienraštis Tempo, 1931 – žurnalai Aš ir jūs, Aistros, 1932 – savaitraštis Lapas, 1933 – dienraštis Dešimt centų), bet daugelis jų ėjo neilgai.
Periodinių leidinių nuolat daugėjo. 1918–40 iš viso buvo leidžiama apie 2000 įvairių periodinių leidinių, iš jų daugiau kaip 100 pavadinimų lietuviškų periodinių leidinių ėjo Lenkijos okupuotame Vilniuje.
1935 11 16 priimtas naujas spaudos įstatymas, kuris, palyginti su 1919 įstatymu, gerokai suvaržė spaudos laisvę, įteisino cenzūrą, įvedė tam tikrus apribojimus naujiems leidiniams steigti, reikalingai informacijai iš valstybės įstaigų gauti. Nuo šiol steigti naują periodinį leidinį buvo galima tik gavus vidaus reikalų ministro leidimą; jis t. p. tvirtino ir atstatydindavo leidinių redaktorius, priimdavo sprendimus dėl leidinio sulaikymo ar konfiskavimo. Išankstinę cenzūrą vykdė apskrities viršininkas. Ministro pirmininko reikalavimu bet kuris laikraštis privalėjo spausdinti nurodytus straipsnius ar informaciją.
Lietuvos periodinė spauda 1940–1990
1940 SSRS okupavus Lietuvą beveik visų laikraščių ir žurnalų leidyba šalyje buvo sustabdyta, Žurnalistų sąjungos veikla uždrausta, dauguma buvusių redaktorių ir žurnalistų atleisti iš darbo, vėliau areštuoti, įkalinti ar ištremti (apie 80 % buvusios Žurnalistų sąjungos narių), įkurta cenzūros institucija Glavlit. Kelis mėnesius dar ėjo dienraščiai Lietuvos aidas, Lietuvos žinios, XX amžius. Svarbiausiu laikraščiu tapo komunistines idėjas ir sovietinę santvarką propaguojanti Tiesa, pradėti leisti kiti panašaus turinio laikraščiai: Tarybų Lietuva, Darbininkų žodis (1940–41), Karių tiesa (1940), Valstiečių laikraštis, laikraščiai rusų kalba Truženik, Novaja žizn′, Krasnoe znamia, lenkų kalba Gazeta Ludowa, Prawda komsomolska, Prawda pionierska (visi 1940–41), Prawda Wileńska (1940–41 ir 1944–48), toliau ėjo Komjaunimo tiesa, Vilniaus balsas (1939–41), žurnalas Komunistas. Buvo leidžiami nepriklausomoje Lietuvoje ėję žurnalai Kultūra, Laisvoji mintis, Gimtasai kraštas, Mokykla ir gyvenimas, Žiburėlis, Gimtoji kalba, Bibliografijos žinios, Mūsų girios, Žemės ūkis (1925–44), Veterinarija ir zootechnija, keli žurnalo tipo tęstiniai botanikos, matematikos, medicinos, technikos mokslų leidiniai. 1940–41 leisti nauji arba pakeistais pavadinimais žurnalai Raštai, Genys, Pionierius, Motinos ir vaiko apsauga, Šeima, LTSR medicina, Liaudies ūkis, Liaudies sveikata, Ryšininkų gyvenimas, Komunalinis ūkis, Milicija, Liaudies sparnai, Šluota. Iš viso 1941 06 ėjo 37 periodiniai leidiniai. Daugelyje apskričių pasirodė pirmieji, daugiausia gimnazijų moksleivių nelegaliai leidžiami, antikomunistinės rezistencijos leidiniai – atsišaukimai, laikraštėliai. 1940 rudenį Kaune susektas ir likviduotas vienas pirmųjų rezistencijos periodinių leidinių – laikraštis Laisvoji Lietuva, Kėdainiuose – gimnazijos moksleivių literatūrinis politinis laikraštis Prisikėlimas.
Vokietijos okupacijos metais (1941–44) lietuviška spauda t. p. buvo varžoma ir cenzūruojama. Ėjo laikraščiai Į laisvę, Ateitis, Naujoji Lietuva, Ūkininko patarėjas, Lietuvos gynėjas (1944), Tėvų žemė, regioniniai laikraščiai Žemaičių žemė (Telšiai), Panevėžio apygardos balsas (1941–44), Nauja gadynė (1941, Marijampolė), Tėviškė (Šiauliai), Laisvas žodis (1943–44, Kėdainiai), Naujosios Biržų žinios (1941–44), anksčiau įsteigti žurnalai Gimtasai kraštas, Žiburėlis, Savaitė, Žemės ūkis, Naujoji sodyba (1938–44), Mūsų girios, Karys, Policija, Bibliografijos žinios, nauji žurnalai Kūryba, tęstinis leidinys Lietuvių archyvas, keli almanachai, vienkartiniai leidiniai, informaciniai biuleteniai, į Vokietiją išvežtiems dirbti lietuviams – laikraštis Lietuviai, lietuvių kariams Vokietijos kariuomenėje – laikraštis Už tėvynę (1944). Vokiečių okupacinė valdžia leido dvisavaitinį laikraštį Ost-Echo, nacionalsocialistų partija – savaitraštį vokiečiams Die Brücke (1943). Iš viso Vokietijos okupacijos metais Lietuvoje ėjo apie 40 legalių periodinių leidinių.
Susikūrę antinaciniai rezistenciniai sąjūdžiai 1941–44 išleido apie 30 pavadinimų pogrindinių laikraščių. Jie buvo slapta spausdinami spaustuvėse, rotatoriumi, rašomąja mašinėle. Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga leido informacinį Biuletenį, leidinį Apžvalga, sąjungos skyriai ir apygardos – vietinius laikraštėlius (Apžvalga 1942–44, Vilniuje, Frontas 1942–44, Pabaisko valsčiuje, Kovojąs lietuvis 1943–44, Kalvarijoje). Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos svarbiausias leidinys buvo Laisvės kovotojas; gestapui susekus spaustuvę ir suėmus leidėjus, t. p. visą sąjungos vadovybę leidinys nustojo eiti. Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos ir Nepriklausomos Lietuvos sąjūdžio pastangomis Lietuvos šaulių sąjungos vardu Kaune 1943 buvo leidžiamas karo problemoms skirtas laikraštis Lietuvos laisvės trimitas. 1943–44 ėjo Lietuvos šaulių sąjungos N. apylinkės biuletenis. Lietuvių fronto grupė 1942–44 leido savaitinį Lietuvių fronto biuletenį (kurį laiką pogrindyje ėjo ir vėl SSRS okupavus Lietuvą). Ėjo dvisavaitinis laikraštis Į laisvę, Kaune ir Šiauliuose išleista keli numeriai satyrinių laikraštėlių. Lietuvių vienybės sąjūdis, vienijantis Kauno ir Vilniaus studentus bei mokytojus, Vilniuje leido pogrindinį laikraštį jaunimui Atžalynas (1943–44). Baltų vienijimo sąjūdžio vardu 1944 Kaune išspausdinti leidinio Baltija šeši numeriai. Lietuvos laisvės armija (LLA) 1943–44 Vilniuje leido laikraštį Karinės ir politinės žinios (kurį laiką ėjo ir vėl SSRS okupavus Lietuvą). Valstiečiai liaudininkai Vilniuje, vėliau Kaune leido laikraštį Nepriklausoma Lietuva, socialdemokratai Kaune – Lietuvos kelią (1943–44). Nelegalių leidinių dar leista Šiauliuose, Mažeikiuose, Jurbarke. Ėjo 9 lietuvių bataliono karininkų leidinys Vieninga kova (1943–44).
SSRS kariuomenei užimant Lietuvą į Vakarus pasitraukė kai kurių lietuviškų laikraščių redakcijos. 1944 liepą–rugsėjį Telšiuose ėjo Lietuvos gynėjas – Lietuvių fronto laikraštis – vienintelis periodinis leidinys SSRS kariuomenės dar neužimtoje Lietuvos dalyje. Tilžėje 1944 rugpjūtį–spalį ėjo laikraštis Ateitis. Kario laikraščio redakcija Vilkaviškio apylinkėje ir Rytprūsiuose 1944 liepą–rugpjūtį išleido Žygio kario du numerius. Iš Kauno į Berlyną persikėlęs ir su Ateitimi susijungęs laikraštis Lietuviai 1944–45 telkė pasitraukusius lietuvių inteligentus. Paskutiniais karo metais Vokietijos okupuotose Europos šalyse susibūrę lietuviai leido rankraštinius ar rotatorinius laikraštėlius, keletas jų (Aidai, Tėvynėn, Pašvaistė) ėjo pabėgėlių stovyklose ir po karo. Vakarų Vokietijoje ir kitose šalyse įkurtose perkeltųjų asmenų stovyklose iki jų išformavimo 1952 veikė lietuvių leidyklos, įvairiu laiku buvo išleista apie 500 lietuviškų biuletenių, laikraščių, žurnalų (karo pabėgėliai).
1944 SSRS kariuomenės užimtoje Lietuvos dalyje ėmė kurtis pogrindinė antisovietinio pasipriešinimo spauda. Pogrindyje veikiančios tautinės organizacijos ir partizanai 1944–57 leido ir platino atsišaukimus, biuletenius, laikraščius, laikraštėlius; iš viso pasirodė daugiau kaip 80 įvairių periodinių leidinių (Lietuvos partizanų spauda). 1944–45 Lietuvos išlaisvinimo taryba Kaune išleido laikraščio Aušra du numerius; rengiant trečiąjį redakcija buvo susekta, leidėjai areštuoti ir nuteisti. Periodinę spaudą, kuri žadino ir ugdė patriotiškumą, aiškino partizanų kovos tikslus, slopino priešo propagandą, leido visų partizanų apygardų štabai (daugiausia Lietuvos laisvės armijos ir Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos vardu).
Tauro apygarda leido laikraščius Kovos keliu (1945–46) ir Laisvės žvalgas, partizanų vadas A. Ramanauskas (Vanagas) išleido laikraščio Trečias skambutis (1945) kelis numerius ir vieną ilgiausiai ėjusių pasipriešinimo leidinių – Dainavos apygardos laikraštį Laisvės varpas ir laikraštį Mylėk tėvynę (1946–47?; apie 100 numerių). A. Ramanausko (Vanago) vadovaujamame junginyje rašomąja mašinėle rusų kalba buvo leidžiamas laikraštis Svobodnoe slovo. Kęstučio apygarda leido laikraštį Ugnis (1950–51?) ir Kęstučio apygardos biuletenį (1951). Pietų Lietuvoje Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos vardu ėjo laikraštis Partizanas ir Pogrindžio žodis. Vytauto apygardos štabas leido laikraštį Aukštaičių kova (1945–47). Rytų Lietuvoje 1952 ėjo laikraščiai Laisvės kova, Aukštaitis. Didžiosios kovos apygardoje, vadovaujamoje J. Misiūno (Žalio Velnio), ėjo laikraštis Žalioji giria (1944?–46). Lokio partizanų rinktinė leido laikraštį Sutemų keleivis (1949–50?), Liūto rinktinė – laikraštį Laisvės talka (1946?–47), Prisikėlimo apygarda – laikraštį Prisikėlimo ugnis (1946?–52). Daug laikraštėlių leido Žemaitijos partizanai: Žemaitės partizanų būrys – Naują žygį (1944), Salantų valsčiaus veikiantis būrys – Miško aidą (1945), Raseinių ir Šiluvos apylinkės partizanai – Alio (apie 1945–47). Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos Žemaičių apygardoje ėjo laikraštis Laisvės kelias (1946–53?) ir partizanų kūrybos laikraštis Malda girioje (1949–50). Klaipėdos krašto partizanai apie 1948–50 leido laikraštį Kalvarijos už laisvę, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos Šatrijos rinktinė nuo 1952 – laikraštį Kovojantis lietuvis. 1952–53 nuslopinus ginkluotą lietuvių pasipriešinimą partizanų laikraščiai nustojo eiti.
Periodinę spaudą turėjo ir Sibiro tremtiniai. Daugiausia tai buvo rankraštiniai laikraštėliai ir almanachai, spausdinantys tremtinių grožinės literatūros kūrinius. Altajaus krašte ėjo lietuvių jaunimo kūrybos laikraštėlis Tėvynės ilgesys (1944–45, apie 7 sąsiuviniai). Prie Irkutsko, Alzamajaus rajone, ėjo slaptas tremtinių žurnalas Taiga (1949–51). Per Kengyro lagerio kalinių sukilimą ėjo Vytis (1954 05 16–06 26). Intoje keliolika 4 lagerio jaunų literatų apie 1951–55 leido Žiburėlį taigoje, vėliau pavadintas Tautos taku. 1955 Vorkutos 62 lageryje ėjo Varpas (5 ar 6 numeriai). Lageryje prie Žigulių elektrinės statybos 1951–54 išėjo apie 10 Tėvynės aido numerių.
SSRS okupacijos metais periodinės spaudos leidybą Lietuvoje kontroliavo Lietuvos komunistų partijos (LKP) Centro komitetas (CK) ir jo įsteigtos specialios institucijos (Glavlit ir jo atstovai kiekvienoje spaustuvėje). Oficialiai spaudą leido LKP CK leidykla, nuo 1969 – laikraščių ir žurnalų susivienijimas Periodika, valstybinės ir LKP institucijos, visuomeninės, mokslinės ir kūrybinės organizacijos (privatūs asmenys negalėjo leisti). Laikraščių ir žurnalų redaktorius skirdavo ir tvirtindavo LKP CK arba LKP miestų ir rajonų komitetai. Periodiniuose leidiniuose buvo leidžiama skelbti tik tokią užsienio informaciją, kurią teikdavo naujienų agentūra TASS. Dar nepasibaigus karui buvo atkurti kai kurie 1940–41 leisti ir įsteigti nauji periodiniai leidiniai, atspindintys ir propaguojantys SSKP ir LKP ideologiją, kuriamos sovietinės santvarkos tikslus ir uždavinius (dienraščiai Tarybų Lietuva, Tiesa, Sovetskaja Litva, laikraščiai Komjaunimo tiesa, Valstiečių laikraštis, Czerwony Sztandar, žurnalai Komunistas, Agitatoriaus bloknotas 1945–69, Laikas ir įvykiai 1970–90). Buvo leidžiami apskričių (Vilniuje – Prawda Wileńska, Panevėžyje – Panevėžio tiesa, abu įkurti 1940, Telšiuose – Tarybų Žemaitija, Šiauliuose – Raudonoji vėliava, abu įkurti 1941, Marijampolėje – Naujasis kelias, nuo 1945; iš viso 1945–50 ėjo 39), nuo 1950 – rajonų laikraščiai; 1950–53 dar ir 4 sričių laikraščiai: Kauno tiesa, Raudonoji žvaigždė (1952–53 Vilniuje), Raudonoji vėliava (Šiauliuose), Tarybinė Klaipėda (3 pastarieji ir Panevėžio tiesa nuo 1953 bei Vakarinės naujienos Vilniuje, nuo 1958, tapo miestų laikraščiais). 1950 Mašinų ir traktorių stotyse buvo įsteigti politiniai skyriai, kurie leido laikraščius (1953 jų buvo 133). Po J. Stalino mirties (1953) sušvelnėjus sovietiniam režimui įkurta naujų laikraščių ir žurnalų, spaudoje imta šiek tiek laisviau reikšti nuomonę, diskutuoti kultūros ir buities temomis. Žurnaluose Pergalė, Kultūros barai, laikraščiuose Literatūra ir menas išspausdinta straipsnių apie kultūrinio palikimo, lietuvių kalbos vertę ir išsaugojimą, švietimo, moralės, gamtosaugos temomis, paskelbta literatūros klasikų kūrinių (dažnai kupiūruotų), lietuvių kalbos, istorijos, raštijos paminklų. Buvo leidžiama žinybinė, įvairių ūkio šakų ir specialistams skirta spauda (laikraščiai Lietuvos geležinkelininkas 1945–53 ir 1956–62, Nemuno upeivis 1949–56, žurnalai Žemės ūkis, Tarybinė mokykla, Sveikatos apsauga 1956–90, Bibliotekų darbas 1949–91; 1985 iš viso 89 tokie leidiniai), mokslo populiarinamieji leidiniai (žurnalas Mokslas ir gyvenimas), literatūros ir meno (laikraštis Literatūra ir menas, žurnalai Pergalė, Meno saviveikla), jaunimo ir vaikų (laikraštis Lietuvos pionierius, žurnalai Jaunimo gretos, Genys), plačiai skaitytojų auditorijai skirta (Švyturys, Tarybinė moteris 1952–89, satyros žurnalas Šluota 1934–94, ir kiti) periodinė spauda, aukštųjų mokyklų ir mokslo įstaigų tęstiniai leidiniai bei mokslo žurnalai (Lietuvos žemės ūkio akademijos mokslo darbai 1953–75 ir 1993–96, Istorija, Kalbotyra, Knygotyra, Teisė, nuo 1961, Chemija ir cheminė technologija 1961–90, Medicina 1962–94, Geografija, nuo 1964, Baltistica, Radioelektronika 1966–94, Gelžbetoninės konstrukcijos 1967–94, Lietuvos mechanikos rinkinys, abu 1967–94, Problemos, Statybos ekonomika ir organizavimas 1971–92, Santechnika ir hidraulika 1971–94 ir kiti; 1985 jų buvo 69). 1985 ėjo 134 laikraščiai (iš jų 105 – lietuvių, 25 – rusų, 4 – lenkų kalba; iš viso 109 pavadinimų) ir 32 žurnalai.
20 a. 8 dešimtmetyje atgijo pasipriešinimo sovietų okupaciniam režimui spauda. Ji daugiausia telkėsi apie Katalikų Bažnyčią. 1972–89 ėjo vienas reikšmingiausių, ilgiausiai ir reguliariai leistų nelegalių leidinių Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika; vėliau pradėjo eiti daugiau pogrindinių katalikiškos krypties leidinių: Dievas ir Tėvynė, Tiesos kelias (1977–87), Rūpintojėlis, Ateitis (1979–80), Lietuvos ateitis (1979–83) ir kitų. Tautinės periodinės savilaidos leidėjai (A. Terleckas, J. Sasnauskas, V. Šakalys, V. Bogušis, R. Grigas, P. Pečeliūnas ir kiti) kėlė Lietuvos nepriklausomybės, tautinio sąmoningumo klausimus; radikaliausias buvo Lietuvos laisvės lygos leidinys Vytis. Tautinei srovei dar atstovavo Aušra, Laisvės šauklys, Aušrelė (1978), Tautos kelias (1980–81). G. Iešmanto leistas liberalus pogrindžio žurnalas Perspektyvos siūlė ir konkrečius kelius nepriklausomybei atkurti. Kiti liberalūs leidiniai Varpas ir Alma Mater daugiausia rašė lietuvių kalbos, kultūros, dorovės, istorijos klausimais. Dar ėjo literatūrinės kultūrinės (Pastogė, Nemuno vaga 1985–89), visuomeninės politinės (Lietuvos aidai 1987–89) krypties savilaidos leidinių (Lietuvos pasipriešinimas sovietiniam okupaciniam režimui). Leidėjų areštai, tardymai, kalinimai ir trėmimai, bendradarbių, platintojų ir skaitytojų persekiojimas laikinai ar visai nutraukdavo pasipriešinimo spaudos leidimą. Vietoj vienų leidinių pasirodydavo kiti, dažnai t. p. trumpaamžiai. Iki 1988 pavasario įvairiu laiku ėjo apie 30 rezistencijos leidinių.
Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio 1988–89 spauda
1985 SSRS paskelbtos pertvarkos požymiai po kelerių metų ėmė reikštis Lietuvos spaudoje. Savaitraščiuose Gimtasis kraštas, Literatūra ir menas, laikraštyje Komjaunimo tiesa pradėti spausdinti poleminiai straipsniai aktualiais ekonomikos, ekologijos, valdymo, kultūros ir visuomeninio gyvenimo klausimais. Po kelerių metų prasidėjus tautiniam atgimimui ir 1988 įsikūrus Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui, Lietuvoje pradėta leisti Sąjūdžio spauda, rašanti apie SSRS okupacijos laikotarpiu draustas Lietuvos valstybingumo, nacionalinių santykių problemas, šalies istoriją, kultūrinį, dvasinį atgimimą, t. p. kitomis visuomenės, ekonomikos, politikos temomis. 1988 06 13 pasirodė rotatoriumi spausdintas Informacinis pranešimas, netrukus – ta pačia data ir tęstine numeracija (nr. 2) pažymėtas jį pakeitęs laikraštis Sąjūdžio žinios, rugsėjį 100 000 egzempliorių tiražu išėjo Sąjūdžio informacinis biuletenis Atgimimas (nuo 1989 savaitraštis). Tais pat metais pradėti leisti įmonių, įstaigų, organizacijų, mokyklų Sąjūdžio rėmimo grupių biuleteniai, laikraščiai, savaitraščiai. 1989 beveik visų miestų ir rajonų Sąjūdžio tarybos turėjo savo leidinius; kai kurie jų (Krivūlė, Atgaiva, abu 1988–91, Mažoji Lietuva 1988–93, Trakų žemė, nuo 1988, Kražių aidai 1988–95 ir kiti) vėliau tapo krašto laikraščiais. 1988–89 išleista daugiau kaip 130 Sąjūdžio periodinių leidinių (Sąjūdžio spauda).
Jaunieji literatūros ir kultūros veikėjai V. Gasiliūnas, D. Kuolys, V. Daunys, A. Žemaitytė ir kiti pradėjo leisti nepriklausomus kultūros žurnalus Sietynas, Krantai, laikraštį Dienovidis, pasirodė besikuriančių politinių partijų, visuomeninių judėjimų, bendrijų, draugijų, bendruomenių laikraščiai. Kai kurie rajonų laikraščiai dar 1988 pakeitė sovietinius pavadinimus: Varėnos rajono Raudonoji vėliava tapo Merkio kraštu, Šilutės rajono Komunistinis darbas – Pamariu, Telšių rajono Komunizmo švyturys – Telšių laikraščiu, Kauno rajono Komunizmo vėliava – Tėviškės žiniomis, Trakų rajono Spartuolis – Galve.
Lietuvos periodinė spauda po nepriklausomybės atkūrimo
1990 02 09 priimtas Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatymas įtvirtino pagrindines spaudos laisvės nuostatas, reglamentavo leidinių steigimą, išlaisvino spaudą nuo partinės priklausomybės, panaikino cenzūrą. 1990 03 11 atkūrus Lietuvos nepriklausomybę pradėjo eiti nauji ir atgaivinti kai kurie iki 1940 leisti žurnalai, regioniniai laikraščiai ir savaitraščiai. Apie 45 m. egzistavusi sovietinė visuomenės informavimo priemonių sistema pradėjo irti ir formuotis nauja, laisva ir nepriklausoma spauda. Buvusieji valstybiniai, žinybiniai laikraščiai ir žurnalai buvo privatizuoti, jų leidėjais ir savininkais tapo privačios bendrovės, visuomeninės organizacijos, žmonių grupės ar asmenys. Iš buvusių respublikinių laikraščių ir naujai įsteigtų leidinių susikūrė naujo turinio ir formos nacionaliniai dienraščiai Respublika (nuo 2014 eina tik internete), Lietuvos rytas, Lietuvos aidas (atkurtas 1990), Kurier Wileński. Dar eina (2020) dienraščiai Kauno diena, Verslo žinios, Vakaro žinios (nuo 2003), Vakarų ekspresas (nuo 1990). Daugelis dienraščių leidžia priedus, teminius ar specializuotus leidinius, dažniausiai skirtus konkrečioms skaitytojų grupėms, tam tikrų veiklos sričių ar profesijų žmonėms.
2007 ėję Lietuvos nacionaliniai dienraščiai
1995 sudarius apskritis atsirado apskričių laikraščiai; jais tapo kai kurie anksčiau ėję ar naujai įsteigti laikraščiai: Klaipėda, Alytaus naujienos, Tauragiškių balsas, Utenis (Utenos; visi nuo 1989), Šiaulių kraštas (nuo 1990), Kalvotoji Žemaitija (Telšių, nuo 1991), Suvalkietis (Marijampolės; nuo 1992), Utenos apskrities žinios (nuo 1995), Telšių žinios (nuo 1999). 1993–2013 ėjo oficialus valstybės leidinys – laikraštis Valstybės žinios.
Leidžiami anksčiau įkurti ar nauji kultūriniai savaitraščiai Nemunas, Šiaurės Atėnai, Literatūra ir menas, 7 meno dienos, žurnalai Naujoji Romuva (nuo 1931, su pertrauka), Kultūros barai (nuo 1965), Muzikos barai, Metai ir kiti. Po maždaug 45 m. trukusios pertraukos vėl legaliai imta leisti religinė spauda. 1989 pasirodė žurnalas Katalikų pasaulis (ėjo iki 2004) ir žurnalas Caritas (nuo 1997 vadinasi Artuma), 1990 atgaivintas religijos ir filosofijos žurnalas Logos, pradėtas leisti krikščioniškos minties laikraštis XXI amžius, Lietuvos Evangelikų Liuteronų Bažnyčios laikraštis Lietuvos evangelikų kelias, 1991 – religijos ir kultūros žurnalas Naujasis židinys (1992 sujungtas su iš Jungtinių Amerikos Valstijų atkeltu žurnalu Aidai, eina pavadinimu Naujasis židinys-Aidai). Į Lietuvą perkelti kai kurie užsienio šalyse leisti lietuviški žurnalai: 1992 – Tėvynės sargas, 1993 – Šv. Pranciškaus varpelis (iki 1997) ir Šaltinis (iki 1998), 1994 – Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. 1994 atkurtas žurnalas Saleziečių žinios (1927–40 ėjo Turine), 1999 – Soter. Nuo 2002 eina jėzuitų žurnalas Laiškai bičiuliams. Savo laikraščius leidžia kai kurios vyskupijos ir parapijos.
Eina įvairių mokslo ir ūkio sričių, šakiniai, profesiniai leidiniai. Mokslo klausimais rašo savaitraštis Mokslo Lietuva, Lietuvos mokslų akademijos žinios (nuo 1995), istorijos – Voruta, kalbos – Gimtoji kalba, ekonomikos – laikraštis Apskaitos, audito ir mokesčių aktualijos (nuo 1998), sveikatos apsaugos – žurnalas Lietuvos sveikata (nuo 1995), ekologijos – savaitraštis Žaliasis pasaulis (nuo 1993), krašto apsaugos ir vidaus tarnybų – laikraščiai Savanoris (nuo 1991), Krašto apsauga (nuo 2001), žemės ūkio – laikraščiai Valstiečių laikraštis, Ūkininko patarėjas (1925–44 ir nuo 1989), žurnalas Žemės ūkis (nuo 1925, su pertraukomis), transporto – laikraštis Geležinkelininkas (1935–40 ir nuo 1992), miškų ūkio – žurnalas Mūsų girios (nuo 1991), statybos – žurnalas Statyba ir architektūra ir kiti. Nuo 1959 eina akliesiems skirtas žurnalas Braille’io ir reginčiųjų raštu Mūsų žodis. Leidžiama daug įvairiai skaitytojų auditorijai skirtų žurnalų (Moteris, Psichologija tau, nuo 1991, Keturi ratai, nuo 1992, Laimė, 1993–2018 Laima, Mano namai, nuo 1994, Savaitė, nuo 1999, Žmonės, nuo 2000, Panelė, nuo 1994, ir kiti).
2006 Lietuvoje ėjo 15 aukštųjų mokyklų, 18 įmonių ir organizacijų laikraščių, 29 politinių partijų, visuomeninių organizacijų ir bendrojo pobūdžio visuomeniniai politiniai, 28 informaciniai reklaminiai laikraščiai, 8 bulvarinio pobūdžio, 114 specializuotų laikraščių, 160 mokslinių žurnalų ir tęstinių žurnalo tipo leidinių, 132 specialieji žurnalai ir 142 universalūs bei literatūriniai žurnalai. 2018 Lietuvoje ėjo 188 laikraščiai (170 lietuvių, 15 rusų, 3 lenkų kalba) ir 527 žurnalai (iš jų 448 lietuvių, 43 anglų kalba).
L: J. Bulota Periodinės spaudos raida Lietuvoje / Žurnalisto žinynas Kaunas 1992; Naujosios žiniasklaidos formavimasis Lietuvoje (1988–1998 m.) Vilnius 2000; V. Urbonas Lietuvos žurnalistikos istorija 2 d. Klaipėda 2004; V. Vasiliauskaitė Lietuvos ir Vidurio Rytų Europos šalių periodinė savilaida (1972–1989) Vilnius 2006.
2617