Lietuvõs pilietýbė, asmens nuolatinis teisinis ryšys su Lietuvos Respublika, grindžiamas abipusėmis teisėmis ir pareigomis.
Lietuvos pilietybės įgijimas
Pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą (2010, įsigaliojo 2011) Lietuvos piliečiu laikomas asmuo, turintis Lietuvos Respublikos pilietybę. Lietuvos pilietybę patvirtinantys dokumentai yra Lietuvos piliečio pasas arba asmens tapatybės kortelė.
Pilietybė įgyjama gimstant (filiacija), įgyvendinus teisę į pilietybę, suteikus pilietybę (natūralizacija), ją pasirinkus (optacija), kitais tarptautinių sutarčių ir Pilietybės įstatymo nustatytais atvejais. Įgyjant Lietuvos pilietybę gimimu prioritetas teikiamas vadinamajam kraujo teisės principui. Natūralizacijos būdu pilietybė gali būti suteikiama asmeniui, kuris gyvena Lietuvoje pastaruosius 10 m., prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo pateikimo ir sprendimo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo priėmimo metu turi teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, išlaikė valstybinės kalbos ir Konstitucijos pagrindų egzaminus, turi Lietuvoje teisėtą pragyvenimo šaltinį, yra asmuo be pilietybės ar pilietis tokios valstybės, pagal kurios įstatymus Lietuvos pilietybės įgijimo atveju prarandama tos valstybės pilietybė, arba raštu pareiškė valią atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės, kai jam bus suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė. Lietuvos pilietybė išsaugoma sudarius ar nutraukus santuoką su kitos valstybės piliečiu ar su asmeniu be pilietybės. Lietuvos pilietis, gyvenantis kitoje valstybėje, savaime nepraranda Lietuvos pilietybės.
Visi vaikai iki 18 m., kurie Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo gimdami, turi teisę į daugybinę pilietybę – būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiais, – nepriklausomai nuo to, kada įgijo kitos valstybės pilietybę – gimdami ar vėliau, iki jiems sukako 18 metų.
Pilietybės įstatymas reglamentuoja pilietybės suteikimą išimties tvarka, sudarius santuoką su Lietuvos piliečiu, t. p. pilietybės neteikimo pagrindus, teisę į pilietybės išsaugojimą, pilietybės netekimą ir grąžinimą.
Pilietybės klausimams preliminariai svarstyti Lietuvos Respublikos Prezidentas sudaro Pilietybės reikalų komisiją. Pilietybės grąžinimo ar teisės į Lietuvos pilietybę įgyvendinimo problemas sprendžia vidaus reikalų ministras.
Piliečiai turi visas Konstitucijos nustatytas teises, laisves, juos gina ir globoja valstybė. Jie negali būti kitos valstybės piliečiai, išskyrus Pilietybės įstatyme nustatytas išimtis. Konstitucijoje įtvirtintas dvigubos pilietybės draudimo principas nėra absoliutus. Konstitucinis Teismas 2006 11 13 priėmė nutarimą Dėl teisės aktų, reguliuojančių Lietuvos Respublikos pilietybės santykius, nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kuriuo konstatavo, kad dviguba pilietybė negali būti paplitęs reiškinys.
Istorija
Pagal Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įstatymus buvo griežtai skiriami čiabuviai, kraštiečiai, vietiniai ir svetimšaliai, ateiviai. Svetimšaliai buvo skiriami nuo svetimtaučių: svetimšalis buvo kitos valstybės pilietis, svetimtautis – kitos tautos, bet tos pačios valstybės (Lietuvos) pilietis. Piliečiais (čiabuviais) buvo laikomi tokie asmenys asmenys, kurie turėjo Lietuvoje žemės nuosavybę, tarnybą ar garbės titulą, o jų tėvai buvo piliečiai (čiabuviai). Užsieniečiai buvo tik nobiliai, kurie siekė įsigyti Lietuvoje dvarų ir pilietybę. Pagal 1566 Lietuvos Statutą (Lietuvos Statutas) žemės pilietis dar nereiškė kraujo piliečio. Piliečiu (tautos nariu) galėjo tapti tik trečios ar ketvirtos kartos jo palikuoniai. 16 a. viduryje baigus formuotis bajorų luomui ir jam tapus uždaru (bajorų luomui atsiskyrus nuo valstiečių), valstiečiai nebuvo laikomi savo valstybės piliečiais, nedalyvavo valstybės valdyme. Lietuvių politinę tautą sudarė bajorai. Po Liublino unijos Abiejų Tautų Respublikoje galiojo dviguba pilietybė – Respublikos ir Lietuvos. Lietuvos pilietybė rėmėsi vadinamąja indigenato teise. Indigenais buvo laikomi tie, kuriems priklausė nuosavybė vaivadijoje, kurioje turėjo urėdą ar garbės titulą. 1794 prie Rusijos prijungtoje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje Lietuvos pilietybė buvo panaikinta; jos piliečiai tapo Rusijos imperijos valdiniais, jie buvo įpareigoti būti jai ištikimi ir paklusti jos valdžiai.
Amieliui Volpertui išduotas Lietuvos Respublikos užsienio pasas (1929, Šiaulių „Aušros muziejus)
Pilietybės šiuolaikinė samprata atsirado atkūrus nepriklausomą valstybę. 1918–40 Lietuvos pilietybės institutas buvo įtvirtintas visose 5 konstitucijose. Priimti keli Pilietybės įstatymai. Pagal 1919 01 09 Laikinąjį įstatymą apie Lietuvos pilietybę Lietuvos Respublikos piliečiais buvo laikomi asmenys, kurių tėvai ir seneliai nuo seno gyveno Lietuvoje ir kurie patys joje nuolat gyvena, tokių asmenų vaikai, grįžę į Lietuvą, kiti asmenys, jei jie iki 1914 išgyveno Lietuvoje ne mažiau kaip 10 m. ir turėjo turto ar nuolatinį darbą (išskyrus Rusijos valdininkus, karius), t. p. Lietuvos piliečių vaikai, jų žmonos ar našlės, svetimšaliai, kuriems suteikta Lietuvos pilietybė. Šis įstatymas buvo grindžiamas kraujo teisės principu. 1922 Konstitucija draudė dvigubą pilietybę, 1928 Konstitucija leido asmenims tam tikromis sąlygomis būti Lietuvos ir kurios nors Amerikos valstybės piliečiu. 1938 Konstitucija numatė, kad įstatymo nustatytais atvejais pilietis, turėdamas ir kitos valstybės pilietybę, nepraranda Lietuvos pilietybės.
Pagal 1938 08 08 Pilietybės įstatymą pilietybė galėjo būti įgyjama gimstant (gimus iš Lietuvos piliečių ar Lietuvoje, jei tėvai nežinomi), šeiminiu ryšiu, optacijos (jei motina atgavo Lietuvos pilietybę), natūralizacijos būdu (jei užsienietis pats prašo ir atitinka įstatymo nustatytas sąlygas – pastaruosius 10 m. be pertraukos gyveno Lietuvoje, išlaikė save ir šeimą, moka kalbėti ir rašyti lietuviškai, nėra kitos valstybės pilietis). Buvo nustatytos ir pilietybės netekimo, jos atėmimo ir atgavimo sąlygos.
Pagal 1939 10 27 Vilniaus miesto ir srities tvarkymo įvedamąjį įstatymą Vilniaus krašto gyventojai atgavo Lietuvos pilietybę.
SSRS okupavus Lietuvą Lietuvos Respublikos pilietybės institutas buvo prievarta panaikintas, visi Lietuvos gyventojai buvo paskelbti SSRS piliečiais. Tarptautinės teisės požiūriu prievartinis pilietybės primetimas yra neteisėtas, todėl Lietuvos piliečiams SSRS pilietybė buvo ir yra niekinė.
LSSR Aukščiausioji Taryba, veikiama Sąjūdžio, 1989 11 03 priėmė LSSR pilietybės įstatymą, kuris nereguliavo tikrų pilietybės santykių, bet jo turinys prilygo savarankiškos valstybės pilietybės įstatymui. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę šis įstatymas tapo Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymu, galiojo iki 1991 11 04. Pagal jį Lietuvos piliečiais laikyti asmenys, kurie buvo jos piliečiai iki 1940 06 15, jų vaikai ir vaikaičiai, t. p. kiti iki tos datos buvę nuolatiniai dabartinės Lietuvos teritorijos gyventojai, jų vaikai ir vaikaičiai, jei jie nuolat gyvena Lietuvoje. Įstatymas įtvirtino ir vadinamąjį nulinį variantą – asmenys, kurie iki 1989 11 03 nuolat gyveno Lietuvoje ir turėjo nuolatinį darbą ar legalų pragyvenimo šaltinį, per 2 m. (iki 1991 11 04) galėjo laisvai apsispręsti dėl Lietuvos pilietybės priėmimo. Šiomis lengvatinėmis sąlygomis pasinaudojo dauguma žmonių, po 1940 06 15 apsigyvenusių Lietuvoje. 1991 12 05 priimtas Pilietybės įstatymas (su pakeitimais galiojo iki 2003 01 01), pagal kurį Lietuvos piliečiais laikyti: asmenys, kurie iki 1940 06 15 turėjo Lietuvos pilietybę, jų vaikai ir vaikaičiai, jei jie neįgijo kitos valstybės pilietybės; 1919 01 09–1940 06 15 nuolat gyvenę dabartinės Lietuvos teritorijoje, t. p. jų vaikai ir vaikaičiai, jei jie šio įstatymo įsigaliojimo dieną nuolat gyveno Lietuvoje ir nėra kitos valstybės piliečiai; iki 1991 11 04 įgiję Lietuvos pilietybę pagal 1989 Pilietybės įstatymą; įgyvendinę teisę į Lietuvos pilietybę ar ją susigrąžinę pagal 1991 Pilietybės įstatymą; kiti asmenys, kurie įgijo pilietybę pagal 1991 Pilietybės įstatymą. Pagal 2002 Pilietybės įstatymą (įsigaliojo 2003) Lietuvos piliečiais laikyti lietuvių kilmės asmenys, jei jie nėra kitos valstybės piliečiai (lietuvių kilmės asmeniu laikomas asmuo, kurio tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai ir pats asmuo pripažįsta save lietuviu), asmenys, įgiję Lietuvos pilietybę pagal anksčiau galiojusius Pilietybės įstatymus, t. p. kiti įstatyme nurodyti asmenys.