Lietuvõs piniga
Seniausi Lietuvoje aptinkami pinigai
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos denaras (14 a. pabaiga; Lietuvos nacionalinis muziejus)
Seniausi Lietuvoje aptinkami pinigai yra per prekybinius ryšius patekusios senovės Graikijos ir senovės Romos laikų monetos. 9–12 a. Lietuvoje vyravo arabiški sidabriniai dirhamai, Skandinavijos į spiralę susukti kaltiniai pinigai. Apie 11 a. atsirado vietinės gamybos sidabro gabalai (pailgos pusapvalio pjūvio lazdelės). Lazdelių vertę lėmė jų masė, nusistovėjus apie 104 g vidutinei masei jos tapo lietuviškais pinigais. Nėra žinoma, kaip šias lazdeles vadino senovės lietuviai, bet ilgainiui mokslininkai jas įvardijo ilgaisiais (ilgasis), arba kapomis. Daugumai lietuviškų kapų būdingos aštriu ar buku įnagiu išgaubtame paviršiuje padarytos įkartos, rečiau – suploti galai (taip buvo tikrinama sidabro kalumas, kartu ir grynumas bei kapų visavertiškumas). Kartu su lietuviškomis kapomis buvo naudojamos ir slaviškos Naugardo (apie 200 g masės), Kijevo (apie 160 g), Černigovo (apie 200 g) grivinos, rečiau prūsiškos (apie 130 g), latviškos (apie 160 g) kapos.
Pinigai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (14 amžius–1795)
lietuviškasis pusapvalės lazdelės pavidalo sidabro ilgasis (13 a.; Domininko Kaubrio rinkinys)
tribriaunis didysis lietuviškasis ilgasis (14–15 a.; Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus)
14 a. pradžioje–15 a. pailgas pusapvalio pjūvio kapàs išstūmė lietuviškos tribriaunės (didžiosios) kapos (apie 180 g), iš jų 15 a. antroje pusėje buvo gaminamos pirmosios lietuviškos monetos. Naujausiais duomenimis, anksčiausiai (po 1362) Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje nukaldintos kunigaikščio Vladimiro Algirdaičio sritinės monetos, 14 a. pabaigoje smulkias monetas, vadinamuosius denarus, kaldino Lietuvos didieji kunigaikščiai Algirdas, Kęstutis, Jogaila, sritines – Jogailos vasalai Skirgaila Vilniuje, Kaributas Severianų Naugarde. Algirdo ir Algirdaičių monetose vartoti įrašai slavų rašmenimis.
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto denaras (14 a. pabaiga–15 a. pradžia; Ukmergės kraštotyros muziejus)
Bene daugiausia lietuviškų monetų atmainų nukaldino Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas (Aleksandras, valdė 1392–1430), kuris pirmasis monetose pradėjo vartoti lotyniškus įrašus (monogramą Gediminaičių stulpų viduje), t. p. žymėti romėnišku skaitmeniu II (denarai) monetos nominalą. Monetas su monograma t. p. kalė Lietuvos didieji kunigaikščiai Švitrigaila (Boleslovas) ir Kazimieras Jogailaitis. Pagrindinė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės monetų kalykla buvo Vilniuje, Žemutinės pilies teritorijoje (Vilniaus monetų kalykla). Pirmųjų lietuviškų monetų masės norma ir sidabro praba buvo priderintos prie Prahos grašio, paplitusio Vidurio Europoje ir 14–15 a. cirkuliavusio Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (10 denarų prilygo vienam grašiui).
1495 Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras (valdė 1495–1506) įvykdė pinigų reformą ir pradėjo kaldinti visaverčius lietuviškus denarus ir pusgrašius. Valdant Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Senajam (1506–1544) pusgrašiai buvo populiariausio nominalo monetos, nepaisant to, kad Lietuvos didieji kunigaikščiai nuolat buvo renkami ir Lenkijos karaliais, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė nebuvo sudariusi su Lenkija pinigų sąjungos, o lietuviškos monetos pagal sidabro kiekį buvo 20 % vertingesnės už lenkiškas. 1508 Žygimantas Senasis pusgrašiuose pirmasis pradėjo žymėti kalimo metus, 1535–1536 nukaldino lietuviškuosius grašius.
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro pusgrašis (1492–1506; Domininko Kaubrio kolekcija): a – aversas, b – reversas
pirmoji lietuviškoji auksinė moneta – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto dukatas (1547; Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus)
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto portugalas (1562): a – aversas, b – reversas
1545 Žygimantas Augustas Vilniuje (Vokiečių gatvėje) atidarė naują modernią kalyklą. Jam valdant nukaldinta labai įvairių lietuviškų monetų, kurių dizainas dėl Renesanso įtakos pasižymėjo meniškumu. Buvo kaldinami pusdenariai (obolai), dvidenariai, pusgrašiai, grašiai, dvigrašiai, trečiokai (trigrašiai), ketvirtokai (keturgrašiai), šeštokai (šešiagrašiai), pustaleriai (15 grašių), taleriai (30 grašių). 1547 nukaldinta pirmoji lietuviškoji auksinė moneta dukatas, 1562 – didžiausia auksinė moneta 10 florinų (portugalas). 1566 lietuviškieji pusgrašiai ir grašiai kaldinti ir Tykocino pinigų kalykloje (dabartinė Lenkija). Nuo 1562 pusgrašiuose pirmą kartą pavaizduotas Vilniaus monetų kalyklos valdytojo Gabrieliaus Tarlos ženklas (kirvis). 1580 Lietuvos didysis kunigaikštis Steponas Batoras (valdė 1576–1586) įvykdė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pinigų reformą suvienodindamas Lietuvos ir Lenkijos monetų masės normas.
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto ketvirtokas (1565; Domininko Kaubrio rinkinys)
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto šeštokas (1547; Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus)
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stepono Batoro grašis (1581; Domininko Kaubrio rinkinys)
Gausiausiai monetos kaldintos valdant Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Zigmantui Vazai (1588–1632). Šiam laikotarpiui būdingos monetų masės ir prabos mažėjimo tendencijos, kurias lėmė karų su Švedija sukelta pinigų infliacija. Ypač daug nukaldinta sidabrinių šilingų, trečiokų ir auksinių dukatų, portugalų. Valdant Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Jonui Kazimierui (1648–1668) nesėkmingo karo su Rusija sukelta krašto ekonominė suirutė sužlugdė pinigų ūkį, sukėlė hiperinfliaciją. Pagrindine moneta tapo variniai šilingai, kurie milžiniškais kiekiais kaldinti Ujazdówo, Olyvos, Vilniaus, Lietuvos Brastos, Kauno, Marienburgo kalyklose. Užsienio prekybai kaldintos visavertės sidabrinės (grašiai, trečiokai, šeštokai, 18 grašių vertės ortai) ir auksinės (pusdukačiai, dukatai) monetos. Paskutinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės monetos – Augusto II per Didįjį Šiaurės karą (1706–1707) kaldinti šeštokai.
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Zigmanto Vazos šilingas (1614): a – aversas, b – reversas
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Augusto II šeštokas (1706; Domininko Kaubrio rinkinys)
18 a. pradžioje Lenkijos kalyklose pradėti kaldinti bendri Abiejų Tautų Respublikos pinigai. Silpstant valstybei ir įsigalint anarchijai didėjo menkaverčių monetų apyvarta. Pinigų apyvartą žlugdė ir Prūsijos karaliaus Frydricho II Didžiojo iniciatyva nukaltos ir paskleistos Abiejų Tautų Respublikoje monetos efraimkos. 1794 išleisti ir popieriniai pinigai.
Lietuvos pinigai 1795–1918
Lietuvą prijungus prie Rusijos imperijos įvesti Rusijos pinigai rubliai, bet Abiejų Tautų Respublikos pinigai dar ilgai išliko. 1825 caras Nikolajus I uždraudė Lietuvos žmonėms atsiskaityti senaisiais pinigais. Lietuva kartu su Rusijos imperija patyrė infliaciją, kuri tęsėsi apie 100 metų. Pinigų vertė stabilizuota įvedus aukso monetų standartą tik per 1895–1897 pinigų reformą.
1915 pabaigoje Vokietijai okupavus Lietuvą greta rublių pradėjo cirkuliuoti markės. Jų apyvarta įteisinta 1915 11 11 įsakymu, kuriuo 1 sidabrinis ir popierinis rublis prilygintas pusantros markės. Kai kurias prekes (pvz., cukrų, kavą, degtinę) galima buvo nusipirkti tik už auksines monetas. Taip siekta surinkti iš Lietuvos gyventojų auksą ir išgabenti jį į Vokietiją.
1916 06 26 į apyvartą išleisti Rytų kraštams skirti specialūs (kariniai) pinigai – ostrubliai. Juos leido Rytų skolinamoji kasa (Darlehnskasse Ost). Šių pinigų išleidimo tikslai – apsaugoti markę nuo infliacijos ir už mažaverčius ostrublius supirkti Lietuvos prekes. 1 ostrublis buvo prilygintas vienam Rusijos rubliui ir dviem Vokietijos markėms. 1918 08 Rytų skolinamoji kasa pradėjo leisti į apyvartą naujo pavadinimo piniginius ženklus – ostmarkes. Viena ostmarkė prilygo vienai Vokietijos markei ir pusei ostrublio. Išleidus ostmarkes apyvartoje cirkuliavo ir ostrubliai. Ostrubliai ir ostmarkės vadintos bendrais vardais – ostpinigiais, obostais, ostais. Gyventojai jais nepasitikėjo, priimdavo tik reikalo spiriami. Ostrublius ir ostmarkes buvo galima iškeisti į Vokietijos markes.
1000 ostmarkių banknotas (1918): a – aversas, b – reversas (Lietuvos banko muziejus)
2422
Nepriklausomos Lietuvos (1918–1940) pinigai
Pagal 1918 12 30 Lietuvos Respublikos vyriausybės sutartį su Rytų skolinamąja kasa dėl 100 mln. markių paskolos ostpinigiams buvo suteiktas teisėtos mokėjimo priemonės Lietuvoje statusas, o jų apyvartą ir toliau tvarkė ši vokiečių įstaiga. Svetimų pinigų apyvarta Lietuvą ekonomiškai susiejo su Vokietija, prisidėjo prie krašto nacionalinių pajamų perskirstymo Vokietijos naudai. 1919 02 25 Lietuvos laikinosios vyriausybės įsakymu ostpinigiai pavadinti auksinais, jų viena šimtoji dalis – skatikais. Vykstant kovoms dėl nepriklausomybės, formuojantis Lietuvos valstybės sienoms, įvairiose jos vietovėse cirkuliavo apie dvylikos rūšių skirtingi pinigai (Bermonto armijos, Latvijos, Lenkijos, bolševikinės Rusijos, Klaipėdos miesto, Rusnės ir kiti). Valiutų chaosas, nuvertėjimas ir kursų įvairovė atnešė žmonėms nuostolių, skatino spekuliaciją, trukdė atkurti ūkį. Pinigų įvairovė išliko iki 1921 pradžios. Sparčiai didėjant markės infliacijai karo nualintoje ir reparacijų prislėgtoje Vokietijoje, nuvertėjo ir auksinas. Svetimos valstybės pinigų įtaka Lietuvai pasidarė nebepakeliama.
1922 vasarą paspartėjus markės infliacijai pradėta rengtis skubiai įvesti savus pinigus litą ir jo vieną šimtąją dalį centą, jie išleisti į apyvartą 1922 10 02. Auksinai buvo keičiami į litus iki 1922 12 31 mažėjančiu santykiu: iš pradžių į vieną litą keista 175, 1922 pabaigoje – 850 auksinų. Litai buvo išleisti pagerėjus ekonomikos būklei, bet vyraujant psichologiniam nepasitikėjimui, juos emitavo Lietuvos bankas. Litas buvo prilygintas 0,150462 g aukso, ne mažiau kaip trečdalis į apyvartą išleistų litų turėjo būti padengta auksu. Lito kursą pavyko stabilizuoti iš karto, bet kainos kilo ir lito nuvertėjimas truko iki 1925. Lito įvedimu nutraukta pinigų unija su Vokietija, pašalinta jos ūkio įtaka Lietuvos pinigams, unifikuota pinigų sistema. 1925 į apyvartą buvo išleistos sidabrinės (litų) ir bronzinės (centų) monetos, kurios labai palengvino atsiskaitymus. 1936 monetos pradėtos kaldinti Kauno monetų kalykloje.
1000 litų banknotas (1924; Lietuvos banko muziejus)
Lito stabilumo palaikymas buvo Vyriausybės ir Lietuvos banko vadovų prioritetinis tikslas. Geriausias lito ir Lietuvos finansų sistemos laikotarpis – 1926–1930, vėliau dėl pasaulinės ekonominės krizės labai sumažėjo Lietuvos aukso, užsienio valiutos atsargos. Dėl to 1935 10 01 buvo įvesta valiutų kontrolė, apribota valiutų apyvartos laisvė, litas nebuvo devalvuotas.
Lietuvos Respublikos 1 cento moneta (1925; Lietuvos nacionalinis muziejus)
5 litų moneta su Jono Basanavičiaus portretu (1936, sidabras)
Pinigai Lietuvoje okupacijų metais (1940–1990)
Prasidėjus SSRS okupacijai, 1940 10 25 greta lito įvestas SSRS rublis (jo viena šimtoji dalis – kapeika). Prieš tai gerokai padidinus prekių kainas buvo nuvertintos Lietuvos gyventojų santaupos. Litai nebuvo nei išleidžiami į apyvartą, nei keičiami į rublius, už turimus litus gyventojai, juridiniai asmenys galėjo pirkti prekes, sumokėti mokesčius. Iki 1941 03 25 sovietiniai rubliai cirkuliavo kartu su litais santykiu 0,9:1. Litas prilygintas 90 kapeikų pagal jų aukso turinio santykį, bet ne pagal perkamąją galią. Manoma, kad tokiu būdu litas buvo nuvertintas tris penkis kartus. 1941 03 25 slaptu nutarimu uždrausta atsiskaityti litais, vienintele teisėta mokėjimo priemone tapo sovietinis rublis. Buvo konfiskuoti indėliai, kurių suma didesnė nei 1000 litų. Litų banknotai buvo sudeginti, sidabro monetos išvežtos į Maskvą ir išlydytos.
Per Vokietijos okupaciją greta rublio cirkuliavo specialiai okupuotoms šalims išleistos markės – Reicho kredito kasos ženklai. Jos buvo skirtos tik okupuotų kraštų apyvartai ir negalėjo būti išvežamos į Vokietiją. Nustačius neadekvatų markės ir rublio santykį (viena markė prilyginta 10 rublių) antrą kartą buvo nuvertinta Lietuvos gyventojų santaupos, darbo užmokestis, turtas. Okupantai iš Lietuvos banko pagrobė ir į Vokietiją išgabeno daugiau kaip 30 tonų monetinio sidabro (jo vertė didesnė kaip 11 mln. litų). 1944 antroje pusėje SSRS vėl okupavus Lietuvą markės neteko mokėjimo galios (santaupos jomis panaikintos), cirkuliavo tik SSRS rubliai.
Lietuvos pinigai atkūrus nepriklausomybę (po 1990)
200 litų proginė moneta, skirta Mindaugo karūnavimo 750 m. sukakčiai (dailininkas Petras Repšys, 2003, sidabras ir auksas)
1989 pradėta rengtis įvesti savus pinigus (parengtas Lietuvos banko įstatymo projektas, kurti banknotų ir monetų projektai, su Jungtinių Amerikos Valstijų bendrove US Banknote Corporation pasirašyta lito banknotų spausdinimo sutartis). 1990 pabaigoje įsteigta (veikti pradėjo 1992) Lietuvos monetų kalykla. 1992 pavasarį pradėjus trūkti rublių (grynųjų) darbo užmokesčiui, pensijoms, stipendijoms mokėti, tam tikslui pradėti naudoti bendrieji talonai. 1992 09 16 Lito komiteto nutarimu nuspręsta nuo spalio 1 dienos pereiti vien prie laikinųjų lietuviškų pinigų talonų. 1992 09 24 pradėta rublius išimti iš apyvartos keičiant juos į talonus santykiu 1:1. Šiuo santykiu buvo perrašyti indėliai, įmonių, organizacijų, įstaigų lėšos banko sąskaitose. Sukurta nacionalinė pinigų sistema leido Lietuvai pačiai reguliuoti pinigų apyvartą, saugoti nuo rublių rinką. Dėl ūkio pertvarkos sunkumų, labai pabrangintų Rusijos energetinių išteklių, kitų žaliavų ir prekių laikinieji pinigai labai nuvertėjo.
1993 06 25 į apyvartą buvo išleisti litai (talonai dar galiojo iki 1993 07 20, buvo keičiami į litus santykiu 100:1). 1994–2014 Lietuvoje veikė valiutų valdybos modelis, užtikrinęs fiksuotą lito kursą bazinės valiutos atžvilgiu: iš pradžių litas buvo susietas su Jungtinių Amerikos Valstijų doleriu (santykiu 4:1), 2002 persietas su euru (santykiu 3,4528:1). 2015 01 01 Lietuvoje įvestas euras, litų banknotai ir monetos pakeisti į eurus tuo pačiu pastoviu santykiu ir 2015 01 15 išimti iš apyvartos. Lietuvoje dideliais kiekiais cirkuliuoja ir euro monetos, nukaldintos kitose euro zonos šalyse (jų reverso dizainas yra kitoks nei lietuviškų euro monetų, skirtingas kiekvienoje šalyje, leidžiančioje euro monetas į apyvartą; banknotai visoje euro zonoje yra vienodi).
10 eurų banknotas
L: J. Karys Senovės Lietuvos pinigai Bridgeport 1959; M. Michelbertas Lietuvos numizmatikos įvadas Vilnius 1989; S. Sajauskas, D. Kaubrys Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės numizmatika d. 1 Vilnius 1993, d. 2 Kaunas 2006; E. Remecas Vilniaus Žemutinės pilies pinigų lobis Vilnius 2003; A. Dulkys, S. Sajauskas, J. Galkus Lietuvos monetos Vilnius 2006.
664
pinigai Lietuvoje; pinigai