Lietuvõs prãmonė 20 ámžiuje (ik 1990 mẽtų)
Lietuvos pramonė 1915–1940
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui į Rusijos imperijos įvairias vietoves mobilizuota daug pramonės darbininkų, evakuota 160 svarbesnių įmonių. Vokietijos okupacinė valdžia suregistravo Lietuvos pramonės įmones (iš viso 975, iš jų veikiančių – 654), 1916–1918 iš Lietuvos išvežė pramonės ir kitų gaminių už apie 348,8 mln. markių. Pramonė buvo sumenkusi, daugiausia veikė tos įmonės, kurios dirbo frontui ar buvo naudingos okupacinei valdžiai. Ji įsteigė kai kurias įmones – kritusiems gyvuliams perdirbti, lentpjūves ir kita. Per Pirmąjį pasaulinį karą iškirsta apie 20 % miškų, milijonai kietmetrių išvežta geležinkeliais (nutiesta naujų geležinkelių) ir išplukdyta upėmis į Vokietiją.
Po Spalio perversmo (1917) marionetinė V. Kapsuko vadovaujama vyriausybė ėmė vykdyti socialinius ir ekonominius pertvarkymus. 1917 12 18 manifestu nacionalizuotos ar sekvestruotos visos didelės pramonės ir prekybos įmonės (1918 pradžioje Vilniuje jau buvo nacionalizuotos penkios ir sekvestruota 11 pramonės įmonių bei dirbtuvių). Aukščiausioji liaudies ūkio taryba sprendė pramonės įmonių veiklos pagrindinius klausimus, vyriausybė organizavo viešuosius darbus (miestuose buvo apie 10 000 bedarbių).
1918 atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę pradėta atkurti per Pirmąjį pasaulinį karą sugriautas ir išgrobstytas pramonės įmones. Pirmiausia pradėjo veikti nedidelės vietines žaliavas naudojančios ir vietinei rinkai gaminančios įmonės, šiek tiek vėliau – medienos ir metalo apdirbimo, odos, tekstilės ir mažesnės maisto pramonės įmonės. Steigėsi ir naujos nedidelės įmonės. 1919–1922 Lietuvoje pradėjo veikti 247 naujos įmonės, jose dirbo 3200 darbuotojų.
Klaipėdos krašte labiausiai išplėtota buvo medienos apdirbimo (1925 veikė 283 įmonės, dirbo 2380 darbininkų), maisto (493 įmonės, 1780 darbininkų), popieriaus ir poligrafijos (27 įmonės, 1212 darbininkų), tekstilės ir siuvimo (678 įmonės, 960 darbininkų) pramonė. Iš viso krašte 1925 veikė 1901 įmonė (jose dirbo 8240 darbininkų).
Lietuvos pramonė jau 1924–25 pasiekė ikikarinį 1912 lygį, bet plėtrą nutraukė 1929–1933 Didžioji depresija. Labai sumažėjo gamyba, produkcijos kainos, padidėjo įmonių įsiskolinimas. 1930–1931 bankrutavo 97 pramonės įmonės (jų bendras kapitalas – 19,3 mln. litų), daug amatų dirbtuvių. Po krizės greičiau pradėjo atsigauti tik žemės ūkio produktus perdirbančios ir vietines žaliavas naudojančios maisto ir lengvosios pramonės šakos. Ilgai neatsigavo metalo apdirbimo ir mašinų gamybos, lėtai plėtojosi statybinių medžiagų, medienos apdirbimo, popieriaus ir celiuliozės pramonė. Lėtą pramonės augimą lėmė Vokietijos okupacijos metais suniokotas ūkis, pramonę sukrėtusi Didžioji depresija, kapitalo ir žaliavų trūkumas. 1935 visų pramonės šakų produkcija tik 3,6 % viršijo 1930 lygį. Sparčiau pramonė pradėjo plėtotis po 1937. Svarbiausių pramonės šakų įmonių ir darbuotojų skaičius 1900–1939 parodytas lentelėje.
1
Pramonė buvo išsidėsčiusi netolygiai, daugiausia sutelkta Kaune, mažiausiai – Šiaurės rytų Lietuvoje (Zarasų, Utenos, Švenčionių apskrityse), labai menkai išplėtota Vilniuje. 1940 pradžioje Kaune veikė 412 pramonės įmonių, jose dirbo 15 630 darbininkų, 285 turėjo 5–19, tik 62 – daugiau kaip 50 darbuotojų. Kaune buvo sutelkta dauguma Lietuvos metalo apdirbimo ir mašinų gamybos įmonių (dėl ribotų realizavimo galimybių gamino tik paprastus gaminius ir mažomis serijomis), veikė keletas didesnių statybinių medžiagų pramonės įmonių, chemijos fabrikai Inkaras ir Guma.
Klaipėdos krašte reikšmingiausia buvo medienos apdirbimo, popieriaus ir celiuliozės (veikė didelis celiuliozės fabrikas), lengvoji (tekstilės, avalynės, odos ir kailių), maisto pramonė. 1939 Vokietijai atplėšus nuo Lietuvos Klaipėdos kraštą Lietuva neteko apie 30 % visos pramonės – celiuliozės, faneros, mėsos ir superfosfato fabrikų, lentpjūvių, Klaipėdos jūrų uosto. Šiauliuose vyravo odos (Frenkelio, brolių Nurokų, brolių Rogalinų fabrikai), maisto (mėsos, saldainių ir šokolado fabrikai Rūta, Birutė, Aušra ir Fortūna, alaus darykla Gubernija, 3 malūnai ir elevatorius) pramonė, veikė linų apdirbimo fabrikai Semlin, Litlin ir kiti. Panevėžyje svarbiausia buvo maisto (veikė mėsos, mielių ir spirito fabrikai, alaus darykla, malūnai), lengvoji (linų šukavimo ir pakulų perdirbimo fabrikas) pramonė.
Klaipėdos celiuliozės ir kartono (faneros) fabrikas (20 a. 4 dešimtmetis)
Lenkijos okupuotame Vilniuje ir Vilniaus krašte 1939 veikė 192 pramonės įmonės (dirbo apie 6420 darbuotojų), jos per metus pagamino produkcijos už apie 57 mln. litų. Šiek tiek plėtojosi maisto pramonė – prieš Antrąjį pasaulinį karą veikė 37 fabrikai (didžiausi – konservų fabrikai Baltik ir Šampinjon, aliejaus fabrikas Kurlandska Olejarnia), juose dirbo apie 1150 darbuotojų. Lengvojoje pramonėje vyravo odos, kailių ir avalynės įmonės (iš viso 34, jose dirbo 915 darbuotojų). Lentpjūvės dirbo ne visu pajėgumu, nes trūko žaliavos. Metalo apdirbimo ir mašinų gamybos pramonė buvo išplėtota menkai, didžiausias fabrikas Elektrit gamino radijo aparatus (1939 įranga išmontuota ir išvežta į Minską).
bendrovės Maistas skerdyklos Kaune (20 a. 4 dešimtmetis)
1918–1940 Lietuvos pramonei buvo būdinga nuosavybės ir ūkinių formų įvairovė. Be privačių įmonių, buvo stiprus kooperatinis sektorius (Lietūkis, Linas, Parama, Sodyba), veikė mišrios (valstybinės kooperatinės ir valstybinės privačios) akcinės bendrovės (Maistas, Ringuva, Lietuvos cukrus, Elektra, Spindulys, Statyba, Lietuvos Baltijos Loidas). Lietūkio didžiausios įmonės – malūnai Panevėžyje ir Kalvarijoje, saldainių fabrikas Birutė Šiauliuose. Pieno perdirbimo sąjunga Pienocentras 1939 turėjo sūrinių, šaldytuvų, pieno produktų parduotuvių, užkandinių, vaisių sulčių fabriką, 182 perdirbimo bendroves, jų žinioje veikė 179 pieninės ir daugiau kaip 2000 pieno nugriebimo punktų, kurie per metus perdirbdavo 500 000 tonų pieno.
Iš mišrių akcinių bendrovių didžiausia – Maistas (1940 akcinis kapitalas – 11,2 mln. litų, 66,8 % priklausė valstybei) – išplėtė ir modernizavo Kauno mėsos fabriką, 1930 prisijungė bendrovę Lietuvos eksportas, 4 dešimtmetyje pastatė modernius fabrikus Panevėžyje, Tauragėje, Šiauliuose, bendrovė Lietuvos cukrus (47 % akcinio kapitalo priklausė valstybei) pastatė tris cukraus fabrikus. Privataus kapitalo iniciatyva plėtėsi tekstilės, popieriaus, poligrafijos, statybinių medžiagų pramonė.
Užsienio kapitalas vyravo elektros gamybos (90 %), popieriaus ir poligrafijos (82,1 %), chemijos (73,3 %), tekstilės (24,6 %) pramonėje. Daugiausia buvo investavusios Belgija (18,2 mln. litų, elektrinės Kaune ir Petrašiūnuose), Vokietija (10,7 mln. litų, brolių Tilmansų metalo apdirbimo fabrikas Kaune, kelios įmonės Klaipėdoje), Švedija (6,1 mln. litų, Petrašiūnų popieriaus fabrikas ir degtukų fabrikai, bendrovė Lietmedis Kaune), Jungtinės Amerikos Valstijos (bendrovė Drobė).
Lietuvos pramonė okupacijų metais (1940–1990)
SSRS okupavus Lietuvą buvo nacionalizuotos 902 įmonės (apie 90 % visų pramonės įmonių; jose dirbo apie 38 600 darbininkų): tos, kuriose dirbo daugiau kaip 20 darbininkų, ir mažesnės, kuriose buvo naudojami mechaniniai varikliai. 1940 10 įsteigta Valstybinė plano komisija. Pagal 1941 priimtą ūkio vystymo planą buvo užsimota atkurti 19 užkonservuotų įmonių (Liviela, Ragutis ir kitas), dėl įvairių priežasčių neveikiančius fabrikus, pertvarkyti daugelį įmonių ir pramonės šakų, durpių gavybą padidinti 3,3 karto, elektros energijos gamybą – 2 kartus, metalo dirbinių – 62 %, žemės ūkio mašinų – 2,5 karto, medvilninių audinių – keturis kartus, vilnonių audinių – 2 kartus, mėsos – 79 %. Pradėta statyti Turniškių hidroelektrinė, tvarkyti Minijos elektros mazgą, imtasi priemonių bedarbių skaičiui (buvo apie 300 000) mažinti. Pramonės darbuotojų skaičius 1940 07–1941 06 padidėjo nuo 43 000 iki 72 000.
Lietuvoje prasidėjus Antrojo pasaulinio karo veiksmams Lietuvos laikinoji vyriausybė denacionalizavo SSRS valdžios nacionalizuotas įmones (Valgis, Maistas, Sodyba, Statyba, Lietuvos Baltijos Loidas, Kooperacija, Spindulys, Varpas, Žaibas, Raidė, Drobė, Neris, Metalas ir kitas), ėmėsi ūkio atkūrimo darbų. Vokiečių okupacinė valdžia 1941 08 05 nutraukė Laikinosios vyriausybės veiklą. Pramonė buvo pajungta okupantų reikalams. Iš palankių asmenų sukurta valdymo institucija – vadinamoji savivalda, visas buvusių valstybinių įmonių ir organizacijų turtas paskelbtas vadinamuoju ypatinguoju ūkiniu turtu, jam valdyti įsteigtos specialiosios vokiškos bendrovės, iki 1943 reprivatizuotos 184 pramonės įmonės (dalis smulkesniųjų grąžintos savininkams). Didelės pramonės įmonės buvo laikomos karo grobiu, Vokietijos nuosavybe.
Aprūpinant Vokietijos kariuomenę mėsa ir jos produktais didžiausios reikšmės turėjo akcinė bendrovė Maistas (turėjo šešis mėsos fabrikus) – vien 3 fabrikai (Kauno, Šiaulių ir Panevėžio) 1942 pateikė 28 435,6 tonos, 1943 – 22 258,3 tonos mėsos, jos gaminių ir gyvų gyvulių. Mašinų gamybos ir metalo apdirbimo pramonė (apie 40 įmonių; Kauno bendrovės Metalas, Neris, Nemunas, Šiaulių Vinis, Linkaičių ginklų fabrikas, Žaslių žemės ūkio mašinų dirbtuvė ir kitos) Vokietijos kariniams poreikiams gamino ginklus, šaudmenis, vežimus, varžtus, spygliuotąją vielą, vinis ir kita. Dirbdamos sunkiomis sąlygomis, neremontuojamos pramonės įmonės sumenko, palaipsniui likvidavosi.
1944 artėjant Rytų frontui įmonės buvo plėšiamos ir naikinamos. Sugriauti svarbiausi tekstilės, metalo apdirbimo, odos ir avalynės, celiuliozės ir popieriaus, cukraus, mėsos, saldainių, trąšų fabrikai, sugriautas energetinis ūkis. Vilniuje susprogdinti, sunaikinti ar iš dalies suniokoti dujų, miško medžiagos, odų fabrikai, Kaune – metalo apdirbimo fabrikai Pergalė ir Metalas, vilnonių audinių fabrikas Drobė, stiklo, dažų ir popieriaus fabrikai. Apgriauti visi mėsos kombinatai (Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje, Tauragėje), cukraus fabrikai Pavenčiuose ir Marijampolėje.
Sugriautoms įmonėms atkurti reikalingos mašinos, įranga, žaliavos, medžiagos, techninė ir technologinė dokumentacija buvo atvežta iš SSRS. 1944–45 atstatyta ir pradėjo veikti apie 1800 pramonės įmonių Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Klaipėdoje ir kitur, pradėtos statyti naujos įmonės ir cechai (Elfos gamykla Vilniuje, Žalgirio gamyklos liejimo cechas Naujojoje Vilnioje, nauji vilnonių audinių fabriko Drobė ir metalo apdirbimo fabriko cechai Kaune, alebastro fabrikas Šiauliuose ir kiti). 1945 Lietuvos pramonės produkcija sudarė tik 40,2 % 1940 lygio.
Po Antrojo pasaulinio karo pradėta Lietuvos industrializacija turėjo ir politinių tikslų: sovietizuoti jos ūkį, integruoti jį į SSRS ekonomiką. Vietoj senųjų (maisto ir lengvosios) pramonės šakų prioritetinėmis pripažintos mašinų gamybos šakos (elektronikos, radiotechnikos, elektrotechnikos, prietaisų ir staklių gamybos pramonė), sparčiai plėtota chemijos (plastikų, mineralinių trąšų, dirbtinio pluošto, pašarinių mielių, mikroelementų ir kitų produktų gamyba), statybinių medžiagų pramonė. Tokie ūkiniai sprendimai nebuvo pagrįsti Lietuvos poreikiais ir ištekliais. Šios pramonės šakos reikalavo daug kuro ir energetinių išteklių, žaliavų, kurių Lietuva neturėjo, didino transporto išlaidas, didėjantis SSRS parengtų specialistų skaičius keitė Lietuvos gyventojų nacionalinę sudėtį. Vietinis kuras (durpės, malkos) negalėjo garantuoti statomų didelių įmonių veiklos. Jos priklausė nuo atvežtinių energetinių išteklių – akmens anglių, naftos ir jos produktų, dujų.
Sparčiausiai Lietuvos pramonė plėtojosi 1956–1970, kai jau buvo sukurta statybinių medžiagų pramonė ir sustiprėjo energetikos sektorius. Per šį laikotarpį pastatytos ir paleistos 62 didelės pramonės įmonės, atstatyta ir išplėsta daug elektrinių. Energetikos plėtra užtikrino kitų šakų (pirmiausia pramonės, žemės ūkio, transporto) plėtrą. 1957 įkūrus Lietuvoje Liaudies ūkio tarybą šakinis ūkio valdymas iš Maskvos pakeistas teritoriniu. Per LSSR ministrų tarybą pramonės plėtrai buvo skiriami kapitaliniai įdėjimai, Liaudies ūkio taryba lėšas skirstė pramonės šakoms ir įmonėms (pagal svarbą ir buvimo vietą). Pagal perspektyvinę regioninės plėtros programą šalis suskirstyta į 10 pramonės ugdymo regionų, numatytos naujos gamybos kryptys (skaičiavimo technikos ir prietaisų gamyba), pastatytos pramonės įmonės Alytuje, Kėdainiuose, Marijampolėje, Mažeikiuose, Pabradėje, Tauragėje, Telšiuose, Utenoje, t. p. buvo siekiama išspręsti mažesnių miestų gyventojų užimtumo problemą, proporcingai plėtoti Lietuvos pramonę.
1965 SSRS valdžia panaikino respublikų liaudies ūkio tarybas ir įteisino centralizuotą šakinį gamybos valdymą. Pramonės valdymas tapo griežtai centralizuotas. Ūkis suskirstytas į sąjunginio, sąjunginio respublikinio ir respublikinio pavaldumo ūkį. Sąjunginio pavaldumo šakomis (jos tiesiogiai priklausė SSRS ministerijoms ir buvo finansuojamos atsižvelgiant į SSRS interesus) tapo staklių ir įrankių, visų paskirčių mašinų, valdymo sistemų ir prietaisų gamyba, metalurgija, elektronika ir radioelektronika (šių šakų įmonės gamino daugiau kaip 50 % visos pramonės produkcijos). Kai kurios šio pavaldumo įmonės buvo įslaptintos (vadinamosios pašto dėžutės), informacija apie jų veiklą Lietuvai buvo beveik neprieinama. Sąjunginiam respublikiniam pavaldumui (būdingas dvigubas valdymas – iš SSRS ir LSSR ministerijų) priskirtos statybinių medžiagų, statybos, kuro, lengvosios ir maisto pramonės bei melioracijos ir vandens ūkio įmonės. Respublikiniam pavaldumui paliktos vietinės pramonės, buitinių paslaugų, kelių, komunalinio ūkio, švietimo, kultūros ir sveikatos apsaugos įmonės ir organizacijos.
Visi strateginiai pramonės objektai buvo statomi atsižvelgiant į SSRS interesus, vieta statyboms parenkama nepaisant Lietuvos gyventojų nuomonės. Pastatyta didelių, bet Lietuvos poreikių neatitinkančių įmonių (pvz., Kuro aparatūros, Vilmos, Ventos gamyklos Vilniuje), keliančių pavojų gyventojų sveikatai, aplinkai, pažeidžiančių ekologinę pusiausvyrą (Ignalinos atominė elektrinė, chemijos kombinatai Jonavoje ir Kėdainiuose).
8 dešimtmečio pabaigoje didžiausią reikšmę turėjo maisto (28,7 % visos pramonės bendrosios produkcijos), lengvoji (24,5 %), mašinų gamybos ir metalo apdirbimo (21,1 %), 9 dešimtmečio viduryje – lengvoji (24,2 %), mašinų gamybos ir metalo apdirbimo pramonė (23,2 %). 1989 veikė 604 pramonės įmonės, iš jų – 139 mašinų gamybos ir metalo apdirbimo, 122 maisto, 106 lengvosios pramonės.
Pagrindinės Lietuvos pramonės šakos sovietmečiu
Mašinų gamyba. 1945–1955 atstatytose įmonėse (Metalas, Pergalė, Neris, Pirmūnas, Priekalas, Atrama, Nemunas) pradėta gaminti medienos ir metalo apdirbimo stakles, plytų, durpių gavybos mašinas, tekstilės pramonės įrangą, elektrinius variklius ir skaitiklius, galvaninius elementus, dviračius. 1947 Vilniuje pradėjo veikti metalo pjovimo staklių gamykla Žalgiris, 1949 – Vilniaus statybos apdailos mašinų ir Lentvario santechnikos dirbinių gamyklos. 1956–1970 pastatyta daug didelių mašinų gamybos įmonių: elektrotechnikos gamykla Mažeikiuose, kabelių – Panevėžyje, staklių – Vilniuje, Kaune, Šiauliuose. Pastatytos įrankių, automobilių dalių, traktorių, žemės ūkio mašinų, elektronikos, lengvosios ir maisto pramonės mašinų gamybos įmonės.
Mašinų gamybos pramonės svarbiausiais pošakiais tapo radioelektronikos, staklių ir įrankių, prietaisų gamybos pramonė. Kai kurių rūšių produkcija (skaičiavimo mašinos, precizinės metalo pjovimo staklės, elektriniai mikrovarikliai) buvo geriausia SSRS. Gaminta ir daug vartojimo reikmenų (dviračiai paaugliams, dulkių siurbliai, buitiniai magnetofonai, šaldytuvai, televizoriai, sausieji galvaniniai elementai ir kita).
gamybinis susivienijimas Azotas (1975, dabar bendrovė Achema)
Chemijos pramonė. Chemijos pramonė pradėta kurti nutiesus dujotiekį iš Dašavos. 20 a. 7 dešimtmetyje pastatyta azoto junginių gamybos įmonė Azotas Jonavoje (gamino mineralines trąšas, karbamidines dervas, metilo spiritą, angliarūgštę ir kita), pradėjo veikti superfosfato fabrikas Kėdainiuose (gamino sieros rūgštį, fosforo trąšas, amofosą ir kita), dirbtinio pluošto gamykla Kaune, pradėti gaminti plastiko gaminiai (gamykla Vilniuje ir apie 30 nespecializuotų įmonių). 8 dešimtmetyje pastatytas putliųjų verpalų fabrikas Marijampolėje, dirbtinių odų gamykla Plungėje, chemijos gamykla Kėdainiuose (gamino pašarines mieles).
Mikrobiologijos pramonė (Vilniaus fermentinių preparatų gamykla) buvo orientuota į medicininei mikroanalizei ir imunofermentinei diagnostikai skirtų fermentų, sorbentų ir kofermentų gamybą. Veikė keletas farmacijos fabrikų (Vilniuje, Kaune), vaistažolių perdirbimo fabrikas (Švenčionyse). Buitinės chemijos produkcija gaminta Vilniuje, Alytuje, Kaune.
Miško pramonė. Veikė apie 60 didelių ir apie 1000 medieną kertančių ir ją perdirbančių mažesnių įmonių. 1955–85 dauguma sunaudotos medienos buvo atvežtinė. Fanerą gamino Klaipėdos, Ukmergės baldų kombinatai, Vilniaus faneros fabrikas, medienos plokštes – Kazlų Rūdos, Klaipėdos, Vilniaus medienos kombinatai, medienos plaušo plokštes – Vilniaus bandomoji pluošto dirbinių gamykla, gamybinis susivienijimas Grigiškės, Alytaus eksperimentinis namų statybos kombinatas, baldus – Jonavos, Šilutės, Ukmergės, Vilniaus baldų kombinatai, Kauno baldų ir Klaipėdos susivienijimų įmonės, popierių, kartoną ir celiuliozę – susivienijimas Grigiškės (priklausė Naujųjų Verkių popieriaus, Pabradės ir Naujosios Vilnios kartono fabrikai), Klaipėdos celiuliozės ir kartono gamykla, Petrašiūnų popieriaus fabrikas.
Statybinių medžiagų pramonė. Rišamąsias statybines medžiagas (cementą, kalkes) gamino Akmenės cemento gamykla, Gargždų statybinių medžiagų kombinatas, Vilniaus silikatinių dirbinių susivienijimas, šiferį – Daugėlių statybinių medžiagų susivienijimas, Akmenės cemento gamykla, ruberoidą ir izolą – Gargždų kombinatas, silikatines plytas – gamyklos Vilniuje, Gargžduose, Akmenėje, Matuizose, Kaune ir Kupiškyje, keramines plytas – 10 įmonių (didžiausios – Daugėliuose, Dysnoje, Palemone, Sargėnuose), sienų gelžbetonines plokštes, blokus – Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Vilniaus namų statybos kombinatai, gelžbetonines konstrukcijas – gamyklos Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Akmenėje, Kėdainiuose, Alytuje, Ukmergėje ir kitur, stiklą ir jo gaminius – fabrikai Panevėžyje, Kaune ir Vilniuje.
Lengvoji pramonė. Lengvojoje pramonėje (tekstilės, trikotažo, siuvimo, odos ir avalynės, kailių, galanterijos ir kitose šakose) dirbo apie 20 % visų pramonės darbuotojų, buvo gaminama daugiau kaip 20 % visos Lietuvos pramonės produkcijos. Didžiausios lengvosios pramonės įmonės veikė Vilniuje (drabužių, avalynės siuvimas, kailių dirbimas), Plungėje (dirbtinių odų gamyba, lininiai audiniai), Utenoje (trikotažas), Alytuje (medvilniniai audiniai, drabužių siuvimas), Kaune (šilkiniai, vilnoniai, medvilniniai audiniai, kailių dirbimas, avalynės siuvimas ir kita), Marijampolėje (putlieji verpalai), Telšiuose, Vilkaviškyje ir Raseiniuose (drabužių siuvimas), Lentvaryje (kilimai), Kudirkos Naumiestyje, Biržuose, Mažeikiuose (pirminis linų apdirbimas).
Maisto pramonė. Maisto pramonės įmonės veikė visoje Lietuvoje (9 dešimtmečio pabaigoje jų buvo apie 200). Svarbiausios buvo mėsos (kombinatai Alytuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Šiauliuose, Tauragėje, Utenoje, Vilniuje), pieno (pieno kombinatai Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Šiauliuose, Vilniuje, pieno miltelių gamykla Utenoje, pieno konservų kombinatas Marijampolėje) ir žuvų (centras – Klaipėda) pramonės šakos. Plėtota duonos, cukraus (Kėdainiuose, Kuršėnuose, Marijampolėje, Panevėžyje), konditerijos (Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Vilniuje), alaus (Biržuose, Kaune, Klaipėdoje, Mažeikiuose, Panevėžyje, Šiauliuose, Utenoje, Vilniuje), alkoholinių gėrimų (Alytuje, Kaune, Stakliškėse, Vilniuje), aliejaus (Vilniuje), vaisių ir daržovių konservų (Kaune, Tauragėje, Vilkaviškyje, Vilniuje) gamyba.
Kaišiadorių paukštyno broilerių cechai (20 a. 8 dešimtmetis)
-pramonė Lietuvoje
2011