Lietuvõs prãmonė po 1990
Bendrosios Lietuvos pramonės plėtros tendencijos
Atkūrusi nepriklausomybę Lietuva paveldėjo sovietinio centralizuoto ūkio valdymo mechanizmo diegtos industrializacijos nulemtą ekonomikos struktūrą (LSSR buvo sukurtas tolygiai pasiskirsčiusių pramonės įmonių tinklas, aktyviai prekiauta su SSRS), prarado didžiąją dalį produkcijos realizavimo rinkos, turėtus prekybinius ryšius, pramonę ištiko nuosmukis. Pereinamuoju (iš planinės į rinkos ekonomiką) laikotarpiu Lietuva daugelį pramonės šakų sugebėjo ne tik pritaikyti prie naujų sąlygų, bet ir paversti jas vienu esminių ekonominės plėtros bei užsienio prekybos veiksnių. Reikšmingą įtaką darė sparti pramonės įmonių privatizacija, pritrauktos tiesioginės užsienio investicijos ir stojimo į Europos Sąjungą perspektyva.
Pagal ekonominės veiklos rūšių klasifikaciją skiriamos trys pramonės kategorijos: gavybos, arba išgaunamoji, pramonė (kasyba ir karjerų eksploatavimas), apdirbamoji pramonė bei elektros, dujų ir vandens tiekimas. Nuo pat nepriklausomybės atkūrimo vyravo apdirbamosios pramonės šakos (jų indėlis ūkyje didžiausias pagal dirbančiųjų skaičių, sukuriamo BVP ir eksporto dalį). Šios pramonės svarba (kitaip nei daugelyje Europos Sąjungos šalių) vis didėjo. Gavybos pramonės reikšmė dėl skurdžių gamtinių išteklių išliko menka, šakų įvairovė ribota (yra tik naftos ir durpių gavyba, akmens, molio ir smėlio karjerų eksploatavimas). Elektros, dujų ir vandens tiekimo sektorius turėjo išskirtinę reikšmę dėl Ignalinos atominės elektrinės (iki jos uždarymo 2009) ir sukūrė pridėtinę vertę, didesnę už atitinkamą Vakarų Europos šalių rodiklį.
Pramonės produkcijos dalis ūkyje (kitaip nei senosiose Europos Sąjungos šalyse narėse) turėjo aiškią tendenciją didėti, jos parduotos produkcijos indeksas po pereinamojo laikotarpio nuosmukio rodė sparčią plėtrą (dėl 1992–1994 duomenų stokos naudojamas indekso įvertis). Pramonėje dirba apie 20 % visų dirbančiųjų, sukuriama daugiau kaip 25 % visos ūkio sukuriamos pridėtinės vertės, pritraukiama apie 40 % visų į ūkį nukreiptų tiesioginių užsienio investicijų.
Lietuvos pramonės produkcijos indekso kitimas 1992–2006 (palyginamosiomis kainomis, 2000 – baziniai metai)
Skiriami šie pramonės raidos etapai: 1990–1994 – technologinė stagnacija ir didelis pramonės nuosmukis, 1995–2000 – permainingo išorės ir politinio poveikio laikotarpis (jo metu vyko pirmosios derybos dėl integracijos į Europos Sąjungą, privatizuota dauguma pramonės įmonių, šalies ūkį paveikė Rusijos krizė), nuo 2001 – nuosekli pramonės plėtra (įgyvendinti esminiai šalies tikslai – įstota į Europos Sąjungą ir didėja šalies ūkio konkurencingumas).
Paveldėta pramonės struktūra 1990–1994 sunkiai galėjo veikti kaip savarankiškos šalies ūkio dalis. Labai sumažėjus ekonominiam bendradarbiavimui su SSRS rinka Lietuva neteko pagrindinių žaliavų tiekėjų ir pramonės produkcijos pirkėjų, patyrė vienų gaminių perprodukciją ir kitų deficitą. Atsivėrus Vakarų rinkai ir į Lietuvą ėmus masiškai importuoti įvairias prekes Lietuvos pramonė nepajėgė pateikti konkurencingos produkcijos. Reikėjo kardinalių pokyčių: likviduoti technologinį atsilikimą, panaikinti neefektyvias pramonės gamybos grandis, pertvarkyti kai kurias pramonės šakas (pvz., SSRS karinę pramonę pagal valstybinius užsakymus aptarnavusios aukšto technologinio lygio įmonės atsidūrė prie žlugimo ribos, kai neteko pagrindinio užsakovo ir nesugebėjo konkuruoti pasaulinėje rinkoje). Reikėjo skubiai ieškoti rinkos plačios paskirties produkcijai realizuoti, bet tą padaryti buvo sunku dėl Lietuvos įtemptos politinės padėties ir prastos ekonominės reputacijos, nes Vakarų valstybės įtariai vertino šalį – laisvosios rinkos naujokę.
Susiklosčius kritiškai šalies ūkio padėčiai vyriausybė privalėjo priimti esminius sprendimus dėl tolesnės ūkio struktūros ir pramonės šakų plėtros. Didelę įtaką pramonės plėtros strategijai turėjo šie veiksniai: ribota šalies gamtinių išteklių įvairovė lėmė žemesnį gavybos pramonės prioritetą; iš SSRS okupacijos laikotarpio paveldėta perspektyvi tam tikrų apdirbamosios pramonės šakų infrastruktūra ir patogus pramonės įmonių išdėstymas turėjo galimybių atitikti pereinamosios ekonomikos reikalavimus ir skatinti ekonominę plėtrą.
Didelę reikšmę šalies ūkiui turėjo pirmasis privatizavimo etapas (1991–1995), kai buvo privatizuota 81 % numatyto privatizuoti valstybinio turto. Šiame etape privatizavimas vyko už investicinius čekius, bet užsienio investuotojams buvo suteikta galimybė privatizuoti už pinigus. Lietuvoje veiklą pradėjo žinomos tarptautinės bendrovės (pvz., Philip Morris, Kraft General Foods International), kurios paskatino didžiausios pramonės šakos – maisto pramonės (maisto produktų, gėrimų ir tabako gaminių gamybos) – plėtrą. Perspektyvi buvo ir mažiausiai per pereinamąjį laikotarpį nukentėjusi chemijos pramonė, kuri dėl standartinės gaminių kokybės ir mažesnių ekologinių apribojimų galėjo konkuruoti su Vakarų šalių gamintojais, t. p. tradicijas ir aukštos kvalifikacijos darbuotojus išsaugojusi tekstilės pramonė, pigia vietine žaliava apsirūpinusios medienos ir medienos dirbinių pramonė, plaušienos ir popieriaus pramonė, baldų pramonė, dėl turimos technologinės ir techninės bazės tvirtas pozicijas užėmę elektros energijos ir naftos produktų gamybos sektoriai.
Kiekybiškai analizuojant pramonės šakinę struktūrą (1–2 lentelės) susidurta su statistinių duomenų palyginamumo problema (Lietuvos statistikos sistema t. p. buvo keičiama pagal Vakarų šalių statistikos standartus). Kintant ūkio struktūrai pakeista ir pramonės šakų klasifikacija, todėl tarp 1991 ir 1992 duomenų yra statistinis lūžis (dėl šios priežasties 1990–1991 ir vėlesni duomenys palyginami tik iš dalies). 1990 daugiausia produkcijos sukūrė beveik lygiavertės maisto, lengvoji pramonė ir mašinų gamyba bei metalo apdirbimas. Išryškėjus 1991 ekonominiam nuosmukiui pradėjo pirmauti maisto pramonė, gerokai padidėjo naftos perdirbimo pramonės dalis. 1994 Lietuvos rinkoje realizuota apie 54 % visos pramonės produkcijos (3 lentelė).
1
2
3
Didžiąją dalį produkcijos šalies viduje pardavė energetikos sektorius ir gavybos pramonės šakos (išskyrus durpių pramonę, kuri eksportavo net 83 % savo produkcijos). Apdirbamosios pramonės įmonės eksportavo apie 50 % pagamintos produkcijos. Daugiausia produkcijos (75–80 %) šalies vidaus rinkoje pardavė maisto produktų ir gėrimų, kitos nemetalo mineralinių produktų pramonės ir metalo dirbinių gamybos įmonės.
Didžiąją pramonės produkcijos eksporto dalį sudarė eksportas į Baltijos ir Nepriklausomų Valstybių Sandraugos šalis bei Sakartvelą (daugiausia eksportuota elektrinės ir optinės įrangos, mašinų ir įrangos, automobilių, priekabų ir puspriekabių pramonės produkcijos). Vakarų šalių rinkoje paklausiausia buvo chemijos pramonės, tekstilės, drabužių siuvimo, kailių išdirbimo ir dažymo, odos ir odos dirbinių gamybos įmonių produkcija. Mažėjo dirbančiųjų pramonėje skaičius: 1992 dirbo apie 434 500 (404 700 apdirbamojoje ir 29 800 gavybos pramonėje), 1993 – apie 394 900 (atitinkamai 364 100 ir 30 800), 1994 – apie 355 600 (atitinkamai 321 000 ir 34 600) darbuotojų.
Ekonominio nuosmukio metais buvo aktyviai vykdomos politinės ir ekonominės reformos, kuriama laisvajai rinkai palanki teisinė bazė, ieškoma naujų prekybos ir bendradarbiavimo ryšių su Vakarų šalimis. 1992 Vyriausybės nutarimu suvienyti regioniniai pramonės ir prekybos rūmai ir įkurta Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacija. 1995 Seimas priėmė Prekybos, pramonės ir amatų rūmų įstatymą. Pagrindinės šių institucijų funkcijos: skatinti verslo ir ūkio šakų plėtrą, ieškoti naujų pramonės veiklos krypčių, skatinti užsienio prekybą, remti smulkųjį ir vidutinį verslą ir kita.
1995 įsigaliojo Lietuvos ir Europos ekonominės bendrijos Laisvosios prekybos sutartis (pasirašyta 1994), Lietuva oficialiai pareiškė siekį tapti Europos Sąjungos nare. Lietuvai teisiškai susiejus savo ekonominę viziją su Europa Vakarų šalių įmonės susidomėjo pigios lietuviškos produkcijos importu, pradėjo ieškoti Lietuvoje perspektyvių verslo ir pramonės produkcijos nišų, naudoti nebrangią, bet kvalifikuotą tam tikrų sričių Lietuvos darbo jėgą.
1996–2001 buvo įgyvendinamas antrasis valstybinių įmonių privatizavimo etapas, jo metu siekta pritraukti užsienio investicijų į šalies ūkį, privatizuojamose įmonėse diegti pažangias technologijas, paversti jas pelningomis. Visos šios priemonės paspartino pramonės plėtrą, buvo užmegzti ilgalaikiai prekybiniai ryšiai su Europos Sąjungos šalimis.
1995–2000 pramonės produkcijos mastas kasmet didėjo po apie 15 %. Daugiausia pramonė pagamino 1998 (realizuota produkcijos už 22,2 mlrd. litų); tokį padidėjimą labiausiai lėmė apdirbamoji pramonė. Pagrindinė šios pramonės šaka išliko maisto produktų, gėrimų ir tabako pramonė, nors jos pagaminamos produkcijos dalis bendroje pramonės produkcijos struktūroje labai sumažėjo. Svarbias pozicijas t. p. išlaikė naftos perdirbimo produktų, aprangos ir tekstilės bei chemijos pramonė (4 lentelė).
Lietuvos, palyginti su Vakarų šalimis, ūkiui būdingas didelis imlumas energijai, dėl turimos galingos elektros energijos generavimo bazės elektros, dujų ir vandens tiekimo sektorius turi išskirtinę reikšmę šalies pramonėje. Nepaisant plėtros, pramonės dalis šalies ūkio pridėtinėje vertėje šiek tiek mažėjo (5 lentelė). Didžiąją pridėtinės vertės dalį sukūrė apdirbamoji pramonė. Lietuvai sugebėjus įveikti pradinius nepriklausomos ekonomikos kūrimo sunkumus, padidėjo užsienio investuotojų aktyvumas, bet daugiausia apdirbamosios pramonės sektoriuje dėl čia sukauptos technologinės patirties ir gamybinio kapitalo bazės (6 lentelė).
4
5
6
Iki 1996 apdirbamoji pramonė jau buvo pritraukusi 621 mln. litų tiesioginių užsienio investicijų, arba 44 % visų sukauptųjų pramonėje. Užsienio investuotojams patraukliausios buvo maisto ir gėrimų, aprangos ir tekstilės, medienos, popieriaus ir baldų bei transporto priemonių gamybos pramonės šakos. 1995–2000 apie 30 % šalies ūkio materialiųjų investicijų sudarė pramonės įmonių investicijos. Didėjančios tiesioginės užsienio ir materialiosios investicijos padidino pramonės efektyvumą ir darbo jėgos produktyvumą, bet pramonės darbuotojų mažėjo (labiausiai apdirbamojoje pramonėje). 1995 pramonės įmonėse dirbo 330 000 darbuotojų (28 % visų šalies ūkio dirbančiųjų), 1999 jų sumažėjo iki 279 900.
10 dešimtmečio pabaigoje sėkminga Lietuvos ūkio plėtra sulėtėjo dėl 1998 Azijos krizės ir žaliavų kainų sumažėjimo pasaulinėje rinkoje bei Rusijos finansinės, politinės ir valiutos krizės atgarsių. Labai sumažėjo Lietuvos eksportas į Rusiją, nes devalvavus rublį Lietuvos prekės Rytų rinkose tapo nekonkurencingos, vidaus rinką užplūdo eksportui skirta produkcija, padidėjo nedarbas. 1999 dėl perprodukcijos ir žaliavų trūkumo strigo pramonės įmonių veikla – gavybos ir apdirbamosios pramonės parduotos produkcijos mastas sumažėjo 12 %.
Jautriausiai reagavo naftos perdirbimo pramonė: sutrikus naftos tiekimui bendrovei Mažeikių nafta (nuo 2009 ORLEN Lietuva) šios pramonės produkcija sumažėjo 35 %, jos eksportas – 25 %. Prie Rusijos krizės sukeltos įtampos prisidėjo ir esminiai pokyčiai bendrovėje – 1999 pabaigoje 33 % jos akcijų įsigijo Jungtinių Amerikos Valstijų bendrovė Williams International. Rusijos krizės atgarsiai Lietuvos ekonomikoje parodė, kad pradėtų struktūrinių reformų įgyvendinimo tempas buvo nepakankamas, kai kurie ūkio sektoriai nesugebėjo lanksčiai reaguoti į išorės poveikį, bet kartu paskatino atsisakyti neefektyvių sričių ir iš Rytų rinkos į Vakarų bei gretimas šalis perorientuoti pagrindinius prekybos srautus.
Rusijos krizės padariniai lėmė prastesnius Lietuvos ūkio rezultatus, bet išorės šoką įveikusi šalies ekonomika sėkmingai tęsė konjunktūros plėtrą. Naftos perdirbimo pramonei buvo reikšmingi 2002 – prie bendrovės Mažeikių nafta valdymo prisijungė Rusijos naftos bendrovė JUKOS, ji vėliau išpirko iš bendrovės Williams International 26,85 % akcijų ir perėmusi jos teises bei įsipareigojimus pradėjo valdyti 53 % akcijų. 2003 devynių fizinių asmenų grupei buvo perleista 77 % valstybei priklausančių elektros tiekimo bendrovės Vakarų skirstomieji tinklai akcijų. Iki 2004 baigtas alkoholinių gėrimų pramonės privatizavimas (privatizuotos bendrovės Alita, Stumbras, Vilniaus degtinė). 2004 Rusijos dujų bendrovė Gazprom ir Vokietijos energetikos bendrovė E.ON įsigijo bendrovės Lietuvos dujos po 34 % akcijų. 2004 Lietuva tapo Europos Sąjungos nare.
2001–2006 pramonės sukurta pridėtinė vertė padidėjo 42,4 % (7 lentelė). Nuolat didėjo apdirbamosios pramonės ir energetikos sektoriaus sukuriamos pridėtinės vertės mastas, ilgainiui mažėjo tik turinčios mažiausią jos dalį gavybos pramonės sukuriama pridėtinė vertė. Sparčiausiai didėjo apdirbamosios pramonės parduotos produkcijos mastas, didžiausias jis buvo 2003 – 24,6 mlrd. litų. Prasčiau sekėsi gavybos pramonės įmonėms, jų parduotos produkcijos mastas nuolat mažėjo. 2001 Lietuvoje buvo išgautas rekordinis naftos kiekis – apie 470 000 tonų, bet senkant išžvalgytiems telkiniams rodikliai pradėjo blogėti – 2003 išgauta tik apie 388 000 tonų. Gavybos pramonės parduotos produkcijos rodiklius 2003 palaikė su statybomis susijusi sektoriaus šaka – akmens, smėlio ir molio kasyba (jos bendrovių parduota produkcija padidėjo apie 30 %).
7
2001–2006 pramonės produkcijos eksportas kasmet didėjo vidutiniškai 15 %. Didėjo darbo vietų skaičius, vidutinis darbo užmokestis ir darbo našumas. Pramonės plėtrą šiek tiek stabdė didėjanti Azijos įmonių gaminamos produkcijos konkurencija ir brangstanti darbo jėga, bet dėl palankių kai kurių šakų produkcijos eksporto sąlygų pramonės vidutinis metinis augimo tempas buvo didesnis nei viso ūkio (2003–2006 jis sudarė apie 9 %).
Materialiosios investicijos į pramonę padidėjo nuo 2,3 mlrd. litų (2001) iki 3,9 mlrd. litų (2006), jų struktūra parodyta 8 lentelėje. Per šį laikotarpį sumažėjo į maisto produktų ir gėrimų, aprangos ir tekstilės pramonę, padidėjo į naftos perdirbimo ir chemijos produktų gamybos bei elektros, dujų ir vandens tiekimo veiklą nukreiptų tiesioginių užsienio investicijų dalis (9 lentelė). Vienas esminių prioritetų buvo kelti šalies pramonės technologinį lygį, skatinti aukštųjų technologijų plėtrą, bet tik nedidelė dalis Lietuvos pramonės įmonių (daugiausia elektrinės ir optinės technikos gamybos) priskiriama aukštųjų technologijų sričiai, pvz., 2004 aukštosioms technologijoms teko 5,7 %, vidutiniškai aukštoms – 14,1 %, vidutiniškai žemoms – 25,4 %, žemosioms – 54,8 % apdirbamosios pramonės sukurtos pridėtinės vertės. Lietuvos pramonės parduota produkcija ir eksportas 2006 parodyta 10 lentelėje.* Lietuvos statistikos departamento duomenys
8
9
10
Maisto ir gėrimų pramonė
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę šiai pramonei tenka didžiausia apdirbamosios pramonės sukuriamos pridėtinės vertės dalis, bet nuo 20 a. 10 dešimtmečio vidurio ji nuolat mažėjo: 1995 sudarė 30 %, 2000 – 24,6 %, 2006 – 17,5 %. Maisto pramonėje 2006 dirbo 45 700 darbuotojų. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą teko perorientuoti žaliavų rinkas ir derinti produkcijos kainas su Vakarų šalių kainomis. Apie 70 % maisto ir gėrimų pramonės produkcijos realizuojama Lietuvos vidaus rinkoje, bet eksporto dalis 21 a. pradžioje didėjo, jį skatino ir už maisto produktų eksportą į trečiąsias šalis mokamos Europos Sąjungos subsidijos.
Maisto ir gėrimų pramonės pagrindinės šakos: pieno, mėsos, žuvų ir jūros gėrybių produktų, duonos, konditerijos, grūdų perdirbimo, cukraus, konservų, nealkoholinių ir alkoholinių gėrimų, tabako pramonė.
Pieno pramonės įmonės eksportuoja iki 60 % produkcijos. Apie 95 % Lietuvos pieno pramonės produkcijos (pieno, sūrių, grietinėlės, grietinės, sviesto, kefyro, jogurtų, varškės, ledų, laktozės ir kita) pagamina penkios didžiausios bendrovės – Pieno žvaigždės (centrinė būstinė Vilniuje, gamyklos Kaune, Mažeikiuose, Panevėžyje, Pasvalyje), Rokiškio sūris, Žemaitijos pienas (Telšiai), Marijampolės pieno konservai ir Vilkyškių pieninė (Vilkyškiai).
2005 žuvų perdirbimo įmonės dėl padidėjusio produkcijos eksporto pirmą kartą nuo 1990 pagal apyvartą aplenkė pieno perdirbimo įmones, bet mėsos perdirbimo sektorius nėra efektyvus – 2007 veikė daugiau kaip 200 mėsos perdirbimo įmonių ir skerdyklų (didžiausios – Biovela, Krekenavos agrofirma, Krekenavos mėsa, Agrovet, Nematekas, Samsonas, Klaipėdos mėsinė, Agaras, Natanga).
Apie 20 % maisto ir gėrimų pramonės produkcijos sudarė duonos, konditerijos ir cukraus gamybos įmonių (didžiausios – Mondelez Lietuva Production (buvusi Kraft Foods Lietuva), Vilniaus duona, Fazer Lietuva, Mantinga, Nordic Sugar Kėdainiai, Vilniaus pergalė, Naujoji Rūta, Rūta) produkcija, bet cukraus gamyba turėjo mažėti dėl Europos Sąjungos diktuojamos cukraus kainų mažinimo politikos.
Grūdų perdirbimo įmonės gamina miltus, kombinuotuosius pašarus, kruopas, krakmolą, didžiausios – Kauno grūdai, Roquette Amilina (Panevėžys), Malsena plius (Vievis), Litagra (Vilnius), Kretingos grūdai, Kėdainių grūdai.
Pagrindiniai žuvų ir jūros gėrybių produktų gamintojai – bendrovės Vičiūnų grupė (būstinė Kaune, gamyba Plungėje ir užsienyje), Norvelita (Gabšiai), žuvų konservų – Baltijos delikatesai (Palanga), daržovių, vaisių, grybų, uogų konservų – Kėdainių konservų fabrikas (Šingaliai, Kėdainių rj. savivaldybė), maisto padažų, pagardų ir užgardų – Daumantai LT (Kėdainiai), Orkla Foods Lietuva (Kaunas), mineralinio vandens ir gaiviųjų gėrimų – Coca-Cola HBC Lietuva (būstinė Vilniuje, gamykla Alytuje), Druskininkų Rasa, Birštono mineraliniai vandenys ir Ko, negazuoto geriamojo šaltinio vandens – Gelsva (Vilnius), alaus – Švyturys–Utenos alus (Klaipėda, Utena), Kalnapilio–Tauro grupė (Panevėžys, Vilnius), Volfas Engelman (Kaunas), Gubernija (Šiauliai), Rinkuškiai (Biržai), stipriųjų alkoholinių gėrimų ir vyno – MV GROUP Production (Kaunas), Vilniaus degtinė, Alita (Alytus), Anykščių vynas, Lietuviškas midus (Stakliškės), ITALIANA LT (Kaunas), tabako gaminių – Philip Morris Lietuva (Klaipėda), naminių gyvūnų ėdalo – Mars Lietuva (Gargždai).
Aprangos ir tekstilės pramonė
Lengvoji pramonė yra viena seniausių tradicinių Lietuvos pramonės šakų, bet jos svarba bendrosios pramonės produkcijos ir užimtumo struktūroje laikui bėgant mažėja. Darbo našumas ir darbuotojų gaunamas darbo užmokestis lengvojoje pramonėje gerokai mažesnis už Lietuvos pramonės vidurkį. Lengvosios pramonės įmonės vienos pirmųjų įsitvirtino Europos rinkoje. Jų sukuriama pridėtinė vertė (palyginamosiomis kainomis) sparčiai didėjo iki 2001, vėliau pradėjo mažėti, nes dėl Azijos įmonių konkurencijos Lietuvos gamintojai buvo priversti pamažu trauktis iš užsienio rinkos. Vyko sektoriaus restruktūrizacija – dalis įmonių neatlaikė konkurencijos (pvz., bendrovės Trinyčiai, Alytaus tekstilė, Drobė), kitos modernizavo gamybą ir plėtėsi.
Bendrovė Utenos trikotažas siuva apatinį trikotažą, apatinius marškinėlius, įvairių rūšių viršutinius drabužius, pižamas, kepures vaikams, Lelija (Vilnius) – klasikinius, proginius, šiltus ir sezoninius viršutinius drabužius, Audimas (Kaunas), Šatrija (Raseiniai) – sporto, aktyvaus laisvalaikio ir darbo drabužius, Rožė (Vilnius), Kauno Baltija – viršutinius drabužius moterims, Vilniaus kailiai – drabužius, kepures, pirštines iš kailių, avikailio ir odos.
Kojines ir pėdkelnes gamina įmonės Skinija (Kaunas), Sparta (Vilnius), baldų ir dekoratyvinius audinius – Audėjas (Vilnius), lininius audinius, drabužius, patalynę, vonios, stalo, virtuvės reikmenis iš linų – Linas (Panevėžys), Siūlas (Biržai), vilnonius pledus, apklotus, šalikus ir patalynę – Liteksas (Kaunas), baldų apmušalus, užvalkalus, čiužinius – Neaustinių medžiagų fabrikas (Šiauliai), megztas žiemines pirštines – Telteksa (Telšiai), odinę avalynę – Lituanica (Kaunas) ir kitos mažesnės įmonės. Tekstilės įmonės t. p. gamina verpalus: akrilinius, medvilninius, vilnonius ir kitus – Vernitas (Marijampolė), vilnonius, pusvilnonius – Lietvilna, lininius – Lietlinen (abi Kaune).
Naftos produktų gamyba
Naftos produktų gamyba – labiausiai koncentruota (beveik visa ji sutelkta bendrovėje ORLEN Lietuva, iki 2009 Mažeikių nafta) ir našiausia (21 a. pradžioje jos produktyvumas buvo apie aštuonis kartus didesnis už apdirbamosios pramonės vidurkį) Lietuvos pramonės šaka. Naftos produktų gamybos dalis visoje pramonės gamyboje padidėjo nuo 5,4 % (1995) iki 13,0 % (2006), 2001–2006 parduota produkcija sudarė apie 30 % visos pramonės produkcijos. Dėl išskirtinės reikšmės šalies ekonomikai bendrovės ORLEN Lietuva veiklos ir valdymo sprendimams skiriama ypač daug dėmesio.
Bendrovė įkurta 1995 pertvarkius valstybinę naftos perdirbimo įmonę Nafta (90 % akcijų priklausė valstybei). 1998 prie jos prijungtos bendrovės Būtingės nafta ir Naftotiekis. 1999 bendrovės Mažeikių nafta valdymą perėmė Jungtinių Amerikos Valstijų bendrovė Williams International, 2002 – Rusijos bendrovė JUKOS, 2006 – Lenkijos koncernas PKN Orlen. 2006 vasarą bendrovei Mažeikių nafta nutrauktas žaliavos tiekimas iš Rusijos naftotiekiu Draugystė (oficialioji versija – naftotiekio remontas). Bendrovė gamina benziną, dyzelinį ir reaktyvinį kurą, suskystintąsias dujas, alyvą, bitumą, naftos koksą, mazutą, dalį produkcijos eksportuoja į Nyderlandus, Latviją, Estiją, Singapūrą, Lenkiją, Islandiją, Ispaniją, Ukrainą, Jungtines Amerikos Valstijas ir kitas šalis.
Chemijos pramonė
metilo esterio gamykla Klaipėdoje (2007)
Chemijos pramonė geriausiai atlaikė pereinamojo iš planinės į rinkos ekonomiką laikotarpio išbandymus, jau pirmaisiais metais po nepriklausomybės atkūrimo dėl standartinės produkcijos kokybės ir mažesnių ekologinių apribojimų buvo pajėgi konkuruoti su Vakarų šalių įmonėmis. Dėl palankių pasaulinės trąšų rinkos tendencijų itin sėkminga chemijos pramonei buvo 21 a. pradžia. Chemijos pramonei būdingos didelės materialiosios investicijos.
Didžioji dalis šakos apyvartos ir eksporto tenka trąšų gamybos bendrovių Achema ir Lifosa produkcijai, šiek tiek – vaistams (jų dalis šakos produkcijoje 1997 sudarė 13 %, 2006 – 5 %, didžiausios bendrovės – Santonika, Sicor Biotech) ir kitoms prekėms. Kitos didžiausios chemijos pramonės įmonės – Kauno Dirbtinis pluoštas (gamina acetatinius siūlus) ir Higėja (dažus, lakus, klijus, skalbiklius ir plaukų priežiūros priemones), Panevėžio Naujoji Ringuva (skalbiklius ir kūno priežiūros produktus), Alytaus chemija (avalynės priežiūros gaminius, grindų vašką, rankų kremą, lakus, dažus, klijus, kanifoliją, autokosmetiką, skiediklius, tirpiklius).
Medienos, popieriaus ir baldų gamyba
Šios šakos įmonių sukuriama pridėtinės vertės dalis visos pramonės pridėtinėje vertėje nuolat didėjo (1995 sudarė 10 %, 2006 – 17 %). Pastatytos kelios naujos modernios įmonės, padidėjo produkcijos paklausa, ypač baldų, medžio drožlių ir plaušų plokščių, medinių langų ir durų. Didžiąją dalį sektoriaus gamybos vykdo mažos ir vidutinės įmonės, esančios periferiniuose šalies rajonuose, dėl to efektyviau naudojami darbo jėgos ištekliai ir mažėja Lietuvos regionų ekonominės plėtros netolygumai. Padėtį sektoriuje sunkina konkurencingos Kinijos produkcijos ekspansija, žaliavų trūkumas, gamybos veiksnių kainų didėjimas ir kvalifikuotos darbo jėgos stoka.
Didžiausios medienos ir baldų pramonės įmonės – Klaipėdos baldai, Klaipėdos mediena, Boen Lietuva, Vilniaus baldai, Šilutės baldai, Swedspan Girių Bizonas, Stora Enso Lietuva, Narbutas Furniture Company, plaušienos ir popieriaus pramonės – Grigeo, Grigeo Klaipėda.
Guminių ir plastikinių gaminių gamyba
polietileno tereftalato (PET) granulių gamykla Klaipėdoje
Šio sektoriaus sukurta pridėtinė vertė 1995–2006 padidėjo ypač sparčiai, net 15 kartų. Didžioji dalis pagamintos produkcijos realizuojama vidaus rinkoje. Sektoriaus įmonės patrauklios užsienio investuotojams (didžiausias tiesioginių užsienio investicijų srautas buvo 2004 – 345 mln. litų), 21 a. pradžioje Klaipėdos laisvojoje ekonominėje zonoje pastatytos dvi didelės PET (polietileno tereftalato) žaliavos gamyklos Neo Group ir Orion Global Pet. Kitos didžiausios plastikų gamybos įmonės – Plasta, Wavin Baltic, Putokšnis.
Kitų nemetalo mineralinių produktų gamyba
Petrašiūnų dolomito telkinys
Ši pramonės šaka, apimanti statybinių medžiagų (cemento, gipso, plytų ir kitų), stiklo ir keramikos gamybą, labiau orientuota į vidaus rinką ir tiesiogiai priklauso nuo statybų masto šalyje. Įmonės, gaminančios nemetalo mineralinius produktus, naudoja daug Lietuvos vietinių žaliavų: molio, žvyro, smėlio, klinčių, dolomito, opokos. Sektoriaus sukuriamos pridėtinės vertės dalis visos pramonės pridėtinėje vertėje mažėjo 1995–2002 (nuo apie 6,0 % iki 3,6 %), po to pradėjo didėti ir 2006 vėl pasiekė 6,0 % lygį. Materialiųjų investicijų mastas 21 a. pradžioje kasmet didėjo vidutiniškai po 20 %. Daugėjant statybų Lietuvoje, eksportuojamos produkcijos dalis mažėjo (2000 sudarė 29 %, 2006 – 16 %). Didžiausios įmonės – Akmenės cementas, Paroc, Mida LT, Markučiai, Panevėžio stiklas, Kauno stiklas (buvęs Aleksotas).
Metalų ir metalo gaminių gamyba
gelžbetonio atramų gamykla Petrašiūnuose
Šis sektorius pradėjo atsigauti tik Lietuvos ūkiui visiškai įveikus Rusijos krizės padarinius. Plėtrą stabdo kvalifikuotų specialistų trūkumas ir menki gamybiniai pajėgumai, nedidelės tiesioginės užsienio ir materialiosios investicijos. 21 a. padidėjo produkcijos eksportas (2000 – 38 %, 2006 – 44 %, 2012 – 59,8 %, 2019 – 67,9 % visos produkcijos). Svarbiausia produkcija – metalo konstrukcijos, skirtos statybai ir inžinerijai, ketaus liejiniai, plieninė viela, metalo tinklai, vinys, nerūdijančiojo plieno gaminiai, tvirtinimo elementai, plieninės stogų ir sienų dangos, kalvystės dirbiniai, langai ir durys iš geležies ir aliuminio, spynos, kanistrai, kastuvai.
Mašinų ir įrangos gamyba
Šio sektoriaus dalis BVP yra pati mažiausia (21 a. pradžioje – 1 %). Jo plėtra buvo nestabili: 1996–2000 vyravo smukimo tendencija, 2001–2002 pasireiškė spartus augimas, 2003 plėtra sulėtėjo, vėliau vėl paspartėjo. 21 a. pradžioje šakos sukauptos tiesioginės užsienio investicijos padidėjo apie tris kartus, bet 2006 tebesiekė apie 1,5 % visų apdirbamosios pramonės pritrauktų tiesioginių užsienio investicijų. Svarbiausios sektoriaus bendrovės: Snaigė (šaldytuvų gamyba), Salda (vėdinimo ir šildymo įrangos gamyba), Panevėžio Aurida (kompresorių gamyba), Vingriai (metalo apdirbimo staklių gamyba).
Elektrinės ir optinės įrangos gamyba
Beveik visos Lietuvos aukštųjų technologijų pramonės įmonės gamina elektrinę ir optinę įrangą. 1996–2004 sektorius sparčiai plėtojosi (per šį laikotarpį jo sukurta pridėtinė vertė palyginamosiomis kainomis padidėjo keturis kartus). 2005 pablogėjo situacija elektronikos pramonėje, dalis jos gaminių nepajėgė konkuruoti su pigesne Azijos įmonių produkcija, vienai didžiausių Europoje televizorių ekranų gamybos bendrovei Ekranas (Panevėžys) buvo iškelta bankroto byla.
Šalies didžiosios elektronikos bendrovės gana glaudžiai susijusios (bendrovė Ekranas buvo didžiausia bendrovės Vilniaus vingis gaminių pirkėja), todėl sumažėjo ne tik sektoriaus eksportas, bet ir pardavimo vidaus rinkoje mastas, iki tol sparčiai didėjusios materialiosios investicijos ir tiesioginių užsienio investicijų srautas. Sektoriaus įmonėms nepavyksta pritraukti didžiųjų pasaulio elektronikos bendrovių dėmesio, Japonijos koncernas Yazaki pradėjo mažinti darbuotojų skaičių savo valdomoje laidų gamybos bendrovėje Yazaki Wiring Technologies Lietuva (Klaipėda; 1994–2001 Baltijos automobilių technika, iki 2004 SY Wiring Technologies) ir perkelti gamybą į kitas šalis.
Transporto priemonių gamyba
Lietuvos transporto priemonių gamybos sektorius apima laivų statybą ir remontą, dviračių, geležinkelių riedmenų, automobilių kėbulų ir priekabų gamybą, orlaivių gamybą ir remontą. Automobilių surinkimo yra tik užuomazgos. Po Rusijos krizės sektoriui, kuris orientuotas į išorės rinką, buvo būdinga sparti plėtra. Sektoriaus dalis BVP nedidelė – 21 a. pradžioje vos 1 %. 2006 sukurta pridėtinė vertė sudarė 4,2 % visos apdirbamosios pramonės pridėtinės vertės, parduota produkcija – 2,8 % apdirbamosios pramonės parduotos produkcijos.
Sektoriaus produkcija yra paklausi, bet plėtrą riboja darbuotojų trūkumas. Laivų statybos ir remonto įmonių produkcija sudaro 40 %, dviračių gamybos – apie 20 %, geležinkelių riedmenų gamybos – 15 %, automobilių kėbulų ir priekabų – daugiau kaip 13 %. Sektoriaus įmonėmis domėjosi investuotojai, labiausiai 2001–04, vėliau susidomėjimas pradėjo mažėti. Dviračius gamina Šiaulių bendrovė Baltik vairas, orlaivius – bendrovė Sportinė aviacija ir Ko (Pociūnai, Prienų rajonas), lengvųjų automobilių priekabas – bendrovė Taurata (Rainiai). Laivų statybos didžiausios bendrovės – Vakarų laivų gamykla, Vakarų Baltijos laivų statykla, Laivitė (visos Klaipėdoje).
Elektros, dujų ir vandens tiekimas
Tarp Europos Sąjungos valstybių Lietuva išsiskiria dideliu ūkio imlumu energijai, todėl šio sektoriaus pridėtinės vertės dalis ūkyje gerokai didesnė nei senosiose Europos Sąjungos šalyse narėse, nors nuo 20 a. 10 dešimtmečio vidurio ji nuolat mažėjo (1995 sudarė 20 %, 2006 – 15 %). Sektorius orientuotas į vidaus rinką (21 a. pradžioje eksportas kasmet sudarė apie 5 %). Sektoriaus įmonės palankiai vertinamos užsienio investuotojų – vien 2001–2006 čia pritraukta apie 18 % visų į Lietuvą nukreiptų tiesioginių užsienio investicijų. 21 a. pradžioje sektoriaus dirbančiųjų skaičius mažėjo, bet produktyvumas didėjo.
Vyrauja dvi priešingos tendencijos – ūkio plėtra didina energijos poreikį, bet energijos brangimas ir efektyvesnis jos vartojimas skatina ūkio subjektus mažinti energijos vartojimą. Lietuvos elektros energetikos sistema nėra integruota į Europos Sąjungos elektros tinklus, tebėra buvusios SSRS energetikos sistemos dalis. Energetinę priklausomybę nuo Rusijos šiek tiek sumažins Baltijos valstybių energetikos bendrovių bendrai tiesiama elektros jungtis Baltijos jūros dugnu į Suomiją ir planuojama jungtis į Švediją bei planuojama statyti nauja branduolinė elektrinė.
442
1009
Lietuvos pramonė iki Pirmojo pasaulinio karo
Lietuvos pramonė 20 amžiuje (iki 1990 metų)
-pramonė Lietuvoje