Lietuvos profesinės sąjungos

Lietuvõs profèsinės sjungos, Lietuvõs profsjungos

Lietuvoje veikia 3 nacionaliniai profesinių sąjungų centrai (2018): Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija (pirmininkė I. Ruginienė, įkurta 2002, vienija apie 50 000 narių, 2018), Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas“ (pirmininkė K. Krupavičienė, įkurta 1989, vienija apie 13 000 narių, 2018), Lietuvos darbo federacija (pirmininkė J. Soms, įkurta 1919, atkurta 1991 12 28, vienija apie 13 000 narių, 2018). Šios organizacijos bendradarbiauja tarpusavyje, yra Trišalės tarybos (įkurta 1995 Lietuvos Respublikos Vyriausybės, profesinių sąjungų atstovų ir darbdavių organizacijų iniciatyva siekiant spręsti svarbiausias socialines ir ekonomines valstybės problemas) narės, nuo 2004 priklauso Europos profesinių sąjungų konfederacijai. Lietuvos profesinės sąjungos bendradarbiauja su Estijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Latvijos, Lenkijos, Rusijos, Sakartvelo, Skandinavijos šalių, Ukrainos ir kitų šalių profesinėmis sąjungomis. Regioninei veiklai koordinuoti įkurta Baltijos šalių profesinių sąjungų taryba. Didžiausia Lietuvos šakinė profesinė sąjunga – Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga. Vyko keli profesinių sąjungų organizuoti streikai – neilgalaikiai įspėjamieji visuomeninio transporto darbuotojų, mokytojų ir medikų, t. p. bado akcija Kauno gamykloje Koordinatė. Profesinės sąjungos leidžia laikraštį Solidarumas (nuo 2006), šakinius, regioninius leidinius, veikia profesinių sąjungų interneto svetainės.

Lietuvos profesinių sąjungų kūrimasis iki 1918

Lietuvos profesinių sąjungų pirmtakės – 19 a. pabaigoje nelegaliai įkurtos kovos kasos. Jų pagrindu pradėjo kurtis darbininkų profesinės sąjungos. Pirmoji profesinė sąjunga įsteigta 1891 Vilniuje. Iki 20 a. pradžios Vilniuje įsikūrusioms profesinėms sajungoms ir kovos kasoms priklausė apie 1400 darbininkų. 1902 Vilniuje veikė odos, siuvėjų, stalių, vėliau buvo įkurtos kepyklų, malūnų, plytinių, šerininkų, lentpjūvių, puodžių ir kitų pramonės bei amatų darbininkų profesinės sąjungos. 1905–07 tokios sąjungos kūrėsi jau visoje Lietuvoje. Vilniuje susikūrė apie 15 profesinių sąjungų, joms priklausė daugiau kaip 38 % pramonės darbininkų. 1906 03 Rusijos valdžia profesines sąjungas legalizavo. 1906 Vilniaus, Kauno ir Suvalkų gubernijose buvo įregistruotos 23 profesinės sąjungos, iš jų žinomiausios krikščioniškos – juozapiečiai, zitietės, Lietuvos socialdemokratų partijos įkurtos Dvarų ir sodžių darbininkų, Laukų darbininkų sąjungos. 1905 streikais Vilniaus darbininkai išsikovojo 8 val. darbo dieną, didesnius atlyginimus, kolektyvinių sutarčių pripažinimą (jiems buvo pripažinta teisė prižiūrėti vidinę tvarką darbovietėse). 1908–09 vyko Vilniaus odininkų streikas, nukreiptas prieš darbdavių ketinimus pailginti darbo dieną nuo 8 iki 10 val., sumažinti darbo užmokestį 30 %, panaikinti profesinių sąjungų teisę kontroliuoti darbininkų priėmimą ir atleidimą iš darbo. Odininkus savišalpos kasų lėšomis rėmė visos Vilniaus profesinės sąjungos. Streikas truko penkis mėnesius. Nors jam pasibaigus darbo diena buvo pailginta, atlyginimas sumažėjo 20 %, bet profesinių sąjungų teisės liko nesuvaržytos, jos ir toliau kontroliavo darbininkų įdarbinimą ir atleidimą, išsaugojo jų darbo vietas. 1912 Rusijoje buvo priimtas darbininkų socialinio draudimo įstatymas (tam įtakos turėjo ir Vilniaus darbininkų peticija Valstybės dūmos socialdemokratų frakcijai, pasirašyta 296 asmenų). 1912 Vilniuje profesinės sąjungos vienijo apie 700 narių. 1913 susikūrė pramonės ir prekybos profesinė sąjunga (400 narių), 1914 – metalo pramonėje dirbančių darbininkų profesinė sąjunga (250 narių).

Per Pirmąjį pasaulinį karą (1914–18) Lietuvą okupavus Vokietijos kariuomenei dauguma profesinių sąjungų buvo uždaryta, įregistruotos tik kai kurios vilniškės. Buvo sudarytas Vilniaus profesinių sąjungų centro biuras (pirmininkas P. Eidukevičius); veikė pusiau legaliai. 1918 jam priklausė 10 profesinių sąjungų (apie 5000 narių). 1918 pabaigoje, susikūrus marionetinei Lietuvos Sovietų Respublikai (gyvavo iki 1919 02 pabaigos), Lietuvos komunistų partija organizavo kairiąsias profesines sąjungas. 1919 01 Vilniuje buvo sudarytas jų laikinasis centro biuras.

Nepriklausomos Lietuvos (1918–1940) profesinės sąjungos

Lietuvai apgynus nepriklausomybę lietuviai darbininkai ėmė aktyviau jungtis į profesines sąjungas. Steigiant jas aktyviai veikė Lietuvos socialdemokratų partijos ir Lietuvos krikščionių demokratų partijos vadovaujama Lietuvos darbo federacija. 1919 pabaigoje Lietuvoje veikė 77 darbininkų ir tarnautojų profesinės sąjungos (apie 20 000 narių), 1920 viduryje – 136 (45 000). 1919 įkurta darbo inspekcija, Lietuvos profesinių sąjungų centro biuras (1926–27 jo pirmininkas buvo J. Paplauskas), pramonės įmonėse įvesta 8 val. darbo diena, įsteigta darbo birža, ligonių kasos, priimti darbo samdos sutarties įstatymai. 1920 pabaigoje profesinės sąjungos veikė 19 apskričių, joms priklausė 17 % samdomų darbininkų. Jas kuravo Darbo ir socialinės apsaugos ministerija (įkurta 1919). 1919 pabaigoje buvo sudaryti Kauno, t. p. Suvalkijos darbininkų profesinių sąjungų centro biurai. 1920 06 Kaune vykusio Lietuvos profesinių sąjungų pirmojo suvažiavimo (jis atstovavo 40 000 organizuotų narių) metu Lietuvos profesinių sąjungų kontrolę perėmė nelegaliai veikianti antivalstybinė Lietuvos komunistų partija, todėl 1921 01 Lietuvos vyriausybė uždarė Lietuvos profesinių sąjungų centro biurą ir Lietuvos komunistų partijos kontroliuojamas profesines sąjungas. Vietoj jų Lietuvos socialdemokratų partija ėmė steigti naujas. Nuo 1921 socialdemokratų įtaka joms ėmė silpnėti, nemažai darbininkų perėjo į Lietuvos vyriausybės remiamą Lietuvos darbo federaciją. Be krikščionių demokratų vadovaujamos Lietuvos darbo federacijos, socialdemokratinių (prie jų dažniausiai priskiriamos ir tarnautojų profesinės sąjungos), t. p. Lietuvos komunistų partijos kontroliuojamų profesinių sąjungų, Lietuvoje nuo 1922 veikė ir nacionalinės. Tai – lenkų Vienybė (1922–28), Bendroji lenkų darbo žmonių profesinė sąjunga (1926–37), Klaipėdoje bei Klaipėdos krašte vokiečių Bendroji, Transporto, Žemės ūkio, Komunalinio ūkio, Statybos darbininkų profesinės sąjungos (visos 1923, joms vadovavo Visuotinis vokiečių profesinių sąjungų susivienijimas, centrinę būstinę turintis Vokietijoje). Lenkijos valdomo Vilniaus krašto profesinės sąjungos buvo tos valstybės profesinių sąjungų dalis. Veikė darbdavių organizacijos – Katalikų verslininkų draugija, Žydų darbdavių sąjunga ir kitos. Nuo 1921 Lietuva priklausė Tarptautinei darbo organizacijai, į jos sesijas buvo siunčiamos delegacijos (jų sudėtį kontroliavo Lietuvos Respublikos vyriausybė). 1919–21 veikė 2 pagrindiniai profesinių sąjungų susivienijimai, jiems vadovavo socialdemokratų krypties Darbininkų ir tarnautojų centro biuras bei krikščionių demokratų – Lietuvos darbo federacija. Profesinių sąjungų veikloje aktyviai dalyvavo socialdemokratai S. Kairys, V. Požela, J. Pakalka, K. Venclauskis, A. Purėnas, J. Sondeckis, K. Bielinis, J. Paknys (jis M. Sleževičiaus vyriausybėje 1919 04–10 vadovavo Darbo ir socialinės apsaugos ministerijai), Lietuvos darbo federacijos veikėjai – P. V. Raulinaitis, P. Radzevičius, K. Ambrozaitis, P. Dovydaitis. 1923 profesinės sąjungos buvo pertvarkytos į šakines organizacijas. 1926 07 Lietuvos profesinių sąjungų centro biuras vienijo 18 šakinių organizacijų (1 lentelė).

1

1922 ir 1926 į Seimą išrinkti į Lietuvos socialdemokratų partijos sąrašus įtraukti profesinių sąjungų atstovai P. Mikulskas, V. Galinis, J. Kedys, J. Markelis, V. Sakalauskas, į Lietuvos darbo federacijos sąrašus įtraukti P. V. Raulinaitis, P. Radzevičius, K. Ambrozaitis, P. Jočys, A. Milčius, V. Kasakaitis. Po Gruodžio septynioliktosios perversmo (1926) Darbininkų ir tarnautojų profesinių sąjungų centro biuras 1927 buvo uždarytas (kai kurios jo šakos dar veikė iki 1932), tautininkų valdžia ėmė steigti savo kontroliuojamas profesines sąjungas, kurti korporatyvinę sistemą. Buvo leidžiami laikraščiai Profesinės žinios (1922–23), Darbininkų žodis (1924). Profesinių sąjungų pozicijai iš dalies atstovavo ir laikraštis Lietuvos žinios.

Lietuvos profesinės sąjungos okupacijų metais (1940–1990)

1940 SSRS okupavus Lietuvą buvo įkurtos 25 profesinės sąjungos, joms priklausė apie 30 000 darbininkų ir tarnautojų. Sovietų profesinės sąjungos iškart buvo kuriamos kaip sovietinio komunistinio totalitarinio režimo dalis ir turėjo rūpintis ne tiek darbininkų ar tarnautojų reikalais, kiek darbo našumo kėlimu, darbininkų pajungimu sovietų valdžios sistemai. Jų veiklai oficialiai vadovavo Lietuvos profesinių sąjungų organizacinis centro biuras (pirmininkas J. Stimburys). 1940 11 profesinės sąjungos buvo pertvarkytos į 16 šakinių profesinių sąjungų. 1941 01 Lietuvos profesinės sąjungos tapo SSRS profesinių sąjungų organizacijos dalimi. 1941 Lietuvą užėmus Vokietijos kariuomenei profesinių sąjungų veikla buvo uždrausta, leista veikti tik vokiečių okupacinės administracijos kontroliuojamoms darbininkų ir tarnautojų profesinėms sąjungoms. 1943 Vilniuje veikė 12 nelegalių profesinių sąjungų. Joms vadovavo Vilniaus srities komitetas, buvo leidžiamas nelegalus laikraštis lenkų kalba Związkowiec.

Sovietinės profesinės sąjungos vykdė dalį profesinėms sąjungoms nebūdingų funkcijų: su jomis buvo derinamas butų darbuotojams skirstymas, 1957 joms perduotas valstybinis socialinio draudimo biudžetas, 1960 – visos sanatorijos (išskyrus tuberkuliozės) ir poilsio namai. 1964 profesinių sąjungų pirminės organizacijos įkurtos kolūkiuose. 1986 profesinės sąjungos turėjo 9258 pirmines organizacijas; 735 jų veikė kolūkiuose, 170 – specialiosiose, profesinėse technikos ir aukštosiose mokyklose, 82 – pramonės įmonių gamybiniuose susivienijimuose. Formaliai aukščiausioji profesinių sąjungų atstovaujamoji institucija – suvažiavimas, o tarp suvažiavimų jų veiklai vadovavo Profsąjungų taryba, faktiškai profesinėms sąjungoms vadovavo Komunistų partija, jų veiklą prižiūrėjo KGB.

Sovietų Sąjungoje 1985 pradėtai pertvarkai 1988 pasiekus Lietuvą, 1989 A. Januškos, R. J. Dagio, D. Paukštės ir kitų iniciatyva buvo įkurtas Profesinių sąjungų persitvarkymo sąjūdis. 1989 kaip alternatyva sovietinėms profesinėms sąjungoms įkurta Lietuvos darbininkų sąjunga (nuo 2002 – Lietuvos profesinė sąjunga Solidarumas), nutraukti ryšiai su SSRS profesinių sąjungų centro taryba.

Profesinės sąjungos po 1990

1990 atkūrus Lietuvos nepriklausomybę įvyko Lietuvos profesinių sąjungų suvažiavimas (1990 04), kuris LSSR profesinių sąjungų tarybos organizacijų pagrindu įkūrė vadinamąją Lietuvos laisvųjų profesinių sąjungų konfederaciją (šios organizacijos pagrindu susikūrė Lietuvos profesinių sąjungų centras). Susikūrė naujų organizacijų, vienijančių policininkus, ugniagesius, muitininkus, mokesčių inspektorius, Seimo ir prokuratūros tarnautojus, tardytojus, bankų ir draudimo, kazino, privačios saugos, degalinių, vadovybės apsaugos darbuotojus. Dalis profesinių sąjungų šakų ir organizacijų 1992 įkūrė Lietuvos profesinių sąjungų susivienijimą; 2002 Lietuvos profesinių sąjungų centras ir Lietuvos profesinių sąjungų susivienijimas susijungė į Lietuvos profesinių sąjungų konfederaciją (vienija 29 šakines profesinių sąjungų organizacijas, 2018). Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos šakinės organizacijos 2007 parodytos 2 lentelėje. Iš viso Lietuvos profesinės sąjungos 2016 turėjo apie 91 500 narių (7,6 % šalies darbuotojų), nuo 2010 jų narių skaičius kasmet mažėja.

2

L: M. Cheis Profesinės darbininkų sąjungos Kaunas 1922; S. Čepulienė Profsąjunginis judėjimas Lietuvoje Vilnius 1964, Už kovingas profsąjungas: LKP vaidmuo organizuojant profsąjungų judėjimą buržuazinėje Lietuvoje (1919 m. antroji pusė–1940.VI.15) Vilnius 1981; S. Černiauskas Profsąjunginio judėjimo vystymasis Lietuvoje 1927–1940 Vilnius 1966; V. Vilčinskas Lietuvos socialdemokratija London 1981.

-profsąjungos Lietuvoje; -profesinės sąjungos Lietuvoje

2271