Lietuvõs rašýtojų sjunga, poetų, prozininkų, dramaturgų, vertėjų, literatūros tyrėjų ir kritikų asociacija. 2005 sąjungai suteiktas meno kūrėjų organizacijos statusas. Būstinė Vilniuje. Turi skyrius Kaune ir Klaipėdoje. Turi 369 narius (2017). Gina autorių teises, rūpinasi narių kūryba ir socialinėmis sąlygomis. Turi leidyklą, knygyną, biblioteką, klubą, kūrybos namus, leidžia literatūrinius žurnalus Vilnius (rusų kalba 1978–2015), The Vilnius review (anglų kalba nuo 1994, nuo 2016 ir virtualus), Metai (1942–90 Pergalė), savaitraščius Literatūra ir menas (nuo 1946), Nemunas (nuo 1967). Kasmet organizuoja tarptautinį literatūrinį renginį Poezijos pavasaris (nuo 1965), literatūrinius vakarus. Nuo 1992 kasmet skiria Lietuvos rašytojų sąjungos premiją už didelės vertės literatūros kūrinį. 1993 įsteigė Literatūros fondą rašytojams remti. Bendradarbiauja su kitų šalių rašytojų organizacijomis, nuo 1992 yra Europos rašytojų kongreso (European Writers’ Congress), nuo 1995 – Lietuvos meno kūrėjų asociacijos, nuo 1997 – Baltijos rašytojų tarybos ir Trijų jūrų rašytojų ir vertėjų tarybos (ši asociacija vienija šalių, įsikūrusių aplink Baltijos, Juodosios ir Egėjo jūras, rašytojų ir vertėjų organizacijas) narė. Aukščiausias sąjungos organas yra kasmet rengiamas suvažiavimas. Sąjungai vadovauja suvažiavime išrinkta valdyba ir pirmininkas.
Istorija
Atkūrus Lietuvos valstybę 1919 Vilniuje J. Tumo-Vaižganto iniciatyva įsteigta Lietuvių raštijos darbuotojų draugija (Lenkijai okupavus Lietuvą nustojo veikusi, 1932 įsteigta Vilniaus meno ir literatūros draugija). Plačiau rašytojų interesus reiškė 1920 Kaune įsteigta Lietuvių meno kūrėjų draugija, kuri turėjo Literatų sekciją (pirmininkas V. Krėvė). 1922 Kaune įsteigtoje Lietuvių rašytojų ir žurnalistų sąjungoje susibūrė beveik tik rašytojai, dar dirbantys ir žurnalistinį darbą (pirmininkai J. Tumas-Vaižgantas 1922–25, J. Purickis 1925–29). 1932 02 21 Kaune įvyko steigiamasis Lietuvių rašytojų draugijos susirinkimas. Pirmosios savarankiškos rašytojų organizacijos (Lietuvių rašytojų draugija) veiklą 1940 06 28 nutraukė SSRS okupacinė valdžia. Vadinamoji Liaudies vyriausybė priėmė nutarimą steigti LSSR rašytojų organizaciją, buvo paskirtas organizacinis komitetas (pirmininkas P. Cvirka), pradėta registruoti būsimosios organizacijos narius. Kilus karui kai kurie nariai pasitraukė į SSRS. 1942 toks komitetas (vadinamas biuru) įsteigtas Maskvoje (atsakingasis sekretorius K. Korsakas). Į Lietuvą grįžus SSRS okupacinei valdžiai 1944 11 01 LSSR rašytojų sąjunga atnaujino savo veiklą, patvirtinta (1944 12 19) jos valdyba (pirmininkas K. Korsakas), kuri pradėjo registruoti sąjungos narius. Dėl politinių ideologinių nuostatų keliasdešimt rašytojų į šią organizaciją nebuvo priimta. 1945 10 25–27 Vilniuje įvyko suvažiavimas, kuris baigė steigti SSRS rašytojų sąjungos padalinį Lietuvoje: buvo išrinkta valdyba (pirmininkas P. Cvirka), patvirtintas narių sąrašas, deklaruota ideologinė politinė ištikimybė režimui. Veikė Literatūros fondas (kaip SSRS Literatūros fondo padalinys), į kurį lėšos rašytojams remti vyriausybės nutarimu buvo pervedamos iš leidyklų pelno (šis fondas panaikintas 1990, reorganizuojant sąjungą). Sąjunga neturėjo savų įstatų (vadovavosi SSRS rašytojų sąjungos įstatais), tapo okupacinės totalitarinės valdžios ideologijos ir politikos instrumentu (1985 SSKP priklausė 44 % sąjungos narių). Sąjungos vadovybė kartu su partine organizacija propagavo socialistinio realizmo doktriną, rėmė cenzūrą, buvo įtraukta į kai kurias rašytojų politinio persekiojimo, represijų akcijas. Buvo verčiama dalyvauti antilietuviškoje kultūros politikoje, turėjo viešai smerkti Lietuvos okupacijai pasipriešinusius ir socializmo idėjai nepritariančius rašytojus. Viešai ginti kūrybos laisvę, autorių teises prosovietinė sąjunga pradėjo tik paskutiniu veiklos dešimtmečiu, kai susilpnėjo represinė totalitarinė valdžia. Sąjungos suvažiavimai vyko 1945, 1954, 1959, 1965, 1970, 1976, 1981, 1986.
Prasidėjus Atgimimui sąjunga aktyviai siekė nepriklausomybės atkūrimo. Buvo viena iniciatorių steigiant Lietuvos autorių teisių gynimo asociaciją, parengiant meno kūrėjų ir jų organizacijų įstatymą. Po IX suvažiavimo (1989 06 07), kuriame priimti sąjungos įstatai, išstota iš SSRS rašytojų sąjungos, kritiškai įvertintas sąjungos vaidmuo sovietinės okupacijos metais. Po nepriklausomybės atkūrimo įvykusiame sąjungos suvažiavime (1990 12 14–15; kiti suvažiavimai įvyko 1994, 1998, 2002, 2007) įstatai buvo papildyti, į sąjungą sugrąžinti visi sovietmečiu iš jos pašalinti nariai, priimti Lietuvoje gyvenantys buvusieji Lietuvių rašytojų draugijos nariai, keliasdešimt užsienyje gyvenančių lietuvių rašytojų. Pagal įstatus sąjunga tęsia Lietuvių meno kūrėjų draugijos Literatų sekcijos (1920–34), Lietuvių rašytojų ir žurnalistų sąjungos (1922–32), Lietuvių rašytojų draugijos (1932–44 Lietuvoje), LSSR rašytojų sąjungos (1945–89) veiklą. Sąjungos nariai sudaro Lietuvių PEN centro (atkurto 1989) branduolį.
Vadovai
Valdybos pirmininkai: K. Korsakas (1944–45), P. Cvirka (1945–47), J. Šimkus (1947–54), A. Venclova (1954–1959), E. Mieželaitis (1959–70), A. Bieliauskas (1970–75), A. Maldonis (1975–88), V. Martinkus (1988–89), sąjungos pirmininkai: V. Martinkus (1989–94), V. Sventickas (1994–2002), J. Liniauskas (2002–2011), A. A. Jonynas (2011–18), B. Jonuškaitė (nuo 2018).
521