Lietuvõs raudonóji pagálba, 1940–41 oficialiai Lietuvõs liáudies pagálbos sjunga, nelegali komunistinė organizacija revoliucionieriams ir jų šeimoms remti.
Įkurta Lietuvos komunistų partijos I suvažiavimo nutarimu; veikė 1918 pabaigoje–1941 06. 1918–22 vadinta Raudonuoju kryžiumi, Politiniu Lietuvos raudonuoju kryžiumi, Lietuvos darbininkų raudonuoju kryžiumi; 1922–23 – Lietuvos raudonasis kryžius Baltojo teroro kaliniams gelbėti; 1923–24 – Lietuvos raudonosios pagalbos draugija, 1940–41 – Lietuvos liaudies pagalbos sąjunga.
Nuo 1922 priklausė Rusijos komunistų partijos įkurtai Tarptautinei organizacijai revoliucijos kovotojams remti (MOPR) ir vykdė jos vadovybės nurodymus. Veiklai 1918–25 ir 1940–41 vadovavo Centro valdyba, 1925–40 – centro komitetas.
Lietuvos raudonoji pagalba rinko pinigus, maisto produktus, drabužius, avalynę kalinamiems komunistams ir jų šalininkams. Organizacijos lėšas sudarė nario mokestis, MOPR subsidijos ir aukos, gaunamos Lietuvoje ir iš užsienio organizacijų. SSRS 1940 06 okupavus Lietuvą tapo legalia organizacija. Nelegaliai leido laikraščius, atsišaukimus.
SSRS–Vokietijos karo pradžioje veikla nutrūko.
1935 turėjo 2500 narių, 1940 – 6000, 1941 pradžioje – 60 000 narių.
-Raudonasis kryžius; -Politinis Lietuvos raudonasis kryžius; -Lietuvos darbininkų raudonasis kryžius; -Lietuvos raudonasis kryžius Baltojo teroro kaliniams gelbėti; -Lietuvos raudonosios pagalbos draugija; -Lietuvos liaudies pagalbos sąjunga