Lietuvõs Respùblikos ekonòmikos ir inovãcijų ministèrija, vykdomosios valdžios institucija, atsakinga už verslo aplinkos gerinimą, įmonių, investicijų, inovacijų, informacinių technologijų, eksporto bei turizmo politiką, Europos Sąjungos investicijų koordinavimą. Yra Vilniuje. Vadovauja Ministro Pirmininko teikimu Lietuvos Respublikos Prezidento skiriamas ekonomikos ir inovacijų ministras.
Veikla
Ekonomikos ir inovacijų ministerijos pastatas Vilniuje (1973, architektė Elena Nijolė Bučiūtė)
Ministerija teikia Vyriausybei pasiūlymus dėl valstybės informacinių išteklių veiklos prioritetų, plėtros krypčių, taikomų informacinių ir ryšių technologijų tobulinimo, rekomenduojamų taikyti techninių reikalavimų (standartų), dėl ekonomikos plėtros ir konkurencijos politikos formavimo krypčių, dalyvavimo tarptautinėse programose, skatinančiose ūkio plėtrą ir įvairių sričių bendradarbiavimą, analizuoja verslo, t. p. ir ūkinės veiklos licencijavimo, sąlygas Lietuvoje, planuoja ir įgyvendina Ministerijos kompetencijai priskirtas Europos Sąjungos struktūrinės paramos programas ir priemones, atlieka kitas teisės aktų jai pavestas funkcijas.
Pavaldžios įstaigos
Prie ministerijos veikia (2019) biudžetinės įstaigos – Lietuvos standartizacijos, Valstybinis turizmo departamentai, Mokslo inovacijų ir technologijų agentūra, Lietuvos metrologijos inspekcija, Nacionalinės akreditacijos biuras, Informacinės visuomenės plėtros komitetas, valstybės įmonė – Registrų centras, bendrovės – Investicijų ir verslo garantijos, Lietuvos parodų ir kongresų centras LITEXPO, Toksika, Vilniaus metrologijos centras, viešosios įstaigos – Investuok Lietuvoje, Keliauk Lietuvoje, Versli Lietuva, Lietuvos verslo paramos agentūra, Lietuvos inovacijų centras, Klaipėdos mokslo ir technologijų parkas, Kauno mokslo ir technologijų parkas, CPO LT, Stebėsenos ir prognozių agentūra, t. p. SOLVIT centras.
Istorija
Pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos metais dabartinei Ekonomikos ir inovacijų ministerijai priskirtas sritis tvarkė Finansų, prekybos ir pramonės (1918 11–1918 12, 1919 10–1923 06), Prekybos ir pramonės (1918 12–1919 10) ministerijos. Nuo 1923 vidurio pramonėsir prekybos sritys perduotos Finansų ministerijai, joje vėliau įkurtas atskiras Pramonės departamentas.
Sovietinės okupacijos metais konkrečioms ūkio sritims valdyti buvo įsteigtos Pramonės, Prekybos ministerijos, netrukus jas pakeitė Vietinės pramonės liaudies komisariatas ir Prekybos komisariatas. Aukščiausia ūkio valdymo institucija buvo Lietuvos SSR valstybinis plano komitetas, o konkrečioms ūkio sritims vadovavo specializuoti sąjunginio-respublikinio pavaldumo komitetai ir ministerijos.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, vadovauti šalies ūkiui įsteigtos 5 ministerijos: Ekonomikos, Energetikos, Materialinių išteklių, Pramonės, Prekybos. 1991 02 28 panaikinta Pramonės ministerija (pramonės įmonių steigėjos funkcijos perduotos Ekonomikos ministerijai, o jų materialinio ir kito aprūpinimo funkcijos – Materialinių išteklių ministerijai). 1991 10 03 panaikinta Prekybos ministerija (įsteigta Prekybos ir materialinių išteklių ministerija), 1992 10 30 Prekybos ir materialinių išteklių ministerija pertvarkyta į Pramonės ir prekybos ministeriją. 1996 12 16 panaikinus Ekonomikos, Energetikos, Pramonės ir prekybos ministerijas įsteigta Ūkio ministerija, 2019 01 01 ji pervadinta Ekonomikos ir inovacijų ministerija.
1
-Ūkio ministerija; -Ekonomikos ir inovacijų ministerija; -Ekonomikos ministerija