Lietuvõs Respùblikos gyvéntojai (1918–1940). Pagal tarptautines sutartis Lietuvos Respublikos teritorija turėjo būti 88 111 km2 su 3,3 mln. gyventojų. Dėl politinių įvykių (Klaipėdos kraštas buvo perduotas Antantės kontrolei, o Vilnių su Vilniaus kraštu neteisėtai užėmė Lenkija; Vilniaus klausimas) 1923–39 Lietuvos plotas buvo 55 700 km2, 1939 Vokietijai atėmus Klaipėdos kraštą (2848 km2) Lietuvos teritorija sumažėjo iki 52 852 km2, o SSRS perdavus dalį Vilniaus krašto (6880 km2) ir 1940 grąžinus kai kurias lietuvių etnines žemes Baltarusijoje, vėl padidėjo iki 62 400 km2 (1 lentelė).
Žemaitijos kaime (20 a. 4 dešimtmetis)
1919 mirė 10 800 žmonių daugiau negu gimė. Vienintelis gyventojų surašymas nepriklausomoje Lietuvoje buvo atliktas 1923 (2 lentelė). Jo duomenimis, Lietuvos teritorijoje (53 200 km2) buvo 2 028 971 gyventojas. Su Klaipėdos krašto (1925 buvo 141 600 gyventojų) ir Vilniaus krašto (1931 – 546 000) gyventojais Lietuvos dabartinėje teritorijoje gyveno apie 2 700 000 gyventojų. D. Kirko (1945) ir Tautų Sąjungos skaičiavimais, 1920–39 Lietuvos gyventojų skaičius padidėjo 22 %, Latvijos – 12,2 %, Estijos – 1,5 %. 1926–39 iš Lietuvos emigravo (daugiausia į Pietų Ameriką) apie 71 000 žmonių (3 lentelė). 1923 atgavus Klaipėdą ir Klaipėdos kraštą, kurį sudarė 3 apskritys – Klaipėdos, Šilutės (Šilokarčemos) ir Pagėgių, padidėjo Lietuvos teritorija ir gyventojų skaičius. 1924–38 padaugėjo apie 425 000 gyventojų – po 28 000 kasmet.
Gyventojų gausėjimui netiesiogiai turėjo įtakos ir vidinės, ir išorinės socialinės ekonominės sąlygos (darbo užmokestis, nedarbas, švietimas, medicininis aptarnavimas, ūkio produktyvumas, gyvenimo higieninės sąlygos ir kita). Bendrąjį statistinį Lietuvos gyventojų skaičiaus augimą lėmė du tiesioginiai veiksniai: natūralusis gyventojų prieaugis (4 lentelė) ir emigracijos bei imigracijos saldo.
1923 Lietuvos gyventojų amžiaus struktūra, palyginti su 1897, buvo pasikeitusi (diagrama). Daugiausia gyventojų sumažėjo dėl karo padarinių: 0–9 m. amžiaus vaikai 1897 sudarė 25,1 %, 1923 – 18,9 % Lietuvos gyventojų, 30–39 m. amžiaus žmonės 1897 – 12,3 %, 1923 – 10,8 %. 1923 moterys sudarė 52,3 % Lietuvos gyventojų. 1000 vyrų teko 1095 moterys. Kai kuriuose miestuose moterų buvo mažiau negu vyrų: 1000 vyrų Alytuje teko 663, Kaune – 906, Kalvarijoje – 976, Šiauliuose – 990, Tauragėje – 978, Ukmergėje – 941 moteris. Amžiaus grupėse vyrų ir moterų santykis buvo skirtingas: 0–1 m. grupėje 1000 vyrų teko 959 moterys, 1–9 m. – 995, 10–19 m. – 1048, 20–24 m. – 1147, 25–29 m. – 1071, 30–34 m. – 1173, 35–39 m. – 1279, 40–44 m. – 1407, 50–59 m. – 1196, 60–69. – 1036 moterys. 35–39 m. ir ypač 40–44 m. grupėse moterų skaičius, tenkantis 1000 vyrų skaičiui, yra didesnis; tai susiję su vyrų žūtimi kare ir emigracija.
Lietuvos gyventojų amžiaus struktūra 1897 ir 1923 (%)
rugiapjūtė Džiuginėnų dvaro laukuose (20 a. 4 dešimtmetis)
To meto Lietuva buvo agrarinė valstybė. 1923 (1923 Lietuvos, 1925 Klaipėdos krašto, 1930 Vilniaus krašto) gyventojų surašymo duomenimis, kaimuose gyveno 78,5 %, 1939 – 77,1 % (be Vilniaus ir Klaipėdos krašto, apie 82,3 %) gyventojų. Per žemės ūkio reformą (1919–38) buvo išskirstyta (išparceliuota) 717 968 ha žemės (neišskirstyta liko tik 4400 ha); jos gavo ir 10 642 savanoriai. Kartu su žemės ūkio reforma buvo tęsiamas dar 19 a. pabaigoje pradėtas kaimų skirstymas į vienkiemius: 1919–39 buvo išskirstyti 6955 kaimai ir sudaryta 159 118 naujų ūkių. 1939 žemės ūkyje dirbo 77 %, pramonėje ir statybose – 9 %, įvairiose kitose gamybos šakose – 14 % dirbančių gyventojų; sveikatos apsaugos, socialinio aprūpinimo, švietimo ir kultūros sferose darbuotojų buvo tik 1 %. 1923 Lietuvoje buvo 27 miestai, 241 miestelis ir 16 388 kaimai, bažnytkaimiai, dvarai ir palivarkai (su vienkiemiais, turinčiais savo pavadinimus – 23 740 kaimų). Miestai buvo nedideli. Miestuose ir miesteliuose, turinčiuose 2000 ir daugiau gyventojų, 1923 gyveno tik 520 600, 1939 pabaigoje – 675 300 gyventojų.
Dauguma gyventojų gyveno kaimuose (sodžiuose) ir vienkiemiuose. Kaimų tinklas buvo tankus, kaimai dideli – viename jų gyveno apie 100 gyventojų, kiekviename kieme (sodyboje) po 6–7 žmones. Apskrityse šis skaičius buvo nevienodas: Zarasų apskrityje viename kieme gyveno apie 5, Alytaus ir Marijampolės – apie 6, Telšių – apie 7, Vilkaviškio – daugiau kaip 11 žmonių. Didelį vienos sodybos žmonių skaičių lėmė žemas darbo našumas ir istoriškai susiklostęs gyvenviečių tinklas. Miestuose viename kieme (kiemu laikomas ir dviaukštis bei daugiaaukštis namas) gyveno: Kaune 10–11, Panevėžyje – 5–6, Šiauliuose – 5 žmonės. Miestai didėjo lėtai (5 lentelė). Daugiausia išsiplėtė Kaunas. Jam tapus laikinąja sostine, iš Vilniaus čia persikėlė visos valstybės institucijos, kuriose dirbo daug įvairių tarnautojų, buvo atidarytas Lietuvos universitetas (nuo 1930 Vytauto Didžiojo universitetas), plėtota pramonė. Vilniaus gyventojų skaičius padidėjo daugiausia dėl lenkų imigracijos. Didėjo Klaipėda, Šiauliai, apskričių centrai.
Tautos šventė (Kaunas, 1926 05; Vytauto Didžiojo karo muziejus)
Vilniaus krašto miesto gyventojų skaičius pateikiamas pagal 1931 visuotinio gyventojų surašymo duomenis ir 1939 skaičiavimą; Klaipėdos krašto – pagal 1925 gyventojų surašymo duomenis ir 1938 skaičiavimą.
Per 1923 gyventojų surašymą savarankiški ūkiai buvo suskirstyti į 2 grupes: privačius ir valstybės bei visuomeninių įstaigų. Buvo 424 456 privatūs ūkiai, juose gyveno 2 000 915 gyventojų, t. y. šeimos ūkį sudarė vidutiniškai 4,7 asmens (1897 – 5 asmenys). Miestuose vidutinis šeimos ūkis buvo mažesnis negu kaimuose: Kaune – 3,5, Šiauliuose – 3,8, Panevėžyje – 3,9, Ukmergėje (Vilkmergėje) – 4,1 asmens. Valstybės bei visuomeniniams ūkiams (užregistruota 356) priskirta kareivinės, ligoninės, kalėjimai, vaikų (našlaičių) namai ir kiti; vieną ūkį sudarė maždaug 79 asmenys.
Gyventojai buvo nevienodai pasiskirstę ne tik tarp miestų ir kaimų, bet ir tarp apskričių (jos skyrėsi žmonių skaičiumi ir plotu). 1923 didžiausios pagal plotą buvo Šiaulių, Panevėžio, Biržų–Pasvalio, Ukmergės, mažiausios – Pagėgių, Klaipėdos, Šilutės apskritys (prie Lietuvos teritorijos prijungtos 1923).
1939 03 22 Vokietijai atėmus Klaipėdos kraštą, jame prasidėjo lietuvių ir žydų terorizavimas, jų turto grobimas. Visos Klaipėdos krašto autonominės teisės buvo panaikintos, įsigalioję Niurnbergo įstatymai įteisino nacistinį režimą, antisemitizmą ir šovinizmą. II pasaulinio karo išvakarėse dalis Lietuvos gyventojų (daugiausia žydų) emigravo. 1939 09 17 SSRS kariuomenė užėmė Vilnių ir Vilniaus kraštą. Prasidėjo suėmimai ir trėmimai, buvo deportuota apie 25 000 lenkų ir žydų. 1939 10 10 Lietuvos–SSRS savitarpio pagalbos sutarties pagrindu SSRS Lietuvai perdavė dalį Vilniaus krašto – 6909 km2 teritorijos ir 490 000 gyventojų. Lietuvoje, SSRS karinėse bazėse, įsikūrė 20 000 SSRS karių, jų sparčiai daugėjo.
1
2
3
4
5
2764
Lietuvos gyventojai sovietinės (1940–1941) ir Vokietijos (1941–1944) okupacijų metais
pirmieji gyventojai Lietuvos teritorijoje
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojai
Lietuvos gyventojai Rusijos imperijos valdymo metais (1795–1914)
Lietuvos gyventojai Pirmojo pasaulinio karo metais (1914–1918)
Lietuvos gyventojai sovietinės okupacijos metais (1944–1990)
Lietuvos Respublikos gyventojai po nepriklausomybės atkūrimo