Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas

Lietuvõs Respùblikos valstýbės saugùmo departameñtas, Valstýbės saugùmo departameñtas, viena iš nacionalinį saugumą užtikrinančių ir pagrindinė kontržvalgybos institucija. Departamento veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija (1992), Nacionalinio saugumo pagrindų (1996, įsigaliojo 1997), Žvalgybos (2000, nauja redakcija 2013), Kriminalinės žvalgybos (2012, įsigaliojo 2013), Valstybės ir tarnybos paslapčių (1999, įsigaliojo 2000, nauja redakcija 2004) ir kiti įstatymai. Departamentas yra atskaitingas Lietuvos Respublikos Seimui (parlamentinė kontrolė) ir Lietuvos Respublikos Prezidentui.

Uždaviniai, funkcijos, struktūra

Valstybės saugumo departamentas žvalgybą ir kontržvalgybą atlieka vadovaudamasis Valstybės gynimo tarybos tvirtinamais Žvalgybos informacijos poreikiais. Departamento pagrindiniai uždaviniai yra laiku atskleisti veikas, keliančias grėsmę valstybės saugumui, jos suverenitetui, teritorijos neliečiamybei ir vientisumui, konstitucinei santvarkai, valstybės interesams, gynybinei ir ekonominei galiai; organizuoti ir vykdyti Lietuvos, NATO ir Europos Sąjungos įslaptintos informacijos apsaugą; t. p. užkirsti kelią šių veikų atsiradimui, šalinti jų atsiradimo priežastis bei sąlygas ir kovoti su jomis įstatymų nustatyta tvarka. Vykdydamas savo funkcijas Departamentas renka informaciją apie priešišką užsienio valstybių žvalgybos ir saugumo tarnybų veiklą, neigiamą poveikį Lietuvos Respublikos ekonominiams interesams keliančius procesus, grėsmes šalies konstitucinei santvarkai, regione vykstančius politinius, ekonominius ir socialinius procesus, galinčius paveikti Lietuvos nacionalinio saugumo situaciją ir interesus, koordinuoja šalies institucijų kovą su terorizmu.

Valstybės saugumo departamento vėliava

Departamentas dalijasi patirtimi ir informacija su kitomis institucijomis: žvalgybos pranešimus apie galimas grėsmes ir nusikalstamas veikas tolesniam tyrimui perduoda teisėsaugos institucijoms (Policijos departamentui, Specialiųjų tyrimų tarnybai, Generalinei prokuratūrai ir kitoms institucijoms), žvalgybos, kontržvalgybos ir kitą nacionaliniam saugumui reikšmingą informaciją, išvadas ir rekomendacijas teikia Seimui, Prezidentui, Lietuvos Respublikos Vyriausybei, prireikus – ir kitoms institucijoms, bendradarbiauja su užsienio žvalgybos ir saugumo tarnybomis.

Žvalgybos bei Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymuose nustatyta tvarka Departamentas organizuoja įslaptintos informacijos apsaugą, vykdo apsaugos veiksmus bei kontroliuoja įslaptintos informacijos apsaugos būklę Lietuvos institucijose šalies viduje ir užsienyje. Siekdamas didesnio visuomenės pasitikėjimo ir paramos, Departamentas kasmet visuomenei pateikia du viešus dokumentus: Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimą ir Departamento veiklos ataskaitą.

Valstybės saugumo departamento ženklas

Departamentą sudaro valdybos, skyriai ir poskyriai. Departamentui vadovauja direktorius, kurį 5 metų kadencijai Seimo pritarimu skiria ir atleidžia Prezidentas. Direktoriaus pavaduotojus direktoriaus teikimu skiria ir atleidžia Prezidentas. Direktoriumi gali būti skiriamas tik civilis asmuo, turintis ne mažesnę kaip 5 metų vadovaujamo darbo patirtį. Direktorius vykdo Prezidento, Seimo, Vyriausybės pavedimus, susijusius su Departamento funkcijomis: vadovauja ir atstovauja Departamentui, organizuoja jo darbą, teikia įstatymų ir kitų teisės aktų projektus įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turinčioms valstybės institucijoms, aukščiausiajai šalies valdžiai, o, esant būtinybei, valstybės ir savivaldybių institucijoms bei įstaigoms teikia su valstybės saugumo klausimais susijusią informaciją, išvadas ir rekomendacijas. Seimo valdyba nustato didžiausią leistiną žvalgybos pareigūnų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių skaičių.

Departamento detalus biudžetas, ištekliai ir kita įstatymų numatyta informacija yra valstybės paslaptis.

Raida 1918–1990

1918 atkūrus nepriklausomą valstybę priešišką veiklą Lietuvoje organizavo Rusijos, Lenkijos ir kitų užsienio šalių žvalgybos, Lietuvos komunistų partija. Siekiant apsisaugoti nuo antivalstybinių jėgų pradėta kurti valstybės saugumo tarnyba. Rūpintis jos organizavimu krašto apsaugos sistemoje Valstybės Tarybos Apsaugos komisija pavedė Karo tarybos nariui L. Girai, šis 1918 10 27 (laikoma Lietuvos žvalgybos, arba politinio sekimo tarnybos, įkūrimo diena) to imtis įpareigojo Lietuvos kariuomenės savanorį – buvusį Rusijos armijos karininką J. Žilinską. Prie Vyriausiojo kariuomenės štabo Rikiuotės skyriaus buvo sudaryta vadinamoji Žinių dalis, 1919 05 12 pertvarkyta į atskirą Žvalgybos skyrių, kuriame nustatytos žvalgybos kryptys – kontržvalgyba (Kontržvalgų dalis, veiklą plėtojo valstybės viduje) ir žvalgyba (Žvalgų dalis, veikė užsienyje). 1923 08 13 Žvalgybos skyrius dar kartą pertvarkytas: Žvalgų dalis ir toliau priklausė Vyriausiajam štabui ir buvo pavadinta jo III skyriumi (1923 08–12 – Generalinio štabo II skyrius, 1924–29 – Informacijų skyrius, nuo 1929 vidurio iki 1940 – II skyrius), Kontražvalgų dalis buvo priskirta prie Vidaus reikalų ministerijos Piliečių apsaugos departamento ir pavadinta Kriminaliniu skyriumi B, nuo 1924 – Politinės policijos skyriumi. Kartu su kontržvalgybos funkcijomis Politinės policijos skyrius perėmė pareigą kovoti su visais valstybės vidaus priešais. 1927 politinė policija sujungta su kriminaline į vieną Piliečių apsaugos departamentui nepavaldžią Kriminalinės policijos valdybą, kurioje veikė Politinės policijos (A) ir Kriminalinės policijos (B) skyriai. 1933 06 01 valdyba pertvarkyta į Valstybės saugumo departamentą, kuriame, šalia kriminalinės policijos, veikė valstybės saugumo policija. Departamento – depolitizuotos institucijos – veiklą reglamentavo statutas. Valstybės saugumo darbui Lietuvoje parengtų žmonių nebuvo, todėl į tarnybą priimti buvę Rusijos imperijos ir kaizerinės Vokietijos žvalgybos darbuotojai, kurie savo patirtį perteikė lietuvių žvalgybininkams. Iki 4 dešimtmečio vidurio savo darbo metodais bei techninių priemonių įvaldymu valstybės saugumo tarnyba sugebėjo pasiekti Vakarų Europos valstybių analogiškų tarnybų lygį. Ji sugebėjo demaskuoti nemaža antivalstybinių organizacijų, tarp jų – 1919 rengusią sukilimą lenkų karinę organizaciją (Polska organizacja wojskowa, POW), komunistinių pogrindinių grupių ir spaustuvių, kovojo su vadinamaisiais voldemarininkais, plečkaitininkais, kitomis pavojų valstybei keliančiomis grupėmis ir agentais, nors kartais, ypač po 1926 12 17 perversmo, buvo naudota ir opozicijai bei jos spaudai slopinti.

1918–40 valstybės saugumo tarnybai vadovavo: J. Žilinskas, L. Gira, M. Lipčius, J. Budrys, A. Račys, I. Paškevičius, A. Vėžys, A. Survila, S. Rusteika, J. Statkus, A. Povilaitis.

SSRS okupavus Lietuvą Valstybės saugumo departamentas buvo panaikintas. Įkurti sovietinių saugumo institucijų – Vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD,) nuo 1941 – Valstybės saugumo liaudies komisariato (NKGB), nuo 1946 – ministerijos (MGB), nuo 1954 – Valstybės saugumo komiteto (KGB) – Lietuvos padaliniai sekė ir slopino antisovietinį pasipriešinimą ir apskritai tautinę, religinę, patriotinę veiklą, žvalgė emigrantų veiklą ir kita.

Raida nuo 1990

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1990 03 26 įsteigtas Valstybės saugumo departamentas prie Vyriausybės. 1990–91 valstybės saugumo svarbiausias uždavinys buvo rinkti informaciją apie nepriklausomybei priešiškų jėgų ketinimus grąžinti Lietuvą į SSRS. Nuo 1991 Departamentas tyrė antivalstybines ir kitas valstybei pavojingas nusikalstamas veikas. 1991 05 24 buvo patvirtinti Departamento nuostatai. 1991 08 23 nutraukta KGB padalinio Lietuvoje veikla. Iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir SSRS valstybės saugumo komiteto įgaliotų atstovų sudaryta Derinimo komisija, kuri sprendė SSRS valstybės saugumo komiteto padalinio Lietuvoje darbuotojų įdarbinimo ir kitus socialinius klausimus, t. p. klausimus, susijusius su laikinais SSRS saugumo interesais Lietuvos Respublikoje. 1991 pabaigoje–1992 pradžioje Departamentas pertvarkytas į Nacionalinio saugumo tarnybą, iš jos atleista nemažai buvusių KGB Lietuvos padalinio darbuotojų. 1992 07 31 Nacionalinio saugumo tarnyba pertvarkyta ir pavadinta Saugumo tarnyba. Dėl dažnų pertvarkymų, vadovų keitimo 1992 jos darbas buvo sutrikdytas. 1994 01 20 priimtas Valstybės saugumo departamento įstatymas, kuriame buvo apibrėžtos tarnybos veiklos sritys. 1994 05 09 vietoj Saugumo tarnybos buvo įsteigtas Valstybės saugumo departamentas. 1994 pabaigoje patvirtintas Valstybės saugumo departamento statutas (naujas priimtas 2002 07 05, nustojo galioti 2013). Šie dokumentai nustatė tarnybos struktūrą ir funkcijas, jos veiklos metodus, pareigūnų atsakomybę ir socialines garantijas, sukūrė specialiosios tarnybos veiklos teisinį pagrindą.

Siekiant įtvirtinti Valstybės saugumo departamentą kaip žvalgybos instituciją, 2010 pradėta jo veiklos pertvarka. Nuo 2011 Valstybės saugumo departamentas nebeatlieka ikiteisminio tyrimo (ikiteisminių tyrimų medžiaga perduota Generalinei prokuratūrai arba apygardų prokuratūroms), liustracijos (dokumentai perduoti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrui) funkcijų, iš esmės pertvarkyta personalo veiklos vertinimo ir karjeros planavimo sistema. 2013 įsigaliojęs naujos redakcijos Žvalgybos įstatymas nustatė, kad žvalgybą Lietuvos Respublikoje vykdo dvi institucijos – Valstybės saugumo departamentas ir Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas (šios institucijos yra ir NATO žvalgybos sistemos dalis). Nuo 2014 Vyriausybinių ryšių centras prie Valstybės saugumo departamento perėjo Krašto apsaugos ministerijos žinion. Valstybės saugumo tarnybų vadovai po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo išvardyti lentelėje. 2017 03 23 atidarytas Departamento pastatų kompleksas (statyboms 2004 pritarė Valstybės gynimo taryba).

Prezidentė Dalia Grybauskaitė, Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis ir Valstybės saugumo departamento direktorius Darius Jauniškis atidaro naują Valstybės saugumo departamento pastatų kompleksą Vilniuje (2017 03 23)

609

1553

-VSD; -Saugumo departamentas