Lietuvos saugomos teritorijos
Lietuvõs sáugomos teritòrijos, vietovės, kurioms suteikta apsauga dėl jų gamtinės, ekologinės ar kultūrinės reikšmės. Siekiama išsaugoti tiek gamtos, tiek ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus ir objektus (vertybes), kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę, genetinį fondą; užtikrinti kraštovaizdžio ekologinę pusiausvyrą, gamtos išteklių subalansuotą naudojimą ir atkūrimą; sudaryti sąlygas pažintiniam turizmui, moksliniams tyrimams ir aplinkos būklės stebėjimams; propaguoti gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus ir objektus (vertybes), kraštovaizdžio apsaugos idėjas bei tradicinį gyvensenos būdą, etnokultūros papročius. 2020 duomenimis, saugomos teritorijos užima apie 11 521 km² plotą (apie 17,64 % visos šalies teritorijos).
Lietuvos saugomų teritorijų sistemą sudaro rezervatai, draustiniai ir paveldo objektai, nacionaliniai ir regioniniai parkai, biosferos rezervatai ir biosferos poligonai, ekologinės apsaugos zonos, Natura 2000 teritorijos. Veiklos apribojimus saugomose teritorijose galima suskirstyti į 3 grupes: apribojimai, neleidžiantys žaloti gamtos ir kultūros paveldo vertybių; apribojimai, orientuojantys į darnų vystymąsi; apribojimai, reguliuojantys statybų plėtrą ir būdus. Su veiklos organizavimu saugomose teritorijose susijusios Aplinkos ir Kultūros ministerijos (atitinkami jų padaliniai) ir joms pavaldžios institucijos. Už vertybių išsaugojimą atsakingos saugomų teritorijų direkcijos ir jų steigėjo funkcijas vykdančios institucijos, pirmiausia Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos.
Biržų regioninio parko kraštovaizdis
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje medžioklę reglamentavo Lietuvos Statutai, Valakų reforma ir Karališkųjų girių tvarkymo įstatymas. 1959 priimtas pirmasis Gamtos apsaugos įstatymas. Jo nuostatomis remiantis buvo steigiami draustiniai. 1986 patvirtinta Lietuvos kompleksinė gamtos apsaugos schema, kurioje buvo numatyta įsteigti nacionalinius ir regioninius parkus. 1993 priimtas Saugomų teritorijų įstatymas, nustatantis visuomeninius santykius, susijusius su saugomomis teritorijomis, saugomų teritorijų nustatymo ir steigimo, ribų ir statuso keitimo, apsaugos, tvarkymo ir kontrolės teisinius pagrindus, reglamentuojantis veiklą jose. 2014 buvo įsteigta daugiau kaip 100 genetinių draustinių. Jų apskaita ir apsauga valstybinių miškų sistemoje buvo vykdoma nuo 1997.