Lietuvõs seniáusių laik architektūrà
Seniausių laikų statiniai
Po ledynmečio į dabartinę Lietuvos teritoriją pradėję keltis medžiotojai rengėsi laikinas stovyklas ir būstus. Neolito laikotarpiu, plintant gyvulininkystei ir kaplinei žemdirbystei, gyventojai tapo sėslesni. Statyti antžeminiai nesudėtingo plano ovalūs, apskriti ir keturkampiai nuolatiniai mediniai būstai su atvirais, iš akmenų sukrautais židiniais.
Gyvenviečių padaugėjo bronzos (16–5 a. pr. Kr.) ir geležies (nuo 5 a. pr. Kr.) amžiais, būstų statybai pradėjus naudoti metalinius kirvius. Statiniai buvo kūgio pavidalo, nuožulniai suręstos rąstelių sienos apkreiktos lapais, apdėtos velėnomis. Didesniems būstams naudota karkasinė pėdinė konstrukcija (Samantonių būstas, Ukmergės rajono savivaldybė, antras tūkstantmetis prieš Kristų). Iš glaustai vertikaliai į žemę sukastų rąstų ir pėdžių pradėti statyti ir keturkampiai kelių patalpų būstai su atviromis ugniavietėmis (Šventosios, Nidos būstai, antras tūkstantmetis prieš Kristų).
Bronzos amžiuje Lietuvos teritorijoje pradėta kurti statinius, turinčius mirusiajam atstoti pomirtinį būstą. Mirusieji laidoti 6–20 m skersmens, 1–2 m aukščio žemės sampiluose pilkapiuose (Kurmaičių, Kretingos rajono savivaldybė, Mišeikių, Klaipėdos savivaldybė, abu antras–pirmas tūkstantmetis prieš Kristų), kurie sudarė grupes – pilkapynus. Pilkapiai – pirmieji monumentaliosios architektūros paminklų – piliakalnių – prototipai. Pirmame tūkstantmetyje prieš Kristų bendruomenei sukaupus daugiau materialinių išteklių maisto atsargoms apsaugoti pradėta kurti sutvirtintas gyvenvietes – piliakalnius. Skiriami krantiniai (įrengti upių arba ežerų krantuose) ir kalviniai (įrengti lygumų kalvose) piliakalniai, jie kraštovaizdyje ryškėjo didingais tūriais, įvairios kompozicijos siluetais. Lietuvoje išliko apie 860–900 įvairaus ploto, aukščio ir silueto piliakalnių (daugiau nei kitose Baltijos šalyse). Piliakalnių viršuje būdavo apskrita, elipsinė arba trikampė įtvirtinta aikštelė, joje statyti apskriti, ovalūs, stačiakampiai antžeminiai pastatai, kurių sienų konstrukcija buvo karkasinė stulpinė. Pirmo tūkstantmečio prieš Kristų pirmoje pusėje pradėti statyti pastatai su ręstinės konstrukcijos sienomis iš 10–12 cm storio rąstelių, kampuose sukirstų (statinio plotas buvo apie 4 × 4 metrai). Piliakalniai tvirtinti pylimais, perkasais, medinėmis aptvaromis. Apie juos kūrėsi žemdirbių gyvenvietės, mediniai pastatai jose statyti padrikai arba pagal kelio liniją. Piliakalniuose gyvenvietėse buvo nuolat gyvenama, esant pavojui slėptasi piliakalniuose slėptuvėse.
L: Lietuvos architektūros istorija t. 1 Vilnius 1987.
Ankstyviausios pilys
Kuriantis pirmosioms žemių (Nalšios, Deltuvos, Knituvos, Karšuvos, Lietuvos ir kitoms) valdžios institucijoms dalį piliakalnių pradėjo valdyti sričių kunigaikščiai. Pirmo tūkstantmečio po Kristaus pabaigoje ėmė plisti pilys tvirtovės, arba medinės pilys (būdingos ankstyvojo feodalizmo laikotarpiui). Jos tapo svarbiais gynybos centrais kovojant su normanais, slavais, kurie nuo 9–11 a. puldinėjo lietuvių gyvenamas žemes. Šio laikotarpio piliakalniuose įrengtų medinių pilių (pilių tvirtovių) aikštelės užėmė apie 0,2–0,4 – kartais siekė 1–2 ha – plotą. Tobulėjo pylimų, šlaitų aptvarų ir vartų konstrukcijos, buvo statomi mediniai bokštai, tvirtinimui kasamos perkasos (kartais 2 arba 3). Pagrindinių piliakalnių būta apie 20–30 m, jų pylimų – 2–9 m aukščio, pylimų šlaitai daryti statesni, tvirtinti rąstais, kuolais, grįsti akmenimis, plūkti moliu; prie miškingose ir pelkėtose vietose įkurtų piliakalnių būdavo įrengiamos kūlgrindos. Didesnių piliakalnių pagrindinio pylimo vidinį šlaitą dažnai stiprindavo 0,5–0,8 m storio siena, sukrauta iš gulsčių rąstų arba 3 eilių akmenų, sutvirtintų išilginiais rąstais arba moliu. Tokia lauko akmenų su moliu sienos konstrukcija laikoma ankstyvąja mūro architektūros užuomazga Lietuvoje.
Nuo 13 a. pradžios prasidėjus vokiečių ordinų, mongolų‑totorių ekspansijai iškilo būtinybė statyti ne vien žemių vadams, bet ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui pavaldžias mūrines pilis. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ankstyvosios mūrinės pilys – aptvarinės pilys, pastatytos 13 a. antroje pusėje–14 a. pirmoje pusėje krašto vidurio areale (Kauno pirmoji, Vilniaus Žemutinė, Senųjų Trakų, Medininkų), pietryčiuose ir pietuose (Lydos, Krėvos pilys, Naugarduko, Gardino pilių donžonai). Aptvarinės pilys turėjo keturkampį arba daugiakampį mūrinį gynybinį aptvarą, kurio statybai naudoti akmenys ir kalkių skiediniu surištos keraminės storosios plytos. Išskirtinis šių pilių bruožas – baltiškoji (vendinė) plytų perriša (kiekvienoje eilėje dėta 2 arba 3 ilgainiai pakaitomis su vienu trumpainiu). Lietuvos aptvarinių pilių gynybinės sienos nišos arba šaudymo angos turėjo pusapskrites (būdinga romanikai) arba smailiaarkes (būdinga gotikai) sąramas, donžonai – kryžminius skliautus. Gretimose šalyse (Livonijoje, Prūsijoje, Lenkijoje, dalyje dabartinės Baltarusijos teritorijos) 13–14 a. aptvarinės pilys su tokiomis architektūros formomis ir mūrijimo technika priskiriamos ankstyvajai gotikai.
Keturkampio plano pilys statytos žemumose – Kauno pirmoji (aikštelės plotas 0,5 ha), Medininkų (1,85 ha), Lydos (0,7 ha), Krėvos (1 hektaras). Pirmosios daugiakampio plano mūrinės pilys įrengtos Vilniaus Žemutinėje pilyje ir Senuosiuose Trakuose (aikštelės plotas 2 hektarai).
Žemutinės pilies Vilniuje planas: a – mažojo aptvaro mūro sienos ir pastatai, b – mažojo aptvaro neišlikusių statinių spėjamas kontūras, c – didžiojo aptvaro sienos, d – 1387 Vilniaus vyskupijai dovanoto namo kontūras
Svarbiausias ir didžiausias ikigotikinės mūro architektūros statinys – Žemutinė pilis Vilniuje. 13 a. antroje pusėje ant Pilies kalno vakarinės papėdės kyšulio buvo suformuota daugiakampio plano aptvarinė pilis, kurios 220 m ilgio aptvaro šiaurės vakarų kampe buvo apvalus iki 10 m skersmens bokštas, vėliau perstatytas į masyvesnį aštuonsienį donžoną. Pilies aikštelė buvo 0,32 ha dydžio, joje stovėjo du mūriniai gyvenamieji (manoma, reprezentacinės paskirties) keturkampio plano pastatai, prie pietinės sienos, manoma, buvo mūriniai kazematai (gynybinių įrenginių slėptuvės). 14 a. pradžioje Vilniaus Žemutinės pilies teritorija pertvarkyta, išplėsta, iš visų pusių apjuosta naujai suformuotos Vilnios vagos. Sumūrytas iki 1 km ilgio didysis mūrinis aptvaras (jame buvo 5–6 keturkampio ir apvalaus plano bokštai), kuris juosė apie 10 ha plotą. Pilyje buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio rezidencija, gyveno ir dirbo su valstybės tarnyba susiję žmonės, amatininkai; dauguma pastatų dar buvo mediniai. Žemutinės pilies didžiojo aptvaro pietvakarinėje dalyje rasti, manoma, 13 a. antroje pusėje–14 a. pirmoje pusėje statyto sakralinio pastato fragmentai.
Keturkampio plano lygumų aptvarinės pilys mūrinių pastatų neturėjo. Tik Naugarduko ir Gardino pilių aikštelėse buvo po vieną nedidelį mūrinį sakralinį statinį, Naugarduko pilyje – ir nedidelis mūrinis gyvenamasis namas.
L: Lietuvos architektūros istorija t. 1 Vilnius 1987; N. Kitkauskas Mūras su baltiškąja plytų perriša Lietuvoje / LKMA suvažiavimo darbai t. 19 2005, Vilniaus pilys: istorija, statyba, architektūra Vilnius 22012; V. Levandauskas Lietuvos mūro istorija Kaunas 2012.
2539