Lietuvõs seniáusių laik dail
Mezolito ir neolito dailė
Seniausios dailės radiniai dabartinėje Lietuvos teritorijoje – kaulo papuošalai iš mezolito laikotarpio (žvėrių dantų kabučiai iš Duonkalnio antrojo kapo, Telšių rajono savivaldybė, ketvirtas tūkstantmetis prieš Kristų), žmogaus ir gyvūnų skulptūriniai atvaizdai, keramika iš neolito laikotarpio (5500–2000 prieš Kristų). Skiriami apvalieji ir plokštieji taikomosios paskirties to laikotarpio skulptūriniai atvaizdai. Atlikimo kokybe, tiksliai ir kūrybiškai stilizuota forma išsiskiria apeiginė lazda su briedės galva (Šventosios gyvenvietė, trečias tūkstantmetis prieš Kristų). Ankstyviausias antropomorfinis atvaizdas – 2 m aukščio medinis stulpas su grubiai išskaptuota žmogaus galva (Šventosios gyvenvietė, trečio tūkstantmečio prieš Kristų vidurys). Smulkiõsios antropomorfinės ir zoomorfinės plastikos dirbinių daugiausia aptikta gyvenvietėse prie Kretuono ežero.
antropomorfinės stulpinės skulptūros dalis (medis, trečio tūkstantmečio prieš Kristų vidurys, Šventosios antroji gyvenvietė, Lietuvos nacionalinis muziejus)
puodai ir dubenėliai (molis, trečias–antras tūkstantmetis prieš Kristų, Šventosios pirmoji gyvenvietė, Lietuvos nacionalinis muziejus)
Ankstyvojo ir vidurinio neolito keramika Lietuvos teritorijoje priskiriama Narvos kultūrai ir Nemuno kultūrai. Pagrindinės indų formos: puodai, didžiosios puodynės, nedideli pailgi, laivelį primenantys dubenėliai, apskriti dubenys, žemi plokščiadugniai puodeliai. Puodai daugiausia smailiadugniai plačiaangiai, gaminti iš molio su gausiomis augalinėmis priemaišomis, lengvi, trapūs. Jų pakraščiai ir briaunos puošti mazgelių, apvijų, pleištukų, grūdelių, dantukų arba šukų pavidalo įspaudais, įvairaus dydžio duobutėmis ir įraižomis (įkartomis). Nesudėtingi geometriniai motyvai komponuoti puodo paviršiuje horizontaliomis eilėmis, kartais – su retais vertikaliais intarpais. Vėlyvojo neolito Pamarių kultūros plokščiadugnė keramika – amforos, taurės, plačiaangės puodynės, apskriti dubenys, pailgi dubenėliai ir mažieji puodeliai – buvo puošiama virvutės (virvelinės keramikos kultūra) įspaudų ir įraižų (įkartų) kompozicijomis; ypač raiškios indų ąsos.
Plėtota kaulo, gintaro, rago papuošalų gamyba. Apskritimo, netaisyklingo ovalo, trapecijos formos kabučiai puošti gręžtų duobučių linijomis (sudėtingiausia geometrine kompozicija pasižymi gintarinis diskas iš Daktariškės penktosios gyvenvietės, Telšių rajono savivaldybė, trečio tūkstantmečio prieš Kristų vidurys).
Bronzos ir geležies amžiaus dailė
Bronzos ir ankstyvajame geležies amžiuje išnyko kaulo ir gintaro kabučiai, zoomorfinės ir antropomorfinės skulptūros. Keramikos formos supaprastėjo; daugiausia gaminta puodynės, vazono formos indai, kurių paviršius lygintas šiaudų gniūžte arba specialiu dantytu įrankiu, retkarčiais puoštas duobučių, įraižų arba gnaibytu ornamentu. Toks dekoro būdas (brūkšniuotoji keramika) vyravo iki pirmo tūkstantmečio vidurio. Bronzos amžiuje gamintos urnos, kurios mažai skyrėsi nuo buities indų (sudėtingomis formomis, grakščiu siluetu išsiskiria Ėgliškių pilkapyne rasta urna juodu gludintu paviršiumi). Trūkstant metalų gaminti metalinių formas imituojantys kauliniai smeigtukai. Bronzos amžiaus metalo papuošalų Lietuvos teritorijoje rasta mažai, jiems būdinga spiralės, disko motyvai (siejami su saulės simbolika), paplitę nuo Viduržemio jūros iki Skandinavijos pusiasalio.
Senojo geležies amžiaus (1–4 a.) keramikoje vyravo brūkšniuoti, griežto profilio, briaunoti puodai, kartais ornamentuoti pirštų įspaudais, gnaibymu ir įraižomis (įkartomis). Klestėjo juvelyrika, gaminta smeigtukai, antkaklės. Papuošalai lieti, pasižymi santūriu geometriniu, kiauraraščiu ornamentu, emalio dekoru. Antkaklės trimitiniais galais puoštos lankeliu su įkartėlių ir saulučių kompozicijomis. Masyvios lietos arba iš stambių vielų susuktos antkaklės dekoruotos skardiniais arba lietais kabučiais. Nuo 3 a. paplito kaklo papuošalai, sudaryti iš žalvarinių įvijėlių, cilindrėlių, įvairių karoliukų ir pusmėnulio arba trikampio formos kabučių, kurie kabinti prie smeigtukų ir antkaklių. Segės puoštos įvairiaspalvio emalio ornamentika. Puošniausi – žalvariniai ritiniai smeigtukai, dažnai naudoti su antkaklėmis kūginiais galais, grandinėlėmis, kabučiais. Senojo geležies amžiaus pradžioje apyrankės buvo masyvios, su apskrito arba ovalaus pjūvio lankeliu. 2 a. pabaigoje–3 a. apyrankių formos tapo grakštesnės, lankeliai plonesni, pusiau apskrito arba suploto keturkampio pjūvio. Žiedai daugiausia žalvariniai įvijiniai, daryti iš trikampės ir pusiau apvalaus pjūvio vielutės, rečiau – paplatinta priekine dalimi, dekoruoti taškučiais, akutėmis, koncentriškais ratais, brūkšneliais, trikampiais, kryputėmis, rombais ir pynutės motyvais.
sagtys (auksas, sidabras, 5 a. antra pusė–6 a. pradžia, Taurapilio pilkapynas, Lietuvos nacionalinis muziejus)
Viduriniame geležies amžiuje (5–9 a.) Lietuvos teritorijoje paplito keramika grublėtu (dideli kibiro pavidalo indai storomis sienelėmis) arba lygiu paviršiumi, ornamentuota nesudėtinga duobučių, įraižų arba gnaibyto rašto kompozicija. Juvelyrikoje plačiau naudotas sidabras, auksas, alavas, taikytos naujos technologijos – facetavimas, inkrustacija, sidabravimas, alavavimas, kita. Paplito nauji puošybos elementai: spurgeliai, ąselės, kūgeliai ir stikliukai. Lankinės segės įgavo masyvesnę formą, buvo dekoruojamos sidabro žiedais ir aukso plokštelėmis, puoštomis tinkliniu raštu. Iš lankinių segių išsirutuliojo ilgakojės segės lietine užkaba, su lenktine, trikampe, kryžine, žvaigždine arba apskritine kojele, dengta taškučiais išmušta sidabro plokštele, akutėmis, saulutėmis ar žvaigždutėmis (daugiausia laiptelinių segių rasta Klaipėdos krašte).
5–6 a. Lietuvoje paplito paprastos antkaklės su kabliuku viename gale ir plokštele su rakto skylutės pavidalo kilpele užkabinti, antkaklės storėjančiais užkeistais galais. Būdinga storagalės ir juostinės apyrankės su trikampiu iškilumu per vidurį. Nuo 6 a. papuošalai dekoruoti zoomorfiniu dekoru. 6–7 a. paplito antkaklės plokščiais užkeistais galais, prie kurių buvo prikabinti kabučiai užkeistais pergniaužtais facetuotais galais arba užkeistais storėjančiais ruplėtais galais. 8 a. atsirado iš 3 vielų vejamos vytinės antkaklės, iš kurių Rytų Lietuvoje išsirutuliojo vytinės antkaklės buoželiniais arba kūginiais galais. Smeigtukai tapo puošnesni ir įvairesnių formų, išpopuliarėjo žalvariniai žiediniai, kurių galvutė ir kaklelis dažniausiai puošti linijomis ir įkartėlėmis. Sumažėjo karolių ir kitų kaklo papuošalų įvairovė.
Vėlyvajame geležies amžiuje (9–13 a.) gaminti dideli smeigtukai su krūtinės grandinėlėmis, metaliniai apgalviai, kepuraitės, antkaklės, segės, apyrankės, žiedai. Šiaurės Lietuvoje gamintos žiemgaliams būdingos antkaklės iš suplotos vielos su prikabintais trikampiais, rombiniais arba pailgo lapo pavidalo kabučiais. Nuo 9 a. paplito mažos pasaginės segės. Ankstyviausios jų turėjo įvijines galvutes, vėlesnės dekoruotos įvairių formų galais. Iki 11 a. segėtos lankinės segės – buvo populiarios laiptelinės ir labai didelės vyrų segės, kurių lankelis užsibaigia aguoninėmis arba zoomorfinėmis galvutėmis. Didelės ir plačios vyrų apyrankės dekoruotos smulkiai išraižytomis kryputėmis ir rombiniu juostiniu raštu. Žirgo aprangos detalės puoštos panašiais ornamento motyvais, ginklai ir ginkluotė – sidabro plokštelėmis.
pasaginės segės (žalvaris, 10–13 a., Griežės kapinynas, Lietuvos nacionalinis muziejus)
L: Lietuvių liaudies menas kn. 1 Senovės lietuvių papuošalai Vilnius 1958; T. Adomonis, K. Čerbulėnas Lietuvos TSR dailės ir architektūros istorija t. 1 Vilnius 1987; Lietuvos dailės istorija Vilnius 2002.
1501