Lietuvos Sentikių Bažnyčia

Lietuvõs Séntikių Bažnýčia, Lietuvõs Senjų Stačiãtikių Pomórų Bažnýčia, Lietuvõs séntikiai pomórai (rus. Drevlepravoslavnaja Pomorskaja Cerkov Litvy), viena iš 9 tradicinių religinių bendruomenių Lietuvoje.

Struktūra ir organizacija

Yra apie 23 330 narių (2011; Bažnyčios vadovybės nuomone, apie 45 000), 60 parapijų (2011). 2007 įsisteigė dar viena Vilniaus sentikių bendruomenė, ji neįeina į Lietuvos Sentikių Bažnyčios sudėtį. Aukščiausioji valdymo institucija – Soboras (Suvažiavimas). Vilniuje veikia aukščiausioji valdymo institucija tarp Soborų – Bažnyčios Aukščiausioji Taryba (pirmininkas – Vilniaus dvasios tėvas G. Bojarovas; nuo 1994). 2007 Sobore išrinktas naujos sudėties Dvasinis teismas, jis sprendžia kanoninius, pamaldų ir religinius dorovinius klausimus.

sentikių cerkvių žemėlapis (2007)

Doktrina ir apeigos

Lietuvos sentikiai pomorai, kaip ir visi sentikiai, nepripažįsta 17 a. Rusų Stačiatikių Bažnyčios Nikono reformos. Nuo Rusų Stačiatikių Bažnyčios (Maskvos patriarchato) sentikiai skiriasi ne tiek dogmatika, kiek liturgija ir apeigomis, bažnytine struktūra bei savitu Biblijos ir Tradicijos kai kurių elementų aiškinimu. Sentikiai tradiciškai žegnojasi dviem pirštais, pripažįsta tik senąsias ikonas, pamaldų knygas ir apeigas, aštuongalį kryžių, neturi dvasininkų (taigi ir tripakopės bažnytinės hierarchijos). Pamaldas veda ir religines apeigas atlieka iš jų pačių išsirinkti parapijiečiai arba dvasios tėvai. Sentikių požiūriu, jų Bažnyčia iki 17 a. vidurio išlaikė visas Stačiatikių Bažnyčios tikėjimo tiesas ir apeigas. Perėmusi Solovkų vienuolyno ir Vygo (Karelija) bendruomenės tradicijas, išsaugojo Krikšto, Atgailos ir Santuokos sakramentus.

Istorija

Pirmieji sentikiai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (dabartinės Lietuvos teritorijoje) apsigyveno 1679. Fedosejininkų (bepopininkų atšaka, nepripažįstanti Santuokos sakramento) bendrijos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje susikūrimas 18 a. buvo masinės sentikių emigracijos, susijusios su valstiečių socialine priespauda ir pasipriešinimu Rusijoje, padarinys. Emigracijos vieni svarbiausių veiksnių buvo griežtas sentikių persekiojimas Rusijoje ir santykinis pakantumas Abiejų Tautų Respublikoje (joje 1772 gyveno apie 180 000 sentikių).

Pirmoji sentikių cerkvė pastatyta 1710 Puščioje (dabar Rokiškio rj. savivaldybė), 1819 ji perkelta į Bobriškius (Rokiškio rj. savivaldybė). 18 a. Lietuvoje daugiausia buvo sentikių, atsikėlusių iš Pskovo, Naugardo gubernijų ir Tverės gubernijos pietvakarinės dalies. Pagrindiniai sentikių centrai Lietuvos šiaurės rytų ir vidurio bei pietinėje dalyse susiformavo 18 a. 8–9 dešimtmetyje. 1728–55 (arba iki 1758) veikęs Gudiškių vienuolynas (dabar Ignalinos rj. savivaldybė) buvo svarbus Abiejų Tautų Respublikoje fedosejininkų religinis centras. Šiam vienuolynui sunykus, 1756 ar 1758–1851 kitas jų religinis centras buvo Degučiuose (dabar Zarasų rj. savivaldybė). 18 a. pabaigoje dabartinėje Lietuvos teritorijoje buvo apie 16 sentikių parapijų. Po Abiejų Tautų Respublikos III padalijimo Lietuvoje Rusijos valdžia sentikius ėmė persekioti. 1825–1955 Lietuvoje iš 33 cerkvių uždaryta 13 (iš jų 8 sunaikintos), 1840 uždaryta sentikių cerkvė Degučiuose (vėliau ji paversta stačiatikių cerkve).

Socialiniai ir kultūriniai pokyčiai, vidinė polemika 19–20 a. paskatino bepopininkų eschatologinių nuotaikų susilpnėjimą, atsisakyta asketiškų apribojimų. Nuo 1823 Lietuvos fedosejininkų palikuoniai pradėjo pripažinti bažnytinę santuoką, nuo 20 a. pradžios beveik visos sentikių parapijos krašte priklausė nuosaikesnių sentikių pomorų srovei. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje Vilniaus sentikių bendruomenė (pirmininkas A. Pimonovas) tapo pomorų religiniu centru. 1901 Vilniuje įvyko pirmasis pomorų dvasios tėvų suvažiavimas, 1906 Vilniuje įvyko dabartinės Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos ir Baltarusijos pomorų dvasios tėvų ir bendruomenių atstovų suvažiavimas (Baltijos regiono bepopininkams įtvirtinta santuokos institucija). Lietuvos sentikiai dalyvavo Rusijos sentikių pomorų suvažiavime Maskvoje (1909) ir jo išrinktoje Rusijos Pomorų Soborų ir Suvažiavimų Taryboje. Prieš I pasaulinį karą Vilniaus ir Kauno gubernijose veikė apie 68 sentikių parapijos (iš jų – 11 įkurtos po 1905). Per I pasaulinį karą, ypač 1915, daug sentikių buvo priversti evakuotis iš Lietuvos į Rusiją.

Dievo Motinos Užtarėjos sentikių cerkvė (pastatyta 1901–05) Vilniuje

Dievo Motinos Užtarėjos sentikių cerkvės Vilniuje ikonostasas

Nepriklausomos Lietuvos valstybė pirmą kartą sentikybės istorijoje oficialiai pripažino sentikių religinę organizaciją – 1923 išleido Laikinas taisykles, reguliuojančias Lietuvos sentikių organizacijos ir Lietuvos vyriausybės santykius, pagal šias taisykles Sentikių Bažnyčiai buvo suteikta autonomija. Nuo 1925 Lietuvos vyriausybė Lietuvos Sentikių Bažnyčiai teikė tam tikrą finansinę paramą. 1918–40 Kaunas buvo sentikių religinis ir kultūrinis centras. 1922 Kaune įvyko pirmasis Sentikių Pomorų Bažnyčios Lietuvoje suvažiavimas, išrinkta aukščiausioji Bažnyčios valdymo institucija tarp suvažiavimų – Sentikių Centro Taryba (pirmininkas V. Prozorovas, 1934–38 – A. Jefremovas, nuo 1938 – I. Prozorovas). 1923 prie Sentikių Centro Tarybos įsteigta Dvasinė komisija (sprendė kanonų, pamaldų tvarkos ir drausmės klausimus). 20 a. 3–4 dešimtmetyje Kaune įvyko aštuoni Lietuvos sentikių suvažiavimai. 1937 Lietuvoje buvo 42 485 sentikiai, 53 parapijos, 51 dvasios tėvas.

Prasidėjus II pasauliniam karui ir 1939 Lietuvai atgavus dalį Vilniaus krašto Lietuvos teritorijoje buvo apie 60 sentikių parapijų, daugiau kaip 70 000 sentikių. SSRS okupavus Lietuvą sentikius imta persekioti, draustas tikybos dėstymas mokyklose, dvasios tėvams neleista atlikti religinių apeigų tikinčiųjų namuose. Sovietų valdžios buvo suimti, įkalinti ir deportuoti žymesni sentikių religiniai veikėjai (Bažnyčios Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas I. Romanovas, apie 10 dvasios tėvų ir daug pasauliečių sentikių), uždrausta sentikių religinė spauda ir religinės literatūros leidyba.

1943 įvyko Lietuvos sentikių suvažiavimas, išrinkta nauja Sentikių Aukščiausioji Taryba ir Dvasinis teismas. 1949 buvo 58 registruotos bendruomenės, 16 neregistruotų, jas netrukus sovietų valdžia uždarė. Po 1964 nustota tiesiogiai persekioti sentikius; išrinkta nauja Lietuvos sentikių vadovybė, kuri siekė suvienyti SSRS sentikius. 1940–90 sentikiams Lietuvoje vadovavusi Bažnyčios Aukščiausioji Taryba buvo vienintelis sentikių religinis centras SSRS. 1948–65 visų sentikių Bažnyčios Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas buvo Vilniaus parapijos dvasios tėvas F. Kuznecovas, 1965–68 – Kauno parapijos dvasios tėvas J. Nikitinas, 1965–93 – Vilniaus parapijos dvasios tėvas I. Jegorovas. Vilniuje vyko sentikių soborai 1966, 1974, 1988. 20 a. 5–9 dešimtmetyje smarkiai sumažėjo sentikių skaičius kaimo parapijose, bet tikinčiųjų padaugėjo Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Zarasų, Panevėžio parapijose.

Sentikių Bažnyčios soboras Vilniuje 1988

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę Lietuvos sentikių bendruomenė vėl yra savarankiška religinė organizacija, 1990 priimtas naujas Lietuvos Sentikių Pomorų Bažnyčios statutas. Įsteigtos penkios naujos ir atkurtos keturios buvusios sentikių parapijos, pastatytos cerkvės Zarasuose, Utenoje ir Lazdijuose, dar penki pastatai ir patalpos pritaikyta maldos namams. Didžiausios sentikių parapijos yra Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje.

L: Lietuvos sentikiai:duomenys ir tyrimai 1996–1997 Vilnius 1998; G. Potašenko Sentikių bažnyčia Lietuvoje 17–19 a. pradžioje Vilnius 1999.

1031