Lietuvõs šiuolaiknis šõkis. Lietuvoje šiuolaikinio šokio pradininke laikoma D. M. Nasvytytė. Baigusi J. Klamt išraiškos šokio mokyklą Berlyne 1939, Kaune ji surengė pirmąjį savo pasirodymą, įkūrė Ritminės gimnastikos ir išraiškos šokio studiją (veikė iki 1944, lankė apie 200 mokinių). 1940 Valstybės teatre D. M. Nasvytytė surengė pirmąjį savo studijos mokinių koncertą, 1941–43 jie koncertavo Lietuvos miestuose (šoko išraiškos ir stilizuotus lietuvių liaudies šokius), 1944 Kauno jaunajame dramos teatre surengtas studijos baigiamasis koncertas. 1944 D. M. Nasvytytei (su vyru S. Gabrijolavičiumi) pasitraukus į Vokietiją, 1947 persikėlus į Australiją, Melburne veikė jos įkurta pirmoji Australijoje išraiškos šokio trupė (1952–59) ir studija (1953–59).
1944 išraiškos šokio trupę Kaune subūrė ir jai vadovavo D. M. Nasvytytės mokinė K. K. Daujotaitė (nuo 1947 kolektyvas priklausė Kauno profsąjungų kultūros rūmams, 1969–84 jų išraiškos šokio kolektyvas Sonata). Ji trupei kūrė ir šokio kompozicijas (Moterys, pagal J. S. Bacho muziką, Zodiako ženklai, pagal M. K. Čiurlionio muziką ir paveikslus, Mirties šokis, pagal F. Liszto muziką). 1980 Kaune K. K. Daujotaitės mokinė B. Letukaitė su Sonatos buvusiais šokėjais įkūrė moderniojo šokio studiją Aura (nuo 1995 pirmasis profesionalus moderniojo šokio teatras Lietuvoje). Šiame kolektyve plėtojamos šiuolaikinio šokio įvairios kryptys – nuo estradinio iki modernaus. Teatro repertuarą sudaro B. Letukaitės (Extremum mobile 2001, Aseptinė zona, arba Lietuviškos sutartinės 2004) ir užsienio choreografų sukurti šokio spektakliai. Prie teatro veikia moderniojo šokio studija. Nuo 1989 kasmet Kaune Aura rengia Tarptautinį moderniojo šokio festivalį, kuriame dalyvauja Europos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Japonijos, Kanados šokio trupės.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę šiuolaikinis šokis pradėjo plėtotis intensyviau. Nuo 1991 užsienio choreografai ir pedagogai Lietuvoje rengia šiuolaikinio šokio seminarus. Vis daugiau jaunų choreografų ir šokėjų (daugiausia dirbusių mėgėjų kolektyvuose) domisi šiuolaikiniu šokiu, dalyvauja seminaruose užsienyje.
Šiuolaikinio šokio raidą paspartino 1995 Vilniuje įkurtas Lietuvos šokio informacijos centras (iki 2017 vadovas A. Imbrasas, nuo 2017 – Gintarė Masteikaitė). Centras kaupia ir skleidžia informaciją apie šiuolaikinį šokį ir baletą Lietuvoje ir užsienyje, prodiusuoja Lietuvos choreografų spektaklius. Nuo 1996 centras kasmet rengia programą Lietuvos naujojo šokio projektas (rodomi naujausi Lietuvoje dirbančių choreografų spektakliai). Pirmaisiais metais (tai buvo pirmasis viešas šiuolaikinio šokio renginys Lietuvoje) savo kūrybą parodė 12 Lietuvos choreografų: R. Alksnytė, B. Banevičiūtė, R. Butrimavičiūtė, A. Cholina, R. Magilaitė, B. Marcinkevičiūtė (Mar), A. Naginevičiūtė, D. Stankevičius ir kiti. Šiam renginiui videomenininkas G. Šeputis sukūrė pirmąjį Lietuvoje šokio videofilmą Žodžių žaismas (pagal A. Andriuškevičiaus eiles, šoko R. Alksnytė). Centras nuo 1997 kasmet rengia ir tarptautinį šiuolaikinio šokio festivalį Naujasis Baltijos šokis, nuo 2000 kasmet centro iniciatyva vyksta renginys Vilniaus šokio spaustuvė, jame šokėjams, choreografams ir pedagogams rengiami šiuolaikinio šokio seminarai, videopaskaitos, rodomi Lietuvos ir užsienio choreografų šiuolaikinio šokio kūriniai.
šokio spektaklio Nėščia tyla scena (2004, choreografė A. Naginevičiūtė)
šokio spektaklio Viduramžių bernelio dainos scena (2000, choreografas V. Jankauskas, kostiumų dailininkė R. Biliūnaitė; šoka G. Kirkilytė ir V. Jankauskas)
1989 Kaune A. Naginevičiūtė įsteigė šiuolaikinio šokio grupę Fluidus, sukūrė jai kompozicijų (Nepakelk galvos 1996, pagal Ph. Berthet, H. Hillerio muziką, Fata Morgana 1998, pagal R. Cikanavičiaus muziką, Fata Morgana II 1999, pagal grupės Beautifull people, R. Cikanavičiaus muziką); nuo 1998 dėstydama Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (iki 2004 Lietuvos muzikos akademija) sukūrė spektaklių su studentais (Processus 2002, Nėščia tyla 2004, Ego ir ID 2007). 2013 Vilniuje įkūrė šokio teatrą AIROS (Stiklo sodai 2015, Melancholijos bokštai 2016, abu pagal įvairią muziką). Spektakliuose atskleidžiama žmogaus vidinis pasaulis, baimės ir lūkesčiai, jiems būdinga lėtas tempas, niūri nuotaika, dažnai remiamasi japonų šokio srove buto.
1995 Lietuvos vaikų ir jaunimo centre Vilniuje buvęs breiko šokėjas ir choreografas V. Jankauskas įkūrė moderniojo šokio studiją, 1997 – savo šokio trupę. Lyriniuose spektakliuose ir kompozicijose Viduramžių bernelio dainos (2000), Nuskendęs slėnis (2003, abu pagal J. Sasnausko muziką), Atsižadėjimas (2001), Užkasti vaivorykštę (2002), Pėdsakai (2005), Žinia (2007), Budėjimai (2008), Liepsnos virš šaltojo kalno (2010), Judantys taikiniai (2011), Aritmijos (2013), Akloji dėmė (2015), Agonija (2017), Ekspansija. Visata įeina į mano kūną (2019) ieškoma formos naujumo ir emocinio poveikio darnos, būdinga kontaktinio stiliaus elementai.
1998 J. Smoriginas įsteigė choreografinių projektų teatrą Vilniaus baletas (šokio spektakliai Choreografo laiškai M.K.Č. 2001, pagal M. K. Čiurlionio, M. Urbaičio, G. Mahlerio muziką, boHema 2003, pagal R. Wagnerio, Á. P. Piazzollos, F. Chopino ir kitų kompozitorių muziką, Mano gyvenimas 2004, pagal A. Ch. Adamo, P. Čaikovskio, J. É. F. Massenet, A. Schnittke’s, muziką, skirtas O. Malėjinaitės atminimui, Sulamita 2005, pagal A. Šenderovo, A. Vollenweiderio muziką, Jausmai, pagal W. A. Mozarto muziką, Fedra, pagal O. Narbutaitės, H. Villa‑Loboso muziką, abu 2009, Geiša 2010, pagal M. Ravelio, japonų liaudies muziką, Mata Hari 2012, pagal A. Iglesio, S. Barberio muziką, Aš diemedžiu žydėsiu 2014, pagal M. Ravelio, Ph. Glasso muziką), 2000 – studiją prie šio teatro (Spengla Ūla 2006, pagal O. Balakausko muziką). 2000 Vilniuje A. Cholina įkūrė Anželikos Cholinos šokio teatrą A|CH (šokio spektakliai Moterų dainos 1998, pagal M. Dietrich dainas, Carmen 1998, 2004, pagal R. Ščedrino, G. Bizet ir P. de Sarasate’s muziką, Bernardos Albos namai 2000, pagal įvairių kompozitorių muziką, Romeo ir Džuljeta 2003, Otelas 2006, Vyrai ir moterys 2009, Ana Karenina 2010, visi pagal įvairių kompozitorių muziką, Idiotas 2017, pagal G. Kančeli muziką).
šokio spektaklio Idiotas scena (2007, choreografas J. Smoriginas, scenografė I. Ciparytė, © LATGA, 2020, kostiumų dailininkė A. Lorens; priekyje iš kairės: Aglaja Jepančina – Ž. Baikštytė, Adelaida Jepančina – K. Kanišauskaitė)
Choreografė B. Banevičiūtė išgarsėjo savo projektais Benamiai (1996, pagal V. Kernagio muziką), Svetimas 1548, arba Gyvenimas dar priešaky (1997), Smėlio jausmas (2001), Mažasis princas (2005), Bala žino (2009). Ji sukūrė choreografiją A. Žigaitytės operai Žilvinas ir Eglė (2002, Klaipėdos muzikinis teatras), šokio spektakliui I. Stravinskio Kareivio istorija (2003), M. Petrausko operai Birutė (2006, abiejų režisierė B. Marcinkevičiūtė), 2007 Vilniuje įkūrė šokio teatrą vaikams ir jaunimui Dansema. B. Banevičiūtės choreografija lengvo nuotaikingo stiliaus, jai būdinga subtili ironija.
Aktorė ir režisierė B. Marcinkevičiūtė sukūrė šiuolaikinio šokio spektaklių (diptikas Traukininiai žmonės 1996, Lėktuviniai žmonės 1997), kuriems būdinga lyrizmas, romantika. Kaune kūrė aktorius, režisierius ir šokėjas A. Kurienius (Antianfas 2000, Išvykimai 2006, abu šokio teatre Aura, Kekšės ir kareiviai 2002, Kauno dramos teatre, Trijų minučių romanas, Sekmadienis niekada, abu 2003, Žorž ir Frederikas, Violetos, Džuljetos..., abu 2006, visi Kauno muzikiniame teatre). Zalcburgo eksperimentinę šokio akademiją baigusios L. Juodkaitės spektakliai Čia ir dabar..., Riba (abu 2006), Salamandros sapnas. Paveikslas (2007, režisierius V. Masalskis, pagal T. Baranausko muziką), Trimatrix. Trys judėjimai (2007, pagal T. Dobrovolskio muziką) energingi, juose eksperimentuojama su kūno galimybėmis ir erdve.
Klaipėdoje kuria 2005 Rotterdamo šokio akademiją baigusi A. Šeiko (šokio spektaklis‑instaliacija In Signum 2006, pagal D. Hamburgerio muziką, Laimės valandos 2007, abi su skulptoriumi J. Malinausku, La mariée 2007, pagal T. Gurevičiaus muziką, Dykra 2011, Aikštelėje laisvų vietų nėra 2012, visi sukurti su menininku grupe Žuvies akis). 2012 su choreografu, šokėju Petru Lisausku ir prodiusere Goda Giedraityte A. Šeiko įkūrė Šeiko šokio teatrą (iki 2018 veikė pavadinimu PADI DAPI Fish). Spektakliuose (šokio spektakliai‑istorinės ekskursijos Keliaujančios bažnyčios. Klaipėda tranzit Memel 2015 ir Šachas Prūsijai. Luiza Mėmelyje 2018, Dior in Moscow 2016, Metų laikai 2017, šokio ir muzikos spektaklis Mano Piteris Penas 2018, pagal Sveno Helbigo muziką, In‑contact 2020) eksperimentuojama su erdve, atskleidžiamas žmogaus vidinis gyvenimas.
Eksperimentinių, avangardinių šiuolaikinio šokio spektaklių sukūrė choreografas ir šokėjas A. Pulkauninkas. 1999 jis įkūrė trupę Fabrikas Nr. 6 (Oranžinis 1999, Baltas 2001), 2001 – Fizinį vizualinį Andriaus Pulkauninko teatrą (Kliudyk.lt 2002, Skenduoliai 2003, Laimės fabrikas 2005), 2005 – Andriaus Pulkauninko kinetinę trupę (monospektaklis Auksinis berniukas 2007).
Nuo 1998 Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (iki 2004 Lietuvos muzikos akademija) dėstoma vaidybos studijų programa su šokio, šiuolaikinio šokio arba choreografijos specializacija, 2003 čia įkurta Šokio ir judesio katedra. Nuo 21 a. pradžios šokio spektaklius ir kompozicijas kūrė šias specialybes įgiję A. Katinas (Orfėjas ir Euridikė, Paslaptys, kurias aš žinau, abu 2002, Mėnesiena 2003, The Last Beauty of the Day 2005, Helsinkio sindromas 2007, visi su suomių choreografe M. Saivosalmi), B. Urbietytė (Panacėja), E. Stundytė (Plaukia Ofelija, skęsta, abu 2005, Nuskausminimas 2007), P. Lisauskas ir T. Gurevičius (Sankryža 2006).
2005 Vilniuje aktorius, šokėjas ir choreografas G. Ivanauskas įkūrė savo šokio teatrą, sukūrė spektaklių choreografiją ir scenografiją, juose šoko. Jo iš atskirų etiudų sudarytiems spektakliams (Praba 2005, Vyrai baltais sijonais 2006, Aš tave labai myliu 2007, Raudonos kurpaitės 2008) būdinga lengvas komizmas.
2007 įsteigta Šiuolaikinio šokio asociacija; tarybos pirmininkės: 2007–14 B. Banevičiūtė, 2015–20 Lina Puodžiukaitė‑Lanauskienė, 2020–24 – Agnietė Lisičkinaitė, nuo 2024 – A. Šeiko.
2072