Lietuvos socialinės apsaugos sistema

Lietuvõs sociãlinės apsaugõs sistemà

Lietuvos socialinės apsaugos sistemos kūrimasis iki 1940 metų

Vakarų Europoje formuojantis socialinės apsaugos sistemai, Lietuva buvo industriniu požiūriu atsilikusios Rusijos imperijos agrarinė provincija. Socialinės apsaugos užuomazgos Lietuvoje atsirado pradėjus steigti fabrikus. Juose dirbančių žmonių socialinė apsauga iki Pirmojo pasaulinio karo buvo reglamentuota Rusijos socialinės apsaugos įstatymų: įstatymo, pagal kurį visi fabrikai turėjo suteikti nemokamą medicinos pagalbą savo darbuotojams (1866), Nelaimingų atsitikimų gamyboje įstatymo (1903), Sveikatos ir nelaimingų atsitikimų įstatymo (1912).

Nepriklausomos Lietuvos Konstitucija (1922) pabrėžė darbo žmogaus apsaugos ir globos reikšmę. Ji skelbė, kad valstybė įstatymais saugo darbininką ištikus ligai, senatvėje, nelaimingų atsitikimų atveju ir netekus darbo. Ši nuostata buvo pakartota ir vėlesnėse Konstitucijose (1928 ir 1938).

1918–40 nebuvo spėta sukurti gyventojų daugumą aprėpiančios socialinės pagalbos sistemos. Pensijų sistemos buvo sukurtos tik nepriklausomybės kovų dalyviams, karininkams, valstybės tarnautojams ir pasižymėjusiems asmenims. Priimti Pasižymėjusių visuomenės veikėjų pensijų, Karių pensijų (abu 1925), Valstybės tarnautojų pensijų ir pašalpų (1926) įstatymai. Pensinis amžius nebuvo nustatytas, išeiti į pensiją buvo galima turint 25 metų darbo stažą. Jei iš tarnybos buvo pasitraukiama dėl sveikatos, šio stažo nebuvo reikalaujama. Prie Vidaus reikalų ministerijos 1926 buvo įkurta Vyriausioji socialinio draudimo valdyba, kuri steigė ir prižiūrėjo teritorines ligonių kasas, nuo 1936 kuravo ir draudimo nuo nelaimingų atsitikimų kasą, t. p. rūpinosi socialine globa – steigė ir prižiūrėjo našlaičių bei senelių prieglaudas.

Per 20 metų socialinę apsaugą mėginta garantuoti pagrindinėms socialinės rizikos grupėms. To padaryti nepavyko: ligonių kasose buvo apdrausta tik apie 3 % gyventojų, sveikatos draudimas nebuvo taikomas žemės ūkio darbuotojams, dirbantieji privačiame sektoriuje negaudavo pensijų. Socialinės apsaugos plėtrai trukdė archajinė agrarinė visuomenės sankloda, išoriniai pavojai valstybingumui, ūkio nestabilumas dėl pasaulinės ekonominės krizės.

Lietuva rinkosi vadinamąjį vokiškąjį socialinės gerovės modelį: plačiausiai buvo įgyvendintas socialinis draudimas ligos ir nelaimingų atsitikimų atveju. Pensinis darbininkų ir laisvųjų profesijų atstovų aprūpinimas buvo tik svarstomas. Pirmenybė buvo teikiama pramonės darbininkų draudimui ligos ir nelaimingų atsitikimų atveju, mažiau rūpintasi neįgalumo ir senatvės draudimu (tai būdinga korporacinei, arba vokiškajai, socialinės apsaugos krypčiai). Privačių socialinio draudimo fondų nebuvo.

Lietuvos socialinės apsaugos sistema SSRS okupacijos metais

SSRS okupacijos metais galiojo Sovietų Sąjungos įstatymai ir veikė centralizuotos socialinės apsaugos institucijos. Industrializacija, kuri laikoma šiuolaikinės socialinės apsaugos sistemos formavimosi pagrindiniu veiksniu, Lietuvoje vyko pokario metais. Nuo 1956 visos gimdančios moterys gaudavo 112 kalendorinių dienų mokamų atostogų, t. p. iš esmės pertvarkyta darbininkų ir tarnautojų pensijų sistema, nuo 1965 pensijos buvo mokamos ir kolūkiečiams. Pensinis amžius buvo 55 metai moterims ir 60 metų vyrams. Kai kurių profesijų (kurios buvo laikomos nepalankiomis sveikatai) darbuotojams ir asmenims, dirbusiems sunkiomis gamtinėmis sąlygomis (pvz., Tolimojoje Šiaurėje), buvo taikomos išimtys, jie į pensiją buvo išleidžiami keleriais metais anksčiau (priklausomai nuo individualios situacijos). Parama šeimai buvo labai maža, mokama tik didelėms šeimoms (turinčioms keturis ir daugiau vaikų). Iš dalies buvo plėtojama neįgaliųjų ir vaikų institucinė globa. Pastaroji buvo taikoma ir šeimai skurstant. Sovietinės socialinės apsaugos kitas bruožas buvo įmonių įtraukimas į pagalbos teikimą darbuotojų šeimoms ir socialinės apsaugos kai kurių funkcijų perdavimas profsąjungoms (tai vertintina kaip Vakarų šalių socialinės apsaugos profesinių sistemų ir socialinės savivaldos imitavimas). Ekonominiai reikalai kai kuriais atvejais t. p. buvo siejami su socialine apsauga (dirbtinai palaikomas kainų stabilumas ir visuotinis užimtumas, pirmojo būtinumo prekių mažos kainos). Sovietinė socialinė apsauga turėjo panašumų su korporacine (vokiškąja) gerovės sistema. Sovietinės socialinės apsaugos tikslas buvo išlaikyti visuomenėje susiklosčiusius socialinius sluoksnius, o korporacinė (vokiškoji) deklaruoja principą kiekvienam pagal darbą, bet abiem socialinės apsaugos rūšims taikytini panašūs teisių į apsaugą ir apsaugos paskirstymo kriterijai – tai darbo stažas ir darbo užmokestis nepatyrus socialinės rizikos.

Lietuvos socialinės apsaugos sistemos reformos 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę paveldėta socialinės apsaugos sistema struktūriškai buvo derinama prie rinkos ekonomikos ir demokratinės politinės sistemos. Privatizuotos įmonės neteko socialinės atsakomybės; tai ypač pajuto kaimo gyventojai, nes iki tol teikta kolūkių socialinė parama jiems buvo labai reikšminga. 1990 Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą socialinį draudimą iš profsąjungų perduoti valstybei, prie Darbo ir socialinio aprūpinimo ministerijos buvo sukurta Vyriausioji valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba (Sodra). Valdybai pavesta vykdyti socialinio draudimo funkcijas. Valdyba ir jos teritoriniai skyriai pradėjo registruoti draudėjus, rinkti įmokas, organizuoti ir kontroliuoti išmokų operacijas, vykdyti Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą. 1991 priimtas Valstybinio socialinio draudimo įstatymas (nauja redakcija 2017) įtvirtino socialinio draudimo rūšis, finansus ir valdymą. Buvo skubiai parengti ir priimti Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos įstatymai, bet iki 1994 pensijos buvo skiriamos ir mokamos pagal 1956 Pensijų įstatymą (jį nuolat papildant ir taisant). 1994 priimtas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas (nauja redakcija 2018, pavadinimas pakeistas į Socialinio draudimo pensijų įstatymą).

Iš pradžių socialinė apsauga buvo keičiama lyginant su paveldėta sovietine sistema, t. y. didinant paramą (priimti įstatymai įtvirtino labai panašios struktūros ir panašaus masto socialinės apsaugos priemones, galiojusias sovietinėje sistemoje). Nuo 1995, kai ypač pasireiškė ūkio pertvarkymo sunkumai, gamybos smukimas, hiperinfliacija, nedarbas, šešėlinės ekonomikos ir mokesčių vengimo padariniai, paramos šeimai ir naujojoje pensijų sistemoje atsirado griežtų reikalavimų pretenduojantiems į socialines išmokas, o infliacijos nulemti išmokų dydžiai buvo įtvirtinti ir įstatymais. Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas (2000, nauja redakcija 2017) nustatė teisę į ligos ir motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, jų skyrimo, apskaičiavimo, mokėjimo ir kitas sąlygas. Šis socialinis draudimas kompensuoja apdraustiems asmenims dalį dėl jų pačių arba šeimos narių ligos, motinystės, tėvystės prarastų ar dėl dalyvavimo profesinės reabilitacijos programoje negautų darbo pajamų.

Dėl naujų ekonominių ir politinių sąlygų 1990 buvo pripažinta nedarbo socialinė rizika ir sukurta bedarbių rėmimo sistema, pripažinta infliacijos grėsmė ir sukurta minimalių garantijų sistema mažas pajamas gaunantiems asmenims. Skurdo sąvoka nebuvo (ir nėra) įtvirtinta teisės aktuose, bet skurdas buvo pripažintas kaip reiškinys ir sukurta piniginės paramos bei išlaidų kompensavimo skurstantiesiems sistema. 2003 priimtas Nedarbo socialinio draudimo įstatymas (nauja redakcija 2017).

1997 sveikatos draudimo funkcijos atskirtos nuo socialinio draudimo ir perduotos ligonių kasoms. 1999 priimtas Pensijų fondų įstatymas (nuo 2003 Papildomo savanoriško pensijų kaupimo įstatymas; nauja redakcija 2013), sudaręs galimybes steigtis privatiems pensijų fondams, bei Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas (nauja redakcija 2017). 2003 pradėta pensijų reforma, nuo 2004 į antrosios pakopos pensijų fondus apdraustieji asmenys perkelia dalį savo mokamų privalomojo pensijų socialinio draudimo įmokų, o trečiosios pakopos pensijų fonduose gali savanoriškai kaupti būsimosioms pensijų išmokoms savo laisvas lėšas.

Lietuvos socialinės apsaugos sistema 21 amžiuje

Valstybinis socialinis draudimas finansuojamas darbdavių ir apdraustųjų asmenų įmokomis į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą, kurios skaičiuojamos nuo apdraustųjų atlyginimo. Iki 2000 socialiniam draudimui darbdaviai mokėjo 30 % samdomųjų darbuotojų atlyginimo dydžio įmokas savo lėšomis ir 1 % buvo išskaičiuojamas iš darbuotojų algų. 2000 darbdavių įmokos padidintos iki 31 %, o darbuotojų – iki 3 %. 2006 darbdavių įmokos suskirstytos į grupes pagal įmonėje, įstaigoje, organizacijoje per metus įvykusių nelaimingų atsitikimų skaičių, įmokų dydis nustatomas kiekvienais metais (2019 buvo keturios darbdavių grupės, kurių nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įmokos sudarė 0,14 %, 0,36 %, 0,7 % ir 1,4 % darbuotojo darbo užmokesčio). Darbdavių lėšomis t. p. finansuojamas nedarbo socialinis draudimas (įmoka sudaro 1,31 % darbuotojo darbo užmokesčio, o sudarant terminuotą darbo sutartį – 2,03 %). Iš darbuotojų algų išskaičiuojamos socialinio draudimo įmokos nuo 2019 sudaro 8,72 % darbo užmokesčio pensijų socialiniam draudimui, 2,09 % ligos, 1,71 % motinystės socialiniam draudimui ir 6,98 % privalomajam sveikatos draudimui. Kiekvieno apdraustojo įmokų dydis nurodomas Valstybinio socialinio draudimo fondo duomenų bazėje. Pagal šiuos duomenis apskaičiuojamos socialinio draudimo išmokos. Dalis socialinio draudimo lėšų skiriama Užimtumo fondui (įkurtas 1991, administruoja Užimtumo tarnyba) ir Privalomojo valstybinio sveikatos draudimo fondui (administruoja Valstybinė ir teritorinės ligonių kasos). Socialinis draudimas t. p. apima kai kurias valstybines pensijas: nukentėjusiųjų asmenų, mokslininkų, Lietuvos Respublikos pirmojo ir antrojo laipsnio (gauna piliečiai, ypač nusipelnę Lietuvai kurdami ir plėtodami jos valstybingumą, ūkį, kultūrą, mokslą, meną ir sportą, gindami valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir konstitucinę santvarką, labiausiai pasižymėję pasipriešinimo SSRS okupacijai dalyviai, t. p. motinos, pagimdžiusios ir išauginusios iki aštuonerių metų amžiaus septynis ir daugiau vaikų), pareigūnų ir karių, teisėjų. Lėšų šioms pensijoms skiriama iš valstybės biudžeto.

Lietuvoje socialinę apsaugą sudaro socialinis draudimas ir socialinė parama. Socialinis draudimas apima pensijų, ligos ir motinystės (tėvystės), sveikatos, nedarbo draudimą ir draudimą nuo nelaimingų atsitikimų darbe bei profesinių ligų. Socialinė parama apima piniginę socialinę paramą – socialines, šeimos, laidojimo pašalpas, šildymo, šalto ir karšto vandens, transporto ir kitų išlaidų kompensacijas – ir socialines paslaugas – socialinės globos įstaigas, senelių, neįgaliųjų, našlaičių globos, nakvynės namus, dienos centrus, t. p. pagalbą ir slaugą namuose. Pagrindines teises į socialinę apsaugą apibrėžia Lietuvos Respublikos Konstitucija (1992). Ji skelbia, kad valstybė garantuoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir įstatymų numatytais kitais atvejais. Nustatyta, kad kiekvienas žmogus turi teisę į socialinę apsaugą nedarbo atveju. Socialinės apsaugos pagrindinė dalis grindžiama vadinamuoju nuopelnų darbo rinkoje principu: teisė į socialinę apsaugą siejama su darbo stažu, nes dirbantieji privalomai draudžiami socialiniu draudimu. Apsaugos lygis siejamas su dėl socialinės rizikos prarasto darbo užmokesčio dydžiu. Tokios apsaugos organizacinė forma – socialinis draudimas, kuris apima senatvės, ligos, našlystės, motinystės (tėvystės), nedarbo, sužalojimo rizikos grupes, o jo finansai sudaro apie 80 % viso socialinės apsaugos biudžeto.

Pagal gavėjų skaičių ir išlaidas reikšmingiausios socialinio draudimo išmokos – senatvės, netekto darbingumo, našlių ir našlaičių pensijos. Valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijas gali gauti asmenys, sulaukę pensinio amžiaus (iki 2011 – 60 metų moterys ir 62,5 metų vyrai; nuo 2012 moterų ir vyrų pensinis amžius palaipsniui didinamas, kad 2026 būtų suvienodintas ir sudarytų 65 metus) ir turintys minimalų socialinio draudimo stažą (15 metų). Ilgalaikiai bedarbiai, turintys pensijų valstybinio socialinio draudimo būtinąjį stažą (2019 jis sudarė 31 metus, kasmet didinamas po pusę metų, kol 2027 pasieks 35 metus), gali pretenduoti į sumažintą išankstinę senatvės pensiją (ne anksčiau kaip likus penkeriems metams iki senatvės pensinio amžiaus). Senatvės pensiją sudaro bendroji ir individualioji pensijos dalys. Bendroji pensijos dalis lygi valstybinio socialinio draudimo bazinei pensijai (2019 – 164,59 euro), padaugintai iš asmens sukaupto pensijų socialinio draudimo stažo ir padalintai iš pensijų socialinio draudimo būtinojo stažo. Individualioji pensijos dalis susieta su pensininko buvusiu atlyginimu ar kitomis pajamomis, nuo kurių buvo mokamos pensijų socialinio draudimo įmokos. Netekto darbingumo (iki 2005 vadinta invalidumo) pensija mokama asmeniui, kuris pripažįstamas nedarbingu. Asmeniui, turinčiam teisę ir į senatvės, ir į netekto darbingumo pensiją, mokama tik viena iš jų (didesnė). Našlaičiams, našlėms ir našliams socialinio draudimo pensijos mokamos tik tuo atveju, jei miręs tėvas, motina ar sutuoktinis mirties dieną turėjo teisę į nedarbingumo pensiją. Sutuoktiniams keliami tam tikri amžiaus ir santuokos trukmės reikalavimai. Socialinio draudimo pensininkų skaičius ir pensijų vidutinis dydis pateikta 1 lentelėje. Socialinio draudimo senatvės pensijos vidutinio dydžio kitimas 2001–19 parodytas 2 lentelėje.

Socialinė parama garantuojama nėščioms moterims, šeimoms, auginančioms vaikus, tėvų globos netekusiems ir įvaikintiems vaikams, nepasiturinčioms šeimoms, vieniems gyvenantiems asmenims, mokiniams iš mažas pajamas gaunančių šeimų, privalomosios pradinės karo tarnybos karių šeimoms.

Socialinės apsaugos sistemai ir ypač socialiniam draudimui didelę reikšmę turi darbo rinka. 1998–2018 darbo jėgos Lietuvoje sumažėjo daugiau kaip 250 000 dirbančiųjų. Kita vertus, sumažėjo ir nedarbas, bet ne dėl darbo vietų skaičiaus didėjimo, o dėl emigracijos. 3 lentelėje nurodyta gyventojų užimtumo raida 1998–2018.

Socialinės apsaugos plėtros bendrasis rodiklis – socialinės apsaugos išlaidos (skaičiuojant nuo BVP). Lietuvoje jos sudaro 15,4 % BVP, tuo tarpu Europos Sąjungos šalių šio rodiklio vidurkis yra 28,2 % BVP (2016).

Susiklostė socialinės apsaugos diferenciacija pagal nuopelnus darbo rinkoje, bet neišvengta visai socialiai neapsaugotų žmonių sluoksnių. Nedarbo atveju išryškėjo tokios apsaugos neigiami padariniai. Dirbantys žmonės draudžiami nuo pajamų praradimo pavojaus nedarbo atveju, bet reikalavimas gauti išmoką yra labai griežtas, o pačios pašalpos vidutinis dydis ilgą laiką (iki 2004) sudarė tik apie 20 % vidutinės algos. 2018 pabaigoje vidutinė nedarbo išmoka sudarė 305 eurus, šias išmokas gavo apie 59 500 asmenų.

L: Č. Mančinskas Socialinis draudimas Lietuvoje ir kova dėl jo 1919–1940 metais Vilnius 1971; R. Lazutka Sveikatos draudimas tarpukario Lietuvoje / Sveikatos draudimas Lietuvoje Vilnius 1996; Lietuvos valstybės konstitucijos Vilnius 1989; E. Overbye Comparative Review of Social Insurance and Social Assistance Schemes in Europe Oslo 1994.

386

socialinė apsauga

Lietuvos socialinė apsauga

socialinė apsauga; socialinės apsaugos sistema