Lietuvõs sóstinės
Vilniaus herbas
Ankstyvosios monarchijos laikais (13–14 a.) Lietuvoje, be valdovo, nebuvo kitų centrinės valdžios institucijų. Didysis kunigaikštis valstybę valdė nuolat keliaudamas po visą šalį – apsistodavo savo pilyse arba dvaruose. Atvykęs į kurią nors vietą primindavo savo valdžią: teisdavo, jo dvariškiai surinkdavo duoklę, vėliau ir kitus mokesčius. Žinoma, ir tada buvo kelios ar viena svarbiausių monarcho rezidencijų. Mindaugo vardas siejamas su Voruta, Traidenio ir Vytenio – su Kernave, Gedimino ir Kęstučio iš pradžių su Senaisiais Trakais, vėliau su Trakais. Iki 21 a. pradžios visa Lietuvos istoriografija, o 21 a. pradžioje dalis istorikų tuos miestus laiko pirmosiomis Lietuvos valstybės sostinėmis; pasak kai kurių 21 a. istorikų (R. Petrausko), tie miestai dar neturėjo svarbiausio sostinės politinio požymio – centrinės valdžios institucijų (Didžiojo kunigaikščio, arba Dvaro, taryba buvo tik patariamojo pobūdžio institucija).
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laikų laiškuose į Vakarų Europą Vilnius 1323 pirmąkart minimas kaip valstybės sostinė, nuo tada didžiuoju kunigaikščiu tapdavo tas Gediminaitis, kuris valdydavo Vilnių. Architekto K. N. Kitkausko hipotezei, kad 13 a. viduryje Vilnius jau buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lietuvos karalystės sostinė ir kad čia Mindaugas pastatydinęs pirmąją katedrą, pritaria tik dalis tyrinėtojų. Tam tikrą konkurenciją Vilniui kaip sostinei ilgokai sudarė Trakai – iš pradžių kaip Lietuvos submonarcho (1337 nuo kryžiuočių gindamasVeliuoną žuvo Trakų kunigaikštis) pagrindinė rezidencija, nuo 14 a. pabaigos – kaip didžiųjų kunigaikščių antroji rezidencija (iki 16 a. pradžios Trakų pilyje buvo laikoma Lietuvos Metrika).
Gedimino pilis
Tik po Lietuvos krikšto Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei pamažu virstant institucine monarchija (tokia tapo Vytauto laikais – 15 a. pirmais dešimtmečiais) Vilnius ėmė įsitvirtinti kaip valstybinių institucijų centras (didžiojo kunigaikščio, Ponų Tarybos, valstybės centrinių pareigūnų – didžiojo kanclerio, didžiojo iždininko, didžiojo maršalkos, didžiojo etmono – buveinė).
namas (19 a. pabaigoje rekonstruotas pagal architekto Aleksejaus Polozovo projektą), kuriame 1918 02 16 buvo pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas (dabartiniai Signatarų namai)
Kai kurie istorikai (R. Petrauskas) visišką Vilniaus tapsmą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės nuolatine sostine sieja su Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro laikais – jis čia nuolat gyveno 1492–1501, čia veikė jo europinio pavyzdžio dvaras, kuriame buvo iki 1000 pareigūnų, karių, rūmininkų, tarnų. Vilnius – vienas pirmųjų Lietuvos miestų, gavusių savivaldą (1387 Magdeburgo teisę). Jis po Lietuvos krikšto palyginti greitai plėtėsi, darėsi amatų (1495 įkurtas pirmasis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vilniaus auksakalių cechas) ir prekybos, t. p. kultūros ir švietimo centru – čia 14 a. pabaigoje įsikūrė pirmoji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės katedros mokykla, 1579 – pirmoji aukštoji mokykla Vilniaus universitetas, nuo 1522 plėtojosi knygų leidyba. 1503–22 vienintelis iš Lietuvos miestų buvo apjuostas gynybine siena.
Po Liublino unijos (1569) Vilniui, kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinei, tam tikrą konkurenciją sudarė Krokuva, vėliau Varšuva. Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras, 1447 tapęs ir Lenkijos karaliumi, dažniausiai gyveno Krokuvoje, ten persikėlė ir jo dvaras. Dėl šio įvykio sustiprėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politine institucija tapusios Ponų Tarybos reikšmė, bet vis dėlto nuolatinio didžiojo kunigaikščio rezidavimo stoka Vilniuje buvo juntama. Ši tendencija dar labiau stiprėjo po 1569 Liublino unijos. Lenkijos sostinę 1596, galutinai 1611 iš tolimos Krokuvos perkėlus į Varšuvą, čia, greta valdovo dvaro, o ne Vilniuje, nuo 17 a. antros pusės ėmė kurdinti savo rezidencijas ir žymiausios Lietuvos didikų giminės (Radvilos, Sapiegos, Pacai ir kitos).
istorinė Lietuvos Respublikos prezidentūra Kaune (pastatyta 19 a. viduryje)
Vis dėlto iki pat valstybės žlugimo (1795) Vilnius išliko Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostine ir didžiausiu politiniu ir kultūriniu valstybės centru. 1795 Lietuvos didžiąją dalį užėmus Rusijai iki pat 1918 Vilnius prarado politinio centro reikšmę – liko tik Rusijos imperijos gubernijos, generalgubernatorijos administracinis centras.
Lietuvos Respublikos Prezidento rezidencija (perstatyta 1832, architektas Vasilijus Stasovas)
Nuo 20 a. pradžios miestas virto svarbiu lietuvių tautinio judėjimo centru – 1905 12 čia įvyko Didysis Vilniaus seimas, nuo 1917 veikė Lietuvos Taryba, kuri 1918 priėmė Vasario 16 Aktą. Čia 1918 11 02 buvo paskelbta pirmoji Laikinoji Lietuvos konstitucija, kurioje Vilnius paskelbtas Lietuvos sostine, o 1918 11 11 patvirtinta pirmoji Lietuvos laikinoji vyriausybė. Sovietų Rusijos kariuomenei, vėliau Lenkijai okupavus Vilnių, jis buvo okupacinių valstybinių darinių, pvz., Vidurinės Lietuvos, administracinis centras. 1919–40 Lietuvos laikinąja sostine buvo Kaunas, bet konstitucinė nuostata, kad Vilnius – Lietuvos Respublikos sostinė, išliko visus tuos metus.
Pagal 1939 Lietuvos–SSRS savitarpio pagalbos sutartį Lietuva atgavo Vilnių ir dalį Vilniaus krašto. 1940–41 ir 1944–90 SSRS okupacijos ir aneksijos laikotarpiu Vilnius buvo LSSR sostinė, faktiškai – administracinis centras. 1941–44 Vilnius buvo Vokietijos okupacinio darinio Ostlando dalies – Lietuvos generalinės srities – administracinis centras. Tikrąją sostinės, kaip Lietuvos politinio centro, reikšmę Vilnius atgavo tik 1990 atkūrus Lietuvos nepriklausomybę (įtvirtinta 1990 03 11 Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos priimtu Laikinuoju Pagrindiniu Įstatymu).
1412