Lietuvõs sovetinė okupãcija ir anèksija (1940–1941)
SSRS skelbė vykdanti Lietuvos–SSRS savitarpio pagalbos sutartį (1939 10 10) ir griežtai atmetė gandus, kad gali kėsintis į Lietuvos Respublikos suverenitetą. Apie Lietuvai kylančią realią grėsmę Lietuvos prezidentą A. Smetoną ir vyriausybę 1939 11 memorandume ir ne kartą vėliau įspėjo bei veiklos agresijos atveju planą siūlė užsienio valstybėse reziduojantys nepaprastieji pasiuntiniai ir įgaliotieji ministrai S. Lozoraitis, P. Klimas, B. K. Balutis. A. Smetona į jų įspėjimus ir rekomendacijas iš esmės neatsižvelgė. Jis, ministras pirmininkas A. Merkys ir kiti aukšti pareigūnai viešose kalbose 1939 pabaigoje–1940 pradžioje ramino visuomenę tikindami, kad Lietuva yra saugi, nes Sovietų Sąjunga jos atžvilgiu vykdanti draugišką politiką.
1940 02 paaiškėjus, kad SSRS yra pagrindinis Lietuvos priešas, planuota ginklu priešintis galimai agresijai, bet tam rengtasi vangiai, konkrečios priemonės neįgyvendintos. Kai nacių Vokietijos kariuomenė nuo 1940 05 10 sėkmingai puolė Šiaurės Prancūziją (Antrasis pasaulinis karas), 05 25 SSRS vadovybė nota apkaltino Lietuvą rengiant provokacijas prieš Lietuvoje dislokuotas sovietines karines įgulas ir 06 07 Sovietų Sąjunga pasienyje pradėjo telkti karinius junginius.
SSRS dar kaltino Lietuvą pažeidus 1939 Lietuvos–SSRS savitarpio pagalbos sutartį ir sudarius su Latvija ir Estija slaptą prieš SSRS nukreiptą karinę sąjungą (iš tikrųjų 1934 buvo įkurta Baltijos antantė, dėl kurios anksčiau SSRS jokių pretenzijų nereiškė). Per derybas Maskvoje SSRS vyriausybė, šiurkščiai laužydama Lietuvos–Sovietų Rusijos taikos (1920) sutartį ir Lietuvos–SSRS nepuolimo ir neutraliteto sutartį (1926), 1940 06 14 vėlų vakarą Lietuvai įteikė ultimatumą (Sovietų Sąjungos ultimatumas Lietuvai), kurio pagrindiniai reikalavimai buvo: atiduoti teismui vidaus reikalų ministrą K. Skučą, Valstybės saugumo departamento direktorių A. Povilaitį, sudaryti naują Sovietų Sąjungai priimtiną vyriausybę, įsileisti neribotas SSRS karines įgulas. Buvo reikalaujama atsakyti iki kitos dienos devintos valandos ryto (dažniausias ultimatumo terminas – 48 val.).
SSRS ultimatumas gautas tokiu metu, kai Lietuvos politinės jėgos buvo labiausiai susipriešinusios, nusivylusios A. Merkio vadovaujamos vyriausybės darbu, o pasaulio visuomenės dėmesį prikaustė Prancūzijos kampanija (1940 06 14 Vokietijos kariuomenė užėmė Paryžių). Valdžia nedarė nuolaidų opozicijai, todėl voldemarininkai planavo perversmą, krikščionys demokratai ir valstiečiai liaudininkai tikėjosi pasinaudoti SSRS spaudimu ir atsikratyti A. Smetonos valdžios bei atkurti demokratiją.
Prezidento paskirtos Lietuvos vyriausybės dauguma (jai pritarė kariuomenės vadas V. Vitkauskas ir buvęs vadas S. Raštikis) 1940 06 15 naktį ultimatumą priėmė ir net neįvardijo agresijos, nepareiškė oficialaus protesto (prezidento siūlymui priešintis SSRS kariuomenei dauguma ministrų nepritarė). Tikėdamasis sutrukdyti perversmo legalizavimą A. Smetona prezidento pareigas pavedė laikinai eiti ministrui pirmininkui A. Merkiui ir pasitraukė į Vokietiją.
SSRS aneksuoja Lietuvą
1940 06 15 po pietų į Lietuvą įžengė Sovietų Sąjungos 15 divizijų (apie 150 000 karių; iš viso įsiveržimui buvo sutelkta apie 221 000 karių, 1140 karo lėktuvų, 1513 tankų, 245 šarvuočiai, 2946 patrankos ir minosvaidžiai). 06 15 pavakarę Naujojoje Vilnioje buvusi SSRS karinė įgula užėmė Vilnių, o Alytaus, Prienų ir Gaižiūnų įgulos – Kauną. SSRS savo tikslą pasiekė – Lietuvos kariuomenė sovietinei agresijai nepasipriešino. Prasidėjo SSRS okupacija, nors dalis visuomenės ir elito ne iš karto tai suprato. Į Kauną atvykęs SSRS vyriausybės ypatingasis įgaliotinis, SSRS užsienio reikalų ministro pavaduotojas V. Dekanozovas, SSRS ambasadorius Kaune N. Pozdniakovas ir ambasados darbuotojai ėmė vykdyti iš anksto parengtą Lietuvos Respublikos aneksijos planą – remiantis jos Konstitucija ir įstatymais sudarius teisėtumo regimybę Lietuvą prijungti prie Sovietų Sąjungos.
Viršydama savo įgaliojimus 1940 06 16 nutarimu Lietuvos vyriausybė prezidento pareigas laikinai einančiam A. Merkiui suteikė visas konstitucines prezidento galias. Šis, vykdydamas V. Dekanozovo nurodymus ir pažeisdamas Konstituciją, 06 17 ministru pirmininku (juo, ministrui pirmininkui A. Merkiui perėmus prezidento pareigas, turėjo tapti ministro pirmininko pavaduotojas K. Bizauskas) paskyrė J. Paleckį, patvirtino SSRS emisarų (emisaras) nurodytą vyriausybę. A. Merkiui atsistatydinus prezidento pareigos atiteko J. Paleckiui, šis einančiu ministro pirmininko pareigas paskyrė V. Krėvę, kuris SSRS atstovų valia daugiausia iš žinomų visuomenės veikėjų (dalis, išskyrus E. Galvanauską, nuo seno turėjo ryšių su SSRS ambasada ir joje dirbusiais žvalgybininkais) sudarė vadinamąją Liaudies vyriausybę.
Jos ministrai ne iš karto suprato tapę Sovietų Sąjungos marionetėmis, tikėjo galėsią išlaikyti demokratinę Lietuvos valstybę. Liaudies vyriausybės teisėtumą pripažino Lietuvos Respublikos Seimo prezidiumas, kariuomenės, Lietuvos šaulių sąjungos, Lietuvių krikščionių demokratų partijos, valstiečių liaudininkų, daugelio visuomeninių organizacijų atstovai, užsienio valstybių diplomatai, 1940 06 21 vizitavę V. Krėvę. SSRS vadovybei trumpam pavyko daliai visuomenės sudaryti iliuziją, kad žlugo ne valstybė, o buvusi tautininkų valdžia. Sovietų Sąjungos vadovybė ir jos emisarai Lietuvoje, meistriškai remdamiesi 1938 Lietuvos Respublikos Konstitucija ir įstatymais, maskavo šalies okupaciją ir aneksiją. Iš pradžių net Lietuvos komunistų partija (LKP) buvo laikoma nuošalėje, jai neleista rengti mitingų, demonstracijų.
Lietuvoje neatsirado pasipriešinimą okupacijai organizuoti galinčios politinės jėgos: prezidentui A. Smetonai pasitraukus tautininkai buvo demoralizuoti, 1936 uždraustos demokratinės partijos vegetavo, didelė visuomenės dalis laukė permainų ir buvo vyriausybės narių raminama, kad SSRS nekeisianti Lietuvos santvarkos, negriausianti valstybės. Oficiali propaganda visaip gyrė sovietinę santvarką. Lietuvos žydams SSRS buvo svarbi kaip gynėja nuo nacių valdomos Vokietijos.
J. Paleckio aktu nuo 1940 06 22 paskelbtas valstybės sustiprintos apsaugos metas suteikė plačius įgaliojimus vidaus reikalų ministrui. Svarbiausi vyriausybės nutarimai buvo priimami ne kolegialiai, bet V. Dekanozovo nurodymus uoliai vykdžiusių J. Paleckio ir vidaus reikalų ministro M. Gedvilo sutarimu. Liaudies vyriausybė faktiškai atliko Sovietų Sąjungos okupacinės administracijos funkcijas. Pagal V. Dekanozovo nurodymus tuojau pradėtas valstybės pertvarkymas – 06 18 iš kalėjimų paleisti politiniai kaliniai, daugiausia komunistai; 06 19 jų jau buvo vyriausybėje (A. Sniečkus – Valstybės saugumo departamento direktorius, M. Gedvilas – vidaus reikalų ministras). Liepos pradžioje, kai vyriausybės nariais tapo M. Junčas‑Kučinskas, S. Pupeikis, A. Gudaitis‑Guzevičius, K. Didžiulis ir kiti, komunistų joje jau buvo dauguma. Buvo uždrausta Lietuvių tautininkų sąjunga, tautininkų jaunimo organizacija Jaunoji Lietuva, neleista veikti demokratinėms partijoms, 07 01 paleistas Seimas, 07 11 sustabdyta Lietuvos šaulių sąjungos veikla. Birželio pabaigoje imta atleidinėti iš pareigų apskričių, savivaldybių, policijos vadovus, aukštus valdininkus ir karininkus, vietoj jų įdarbinti komunistus, komjaunuolius, kitus kolaborantus (kolaboravimas).
vadinamoji Liaudies vyriausybė: iš kairės – M. Mickis, V. Krėvė (Mickevičius), A. Venclova, J. Paleckis, P. Pakarklis, E. Galvanauskas, L. Koganas, V. Vitkauskas
Lietuvos aneksijai užmaskuoti, pavaizduoti ją kaip liaudies apsisprendimą turėjo 1940 07 06 paskelbti ir 07 14 įvyksiantys vadinamojo Liaudies seimo rinkimai. Jų scenarijus buvo patvirtintas 07 01 SSRS pasiuntinybėje vykusiame pasitarime (dalyvavo LKP vadovai, kai kurie vyriausybės nariai). Kandidatus leista kelti tik komunistų vadovaujamai Lietuvos darbo liaudies sąjungai, paskelbta jos, iš tikrųjų LKP, rinkimų programa. Buvo skleidžiama klaidinama, net melaginga propaganda (bus išsaugota Lietuvos nepriklausomybė, privati nuosavybė, pinigai) bei agitacija, neužsimenama apie Lietuvos stojimą į Sovietų Sąjungą, žadamos piliečių teisės ir laisvės. Prieš rinkimus griebtasi bauginimo ir gąsdinimo – 07 11–12 prasidėjo pirmieji vadinamaisiais liaudies priešais (liaudies priešas) paskelbtų aktyvių piliečių, partijų veikėjų ir paprastų narių masiniai suėmimai. Dėl menko rinkėjų aktyvumo rinkimus pratęsus 07 15, suklastojus jų rezultatus, visi kandidatai (dauguma – komunistai; į Seimo atstovo 1 vietą buvo keliamas tik 1 kandidatas) buvo išrinkti į Liaudies seimą.
Liaudies seimo rinkimų plakatas, kuriame nebalsuojantys arba raginantys kitus nebalsuoti vadinami liaudies priešais
Liaudies seimas, priešingai nei iki rinkimų buvo žadėta, pažeisdamas Seimo darbo procedūras (posėdžių salėje buvo daug pašalinių žmonių, balsai neskaičiuoti) 1940 07 21 priėmė neteisėtas deklaracijas, kad Lietuvoje įvedama sovietinė santvarka, Lietuvos Respublika skelbiama sovietų socialistine respublika (Lietuvos SSR), Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos prašoma ją priimti į SSRS. 07 22 buvo paskelbta apie žemės nacionalizavimą, žemės reformą, 07 26–27 – apie bankų, stambių pramonės ir prekybos įmonių nacionalizavimą (Lietuvos sovietinimas, rusinimas ir kolonizavimas). SSRS vadovybė, jos emisaras Lietuvoje V. Dekanozovas, pasitelkę LKP ir kolaborantus, mėgino klaidinti Lietuvos bei pasaulio visuomenę ir Lietuvos Respublikos aneksiją pavaizduoti kaip piliečių valios išraišką. 08 03 SSRS Aukščiausiosios Tarybos sesijoje LSSR buvo priimta į Sovietų Sąjungą. Sovietiniu požiūriu, taip buvo įteisinta Lietuvos sovietinė aneksija. Gyventojus trikdė ir klaidino žinomų Lietuvos žmonių (M. Biržiškos ir V. Biržiškų, K. Borutos, P. Cvirkos, L. Dovydėno, L. Giros, V. Grybo, V. Kašubos, J. Keliuočio, S. Nėries, B. Pundziaus, P. Šalčiaus ir kitų rašytojų, teatralų, menininkų) elgesys, kai kurių jų liaupsės Sovietų Sąjungai, J. Stalinui, SSRS kariuomenei.
okupantų ir kolaborantų suorganizuota demonstracija Liaudies seimo nutarimams remti (Kaunas, 1940 07)
1940 08 25 Liaudies seimas priėmė sovietinę konstituciją, kuri fiktyviai deklaravo LSSR valstybingumą, teisę išstoti iš SSRS, piliečių teises ir laisves. Lietuvos valdžios ir valdymo institucijos buvo pertvarkytos į LSSR Aukščiausiąją Tarybą, Liaudies komisarų tarybą, kitas Sovietų Sąjungos valdžios nurodymus vykdančias sovietines administracines įstaigas. Panaikinta prezidento institucija. 10 08 prie Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) srities organizacijos teisėmis prijungta LKP. Nepasitikint LSSR vadovais buvo įvesta vadinamoji antrųjų asmenų (pavaduotojų – Maskvos emisarų), dažniausiai turėjusių lemiamą balsą, sistema. Iki 1941 06 pabaigos iš SSRS į Lietuvą atsiųsta apie 1500 sovietinių darbuotojų. Aneksavusi Lietuvą Sovietų Sąjunga pradėjo naikinti Lietuvos liaudies kariuomene pavadintą Lietuvos kariuomenę. 1940 08 į SSRS kariuomenės Dvidešimt devintąjį teritorinį šaulių korpusą pertvarkytoje Lietuvos kariuomenėje (32 000 karių) po nepatikimų karių ir karininkų suėmimų ir kitų akcijų 1941 06 liko apie 8000 žmonių.
1940 08 01 į Maskvą atvykusios Liaudies seimo delegacijos paradinis sutikimas
Sovietiniai socialiniai ir administraciniai pertvarkymai
Socialinių pertvarkymų tikslas buvo dangstantis socialistinės revoliucijos šūkiais panaikinti privačią nuosavybę ir jos savininkų socialinį sluoksnį, Lietuvos ūkį padaryti SSRS ūkio dalimi. Remiantis 1940 07 22–27 nacionalizavimo įstatymais iki 1941 06 buvo nacionalizuota dauguma prekybos ir pramonės įmonių (nacionalizacija), suvalstybinti bankai, geležinkeliai, ryšiai, kooperatinės įmonės. Likusių pramonės ir prekybos įmonių savininkams buvo sudaromos nepakeliamos verslo sąlygos. Žemės savininkai tapo žemės valdytojais, negalinčiais ja laisvai disponuoti. Siekdama plėsti socialinę bazę kaime sovietų valdžia ėmė vykdyti žemės reformą. Nustačius vienam ūkiui 30 ha, parapijų klebonams 3 ha normą, į valstybės žemės fondą iš 24 000 stambesnių ūkių atimta virš tokios normos turėta, o iš vadinamųjų feodalinių dvarininkų, valdininkų, į užsienį pabėgusių asmenų – visa žemė (apie 608 000 ha). Iki 1940 11 pradžios apie 393 700 ha (68,3 %) fondo žemės atiduota apie 70 000 šeimų, 181 700 ha – valstybės miškų ūkiui, valstybės įstaigoms ir ūkiams, visuomeninėms organizacijoms, daugiau kaip 31 000 ha liko neišdalyta. Stambesni ūkiai buvo žlugdomi iki 2 kartų padidintais žemės ir įvestais papildomais natūriniais mokesčiais. Agituota kurti kolektyvinius ūkius.
Lietuvos ūkio aneksija buvo baigta iki 1941 03 25 išėmus iš apyvartos litą. Lietuvos Respublikos rinkos ekonomikos pagrindais tvarkomas ūkis buvo paverstas SSRS centralizuoto planinio valstybinio ūkio dalimi. Sparčiai buvo sovietinamos administracinės institucijos, švietimas, kultūra (Lietuvos sovietinimas, rusinimas ir kolonizavimas), varžoma Katalikų Bažnyčios veikla, persekiojami, suimami, tremiami (ypač 1941 06 14–18) dvasininkai, vienuoliai, uždrausta religinė spauda, naikinami religinio turinio meno kūriniai (Lietuvos Katalikų Bažnyčia), pakeisti Lietuvos Respublikos valstybės simboliai – herbas, himnas (vietoj Tautiškos giesmės nurodyta giedoti Internacionalą), trispalvė vėliava pakeista raudonu audeklu, kurio viršutiniame kampe pavaizduotas kūjis ir pjautuvas, virš jų užrašas – Lietuvos TSR.
Didelių nuostolių padaryta tautinių mažumų, daugiausia žydų, kultūrai (buvo uždaromos mokyklos, kultūros ir visuomeninės organizacijos, spauda). LKP 1940 09 nutarimu buvo įvesta griežta ideologinė spaudos ir literatūros kontrolė bei cenzūra (Glavlit). Vykdydamas Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) politiką LKP Centro komiteto biuras, kaip aukščiausioji LSSR administracinė institucija, reglamentavo ir kontroliavo 1940 08 24 sudaryto laikinosios Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo, Liaudies komisarų tarybos, Aukščiausiojo Teismo ir kitų institucijų veiklą, 11 12 priėmė nutarimą sudaryti vietos administracines įstaigas – laikinuosius vykdomuosius komitetus. LSSR valdžios institucijoms faktiškai vadovavo ir jas kontroliavo SSRS atstovai.
Sovietinės represijos
J. Paleckio patvirtintas M. Gedvilo raštas dėl buvusio ministro pirmininko A. Merkio ir buvusio užsienio reikalų ministro J. Urbšio ištrėmimo su šeimomis (1940 07 16)
LSSR represinės institucijos (Valstybės saugumo ir Vidaus reikalų liaudies komisariatai; SSRS saugumo institucijos Lietuvoje) vis labiau plėtė vadinamųjų liaudies priešų (liaudies priešas) paieškas ir suėmimus. Dar iki Liaudies seimo rinkimų 1940 07 07 buvo patvirtintas pagal Maskvos instrukcijas Valstybės saugumo departamento parengtas Priešvalstybinių partijų: tautininkų, voldemarininkų, liaudininkų, krikščionių demokratų, jaunalietuvių, trockininkų, socialdemokratų, eserų, šaulių ir kitų vadovaujančiųjų veikėjų likvidacijos paruošiamųjų darbų ir operatyvinės likvidacijos planas, sudaromi suimtinų asmenų sąrašai. Iki 1941 05 į juos įtraukta 28 600, iš viso planuota įtraukti daugiau kaip 320 000 suimtinų vadinamųjų antisovietinių ir socialiai svetimų elementų. 1940 07 11–19 suimta 504 žm. (suiminėti pradėta dar iki Liaudies seimo rinkimų ir per juos) – daugiausia uždraustų politinių partijų, visuomeninių organizacijų veikėjai, policininkai, aukštieji valdininkai.
buvęs Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas P. Dovydaitis Sverdlovsko kalėjime ir Vidaus reikalų liaudies komisariato Sverdlovsko srities valdybos kaltinamoji išvada, kurioje Ypatingajam pasitarimui siūloma jį nubausti mirties bausme (1942 08)
Lietuvos piliečiams pradėta taikyti Lietuvoje formaliai dar negaliojančius Rusijos Sovietų Federacinės Socialistinės Respublikos įstatymus, ypač jos Baudžiamojo kodekso 58 straipsnį. Juo remiantis kiekvienas buvęs Lietuvos Respublikos valstybės veikėjas galėjo būti nuteistas už ankstesnes pareigas kaip už antisovietinę veiklą. 1940 09 pradžioje Lietuvoje kalinta daugiau kaip 4100, 1941 04 – apie 6200 žm., apie 85 % jų – už vadinamąją antisovietinę veiklą pagal Rusijos Sovietų Federacinės Socialistinės Respublikos Baudžiamojo kodekso 58 straipsnį. Suimti buvę Lietuvos valstybės veikėjai – ministrai pirmininkai P. Dovydaitis, A. Merkys, užsienio reikalų ministras J. Urbšys (su šeimomis), vidaus reikalų ministrai K. Skučas, J. Čaplikas, S. Leonas, Valstybės saugumo departamento direktoriai J. Statkus ir A. Povilaitis, aukšti žvalgybos karininkai K. Dulksnys, P. Kirlys, J. Matusaitis ir kiti – buvo išvežti į SSRS kalėjimus (Lietuvos gyventojų kalinimas).
Pagal Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) Centro komiteto ir SSRS Liaudies komisarų tarybos 1941 05 16 nutarimą Dėl socialiai svetimo elemento iškeldinimo iš Pabaltijo respublikų, Vakarų Ukrainos, Vakarų Baltarusijos ir Moldavijos 06 14–18 įvykdytas pirmasis masinis Lietuvos gyventojų trėmimas. Iš anksto į tremiamųjų sąrašus buvo įtraukta 21 214, iki SSRS–Vokietijos karo pradžios (1941 06 22) suspėta ištremti apie 17 600 žmonių (Lietuvos gyventojų trėmimai).
Pasipriešinimas okupacijai ir aneksijai
Lietuvos diplomatų S. Lozoraičio, P. Klimo ir kitų pastangomis Didžioji Britanija, Jungtinės Amerikos Valstijos ir kitos valstybės (išskyrus Vokietiją, Italiją ir Švediją) Lietuvos aneksijos nepripažino (Lietuvos diplomatinė tarnyba). Lietuvos pasiuntinio Vokietijoje K. Škirpos iniciatyva 1940 11 17 Berlyne įkurtame Lietuvių aktyvistų fronte susitelkė Vokietijoje tuo metu buvę įvairių politinių srovių veikėjai, siekiantys atkurti Lietuvos valstybę. Lietuvių aktyvistų fronto nariai nebuvo nacių ideologijos (nacionalsocializmo) šalininkai (nors Aktyvistų fronto nariams ši ideologija įtaką darė), bet neturint kitos išeities pasipriešinimas sovietiniam okupaciniam režimui buvo siejamas su būsimu SSRS–Vokietijos karu ir sukilimu Sovietų Sąjungos kariuomenės užnugaryje. Tikėtasi, kad Vokietija pripažins Lietuvos valstybės atkūrimą.
Lietuvoje irgi prasidėjo pasipriešinimo sovietų okupaciniam režimui judėjimas. Miestuose ir miesteliuose kūrėsi nelegalūs pasipriešinimo būreliai ir organizacijos (1940 10 Vilniuje, 1940 12 Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga Kaune). 1941 pavasarį pasipriešinimo judėjimas apėmė visą Lietuvą, jį koordinavo Lietuvių aktyvistų fronto karinis politinis štabas Vilniuje ir organizacinis štabas Kaune. SSRS–Vokietijos karo pradžioje (1941 06 22) daugelyje vietovių jau veikė ginkluoti partizanų būriai, buvo rengiamas sukilimas (Birželio sukilimas, Lietuvos pasipriešinimas sovietiniam okupaciniam režimui).
P: Lietuvos okupacija ir aneksija: dokumentų rinkinys Vilnius 1993; Lietuvos kultūra sovietinės ideologijos nelaisvėje 1940–1990: dokumentų rinkinys / sud. J. R. Bagušauskas, A. Streikus Vilnius 2005. L: L. Truska, V. Kancevičius Lietuva Stalino ir Hitlerio verpetuose: 1939–1940 m. rugpjūčio 3 d. politinių įvykių kronika Vilnius 1990; V. Tininis Sovietinė Lietuva ir jos veikėjai Vilnius 1994; L. Truska Lietuva 1938–1953 metais Kaunas 1995; Lietuvos naikinimas ir tautos kova (1940–1988) / sud. I. Ignatavičius Vilnius 1999; A. Anušauskas Teroras ir nusikaltimai žmoniškumui: pirmoji sovietinė okupacija (1940–1941) Vilnius 2006; Lietuva 1940–1990: okupuotos Lietuvos istorija Vilnius 2007; A. E. Senn Lietuva 1940: revoliucija iš viršaus Vilnius 2009; J. Zubkova Pabaltijys ir Kremlius 1940–1953 Vilnius 2010.
Lietuva stalininio režimo metais (1944–1953)
Lietuva politinio atšilimo ir stagnacijos laikotarpiu (1953–1987)