Lietuvõs sovetinimas, rùsinimas ir kolonizãvimas, Sovietų Sąjungos okupuotoje Lietuvoje (1940 06–1941 06 ir 1944–90) vykdyta politika.
Sovietinės valdžios sistemos kūrimas (1940–1941)
Iš pradžių SSRS vyriausybė ir Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) vadovybė nebuvo suinteresuota atskleisti Lietuvos aneksijos ir sovietinimo planų, todėl varžė net Lietuvos komunistų partijos (LKP) veiklą. 1940 06 pabaigoje užsienio valstybių ambasadoriams iš esmės pripažinus marionetinę J. Paleckio vadovaujamą vadinamąją Liaudies vyriausybę, SSRS atstovai (V. Dekanozovas, N. Pozdniakovas ir kiti) ėmė atvirai proteguoti komunistus. Liepos pradžioje vyriausybėje komunistams įgijus daugumą, ją visiškai kontroliavo okupantai. 1940 07 21 Liaudies seimo ir 08 03 SSRS Aukščiausiosios Tarybos aktais Lietuvai primetus sovietinės respublikos statusą, pradėta griauti jos valstybingumą. Liaudies seimui 08 25 priėmus LSSR konstituciją, pradėta visas gyvenimo sritis pertvarkyti pagal sovietinį modelį. Svarbiausios valstybinės funkcijos (užsienio politika, krašto apsauga, biudžetas, teismų santvarka, ūkio planavimas ir kita) perduotos SSRS kompetencijai; deklaracijomis ir nacionalizacijos įstatymais vyraujančia paskelbta valstybinė nuosavybė. SSRS pavyzdžiu pertvarkyta valdymo sistema: 1940 08 25 Liaudies seimas pasivadino LSSR Aukščiausiąja Taryba, Liaudies vyriausybę pertvarkė į Liaudies komisarų tarybą.
1940 09 07 Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos įsaku Lietuvos piliečiams buvo primesta SSRS pilietybė. 11 30 LSSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo įsaku panaikinta Lietuvos Respublikoje galiojusi teisė, laikinai įvesti Rusijos Sovietų Federacinės Socialistinės Respublikos baudžiamieji, civiliniai ir darbo įstatymai (veikė ir vėl okupavus Lietuvą iki 1957, kai buvo priimti LSSR kodeksai). Kaip ir SSRS, Lietuvos ūkį, kultūrą ir kitas sritis imta tvarkyti pagal valstybinius planus, bet kokią valdžios kritiką laikyti antisovietine veikla ir griežtai bausti. LKP įtaką pradėta didinti ir administravimo bei valdymo institucijose – iki 1940 07 vidurio jose įdarbinta apie 400 komunistų. LKP iki 1940 10 formaliai nepriklausė Visasąjunginei komunistų partijai (bolševikų), bet nuo 1940 vasaros ji veikė kaip Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) teritorinė organizacija – 1940 09 šios partijos politinio biuro sudarytam LKP Centro komiteto (CK; LKP Centro komitetas) biurui faktiškai vadovavo Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) CK ir SSRS Liaudies komisarų tarybos įgaliotinis N. Pozdniakovas. 1940 08 24 LKP CK plenumas sudarė LSSR Aukščiausiosios Tarybos laikinąjį prezidiumą, Liaudies komisarų tarybą, Aukščiausiąjį teismą. 1940 11 LKP teritorinių organizacijų komitetų nariais paskyrus laikinųjų vykdomųjų komitetų (jie nebuvo renkami) pirmininkus, NKVD skyrių viršininkus arba jų pavaduotojus, buvo sudaryta vientisa komunistų partijos vadovaujama vietos administracija.
LSSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo 1940 11 12 įsaku SSRS pavyzdžiu buvo pertvarkyta vietos valdžia – paleistos savivaldybės, paskirti miestų, apskričių (skyrė Aukščiausiosios Tarybos prezidiumas), valsčių ir apylinkių, miestelių (skyrė apskričių partinė bei sovietinė valdžia) vykdomieji komitetai. Per 1941 01 Lietuvoje surengtus rinkimus į SSRS Aukščiausiosios Tarybos Sąjungos tarybą išrinkta 10, į Tautybių tarybą – 25 deputatai. Nuo 1940 rudens daugėjo iš SSRS į Lietuvą atsiųstų komunistų, 1941 viduryje jie sudarė apie 40 % LKP narių. Lietuvos sovietinimo pagrindines gaires pagal Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) CK direktyvas nustatė 1941 02 sudarytas LKP CK biuras. Jų įgyvendinimą organizavo ir kontroliavo CK skyriai ir sektoriai. Iki 1941 pavasario visose sovietinės valdžios institucijose įvesta vadinamoji antrųjų asmenų sistema – viršininkas dažniausiai vietinis lietuvis (kartais ir nepartinis), o pavaduotojas atsiųstas iš Rusijos. Iki 1941 vidurio dėl politinių ir socialinių priežasčių iš darbo pašalinta apie 2400 buvusių Lietuvos Respublikos valdininkų, įdarbinta apie 2200 komunistų (tarp jų nemažai atvykėlių), t. p. kitų okupaciniam režimui ištikimų tarnautojų.
SSRS okupavus Lietuvą pradėta naikinti, sovietinės valdžios manymu, sovietų kėslams didelį pavojų kelianti Lietuvos kariuomenė, 1940 07 03 Liaudies vyriausybės nutarimu pavadinta Lietuvos liaudies kariuomene. Joje skubiai buvo įvedama SSRS kariuomenės tvarka. Slaptu 08 14 Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) CK politinio biuro nutarimu ir SSRS Pabaltijo karinės apygardos 08 30 įsakymu Liaudies kariuomenė buvo panaikinta ir pertvarkyta į SSRS kariuomenės Dvidešimt devintąjį teritorinį šaulių korpusą.
Lietuvos ūkio ir kultūros sovietinimas
Lietuvą pavertus vadinamąja sovietine respublika, visos ūkio šakos buvo sparčiai pertvarkomos pagal Sovietų Sąjungos modelį. Remiantis 1940 07 26 Bankų nacionalizavimo ir Stambiosios pramonės nacionalizavimo įstatymais (nacionalizacija) Lietuvos bankas buvo paverstas SSRS valstybinio banko Lietuvos respublikine kontora. Iš kitų bankų sudarytos SSRS pramonės, SSRS prekybos ir SSRS žemės ūkio bankų respublikinės kontoros bei Lietuvos respublikinis komunalinis bankas, uždaryti Centralinis žydų ir kredito bankai. Iki 1940 rudens suvalstybinta 1600 prekybos, iki 1941 06 – daugiau kaip 1000 pramonės įmonių. Valstybine nuosavybe paskelbta žemė, jos gelmės, vandenys, miškai, didesni namai, transporto ir ryšių priemonės, laivai ir kita. Sovietinė nacionalizacija vykdyta kaip konfiskacija, t. y. savininkus apiplėšiant.
Iki 1940 11 pradžios įvykdyta sovietinė žemės reforma: išdalyta 575 518 ha (iš 605 000 ha į Valstybinės žemės fondą nusavintų) žemės. Reformos svarbiausias tikslas – sukiršinti valstiečius, kaime išplėsti valdžios socialinę bazę. Ūkininkai, buvę žemės savininkai, virto žemės valdytojais, negalinčiais ja laisvai disponuoti. 1940 rudenį įvestos 2–5 kartus didesnės SSRS prekių kainos; 1941 03 vienintele atsiskaitymo priemone paskelbtas rublis, konfiskuota didžioji dalis indėlių. Lietuvoje ėmė trūkti maisto produktų (ypač mėsos), būtiniausių prekių.
Sovietinimas žlugdė ir Lietuvos kultūrą. Kultūros ir švietimo įstaigos, rašytojai, menininkai, mokslininkai privalėjo propaguoti svetimą sovietinę ideologiją (marksizmą‑leninizmą), grindžiamą neapykantos vadinamam klasiniam priešui, proletarinio internacionalizmo (iš tikrųjų – SSRS liaupsinimo) nuostatomis, niekinti Lietuvos praeitį, atsisakyti tautinių ir religinių vertybių. 1940 09 LKP CK nutarimu įsteigus Vyriausiąją literatūros valdybą (Glavlit, cenzūra), buvo įvesta griežta ideologinė spaudos kontrolė. Sudarytas draudžiamų leidinių sąrašas. Vien Kauno leidyklose atiduota sunaikinti daugiau kaip 424 000 egzempliorių leidinių. Muziejuose sunaikinta daug religinio meno kūrinių. 1940 12 Lietuvoje įsigalioję Rusijos Sovietų Federacinės Socialistinės Respublikos civilinis ir baudžiamasis kodeksai panaikino religinių bendruomenių ir organizacijų veiklos teisinį pagrindą. Leista propaguoti tik materialistinę sovietinę pasaulėžiūrą – marksizmą‑leninizmą. Lietuvos sovietinimą 1941 06 nutraukė SSRS–Vokietijos karas.
1944 vasarą–1945 01 Lietuvą vėl okupavusi Sovietų Sąjunga krašto sovietinimą atnaujino. Nepasitikėdama LKP vadovais Maskva sovietinimui vadovauti ir Lietuvai valdyti 1944 11 sudarė aukščiausios valdžios instituciją – VKP(b) Centro komiteto Lietuvos biurą (veikė iki 1947 03). Visiškai pavergti Lietuvą, pertvarkyti jos visuomenę sovietiniu modeliu buvo įmanoma tik prievarta ir teroru (Lietuvos gyventojų kalinimas, Lietuvos gyventojų trėmimai). Iki 1949 pradžios sovietiniais pagrindais buvo pertvarkyta pramonė ir prekyba. Remiantis slaptu 1947 05 21 Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) CK nutarimu Dėl kolūkių steigimo Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje ir 1948 03 20 LSSR Ministrų Tarybos nutarimu Dėl kolektyvinių ūkių organizavimo respublikoje, Lietuvoje buvo pradėta ir iki 1951 iš esmės baigta prievartinė kolektyvizacija (kolektyvizacija).
1945 05 Lietuvos inteligentijos, 1946 10 Lietuvos rašytojų suvažiavimuose sovietinė valdžia kėlė uždavinį perauklėti lietuvių inteligentiją. Toliau buvo sovietinama kultūra: slopinama tautinė ir religinė sąmonė, skiepijama komunistinė nepakantumo kitaminčiams ideologija, peršamas vadinamasis proletarinis internacionalizmas liaupsino viską, kas rusiška, ir ugdė tautinį lietuvių menkavertiškumą. LKP CK Kultūros ir mokslo bei Propagandos ir agitacijos skyriai griežtai kontroliavo ir administravo visas kultūros sritis. Lietuvos kultūra iki 1940 kaip vadinamoji buržuazinė (reakcinė) buvo atmetama. 1944–51 sunaikinta apie 600 000 egzempliorių leidinių, apie 500 paminklų. Lietuvos inteligentija suėmimais, trėmimais, atviru šantažu (pvz., 1940–53 suimtas, ištremtas, nužudytas, kitaip nubaustas 91 literatas, daugelis žymių mokslininkų, mokytojų) buvo verčiama dalyvauti ankstesnės kultūros smerkimo kampanijose. Kūrėjai buvo verčiami tarnauti sovietiniam okupaciniam režimui, jiems brukamas vadinamasis socialistinis realizmas, užgniaužta jų kultūrinė orientacija į Vakarus (pvz., teatruose ėmė vyrauti rusų ir sovietinių autorių pjesės). Po Antrojo pasaulinio karo buvo varžoma ir naikinama Lietuvos Respublikoje plėtota daugelio tautinių mažumų (žydų, baltarusių ir kitų) kultūra, uždrausta turėti savo mokyklas, spaudą.
Įvairiais būdais bandyta neutralizuoti didelę įtaką visuomenei darančią Katalikų Bažnyčią (Lietuvos Katalikų Bažnyčia). 1946–47 represuota dauguma vyskupų: V. Borisevičius nuteistas mirti ir sušaudytas, P. Ramanauskas, T. Matulionis ir M. Reinys nuteisti kalėti. 1948 07 LKP CK biuro nutarimu Bažnyčios veikla prilyginta opozicijai režimui. 1944–53 nuteisti ir įkalinti 364 kunigai. 1948 06 LSSR Ministų Tarybos nutarimu nacionalizuoti maldos namai, vienuolynai (ir uždaryti), religinių bendruomenių gyvenamieji namai. Oficialiais duomenimis, 1945–60 sovietinė valdžia uždarė 136 veikiančias bažnyčias, kurių dvasininkai nevykdė valdžios reikalavimo registruoti parapijas ar kitaip neleido kištis į jų reikalus. Nuo 1948 kunigams imta drausti katekizuoti vaikus. Bet kokius dvasininkų ryšius su Vatikanu valdžia laikė antisovietine veikla (šnipinėjimu Vatikano naudai; dėl to, pvz., kunigas P. Račiūnas nuteistas 25 m. kalėti lageryje), Bažnyčią skelbė esančią lietuvių tautos interesams priešiška institucija, varė plačią antireliginę propagandą.
1948–49 mėginta organizuoti Vatikanui nepavaldžią vadinamą tautinę bažnyčią. Valdžios politika Katalikų Bažnyčios atžvilgiu sušvelnėjo 6 dešimtmečio pradžioje, bet ir toliau ji buvo griaunama: izoliuojama nuo pasaulio, dvasininkai apkraunami mokesčiais, žlugdoma vienintelė neuždaryta Kauno kunigų seminarija, draudžiama karitatyvinė veikla. Buvo organizuojama Bažnyčios ir dvasininkų diskreditavimo kampanijos, stiprinama ateizmo propaganda, įvairiomis priemonėmis Bažnyčia izoliuojama nuo visuomenės. 9 dešimtmečio pradžioje sugriežtintos represijos: 1980–83 nuteista 10 aktyvių Bažnyčios ir tikinčiųjų teisių gynėjų – pasauliečių, vienuolių, 2 kunigai.
Rusinimas
1940 08 Lietuvą prijungus prie Sovietų Sąjungos, tuoj pat imta rusinti LSSR administracines institucijas. Jų veiklą kontroliavo Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) CK atsiųsti dažniausiai rusų tautybės arba rusakalbiai atstovai, nemokantys lietuvių kalbos. Iš LKP CK 47 narių iš SSRS atsiųstų rusų buvo 18, iš CK biuro 11 narių – 4, iš miestų ir apskričių 56 sekretorių – 39, iš Liaudies komisarų tarybos 18 komisarų – 7, iš 31 jų pavaduotojo – 17. Siekdama surusinti LSSR administracijos institucijas Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) vadovybė spartino rusų migraciją į Lietuvą, daug jų buvo įdarbinama admistracinėse įstaigose: iki 1941 06 atvyko 1700 komunistų. Dauguma Vidaus reikalų liaudies ir Valstybės saugumo liaudies komisariatų vadovaujančių darbuotojų buvo nevietiniai. Įstaigose įsigalėjo rusų kalba, kultūra, gyvensena, vadinamaisiais proletariniu internacionalizmu ir socialistiniu patriotizmu dangstoma šovinistinė sovietinė ideologija.
Pirmiausia rusų kalba buvo įvesta LKP CK, daugelyje jo skyrių, dalyje miestų ir apskričių komitetų, netrukus ėmė plisti kitose sovietinės valdžios institucijose, kai kur darbe imta drausti kalbėti lietuviškai. Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) CK 1944 11 nutarimu sudarytame šios partijos Centro komiteto Lietuvos biure (jam vadovavo M. Suslovas, vėliau – V. Ščerbakovas; VKP(b) Centro komiteto Lietuvos biuras) tik A. Sniečkus ir M. Gedvilas buvo vietiniai. Nuo 1944 antros pusės iki 1945 pavasario į apie 0,5 mln. gyventojų per II pasaulinį karą netekusią Lietuvą atsiųsta apie 6100 rusakalbių administracinių darbuotojų. Daugumą LKP narių sudarė atvykėliai (daugiausia rusai), pvz., 1948 iš 22 200 komunistų rusai sudarė apie 80 % (lietuvių buvo tik 18,5 %, 1953 iš 36 200 – 38 %). Iš Rusijos buvo atsiųsta nemažai aukštųjų mokyklų dėstytojų.
Po J. Stalino mirties (1953 03) valdžioje įsitvirtinęs L. Berija, siekdamas sovietinių respublikų paramos, pradėjo keisti iki tol vykdytą nacionalinę politiką – buvo pareikalauta, kad sąjunginių respublikų partinės, valstybinės ir vietinės valdžios bei ūkio valdymo institucijose dirbtų ne atsiųsti kitataučiai (daugiausia rusai), bet vietiniai pareigūnai, o įstaigose būtų vartojama nacionalinė kalba. SSKP CK 1953 05 26 nutarimu LSSR vadovybė buvo apkaltinta (nors savo politikos ji negalėjo turėti), kad, nepasitikėdama vietiniais darbuotojais lietuviais, atstumia gyventojus. 1953 06 11–13 LKP CK plenume LSSR vadovai netiesiogiai pripažino Lietuvoje vykdytą rusinimą, numatyta šalinti nacionalinės politikos iškraipymus. Nors rusų kalba valdžios įstaigose ir toliau liko pagrindinė, oficiali, remiantis tų plenumų nutarimais iki 1953 11 atleista daugiau kaip 3000 rusakalbių pareigūnų, vietoj jų buvo įdarbinti lietuviai.
Nuo 1953 iki tol buvusi beteisė LSSR (jos gyventojai atvirai niekinti) ekonomikos ir kultūros srityse įgijo daugiau teisių. Dėl visuomenės, ypač inteligentijos, spaudimo LKP siekė pasirodyti lietuvių tautos interesų gynėja. Po SSKP 20 suvažiavimo (1956; SSKP XX suvažiavimas) N. Chruščiovui pradėjus politines ir ūkines reformas (atšilimas), Lietuvoje ėmė rastis daugiau ūkio savarankiškumo, tautinės kultūros, lietuvių kalbos atgaivinimo ir įtvirtinimo tendencijų, susilpnėjo rusinimas, bet LKP vadovybė niekada neapgailestavo dėl sovietinės okupacinės valdžios 1940–41 ir 1944–53 įvykdytų nusikaltimų.
Po 1956 Vengrijos revoliucijos, siekiant išvengti panašių įvykių, Lietuvoje su SSRS centrinės valdžios žinia pradėtas antrasis lituanizacijos etapas. 1956 pabaigoje buvo atleidžiami arba skiriami eiti žemesnes pareigas lietuvių kalbos nemokantys, nekompetetingi iš SSRS atsiųsti pareigūnai. Lietuvių sparčiai daugėjo LKP ir administracijos institucijose, pvz., 1953 apie 13 700 (37 %), 1965 apie 55 000 (63,7 %) LKP narių buvo lietuviai, 1953 LKP CK buvo 33 %, 1964 – 70 % lietuvių. Lietuvių daugėjo visose valdžios institucijose. Iki 7 dešimtmečio vidurio patriotiškai nusiteikusių vadovų didelėmis pastangomis lietuvybės židiniais tapo aukštosios (dėl Vilniaus universiteto lietuvinimo 1958 iš pareigų buvo atleistas rektorius J. Bulavas) ir vidurinės mokyklos, Lietuvos Mokslų akademijos institutai, bet 1961 priimtoje SSKP utopinėje komunizmo sukūrimo iki 1980 programoje paskelbus tautų susiliejimo idėją, bet koks Lietuvos tautinis išskirtinumas buvo laikomas nacionalizmu.
L. Brežnevo valdymo laikotarpiu (1964–82; stagnacija) SSRS skelbiant mitą apie išspręstą nacionalinių santykių problemą, peršant proletarinio internacionalizmo idėją, Lietuva buvo rusinama rafinuočiau nei carizmo ir stalinizmo laikotarpiais. Buvo veikiama ne viešai, bet planingai: per vadinamųjų kadrų politiką (kadrai), pasitelkiant mokslo, švietimo sistemą (rusų kalbos jaunimas turėjo mokytis nuo vaikystės), kultūrines įstaigas (kiną, teatrą, bibliotekas), sovietinę kariuomenę. Svarbiausi rusinimo židiniai buvo LKP CK aparatas (ypač Propagandos ir agitacijos skyrius), Glavlit, represinės institucijos, respublikinis karinis komisariatas, SSRS pavaldumo žinybos, įmonės ir organizacijos. Buvo stengiamasi, kad rusintų patys lietuviai. Rusinimo tendencijos ypač sustiprėjo 8 dešimtmečio pradžioje – nuo 1970 LKP institucijos kasmet atsiskaitydavo SSKP CK, kas nuveikta diegiant rusų kalbą. Nuo 1972 asmens dokumentuose pradėta rusinti vardai ir tėvavardžiai. Nuo 8 dešimtmečio Lietuvos mokslininkai (net filologai) disertacijas privalėjo rašyti rusų kalba.
1977 LKP CK slaptu nutarimu numatyta sustiprinti rusų kalbos mokymą lietuviškose ir lenkų mokyklose (ypač kaimo pradinėse ir aštuonmetėse). 1977 pradėtas leisti žurnalas Russkij jazyk v škole. Daugėjo rusiškų Lietuvos televizijos ir radijo laidų, reportažų ir pranešimų rusų kalba lietuviškose laidose (1970 jų būta 61–74 %). Reikalauta leisti daugiau rusiškų knygų, per rusų kalbos pamokas dalyti klases į mažesnes grupes. Po vadinamosios Taškento mokslinės konferencijos (1979), pagrindusios rusinimo politiką, rusų kalba vis labiau įsigalėjo švietimo įstaigose (pvz., vaikų darželiuose steigtos lietuvių ir rusų vaikų mišrios grupės), raštvedyboje, viešajame gyvenime. Lietuvos aukštosiose mokyklose buvo rengiama vis daugiau rusų kalbos ir literatūros specialistų (vien 1971–74 – 1236). Rusinimui pritarė LKP CK I sekretorius P. Griškevičius ir jo pavaldiniai.
Vykdydamas slaptą SSKP CK 1983 05 nutarimą, LKP CK biuras 1983 08 nutarė didinti rusų kalbos mokytojų, vadovėlių, kabinetų, pamokų skaičių, organizuoti rusų kalbos pamokas ikimokyklinėse įstaigose, kurti rusiškus mokomuosius filmus, didinti stipendijas rusų kalbą studijuojantiesiems, atlyginimą ją dėstantiesiems. Planuota nacionalinėms mokykloms rusų kalba leisti matematikos, fizikos. chemijos, istorijos, socialinių mokslų vadovėlius. 1980 moksleiviams vėl įvesta privaloma tapusi karinio rengimo disciplina buvo dėstoma rusiškai. Nuo 1984 daugėjo mokyklų (iki 1990 jų turėjo rastis visuose miestuose ir rajonuose) su sustiprintu rusų kalbos dėstymu.
SSRS okupacijos metais buvo sukurta lietuvių ir rusų dvikalbystė, rusų kultūrinė įtaka labai stiprėjo. Sovietų Sąjungoje prasidėjus demokratiniams procesams (pertvarka), 1985–88 rusinimas susilpnėjo ir baigėsi 1990, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. Nepaisant sovietinės okupacinės valdžios pastangų, lietuvių tauta išsaugojo kalbą, tautiškumo, patriotizmo ir laisvės idealus.
Lietuvos kolonizavimas ir ūkio integravimas į Sovietų Sąjungą
Lietuvos kolonizavimo ir ūkio integravimo į Sovietų Sąjungą procesas, prasidėjęs 1940–41, labai paspartėjo 1944 pabaigoje–1945 pradžioje, kai Lietuvą vėl užėmė SSRS kariuomenė. Pagal 1944 09 LSSR vyriausybės ir Lenkijos tautinio išsivadavimo komiteto bei kitus susitarimus 1945–46 iš Lietuvos į Lenkiją išvyko apie 172 000 (Lenkijos duomenimis – 197 200) lenkų tautybės arba lenkais užsirašiusių Vilniaus krašto gyventojų. Sovietinė valdžia siekė Lietuvoje gausinti ideologijos požiūriu patikimą rusakalbių migrantų sluoksnį, plėsti rusų kalbos vartojimo sferą. Manoma, į per Antrąjį pasaulinį karą ištuštėjusį Vilnių, Klaipėdą, Kauną ir kitur iš Rusijos, Baltarusijos ir kitų SSRS vietų 1945–50 atvyko apie 130 000 žmonių. Vėliau į Lietuvą iš kitų SSRS vietų kasmet atvykdavo 7000–8000 asmenų; pagal neviešus SSRS centrinės valdžios nurodymus jie pirmiausia būdavo aprūpinami darbu, butais. Be to, čia kūrėsi nemažai į atsargą išėjusių sovietinių karininkų, kurie pagal SSRS valdžios nustatytą tvarką galėjo naudotis įvairiomis lengvatomis ir privilegijomis, pasirinkti gyvenamąją vietą, turėjo būti be eilės aprūpinti butais; vien 1980–89 taip į Lietuvą atvyko, įskaitant ir šeimos narius, 6000–7000 žm. (kolonizacija).
Sovietinės Lietuvos ūkis buvo orientuotas tenkinti SSRS (pirmiausia karinio pramoninio komplekso) poreikius, nors po SSKP 20 suvažiavimo (1956) buvo pripažįstama, kad sovietinėms sąjunginėms respublikoms reikia suteikti daugiau teisių. Šiek tiek daugiau teisių gavo lietuvių kalba. Dėl pramonės plėtros (oficialiais duomenimis, 1957–64 pramonės gamyba padidėjo 2,3 karto) Lietuva tapo priklausoma nuo SSRS investicijų, žaliavų, svarbiausias ūkio problemas sprendė SSRS valdžia. Vyravo monopolinis SSKP CK vadovavimas, biurokratinis centralizmas, administravimas ir komandavimas. LSSR buvo traukiama į Sovietų Sąjungos ekonominę erdvę, jai nebuvo pripažįstama jokio savarankiškumo (išskyrus 1957–65 laikotarpį; liaudies ūkio tarybos). Lietuvoje susiklostė sovietinė gyvensena, totalinė individo priklausomybė nuo valstybės – ji (t. y. SSRS) vienintelė galėjo duoti darbo ir mokėti atlyginimą, skirti būstą, aprūpinti maistu.
6 dešimtmečio antroje pusėje–7 dešimtmečio pradžioje LSSR administracija buvo įgijusi šiek tiek savarankiškumo, kartais kildavo prieštaravimų tarp jos ir SSRS centrinės valdžios dėl ūkinių bei kultūrinių problemų, bet apskritai sovietinės Lietuvos vadovybė buvo ištikima Maskvos politikos vykdytoja, draudė bet kokią politinę iniciatyvą, represinėmis priemonėmis slopino okupaciniam režimui priešiškas antsovietines ir antirusiškas visuomenės nuotaikas. Jos sustiprėjo 1955–58 susilpnėjus okupaciniam režimui.
1964 10 SSKP CK plenume nušalinus N. Chruščiovą, Lietuvoje buvo siekama garantuoti komunistinio totalitarinio režimo stabilumą, bet be stalininių represijų. Vidaus gyvenimas, tvarkomas ir kontroliuojamas SSRS pareigūnų, buvo vis labiau integruojamas į sovietinę sistemą. Nuo 7 dešimtmečio antros pusės ėmė stiprėti SSKP CK atsiųstų LKP CK antrųjų sekretorių, dažnai vadinamų generalgubernatoriais, įtaka; jie kontroliavo beveik visą Lietuvos gyvenimą, kišosi į visus reikalus. Tuo metu, ypač 8 dešimtmetyje, Sovietų Sąjungos centrinės valdžios nurodymu ir LSSR valdžios pritarimu, dažniausiai menkai paisant aplinkosaugos ir paveldosaugos reikalavimų, Lietuvoje buvo sparčiai plečiama pramonė, energetika, tiesiami keliai.
1966 pradžioje SSRS Ministrų Tarybai patvirtinus Latvijos, Estijos bei Lietuvos žemių melioravimo (melioracija) ir didelių kaimo gyvenviečių statybos planą, Lietuvoje pradėta sparčiai naikinti vienkiemius, griauti tradicinį kaimą; buvo gundoma lengvatiniais kreditais, piniginėmis kompensacijomis, nenorintiems keltis grasinama nemalonumais, pvz., išvarymu iš sodybos. 1967–90 sunaikinta 115 000 vienkiemių (kaimas, vienkiemis). Kaimo gyventojai buvo prievarta pratinami gyventi pagal bendruomeninius principus, siekiama kiek galima labiau riboti jų asmeninę nuosavybę, kontroliuoti privatinę nuosavybę. Daug nenorinčių kurtis gyvenvietėse žmonių kėlėsi į miestus, įsidarbindavo pramonės įmonėse. Tai ir LSSR valdžios vykdoma stambių pramonės centrų plėtros regionuose politika, lietuvių vadinamųjų kadrų ugdymas (Vilniaus universitete, Kauno politechnikos institute ir kitose aukštosiose mokyklose) objektyviai stabdė kolonistų iš SSRS migraciją į didžiuosius Lietuvos miestus.
Sovietų Sąjungoje stiprėjant centralizacijos tendencijoms, komandiniams administraciniams ekonomikos valdymo metodams, LSSR tapo dar labiau priklausoma nuo SSRS. Vis atkakliau buvo diegiama komunistinė ideologija (stengiamasi pagrįsti vadinamos socialistinės revoliucijos pergalę 1940 Lietuvoje ir šalies inkorporavimo į SSRS teisėtumą, sovietinės kariuomenės vadinamą išvaduojamąją misiją, kad sovietinis socializmas – istoriškai pažangi santvarka ir gyventojai jai visiškai pritaria), siekiama unifikuoti sovietinę imperiją, peršama vadinamosios sovietinės (tarybinės) liaudies dogma, stiprinama vadinama internacionalinė propaganda. Lietuvių tauta, nepaisydama represijų (Lietuvos gyventojų kalinimas, Lietuvos gyventojų trėmimai), nuo Sovietų Sąjungos okupacijos pradžios (1940 06) priešinosi sovietinimui, rusinimui ir šalies kolonizavimui (Birželio sukilimas, Lietuvos pasipriešinimas sovietiniam okupaciniam režimui).
P: V. Tininis Komunistinio režimo nusikaltimai Lietuvoje 1944–1953 m.: istorinė studija ir faksimilinių dokumentų rinkinys t. 1–3 Vilnius 2003; Lietuvos sovietizavimas 1944–1947 m. VKP (b) CK dokumentai: dokumentų rinkinys / sud. M. Pocius Vilnius 2015; Lietuvos sovietizavimas 1947–1953 m.: VKP (b) CK dokumentai / sud. M. Pocius Vilnius 2018. L: L. Truska Lietuva 1938–1953 metais Kaunas 1995; A. Anušauskas Lietuvių tautos sovietinis naikinimas 1940–1958 metais Vilnius 1996, Teroras ir nusikaltimai žmoniškumui: Pirmoji sovietinė okupacija (1940–1941) Vilnius 2006; V. Tininis Komunistinio režimo nusikaltimai Lietuvoje 1944–1953 m.: istorinė studija ir faksimilinių dokumentų rinkinys t. 1–3 Vilnius 2003, Sovietų Sąjungos politinės struktūros Lietuvoje ir jų nusikalstama veikla: antroji sovietinė okupacija (1944–1953) Vilnius 2008, Komunistinio režimo įtvirtinimas Lietuvoje ir jo nusikaltimai: antroji sovietinė okupacija (1944–1953) Vilnius 2009; Lietuva 1940–1990: okupuotos Lietuvos istorija Vilnius 2007; J. Starkauskas Represinių struktūrų ir komunistų partijos bendradarbiavimas įtvirtinant okupacinį režimą Lietuvoje 1944–1953 m. Vilnius 2007; Stalininis režimas Lietuvoje 1944–1953 m. Vilnius 2014.