Lietuvõs Stačiãtikių Bažnýčia, Lietuvõs stačiãtikiai yra viena iš 9 tradicinių religinių bendruomenių Lietuvoje. Yra 3 dekanatai (Vilniaus, Kauno–Klaipėdos ir Visagino), 52 parapijos, 37 kunigai, 7 diakonai, apie 141 000 tikinčiųjų, 1 vyrų, 1 moterų vienuolynas (2007). Centras Vilniuje, aukščiausiasis vadovas – Vilniaus ir Lietuvos stačiatikių arkivyskupas metropolitas (nuo 2010 Inokentijus). Lietuvos Stačiatikių Bažnyčia turi metropolijos titulą (nuo 1935), priklauso Maskvos ir Visos Rusios patriarchatui.
stačiatikių cerkvių žemėlapis (2007)
Stačiatikybės plitimas Lietuvoje
Stačiatikybė į Lietuvą pradėjo plisti po Kijevo Rusios krikšto (988). Vėliau, po 1054, krikščionybė Lietuvoje plito iš dviejų tarpusavyje konkuruojančių šalių – katalikiškų Lenkijos ir Livonijos bei stačiatikiškos Kijevo Rusios. 11 a. lietuvių prekybiniai ryšiai su slavais Lietuvos pasienyje turėjo įtakos stačiatikybei pažinti ir plisti visoje Lietuvos teritorijoje, net tarp lietuvių (1994 per archeologinius kasinėjimus Kernavėje rasta Mindaugo laikų laidojimo vieta, kurioje žmonės palaidoti pagal stačiatikių tradicijas). 13 a. Mindaugui pradėjus vienyti lietuvių žemes, imta rusiškas stačiatikių žemes prijungti prie Lietuvos. Traidenio sūnus Rimantas, tapęs stačiatikių vienuoliu (vienuolinis vardas Jelisiejus), Lavriševe (prie Naugarduko) įkūrė vienuolyną, į jį buvo įstojęs ir Mindaugo sūnus Vaišvilkas. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino valdymo laikais, kai Lietuva buvo prisijungusi gana daug rusų žemių, 2/3 jos gyventojų buvo stačiatikiai. Nuo 14 a. 56 kunigaikščiai lietuviai buvo stačiatikiai, nors dažniausiai krikštydavosi (katalikais ar stačiatikiais) dėl politinių motyvų, t. p. 15 lietuvių kunigaikštyčių ištekintos už stačiatikių kunigaikščių ir 16 rusų stačiatikių kunigaikštyčių buvo ištekėjusios už lietuvių.
Lietuvos stačiatikių metropolija
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino valdymo laikais 1316 ar 1317 įkurta ir pirmoji Lietuvos stačiatikių metropolija (spėjama, jo brolis kunigaikštis Vytenis dėl to kreipėsi į Konstantinopolio patriarchą). Tikėtina, kad pirmuoju Lietuvos metropolitu buvo Teofilis (1327 ir 1329 pasirašė Konstantinopolio sinodo aktus). Lietuvos metropolija priklausė Konstantinopolio patriarchato jurisdikcijai. Tolesnė metropolijos ateitis priklausė nuo politinių įvykių – Maskvos metropolitai ir kunigaikščiai siekė, kad Lietuvai nebūtų skiriamas atskiras metropolitas, stačiatikiai priklausytų Maskvos metropolijai, o Lietuvos (vėliau ir Abiejų Tautų Respublikos) valdovai siekė nepriklausomos stačiatikių metropolijos. Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas norėjo Kijeve paskirti metropolitą, kuris valdytų ir Maskvos metropoliją. Interesų nesutapimas atsiliepė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės stačiatikiams – metropolija buvo tai panaikinama, tai atkuriama, kartais per nesusipratimus būdavo paskiriami 2 metropolitai (iš abiejų pusių ir tarpusavyje konkuruojantys, pvz., Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo valdymo laikais – metropolitai Aleksijus ir Romanas).
Gedimino sūnus Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas (motina buvo rusė), prieš tapdamas didžiuoju kunigaikščiu, vedė Vitebsko kunigaikštytę Mariją ir persikėlė gyventi į Vitebską. Yra duomenų, kad ten jis buvo krikštytas stačiatikiu ir suteiktas Aleksandro vardas. Tapęs Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu jis dėl politinių motyvų nebuvo uolus krikščionis, bet išliko palankus stačiatikiams – Vilniuje 1345 leido pastatyti Šv. Paraskevos cerkvę (joje palaidota jo žmona Marija). 1346 Vilniuje pastatyta Dievo Motinos Ėmimo į dangų cerkvė; vėliau tapo stačiatikių katedra. 1347 pagonims reikalaujant Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas, bijodamas nuteikti prieš save didelę pagoniškos senosios Lietuvos gyventojų dalį, sutiko, kad būtų nukankinti stačiatikybę priėmę trys jo dvariškiai lietuviai – Antonijus, Joanas ir Jevstafijus. Jie pakarti ąžuolų giraitėje Vilniaus pietinėje dalyje – toje vietoje 1392 pastatyta Švč. Trejybės cerkvė ir vienuolynas (dabar priklauso unitams). Algirdo antroji žmona Tverės kunigaikštytė Julijona apie 1383 siekė apvesdinti savo sūnų Jogailą su Maskvos kunigaikščio Dmitrijaus Doniečio dukterimi Sofija ir Lietuvą apkrikštyti pagal Bizantijos apeigas. 1397 vokiečių ordino didysis magistras Konradas von Jungingenas teigė, kad pagoniškoje Lietuvoje katalikybė nebuvo populiari, nes skelbta prievarta, todėl pagonybė stiprėjo arba lietuviai mieliau priimdavo stačiatikybę.
Lietuvos Stačiatikių Bažnyčia po Lietuvos krikšto
Lietuvai 1387 apsikrikštijus ir priėmus katalikybę stačiatikių padėtis pasidarė sunkesnė – katalikybė paskelbta valstybine religija. Siekiant stačiatikius atversti į katalikybę buvo varžomos jų teisės. Vytauto Didžiojo valdymo laikais (1392–1430) Horodlės susitarimais (1413) Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Bažnyčioms suteiktos tokios pat teisės kaip ir Lenkijos karalystėje. Mirus Maskvos metropolitui Aleksejui Kijevo (Lietuvos) metropolitas Kiprijonas buvo perkeltas į Maskvą, iš jos valdė abi metropolijas. Vytautas tam nepritarė ir siekė atskiro metropolito, kuriuo 1415 tapo G. Camblakas. 1435 kunigaikščiui Švitrigailai naujai paskirtą metropolitą Gerasimą apkaltinus politiniu nelojalumu ir nužudžius (sudegintas ant laužo), Maskvos ir Kijevo metropolijoms paskirtas graikas Izidorius Kijevietis; jis 1439 Florencijos susirinkime (1438–45) pasirašė Florencijos uniją su katalikais. 1448 dėl šios unijos Maskvos metropolijos vyskupai ėmė nepasitikėti Konstantinopolio patriarchu ir patys išsirinko metropolitu Joną, tuo paskelbdami autokefaliją (nepriklausomybę nuo Konstantinopolio patriarchato). Lietuva pripažino naujo metropolito valdžią, bet vėliau į Lietuvą buvo paskirtas pabėgusio metropolito Izidoriaus Kijeviečio mokinys Grigorijus II, kurį pašventino buvęs Konstantinopolio patriarchas (dėl pasirašytos unijos išvytas, gyveno Romoje). Lietuvos metropolijos vyskupai priėmė metropolitą Grigorijų II, nuo jo valdymo laikų Lietuvoje buvo keliolika nepriklausomų nuo Maskvos ir pavaldžių Konstantinopolio patriarchui metropolitų. Nuo tada nepriklausomi Rusios metropolitai imti vadinti Maskvos ir Visos Rusios (iki tol buvo vadinami Kijevo ir Visos Rusios, kaip ir Lietuvoje), o Lietuvos metropolitai ir toliau tituluojami Kijevo, arba Kijevo ir Haličo, metropolitais (rezidencija Naugarduke). Metropolitas Grigorijus II greitai atsisakė unijos ir vėl grįžo į Konstantinopolio patriarcho jurisdikciją.
Šventosios Dvasios stačiatikių cerkvė (pastatyta 1638) Vilniuje
15 a. Vilniuje buvo 14 didelių ir 8 mažesnės (koplyčios) cerkvės. 1480 Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis uždraudė statyti naujas ir remontuoti senas cerkves. 1530 Surdegyje apsireiškė Dievo Motina; toje vietoje 1550 įkurtas stačiatikių vienuolynas (1915 uždarytas; šio vienuolyno Dievo Motinos ikona saugoma stačiatikių Apreiškimo katedroje Kaune). Vilniaus Seime 1563 stačiatikių prašymu panaikinti Horodlės susitarimai ir visoms religijoms suteiktos lygios teisės. Po Liublino unijos (1569) valdovai vėl ėmė siekti bažnytinės unijos, įvairiais apribojimais, draudimais stengtasi stačiatikius atversti į katalikybę. Unijos idėjas skleidė P. Skarga. Greitai ši idėja pasklido ne tik tarp katalikų, bet ir tarp nedidelės dalies stačiatikių, juo labiau kad 16 a. stačiatikių padėtis buvo labai sunki. Keliaudamas per Lietuvą į Rusiją Konstantinopolio patriarchas Jeremijas pasirašė įsaką, leidžiantį pasauliečių religinėms brolijoms kontroliuoti bažnytinį gyvenimą ir kai kuriais atvejais nepaklusti vyskupams.
1590 keturi vyskupai (Lvovo – G. Balabanas, Lucko – K. Terleckis, Chełmo – D. Zbiruiskis ir Pinsko – L. Pelčickis) slapta pasirašė dokumentą, kuriuo pripažino Romos vyskupo valdžią. 1594 prie jų prisijungė Peremislio vyskupas M. Kopystenskis, Brastos – A. I. Pociejus ir Kijevo metropolitas M. Ragoza, bet apie tai sužinojo ir tikintieji – aktyviai prieš uniją veikė Ostrogo kunigaikštis Konstantinas. 1596 Brastoje pasirašyta unija (Brastos bažnytinė unija), jos nepriėmė dauguma tikinčiųjų, tik vyskupai ir nedidelė dalis dvasininkijos. Priešindamosios unijai aktyviai veikė stačiatikių brolijos (žinomiausia – Šventosios Dvasios brolija, veikė 16 a. pabaigoje–18 a., atkurta 1865, veikė iki 1915): statė cerkves, užsiėmė švietėjiška veikla, labdara, knygų leidyba. Visos Vilniaus cerkvės ir Švenčiausiosios Trejybės vienuolynas priklausė unitams, todėl stačiatikiai 1597 pastatė Šventosios Dvasios cerkvę, kurioje įsikūrė ir vienuolynas (tebeveikia).
1620 keliaudamas per Lietuvą Jeruzalės patriarchas Teofanas pašventino naują stačiatikių metropolitą I. Boreckį ir keletą vyskupų, bet karalius Vladislovas Vaza juos pripažino tik 1633. 1670 Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo apie 70 stačiatikių parapijų. 1675 mirus stačiatikių metropolitui J. Šumlianskui (Silvestrui II), valdovas Jonas Sobieskis neleido rinkti kito, kol 1685, kazokams spaudžiant, buvo leista išrinkti metropolitą. Juo tapo G. Sviatopolkas‑Četvertinskis (Gedeonas), bet tuo pat metu vyko Maskvos ir Konstantinopolio patriarchų derybos dėl Kijevo (Lietuvos) metropolijos jurisdikcijos. 1686 Konstantinopolio patriarchas Dionisijus IV pripažino Kijevo metropoliją Maskvos patriarcho jurisdikcijai.
Šventosios Dvasios stačiatikių cerkvės (pastatyta 1638 Vilniuje) interjeras
Lietuvos Stačiatikių Bažnyčia po 1795
Po Abiejų Tautų Respublikos III padalijimo (1795) visa Lietuva atiteko Rusijos imperijai, stačiatikybė tapo valstybine religija, negausūs buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės stačiatikiai priklausė Minsko ir Zaslavlio vyskupijoms, o Vilniaus gubernijos stačiatikiai – Minsko vyskupijai. 1799 Minsko vyskupui suteiktas Minsko ir Lietuvos vyskupo titulas. 1833 atkurta Polocko ir Vitebsko vyskupija, kuriai priklausė Vilniaus gubernijos teritorija, Lietuvos stačiatikiai tapo pavaldūs Polocko vyskupui. Dauguma Vilniaus gubernijos gyventojų buvo katalikai arba unitai. Polocko vyskupas S. Kryžanovskis po vyskupijos vizitacijos teigė, kad Vilniaus gubernijoje yra apie 1000 stačiatikių, kurie dar nevisiškai suburti į parapijas. Vilniuje nebuvo nė vienos stačiatikių parapijos, išskyrus Šventosios Dvasios vienuolyną ir jo filiją – Šv. Eufrosinijos cerkvę. Unitų Bažnyčia nuo 18 a. vidurio patyrė nuosmukį; unitų vyskupas J. Semaška siekė prisijungti prie Stačiatikių Bažnyčios. 1839 Polocko unitų ir Polocko bei Vitebsko vyskupijų bažnytiniame susirinkime buvo pasirašytas unitų prisijungimo prie Stačiatikių Bažnyčios aktas (prisijungė apie 1 mln. unitų).
Lietuvos vyskupija
Dievo Motinos ikonos Visų liūdinčiųjų džiaugsmas stačiatikių cerkvė Druskininkuose (pastatyta 1865)
1839 įkurta Lietuvos vyskupija (nuo 1840 Lietuvos ir Vilniaus, nuo 1945 – Vilniaus ir Lietuvos), kurios pirmuoju arkivyskupu paskirtas J. Semaška (nuo 1852 metropolitas). 1845 vyskupo rezidencija perkelta iš Žirovičių vienuolyno (Gardino sr., Slanimo rj.) į Vilnių, įkurtos augziliarinės Bresto ir Kauno vyskupijos. Vilniuje 1864 įkurtas Šv. Marijos Magdalietės moterų vienuolynas. 1865–69 restauruotos beveik visiškai sunykusios metropolinė Skaisčiausiosios Dievo Motinos katedra, Šv. Paraskevos, Šv. Mikalojaus cerkvės (visos Vilniuje). 1851 Šventosios Dvasios vienuolyno kriptoje įrengta cerkvė, kurioje buvo saugomos šventųjų kankinių Antonijaus, Joano ir Jevstachijaus relikvijos. 19 a. 6 dešimtmetyje Lietuvos ir Vilniaus vyskupijoje buvo apie 450 stačiatikių parapijų. Nuo 1899, įkūrus Gardino ir Valkavisko vyskupijas, Gardino sr. jau nebebuvo pavaldi Vilniaus Lietuvos vyskupijai, o Bresto augziliarinė vyskupija panaikinta.
Unitų dvasinė seminarija Žirovičių vienuolyne tapo stačiatikių seminarija ir 1845 perkelta į Vilniaus Švč. Trejybės vienuolyną, tuo metu vėl grąžintą stačiatikiams (veikė iki 1915). 1839–1915 joje kasmet mokėsi apie 170–195 klierikų. Dėstyta lenkų, vėliau rusų kalba. Seminarijos biblioteka 1885 turėjo apie 12 500 įvairių leidinių (tarp jų ir retų 15–17 a. leidinių). 1915 seminarija evakuota į Riazanę, 1921 atsikūrė Vilniuje, 1947 perkelta į Žirovičių vienuolyną. Nuo 1884 buvo organizuojamos sekmadieninės stačiatikių mokyklos, 1895 jų buvo 148. Mokyklos veikė ir Pažaislio, Surdegio, Antalieptės, Berezvečės ir Barūnų nedideliuose vienuolynuose. 1909 prie Šventosios Dvasios stačiatikių brolijos buvo įkurtas Bažnytinės statybos komitetas, kuris ėmė rūpintis lėšų rinkimu cerkvėms statyti ir remontuoti. 1913–17 Lietuvos stačiatikių arkivyskupas buvo T. Belavinas (Tichonas, nuo 1917 Maskvos patriarchas). Jis per I pasaulinį karą (1915) evakavo į Rusiją Vilniaus kankinių relikvijas (po 1917 konfiskuotos ir laikytos muziejuje Maskvoje) ir Vilniaus Dievo Motinos ikoną (dingo, Vilniuje yra kopija).
Lietuvos Stačiatikių Bažnyčia 1918–1939
1918 Lietuvai paskelbus nepriklausomybę stačiatikių Lietuvos ir Vilniaus vyskupijos teritorija sutapo su Lietuvos valstybės sienomis. Arkivyskupu paskirtas Eleuterijus (nuo 1928 metropolitas); Lenkijai okupavus Vilnių jis titulavosi Lietuvos ir Vilniaus arkivyskupu, nors katedra laikinai buvo perkelta į Kauną. Lenkijos okupuotoje teritorijoje įkurta Vilniaus ir Lydos vyskupija, vėliau ji buvo Lenkijos Stačiatikių Autokefalinės Bažnyčios jurisdikcijoje (Lietuvai grąžinus Vilnių 1939 vyskupijos sujungtos į vieną).
Lietuvos Stačiatikių Bažnyčia 1940–1990
1940 12 31 mirus metropolitui Eleuterijui paskirtas metropolitas Sergijus (Voskresenskis; titulas – Lietuvos ir Vilniaus metropolitas, Latvijos ir Estijos egzarchas). Jis siekė atnaujinti bažnytinį gyvenimą. 1944 04 29 pakeliui į Rygą netoli Kauno nužudytas. 1946 Vilniaus ir Lietuvos metropolijoje buvo 76 stačiatikių dvasininkai. 1946–58 sovietų valdžia uždarė 16 cerkvių. Po II pasaulinio karo stačiatikių padėtis Lietuvoje santykinai buvo stabili, Vilniuje veikė Šventosios Dvasios vienuolynas (1965 nacionalizavus Šv. Marijos Magdalietės moterų vienuolyno patalpas, šis vienuolynas persikėlė į Šventosios Dvasios vienuolyną, čia ir tebeveikia).
religinės apeigos Šventosios Dvasios stačiatikių cerkvėje Vilniuje
1946 leista parsivežti iš Maskvos kankinių relikvijas. Sovietų valdžios skleidžiamas ateizmas lėmė ir stačiatikių parapijų sunykimą, buvo uždarytos kelios parapijos ir atimtos cerkvės, konfiskuotas visas Lietuvos Stačiatikių Bažnyčios nekilnojamasis turtas. 1950 sovietų valdžia kėsinosi uždaryti Šventosios Dvasios vienuolyną, į Lietuvą neleido atvykti stačiatikių dvasininkams iš Baltarusijos, Ukrainos, 1962 uždraudė Lietuvos stačiatikiams priimti materialinę paramą iš Maskvos ir Visos Rusios patriarchato, toliau uždarinėjo cerkves (1960–65 uždaryta 13 cerkvių), draudė oficialiai teikti Krikšto ir Santuokos sakramentus, varžė dvasininkų veiklą. 1970 Lietuvoje buvo apie 30 stačiatikių dvasininkų, 1988 veikė 41 parapija.
Lietuvos Stačiatikių Bažnyčia po 1990
1990 Lietuvai atkūrus nepriklausomybę stačiatikiai buvo pripažinti Lietuvos tradicine religine bendruomene, jiems grąžintas nacionalizuotas turtas. 1995 atkurta Lietuvos stačiatikių brolija, imta rengti jaunimo stovyklas, veikia stačiatikių švietimo Šv. Eufrosinijos ir Živoj kolos draugijos, vyskupijoje veikia 10 sekmadieninių mokyklų, rengiami seminarai tikybos mokytojams. 1997 Lietuvoje pirmą kartą lankėsi Rusų Stačiatikių Bažnyčios vadovas, Maskvos ir Visos Rusios patriarchas Aleksijus II. Pastatytos naujos cerkvės Palangoje ir Klaipėdoje.
1494
1
2
*1839–40 Lietuvos, 1840–1945 Lietuvos ir Vilniaus vyskupija