Lietuvõs sveikãtos apsaugà
Pirmieji gydytojai Lietuvoje pradėjo dirbti 15 a. pradžioje valdovo ir didikų šeimose. Jie dažniausiai būdavo svetimšaliai, mokęsi Vakarų Europos universitetuose. Medicinos praktika dar vertėsi barzdaskučiai chirurgai; jie gydydavo žaizdas, odos ir kitas ligas, atlikdavo kai kurias operacijas, 1509–1733 įvairiais pavadinimais veikė Vilniaus barzdaskučių-chirurgų cechas. 16 a. pradėta organizuotai kovoti su infekcinėmis ligomis, daugiausia karantino priemonėmis, įsteigtos špitolės – pirmosios ligoninių tipo įstaigos. 1792 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės 194 špitolėse buvo išlaikomi ir gydomi 2159 paliegėliai ir ligoniai. 1799 Špitolių komisija panaikino kai kurias nuskurdusias Vilniaus špitoles, jų turtas ir inventorius atiteko Šv. Pilypo ir Jokūbo špitolei, kuri pavadinta Generaline Šv. Jokūbo ligonine. 1781 Vilniaus universitete įkurtas Medicinos fakultetas, kuris uždarius universitetą 1832 pertvarkytas į Vilniaus medicinos-chirurgijos akademiją (veikė iki 1842). Šiose aukštosiose mokyklose parengta apie 1500 gydytojų. 1803 Vilniuje pradėta skiepyti nuo raupų. 1808 įkurtas Vakcinacijos institutas; jis gamino raupų vakciną ir aprūpindavo ja gretimas gubernijas. 1809 Vilniuje įsteigtas Motinystės institutas – labdaringa motinos ir vaiko globos organizacija, teikianti kvalifikuotą pagalbą neturtingoms gimdyvėms. Ligoninės pradėjo veikti ir kituose Lietuvos miestuose: Šiauliuose (1843), Telšiuose, Raseiniuose (1845), Ukmergėje (1846), Zarasuose, Panevėžyje (1847). 1887 Vilniuje įsteigta Bakteriologijos ir chemijos laboratorija, 1897 – L. Pasteuro stotis. 1896 Lietuvos gyventojų vidutinė gyvenimo trukmė buvo 32 m., mirtingumas 1000 gyventojų – 23–28.
Sveikatos apsauga 20 amžiaus pirmoje pusėje
Per I pasaulinį karą gydytojų labai sumažėjo, daug gydymo įstaigų uždaryta. Kilo dėmėtosios šiltinės, dizenterijos epidemijos. 1920 Lietuvoje (be Vilniaus ir Klaipėdos kr.) buvo tik 216 gydytojų, 98 dantų gydytojai, 163 felčeriai, 75 akušerės. Dauguma jų vertėsi privačia praktika. Veikė 27 ligoninės, jos turėjo 1215 lovų. 1920 Aukštuosiuose kursuose Kaune įsteigtas Medicinos skyrius. 1922 įkurtame Lietuvos universitete (nuo 1930 Vytauto Didžiojo universitetas) veikė Medicinos fakultetas, kuriam 1932 buvo pastatyti nauji rūmai, 1930 – Akių ligų, Ausų nosies ir gerklės ligų klinikos. Kitos universiteto klinikos 1940 perkeltos į naujai pastatytą 1200 lovų ligoninę, vieną moderniausių Europoje. 1939 įregistruoti 154 susirgimai dėmėtąja šiltine, 1771 – trachoma, 2030 – difterija (nuo jos kasmet mirdavo apie 500 vaikų). 1922–44 Medicinos fakultetas parengė 1070 gydytojų, 547 dantų gydytojus, 229 provizorius; 26 medikams suteiktas daktaro mokslinis laipsnis. 1925 priimtas Ligonių kasų (ligonių socialinio draudimo) įstatymas. 1938 Ligonių kasos buvo apdraudusios apie 108 000 asmenų. Gydymas ligoninėse santykinai buvo pigus; negalintieji sumokėti gaudavo vietos savivaldybės pašalpą. Pastatyta nemaža naujų ligoninių, tarp jų – 12 apskričių ligoninių, įsteigtos kelios privačios ligoninės. Lovų ligoninėse daugėjo: 1920 jų buvo 1185, 1940 – apie 5000. Steigta apylinkių sveikatos punktai, kuriuose dirbo gydytojas ir akušerė. 10 tūkst. gyventojų 1940 teko 6,7 gydytojo, 30 ligoninių lovų; gimstamumas tūkstančiui gyventojų buvo 23, mirtingumas – 13.
Sveikatos apsauga sovietinės okupacijos metais
1940 SSRS okupavus Lietuvą pakeista jos sveikatos sistema: apie 50 m. ji buvo plėtojama pagal sovietinį ekstensyvų A. Semaškos (pirmojo Rusijos sveikatos komisaro) sveikatos apsaugos organizavimo modelį. Stengtasi parengti kuo daugiau gydytojų (1986 jų buvo 15 300), statyti kuo daugiau ligoninių. 1986 veikė 199 ligoninės su 45 300 lovų, beveik visų rajonų centruose veikė centrinės rajonų ligoninės, turinčios apie 300 lovų, poliklinikos ir greitosios pagalbos stotis arba skyrius. Šios ligoninės teikė terapijos, bendrosios chirurgijos, akušerijos bei ginekologijos stacionarinę ir 15–18 rūšių ambulatorinę pagalbą. Kai kuriose jų veikė didesni specializuoti (pvz., narkologijos, traumatologijos) skyriai. Labai specializuotą medicininę pagalbą teikė Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio ligoninės. Medicininę pagalbą teikė apie 400 ambulatorijų ir poliklinikų, 1035 felčerių ir akušerių punktai, 277 moterų konsultacijos, vaikų poliklinikos, ambulatorijos, 28 dispanseriai (6 tuberkuliozės, 6 odos ir venerinių ligų, 2 psichoneurologijos, 7 narkologijos, 5 gydomosios fizinės kultūros, 2 onkologijos). Buvo 5 greitosios pagalbos stotys ir 44 skyriai, 2 kraujo perpylimo stotys, 56 sanitarijos ir epidemiologijos stotys bei skyriai, 1 dezinfekcijos stotis, 81 laboratorija (bakteriologijos, darbo higienos, toksikologijos). Veikė 374 vaistinės, 1141 vaistinių punktas. Kurortuose (Birštone, Druskininkuose, Likėnuose, Palangoje) ir kurortinėse vietovėse veikė 27 sanatorijos, turinčios 8800 lovų, 31 profilaktoriumas. 1986 dirbo 15 300 įvairių specialybių gydytojų (su dantų gydytojais), 43 400 vidurinio medicinos išsilavinimo specialistų.
Medicinos mokslo ir mokymo įstaigose 1986 veikė 16 medicinos mokymo, gydymo ir profilaktikos centrų, 6 mokslinio tyrimo institutai (MTI), Kurortologijos laboratorija. Gydytojus rengė 2 aukštosios mokyklos – Vilniaus universitetas (VU) ir Kauno medicinos institutas (1989–98 Kauno medicinos akademija, nuo 1998 Kauno medicinos universitetas). Leisti žurnalai Sveikatos apsauga (1956–90), Sveikata (1991–2005), Lietuvos sveikata (1991–99), tęstiniai aukštųjų medicinos mokyklų ir MTI leidiniai (Medicina, Onkologija ir kiti).
1945–85 VU Medicinos fakultete ir Kauno medicinos institute parengta daugiau kaip 16 000 gydytojų ir dantų gydytojų (stomatologų), daugiau kaip 2000 farmacininkų, 6 medicinos mokyklose – daugiau kaip 44 160 specialistų. Likviduota daug užkrečiamųjų ligų (trachoma, bruceliozė, poliomielitas). Vidutinė moterų gyvenimo trukmė 1985 buvo 76 m., vyrų – 66 m. (vidurkis – 71 metai). SSRS okupacijos laikotarpio sveikatos apsaugos organizavimo modelis, greta privalumų, turėjo ir daug trūkumų – ideologizaciją, ribotus išteklius, labai specializuotą (brangią) sveikatos priežiūros sistemą. Jie itin išryškėjo pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais. Centralizuoto valdymo nepakankamai finansuojama sistema neskatino vietos valdžios iniciatyvos ir atsakomybės, nebuvo sveikatos įstatymų, medikų atlyginimas buvo labai mažas. Išryškėjo pasenusių medicinos technologijų, t. p. medikų žinių trūkumai. Socialinės ir medicinos problemos 1992 lėmė natūralaus gyventojų prieaugio spartų sumažėjimą, kūdikių mirtingumo padidėjimą. Pirmaisiais nepriklausomybės metais sparčiai ėmė gausėti vadinamųjų socialinių ligų – tuberkuliozės, sifilio, gonorėjos, didėjo gyventojų, daugiausia kaimo, mirštamumas nuo lėtinio alkoholizmo, padaugėjo savižudybių. Sveikatos apsaugos ištekliai naudoti neefektyviai ir neracionaliai.
Sveikatos apsauga po nepriklausomybės atkūrimo
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę sveikatos politikos kūrėjai ėmėsi sveikatos sistemos struktūros ir institucijų, sveikatos priežiūros finansavimo, pirminės sveikatos priežiūros, visuomenės sveikatos reformų. 1991 Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas patvirtino Lietuvos nacionalinę sveikatos koncepciją, kurioje nustatė sveikatos sistemos plėtojimo pagrindines kryptis. Koncepcijai įgyvendinti 1998 patvirtinta Lietuvos sveikatos programa, numatanti sveikatos priežiūros reformos kryptis, siektinus gyventojų sveikatos rodiklius, prioritetines sveikatos sistemos plėtojimo programas, jų artimuosius (iki 2005) ir tolimuosius (iki 2010) uždavinius. Priimtas Farmacijos ir Socialinio draudimo įstatymas (1991), pradėtas valstybinės sveikatos priežiūros decentralizavimas: pirminės, t. p. dauguma antrinės sveikatos priežiūros įstaigų perduota savivaldybėms, jas finansuoti imta per savivaldybių biudžetą. Viena sparčiausiai 1990–93 įvykdytų pertvarkų – aukštųjų mokyklų specialistų rengimo reforma. Sekta nepriklausomos Lietuvos laikų tradicija ir remtasi užsienio, daugiausia Skandinavijos bei Šiaurės Amerikos šalių, patirtimi. Įsteigta pirminė ir antrinė gydytojų rezidentūra, šiek tiek vėliau daugiapakopiu principu (bakalauro, magistro, doktorantūros studijos; podiplominis tobulinimasis) pradėti rengti ir kiti sveikatos priežiūros specialistai. Ligoninės, kuriose mokėsi ir praktiką atlikdavo studentai ir buvo vykdomi moksliniai tyrimai, pertvarkytos į universitetines. 1992 įkurta Valstybinė ligonių kasa. 1993 įsteigtas Sveikatos apsaugos reformos biuras, kuriame veikė 13 darbo grupių, rengiančių sveikatos apsaugos pertvarkos modelius. 1994 priimtas Sveikatos sistemos įstatymas. Vėliau priimta Psichikos sveikatos priežiūros (1995), Alkoholio kontrolės (1995), Tabako kontrolės (1996), Stomatologinės priežiūros (1996), Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo (1996), Sveikatos priežiūros įstaigų (1996) įstatymai. 1996 patvirtintas ir 1997 07 01 įgyvendintas Sveikatos draudimo įstatymas. Iki 2007 priimta apie 30 sveikatą ir jos priežiūrą reglamentuojančių įstatymų. Visos sveikatos priežiūros įstaigos pagal juridinį statusą suskirstytos į ne pelno siekiančias – viešąsias ir biudžetines, pagal teikiamų paslaugų rūšį – į asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros įstaigas. Pagal pavaldumą sveikatos priežiūros įstaigos skirstomos į pavaldžias Sveikatos apsaugos ministerijai, apskritims ir savivaldybėms. Pagal sveikatos priežiūros paslaugų tiekimą, sveikatos priežiūra yra pirminio, antrinio ir tretinio lygio. Nuo 1992 pradėta rengti ir perkvalifikuoti bendrosios praktikos (šeimos) gydytojus. 1995 priimta Pirminės sveikatos priežiūros strategija, jos plėtojimo investicinė programa pradėta 1996. 1994 Kauno medicinos akademijoje (nuo 2010 Lietuvos sveikatos mokslų universitetas) įkurtas Visuomenės sveikatos fakultetas, kuriame pradėta rengti visuomenės sveikatos bakalaurus, nuo 1997 įsteigta ir visuomenės sveikatos magistrantūra.
Lietuvos sveikatos apsaugos sistema koordinuojama aukščiausiųjų šalies politinių ir administracinių institucijų: Prezidento institucijos, Seimo, Vyriausybės, apskričių ir savivaldybių administracijų. 1998 06 16 Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu įsteigta Nacionalinė sveikatos taryba sveikatos politikai koordinuoti. Sveikatos apsaugos ministerija formuoja ir įgyvendina sveikatos politiką, garantuojančią asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros prieinamumą, sveikatos paslaugų kokybę, racionalų išteklių naudojimą, rūpinasi, kad Lietuvos rinkoje būtų tik geros kokybės, saugūs, efektyvūs ir įperkami vaistai, atitinkantys Europos Sąjungos reikalavimus.
Pertvarkant sveikatos priežiūros įstaigas pirminė sveikatos priežiūra atskirta nuo antrinės, kai kurios savivaldybių ligoninės pertvarkytos į slaugos ligonines ir ilgalaikės socialinės globos įstaigas, išplėstos ambulatorinės paslaugos, įkurta dienos stacionarų. Nuo 2003 pradėta intensyviau teikti specializuotą pagalbą, o pirmines sveikatos priežiūros įstaigas – decentralizuoti skatinant privačių šeimos gydytojų, dirbančių pagal sutartis su teritorinėmis ligonių kasomis, veiklą. Daugelis ligoninių yra valstybinės. 2006 pabaigoje sveikatos apsaugos sistemoje buvo 158 ligoninės ir 444 ambulatorinės įstaigos. Lovų skaičius ligoninėse mažėjo: nuo 46 175 (124 / 10 000 gyventojų) 1990 iki 27 114 (80,1 / 10 000 gyventojų) 2006.
Daugelis gydytojų ir kitų sveikatos priežiūros specialistų rengiami Lietuvoje pagal programas, atitinkančias Vakarų Europos standartus. 2006 Lietuvoje dirbo 13 510 gydytojų arba 39,9 / 10 000 gyventojų (1990 – 15 100 arba 40,8 /10 000 gyventojų), iš jų vien privačiose įstaigose – 8 %. Odontologų skaičius padidėjo nuo 2019 (5,5 / 10 000 gyventojų) 1990 iki 2249 (6,6 / 10 000 gyventojų) 2006. Beveik pusė (48 %) jų dirbo privačiose įstaigose. Specialistų su aukštesniuoju ir aukštuoju medicinos išsilavinimu (ne gydytojų) skaičius sumažėjo nuo 47 300 (127,8 / 10 000 gyventojų) 1990 iki 32 600 (96,4 / 10 000 gyventojų) 2006.
Visuomenės sveikatos priežiūros įstaigų veiklą koordinuoja Valstybinė visuomenės sveikatos priežiūros tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos. 2006 buvo 36 visuomenės sveikatos (1991–94 higienos centrai, iki 1991 – sanitarijos ir epidemiologijos stotys) centrai bei jų filialai, veikė 4 sveikatos mokymo centrai ir 7 specializuotos visuomenės sveikatos priežiūros įstaigos (Respublikinis mitybos, Lietuvos AIDS, Valstybinis aplinkos sveikatos, Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės, Lietuvos sveikatos informacijos, Valstybinis psichikos sveikatos ir Nacionalinis visuomenės sveikatos tyrimų centras). 2006 buvo 370 asmens sveikatos priežiūros įstaigų, sudariusių sutartis su teritorinėmis ligonių kasomis, 173 iš jų valstybinės ir 197 privačios (1998 privačių pirminės sveikatos priežiūros įstaigų buvo 2,3 karto mažiau). Pirmines psichikos sveikatos paslaugas 2007 teikė 72 pirminės psichikos sveikatos centrai. 2007 visuomenės sveikatos centrų pagrindiniai specialistai tapo valstybės tarnautojais, savivaldybėse pradėjo kurtis visuomenės sveikatos biurai, kurių pagrindinis uždavinys – aptarnaujamoje teritorijoje planuoti ir koordinuoti sveikatos ugdymo veiklą.
Sveikatos apsauga 21 amžiaus pirmoje pusėje
Nuo 1992 dėl neigiamos natūralios gyventojų kaitos bei didelės emigracijos gyventojų skaičius sparčiai mažėja. Per šį laikotarpį gyventojų skaičius sumažėjo daugiau kaip 900 tūkst., arba ketvirtadaliu. Pastaraisiais metais dėl mažėjančios emigracijos gyventojų mažėjimo tempai sulėtėjo. 2019 pradžioje Lietuvoje gyveno 2 mln. 794 tūkst. gyventojų, t. y. 14,7 tūkst. (0,5 %) mažiau nei 2018 pradžioje.
2018 gimė 28 149 kūdikiai, 1,9 % mažiau negu 2017. 2018 1 tūkst. gyventojų teko 10 gimusiųjų. 2018 vidutinis gimdančių moterų amžius padidėjo iki 30,1 m., pirmą kartą gimdančių – iki 27,8 metų. Suminis gimstamumo rodiklis išliko toks pat kaip ir 2017 – 1,63 (2005 – 1,29).
2018 mirė 39 574 asmenys, 1,4 % mažiau negu 2017. 2018 1 tūkst. gyventojų teko 14,1 mirusiųjų. 77,3 % mirusiųjų sudarė 65 m. ir vyresni asmenys. Standartizuotas vyrų mirtingumo rodiklis buvo 1,8 karto didesnis negu moterų, kaimo gyventojų mirtingumo rodiklis 1,2 karto viršijo miesto gyventojų rodiklį. Nuo 1994 natūralus gyventojų prieaugis yra neigiamas, 2018 – sumažėjo iki –4,1 1 tūkst. gyventojų.
2018 32,8 % sumažėjo tarptautinė emigracija, 42 % padidėjo tarptautinė imigracija. 2018 tarptautinė emigracija lėmė tik 22,4 % gyventojų sumažėjimo, o 2017 – net 71 %. 2018 net 57,4 % imigrantų sudarė grįžę iš emigracijos Lietuvos piliečiai, 19,8 % – Ukrainos, 11,3 % – Baltarusijos piliečiai.
2018 vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė padidėjo iki 75,91 m. (2017 – 75,69 m.): vyrų – iki 70,92 m., moterų – iki 80,6 metų. Nuo 2005 sparčiau mažėjantis vyrų mirtingumas lėmė, kad jų vidutinė gyvenimo trukmė padidėjo 5,71 m., moterų – 3,12 metų. Todėl šiek tiek sumažėjo skirtumas tarp vyrų ir moterų vidutinės gyvenimo trukmės, 2018 jis sudarė 9,68 metų. Tačiau Lietuvos vyrų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė išlieka viena mažiausių Europos Sąjungoje.
Mažėjant gimstamumui ir ilgėjant vidutinei gyvenimo trukmei stebima gyventojų senėjimo tendencija. 2019 pradžioje 19,8 % visų gyventojų buvo 65 m. ir vyresni (2005 pradžioje – 15,8 %). Demografinės senatvės koeficientas (šimtui 0–14 m. vaikų tenkantis 65 m. ir vyresnių žmonių skaičius) išliko toks pats kaip ir 2017 – 131 (2005 pradžioje – 93).
Trys pagrindinės mirties priežastys – kraujotakos sistemos ligos, piktybiniai navikai ir išorinės mirties priežastys – 2018 lėmė 82,3 % visų mirusiųjų mirtį. Nuo kraujotakos sistemos ligų mirė daugiau nei pusė, (55,4 %), nuo piktybinių navikų – 20,3 %, dėl išorinių mirties priežasčių – 6,6 % visų mirusiųjų.
Nuo kraujotakos sistemos ligų mirė 21 922 asmenys, didžiausią jų dalį sudarė asmenys, mirę nuo išeminės širdies ligos (63,4 %) bei cerebrovaskulinių ligų (24,4 %). Didžioji dalis (88,3 %) mirusiųjų nuo kraujotakos sistemos ligų buvo 65 m. ir vyresnio amžiaus asmenys.
2018 nuo piktybinių navikų mirė 8028 asmenys. Iš jų daugiausiai mirė nuo trachėjos, bronchų ir plaučių vėžio – 1200 asmenų (arba 14,9 % visų mirusiųjų nuo piktybinių navikų), 592 (7,4 %) mirė nuo skrandžio vėžio, 526 (6,6 %) nuo krūties, 524 (6,5 %) nuo priešinės liaukos, 504 (6,3 %) nuo kasos, 486 (6,1 %) nuo storosios žarnos vėžio.
Nors mirtingumas dėl išorinių mirties priežasčių mažėja, jis vis dar išlieka aukštas: Lietuvos vyrų standartizuotas mirtingumo dėl išorinių mirties priežasčių rodiklis yra didžiausias tarp ES šalių. 2018 dėl išorinių mirties priežasčių mirė 2618 asmenų arba 6,8 % mažiau negu 2017. Didžiausią dalį sudarė savižudybės – 683 atvejai, arba 26,1 % visų mirčių dėl išorinių priežasčių, nukritimai – 451, arba 17,2 %, transporto įvykiai – 224, arba 8,6 %, natūralus šalčio poveikis – 163, arba 6,2 %, atsitiktinis apsinuodijimas alkoholiu – 157, arba 6 %, atsitiktinis paskendimas – 155, arba 5,9 %. Per metus padidėjo mirusiųjų dėl nukritimų ir atsitiktinių paskendimų. Dėl išorinių mirties priežasčių vyrai miršta 2,5 karto dažniau negu moterys.
Nuo 2004 ketvirtoje vietoje mirties priežasčių struktūroje įsitvirtino virškinimo sistemos ligos, pakeitusios ilgą laiką šią vietą užėmusias kvėpavimo sistemos ligas. 2018 nuo virškinimo sistemos ligų mirė 1900 asmenų, arba 4,8 % visų mirusiųjų. Didžiausią dalį tarp jų sudarė mirusieji nuo kepenų ligų – 723 asmenys, arba 38 % visų mirusių nuo virškinimo sistemos ligų. Tarp moterų mirtingumas nuo virškinimo sistemos ligų aplenkė mirtingumą dėl išorinių priežasčių ir įsitvirtino trečioje vietoje.
2018 mirė 96 kūdikiai, 11 daugiau negu 2017. 2018 1 tūkst. gyvų gimusiųjų teko 3,4 mirusių kūdikių, ir tai buvo mažiau nei ES šalių vidurkis. Tarp kūdikių mirties priežasčių 2018 pirmavo perinatalinio laikotarpio ligos (43,8 % visų kūdikių mirčių) ir įgimtos formavimosi ydos (36,5 %).
Vaikų skiepijimų apimtys pastaraisiais metais mažėjo ir daugeliui pagrindinių ligų nesiekia rekomenduojamų 95 %. 2018 nuo tuberkuliozės paskiepyta 96,4 % (2017 – 97,3 %) naujagimių, nuo hepatito B – 92,7 % (2017 – 93,8 %) 1 m. vaikų, nuo difterijos, stabligės, kokliušo, poliomielito ir B tipo Haemophilus influenzae infekcijos – 92,3 % (2017 – 93,7 %) 1 m. amžiaus vaikų, nuo tymų, epideminio parotito ir raudonukės – 92,2 % (2017 – 93,5 %) 2 m. amžiaus vaikų. Nuo 2014 pabaigos pradėta skiepyti nuo pneumokokinės infekcijos. 2018 3 dozėmis paskiepyta 81,9 % 1 m. vaikų (2017 – 82,5 %).
2005–18 dirbtinių abortų skaičius sumažėjo 2,5 karto. 2018 buvo atlikta 3590 dirbtinių abortų. 1 tūkst. vaisingo amžiaus (15–49 m.) moterų teko 6 dirbtiniai abortai, 100 gyvų gimusiųjų teko 12,8 dirbtinių abortų.
Sveikatos priežiūros ištekliai
Pastaraisiais metais sveikatos priežiūros ištekliai kito nežymiai. 2018 pabaigoje veikė 82 valstybinės ir savivaldybių ligoninės bei 140 ambulatorinės sveikatos priežiūros įstaigų (juridiniai vienetai). Privačių sveikatos priežiūros įstaigų skaičiaus augimo tempai sulėtėjo. 2018 buvo 3023 privačios sveikatos priežiūros įstaigos, iš jų 2047 pateikė metines ataskaitas, 332 nevykdė veiklos (atsiskaitymo lygis 78,7 %). Tarp privačių sveikatos priežiūros įstaigų, atsiskaičiusių 2018, buvo 1270 odontologijos įstaigų, 197 pirminės sveikatos priežiūros centrai, 18 medicininės reabilitacijos įstaigų, 3 greitosios medicinos pagalbos įstaigos, 14 ligoninių, 8 dienos chirurgijos centrai.
2018 sveikatos specialistų skaičius Lietuvoje šiek tiek mažėjo, išskyrus vaistininkus, tačiau dėl sparčiai mažėjančio gyventojų skaičiaus rodikliai 10 tūkst. gyventojų didėjo (išskyrus odontologus).
2018 pabaigoje iš viso Lietuvos sveikatos sistemoje dirbo 13 680 gydytojų (49/10 000 gyventojų) ir 2823 odontologai (10/10 000). Praktikuojantys, t. y. dirbantys su pacientais, gydytojai, įskaitant rezidentus, sudarė 94,2 % visų gydytojų. Lietuvoje praktikuojančių gydytojų skaičius buvo vienas iš didžiausių Europos Sąjungoje. Daugiau gydytojų turėjo tik Austrija ir Norvegija (nors Graikijos ir Portugalijos skaičiai buvo didesni, bet šios šalys teikė licencijuotų gydytojų skaičių). Mažiausiai gydytojų turinčią Lenkiją Lietuva aplenkė 2 kartus. Per 2005–18 laikotarpį įvairių specialybių gydytojų skaičius kito nevienodai. Šeimos gydytojų skaičius padidėjo 21 %, ortopedų traumatologų – 25,6 %, anesteziologų – 32 %. Didėjo gydytojų rezidentų (28,4 %), gydytojų sveikatos priežiūros administratorių (50 %) skaičius; medicinos gydytojų skaičius padidėjo net 4 kartus. Labiausiai sumažėjo epidemiologijos ir higienos (75,2 %), vaikų (23,1 %), akušerijos ir ginekologijos (19,4 %) ir vidaus ligų gydytojų (12,1 %). Vaikų ir vidaus ligų gydytojų sumažėjimą lėmė ir jų persikvalifikavimas į šeimos gydytojus.
2018 buvo 22 770 slaugytojų ir akušerių, 10 000 gyventojų teko 81,5 specialisto. Vienam gydytojui teko 1,7 slaugytojo ir akušerio. Lietuvoje slaugytojų skaičius buvo 2 kartus mažesnis negu didžiausią slaugytojų skaičių turinčioje Norvegijoje. Lietuvai yra svarbi sveikatos specialistų emigracijos problema. 2012–18 21 EBPO šalyje licenciją turėjo (arba praktikavo) 1263 Lietuvoje išsilavinimą įgiję gydytojai. Daugiausiai Lietuvoje išsilavinimą įgijusių gydytojų buvo Vokietijoje – 369, Jungtinėje Karalystėje – 171, Izraelyje – 152, Švedijoje – 147, Norvegijoje – 136. Didžiausi gydytojų emigracijos mastai buvo 2005 (Jungtinėje Karalystėje licenciją gavo 129 gydytojai iš Lietuvos) ir 2010 (Jungtinėje Karalystėje licenciją gavo 71 gydytojas iš Lietuvos). 14 EBPO šalių licenciją turėjo (arba praktikavo) 688 Lietuvoje išsilavinimą įgiję slaugytojai. Daugiausiai Lietuvoje išsilavinimą įgijusių slaugytojų buvo Jungtinėje Karalystėje – 317 ir Norvegijoje – 247. 2018 Norvegijoje praktikuojančių slaugytojų iš Lietuvos skaičius sumažėjo dvigubai. Didžiausi slaugytojų emigracijos mastai buvo 2006 (Jungtinėje Karalystėje licenciją gavo 73 slaugytojai iš Lietuvos), 2009 ir 2013 (Norvegijoje licenciją gavo atitinkamai 139 ir 154 slaugytojai iš Lietuvos). Kadangi ne visos šalys teikia tokią statistiką, emigravusių iš Lietuvos specialistų skaičius gali būti didesnis, ypač slaugytojų.
2005–18 lovų skaičius stacionare sumažėjo 13,2 % ir 2018 buvo 24 078 lovos, 10 tūkst. gyventojų teko 86,2 lovos. Aktyvaus gydymo lovų (be slaugos ir palaikomojo gydymo, reabilitacijos, tuberkuliozės ir pschiatrijos lovų) skaičius mažėjo net 28,5 % ir 2018 buvo 12 892 (46,2/10 000). Jos sudarė 53,5 % visų lovų stacionare. Tačiau Lietuva vis dar turi vieną iš didžiausių aktyvaus gydymo lovų skaičių Europos Sąjungoje. Mus lenkė tik Bulgarija ir Vokietija. Mažiausiai aktyvaus gydymo lovų turinčią Švediją Lietuva lenkė daugiau kaip 2 kartus.
Nuo 2005 daugiausiai sumažėjo infekcinių ligų (57,9 %), oftalmologijos (50,6 %), akušerijos ir ginekologijos (46,7 %), otorinolaringologijos (46,4 %) lovų. Padidėjo tik slaugos ir palaikomojo gydymo (71,6 %) ir reabilitacijos (20,6 %) lovų skaičius. Dėl gyventojų senėjimo slaugos ir palaikomojo gydymo lovų poreikis didėjo. 2018 buvo 6053 lovos, 10 tūkst. gyventojų teko 21,7 lovos. Šios lovos sudarė 25,1 % visų stacionaro lovų.
Sveikatos priežiūros finansavimas
Nuo 2004 naudojama Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) Sveikatos sąskaitų sistemos metodika. Nuo 2013 naudojama SHA 2011 metodika. Negalutiniais duomenimis, 2017, palyginti su 2016, einamosios išlaidos sveikatos priežiūrai padidėjo 5,4 % iki 2,72 mlrd. eurų. Tai sudarė 6,45 % BVP. Išlaidų sveikatos priežiūrai dalis nuo BVP didėja nuo 2013. Einamosios išlaidos sveikatos priežiūrai vienam gyventojui 2017 pasiekė 960 eurų.
2017 valdžios sektoriaus einamosios išlaidos sveikatos priežiūrai sudarė 1,8 mlrd. eurų, arba 4,3 % BVP. Privataus sektoriaus išlaidos sveikatai padidėjo iki 900,3 mln. eurų. Tiesioginės gyventojų išlaidos sudarė 97,3 % visų privačių išlaidų sveikatai. Privačiam sektoriui tenkanti visų sveikatos išlaidų dalis 2017 sudarė 33,1 %. 2017 pagal sveikatos priežiūros funkcijas didžioji einamųjų sveikatos priežiūros išlaidų dalis teko gydymo paslaugoms (50,4 %) ir medicinos prekėms (daugiausia vaistams) ambulatoriniams ligoniams (29,1 %).
2017 Eurostato duomenimis, tarp ES ir Europos laisvosios prekybos asociacijos (ELPA) šalių pagal išlaidų sveikatos priežiūrai dalį nuo BVP Lietuva užėmė vieną iš paskutinių vietų. Už Lietuvą mažesnę BVP dalį sveikatai išleido tik Estija, Latvija, Lichtenšteinas, Liuksemburgas ir Rumunija. Daugiausiai sveikatai išleido Šveicarija, Vokietija, Prancūzija, Švedija (daugiau kaip 11 % nuo BVP). Skaičiuojant sveikatos išlaidas pagal perkamosios galios paritetą, Lietuva išleido 1605 eurus vienam gyventojui. Už Lietuvą mažiau išleido 7 šalys: Estija, Vengrija, Lenkija, Bulgarija, Kroatija, Latvija, Rumunija. Daugiausiai sveikatai išleido Šveicarija (5271 eurą vienam gyventojui).
Privalomojo sveikatos draudimo fondas (PSDF) yra pagrindinis sveikatos priežiūros finansavimo šaltinis. Jo išlaidos 2018, palyginti su 2017, padidėjo 12,6 % ir sudarė 1,76 mlrd. eurų (2017 – 1,56 mlrd. eurų). Išlaidos asmens sveikatos priežiūros paslaugoms padidėjo ir siekė 1,19 mln. eurų (67,8 % visų PSDF išlaidų). Išlaidos vaistams ir medicinos pagalbos priemonėms sudarė 310,9 mln. eurų (17,7 % visų PSDF išlaidų), sveikatos programoms finansuoti – 97,7 mln. eurų (5,6 %), medicininei reabilitacijai ir sanatoriniam gydymui – 54,3 mln. eurų (3,1 %). 2018 daugiausiai padidėjo Privalomąjį sveikatos draudimą vykdančių institucijų veiklos išlaidos – 30,1 %, išlaidos sveikatos programoms – 12 %, išlaidos medicininei reabilitacijai ir sanatoriniam gydymui – 11,7 %, išlaidos ortopedijos techninėms priemonėms sumažėjo 5,6 %. 2018 tarp visų PSDF išlaidų asmens sveikatos priežiūrai daugiausia – 45 % buvo skiriama stacionarinėms paslaugoms, 22,8 % – specializuotoms ambulatorinėms paslaugoms, 17,6 % – pirminės sveikatos priežiūros paslaugoms apmokėti.
Sveikatos priežiūros įstaigų veikla
2005–18 apsilankymų pas gydytojus skaičius padidėjo 19,4 %. 2018 gyventojai pas gydytojus lankėsi 27,6 mln. kartų, vienas gyventojas pas gydytojus apsilankė vidutiniškai 9,9 karto. 2018 apsilankymų pas pirminio lygio gydytojus skaičius padidėjo iki 6,8 vienam gyventojui, apsilankymų pas gydytojus specialistus šiek tiek padidėjo – iki 3,1 karto. Miestų savivaldybių gyventojai lankėsi pas gydytojus dažniau (13 apsilankymų vienam gyventojui) negu rajonų savivaldybių gyventojai (7,2 apsilankymo vienam gyventojui). Pas gydytojus specialistus rajonų savivaldybių gyventojai lankėsi 3,3 karto rečiau negu miestų savivaldybių gyventojai. Tarp visų apsilankymų 68,9 % sudarė apsilankymai pas pirmines sveikatos priežiūros paslaugas teikiančius gydytojus.
2018 apsilankymų pas odontologus skaičius šiek tiek sumažėjo – iki 4,4 milijono. Vienam gyventojui teko vidutiniškai 1,6 apsilankymo pas odontologą. Tačiau dėl nepilno privačių odontologinių įstaigų atsiskaitymo šie skaičiai gali būti didesni.
2018 privalomojo sveikatos draudimo informacinės sistemos duomenimis, 100 suaugusiųjų teko 857 apsilankymai, 100 vaikų – 943 apsilankymai pas gydytojus. 100 suaugusiųjų teko 571 apsilankymas, 100 vaikų – 717 apsilankymų pas pirminio lygio gydytojus. 73,9 % pirminės sveikatos priežiūros paslaugų teikė šeimos gydytojai, ir ši dalis vis didėja. Vaikų ligų gydytojai teikė 8,6 % pirminės sveikatos priežiūros paslaugų, vidaus ligų gydytojai – 6,2 %. Tarp gydutojų specialistų daugiausiai buvo lankomasi pas oftalmologą (29,5 apsilankymo 100 gyventojų), ortopedą traumatologą (25,4 apsilankymo 100 gyventojų), neurologą (24,8 apsilankymo 100 gyventojų), kardiologą (21,2 apsilankymo 100 gyventojų), otorinolaringologą (19,9 apsilankymo 100 gyventojų).
Suteiktų greitosios medicinos pagalbos paslaugų skaičius 2018 padidėjo iki 657,2 tūkst., 1 tūkst. gyventojų teko 234,6 atvejo. Greitosios medicinos pagalbos paslaugų struktūroje vyrauja ūmūs susirgimai ir būklės (75,7 %) ir nelaimingi atsitikimai (12,6 %). Vaikams suteikta greitosios medicinos pagalba sudarė 8,1 %.
Vykdomos šešios PSDF lėšomis finansuojamos patikros programos: krūties vėžio, gimdos kaklelio vėžio, storosios žarnos vėžio, prostatos vėžio ankstyvosios diagnostikos, širdies ir kraujagyslių ligų didelės rizikos grupės prevencijos ir vaikų krūminių dantų dengimo silantinėmis medžiagomis programos. Programose dalyvaujanti tikslinės populiacijos dalis didėja, išskyrus vaikų krūminių dantų dengimo silantinėmis medžiagomis programą, kurioje dalyvavimas sumažėjo nuo 20,9 % 2014 iki 14,5 % 2018. Vėžio ankstyvos diagnostikos programose dalyvauja apie pusė tikslinės populiacijos, t. y. mažiau negu Vakarų Europos šalyse.
2018 stacionare gydėsi 692,2 tūkst. ligonių, įskaitant sanatorijų stacionarinės reabilitacijos ligonius, (1 tūkst. gyventojų teko 247,1 ligonio) ir 61,1 tūkst. (21,8/1000) stacionaro dienos atvejų. Aktyvaus gydymo skyriuose gulėjo 568,2 tūkst. ligonių (202,8/1000). Nuo 2005 stacionare gydytų ligonių skaičius sumažėjo 15,9 %, aktyvaus stacionaro ligonių – net 19,1 %. Dienos atvejų skaičius 2005–15 didėjo, tačiau nuo 2016 jis mažėja. Lietuvoje stacionare gydytų ligonių skaičius vis dar yra vienas iš didžiausių ES, stacionaro dienos atvejų skaičius yra vienas mažiausių. Tačiau dienos atvejai skirtingose šalyse suprantami labai nevienodai.
Stacionarų veiklos rodikliai gerėjo. 2018 lovos funkcionavimas didėjo ir pasiekė 290,7 d. per metus, aktyvaus gydymo lovų – 275,1 dienų. Daugiausiai buvo užimtos slaugos (331,4 d.) lovos, mažiausiai – akušerijos ir ginekologijos (225,9 d.) lovos. Lovos apyvartos rodiklis 2018 buvo 30,1, aktyvaus gydymo lovų – 48,3 karto. Vidutinis gulėjimo laikas siekė 9,7 d. (2005 – 10,2 dienos). Aktyvaus gydymo lovų vidutinis gulėjimo laikas sutrumpėjo nuo 7,2 d. 2005 iki 5,7 d. 2018. Ilgiausias gulėjimo laikas 2017 buvo tuberkuliozės (100,4 d.), slaugos ir palaikomojo gydymo (55,7 d.), psichiatrijos (20,7 d.), reabilitacijos (20,4 d.), trumpiausias – oftalmologijos (2 d.), otorinolaringologijos (3,1 d.), akušerijos ir ginekologijos (3,3 d.) skyriuose. Stacionarinis letališkumas pastaraisiais metais didėjo ir 2018 pasiekė 3,26 % (2005 – 2,28 %).
2018 stacionare suaugusieji dažniausiai gulėjo dėl kraujotakos sistemos ligų (1 tūkst. gyventojų teko 63,4 atvejo), jungiamojo audinio ir raumenų skeleto ligų (26/1000), navikų (26/1000) bei virškinimo sistemos ligų (21,5/1000). Vaikai (0–17 m.) dažniausiai stacionare gulėjo dėl kvėpavimo sistemos ligų (62,1/1000), infekcinių ir parazitų sukeltų ligų (32,9/1000), perinatalinio laikotarpio ligų (20,5/1000), virškinimo sistemos ligų (14,2/1000). Dažniausiai dienos stacionaro gydymas buvo taikomas sergant urogenitalinės sistemos ligomis (23,4 % visų stacionaro dienos atvejų), akies ir jos priedinių organų ligomis (12,1 %), navikais (11,5 %).
2018 stacionaruose buvo atlikta 311,9 tūkst. chirurginių operacijų, 1 tūkst. gyventojų teko 111 operacijų. Daugiausia buvo atliekama raumenų ir skeleto sistemos operacijų (19,9 %), virškinimo sistemos (16,5 %), ginekologinių (11,5 %) operacijų. Iš visų operacijų 15,6 % buvo atliekama dienos sąlygomis. Dažniausiai dienos sąlygomis buvo atliekamos ginekologinės (50,3 % visų šios grupės operacijų), dermatologinės ir plastinės (27,5 %), akies ir jos priklausinių (25,2 %), ausies, speninės ataugos, nosies, burnos ir gerklės (24,2 %) operacijos. Pastaruoju metu akių dienos operacijų dalies sumažėjimą lėmė ambulatorinėmis sąlygomis atliekamų operacijų skaičiaus didėjimas.
Privalomojo sveikatos draudimo fondo informacinė sistema
Gyventojų sergamumas yra skaičiuojamas naudojantis Privalomojo sveikatos draudimo fondo informacine sistema (PSDF IS). Tai administracinė informacinė sistema, skirta tiek apmokėti sveikatos priežiūros įstaigoms už gyventojams suteiktas paslaugas iš PSDF, tiek ir statistiniams duomenims rinkti. Asmens sveikatos priežiūros įstaigos, turinčios sutartis su PSDF, tiesiogiai įveda į sistemą duomenis apie asmeniui suteiktas paslaugas bei užregistruotas diagnozes. PSDF IS apima apie 90 % visų stacionarinių atvejų, apie 90 % apsilankymų pas gydytojus specialistus, apie 100 % apsilankymų pas gydytojus pirminėse sveikatos priežiūros įstaigose, 40–50 % apsilankymų pas odontologus. Asmens identifikavimo informacija, esanti sistemoje, leidžia eliminuoti diagnozių dubliavimą ir kai kurias kitas registracijos klaidas.
Sergamumą, apskaičiuotą pagal PSDF IS duomenis, sudaro tik tie susirgimai, kurie buvo užregistruoti asmens sveikatos priežiūros įstaigose. Tačiau PSDF IS yra vienintelis šaltinis, leidžiantis skaičiuoti detalų sergamumą bet kuria liga ar ligų grupe.
PSDF IS duomenimis, 2018 m. asmenų, sirgusių viena ar daugiau ligų ar patyrusių traumų, skaičius šiek tiek padidėjo – iki 81,9 % gyventojų. Dažniausiai buvo užregistruotos kvėpavimo sistemos (324,9 1 tūkst. gyventojų), kraujotakos sistemos (248,5/1000), jungiamojo audinio ir raumenų bei skeleto (199,2/1000), endokrininės, mitybos ir medžiagų apykaitos (163,5/1000) bei akies ir jos priedinių organų (162,8/1000) ligos.
2018 buvo užregistruota bent viena liga ar trauma 89,4 % vaikų (0–17 m. amžiaus). Vaikams dažniausiai buvo diagnozuojamos kvėpavimo sistemos ligos (639,6 sirgusiojo 1 tūkst. vaikų). 58,5 % visų vaikų bent kartą per metus sirgo ūminėmis viršutinių kvėpavimo takų infekcijomis ar gripu. Kitomis ligomis vaikai sirgo gerokai mažiau: akių ir jos priedinių organų ligomis – 270,7/1000, sužalojimais ir apsinuodijimais – 171,6/1000, virškinimo sistemos ligomis (be dantų ligų) – 146,5/1000, tam tikromis infekcinėmis ir parazitų sukeltomis ligomis – 145,8/1000, odos ir poodžio ligomis – 138,5/1000. Per pastaruosius penkerius metus didėjo vaikų, sergančių anemija, cukriniu diabetu, toliaregyste, lėtiniu otitu, alerginiu rinitu, artropatijomis; mažėjo vaikų, sergančių stemplės, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos ligomis, gastritu ir duodenitu, deformuojančiomis dorsopatijomis.
18–64 m. amžiaus asmenys serga rečiausiai – 75,8 % buvo nustatyta bent viena liga ar trauma. Daugiausia jų sirgo kvėpavimo sistemos (263,6/1000 gyventojų), jungiamojo audinio ir raumenų bei skeleto (201,5/1000), t. p. kraujotakos sistemos (176/1000) ligomis. Vyresniame amžiuje (daugiau kai 65 m.) net 94,2 % asmenų buvo nustatytos ligos. Šiame amžiuje dominavo kraujotakos sistemos (675,3/1000), endokrininės, mitybos ir medžiagų apykaitos (287,9/1000) bei jungiamojo audinio ir raumenų bei skeleto (283,7/1000) ligos.
Daugėja suaugusiųjų, sergančių su gyventojų senėjimu susijusiomis ligomis: dorsalgijomis, artropatijomis, katarakta, glaukoma, cerebrovaskulinėmis ligomis. T. p. nuolat daugėja sergančiųjų anemijomis, cukriniu diabetu. Tačiau 2018 šiek tiek sumažėjo sergančiųjų epilepsija, išemine širdies liga, stemplės, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opomis.
Nors vyrų mirtingumas yra didesnis negu moterų, sergančių moterų yra daugiau visose ligų grupėse, išskyrus traumas. Tai, matyt, susiję su atsakingesniu moterų požiūriu į savo sveikatą. Panaši situacija yra tarp miesto ir kaimo gyventojų: sergančių miestiečių yra daugiau, nors jų mirtingumo rodikliai yra geresni. Tam įtakos turi ir sveikatos priežiūros prieinamumo kaimo gyventojams problemos.
PSDF IS duomenimis, 2018 asmenų, patyrusių traumas, skaičius šiek tiek padidėjo. Sužeidimai ir apsinuodijimai buvo užregistruoti 409 tūkst. asmenų (14,6 % gyventojų): 86 tūkst. vaikų ir 323 tūkst. suaugusiųjų. 2018 priėmimo ir skubios pagalbos skyriuose dėl traumų ir apsinuodijimų buvo gydyta 310,4 tūkst. ambulatorinių ligonių, stacionare gulėjo 38,8 tūkst. ligonių. Iš stacionare dėl sužeidimų ir apsinuodijimų gulėjusių ligonių daugiausia buvo gydyta dėl nukritimų (59,3 % visų stacionare gydytų traumų), medicininės ir chirurginės pagalbos komplikacijų (10,4 %), negyvų jėgų mechaninio poveikio (9,7 %). Tarp priėmimo skubios pagalbos skyrių ambulatorinių ligonių šios traumų priežastys sudaro atitinkamai 41,8 % ir 21,3 %, tačiau didelę dalį sudaro ir nenurodytos traumos aplinkybės – 26,2 %.
Sergamumas infekcinėmis ligomis tebėra svarbi visuomenės sveikatos sritis. 2018 Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras užregistravo 991,9 tūkst. infekcinių ir parazitinių ligų, 1 tūkst. gyventojų teko 354 atvejai. Iš visų užregistruotų infekcinių ir parazitinių ligų 95,2 % sudarė ūminės viršutinių kvėpavimo takų infekcijos ir gripas. 2018 sergamumas gripu buvo du kartus didesnis negu 2017, 2018 nuo gripo mirė 24 asmenys (2017 – 14 asmenų). 2018 1 tūkst. vaikų (0–17 m. amžiaus) teko 1254 susirgimai ūminėmis viršutinių kvėpavimo takų infekcijomis ir gripu, 1 tūkst. suaugusiųjų – 157,9 susirgimo.
Sergamumas tuberkulioze mažėja, tačiau išlieka vienas didžiausių Europos Sąjungoje. 2018 užregistruota 922 nauji susirgimai, 100 tūkst. gyventojų teko 32,9 atvejo. Vyrai tuberkulioze sirgo 2,6 karto dažniau negu moterys. 2018 vaikų sergamumas tuberkulioze sumažėjo beveik perpus: susirgo 34 vaikai (0–17 m. amžiaus), 100 tūkst. vaikų teko 6,8 atvejo.
2005–18 sergamumas gonorėja sumažėjo 6 kartus, sifiliu – 2,3 karto. 2018 100 tūkst. gyventojų teko 2,6 gonorėjos atvejų ir 4,6 sifilio atvejų. Sergamumas chlamidijų sukeltomis ligomis ilgą laiką išliko pakankamai stabilus, tačiau 2018, palyginti su 2017, sumažėjo 35 % ir 100 tūkst. gyventojų teko 9,2 atvejo.
2018 iki 160, arba 5,7 atvejo 100 tūkst. gyventojų sumažėjo naujų ŽIV nešiotojų skaičius. Tarp jų daugiau nei pusė (53,8 %) buvo 35–49 m. amžiaus asmenys, vyrai sudarė 73,7 %; 41,3 % užsikrėtusiųjų užsikrėtė heteroseksualių santykių metu, 34,4 % – vartodami švirkščiamuosius narkotikus, 11,3 % – homoseksualių santykių metu. Iš viso 2018 pabaigoje šalyje buvo 3172 gyventojai, užsikrėtę ŽIV. 2018 37 asmenys susirgo AIDS (1,3 atvejo 100 tūkst. gyventojų), metų pabaigoje buvo 589 AIDS sergantys asmenys, nuo AIDS mirė 24 asmenys.
Paprastai piktybinių navikų statistika yra pateikiama Vėžio registre, bet dėl jo įteisinimo problemų šiuo metu registras yra paskelbęs tik 2012 statistiką. Todėl nuo 2013 sergamumas piktybiniais navikais yra skaičiuojamas pagal PSDF IS, kurios duomenys nėra tokie tikslūs. PSDF IS duomenimis, sergamumas piktybiniais navikais pastaraisiais metais didėjo: 2012–18 išaugo 14,3 %. 2018 buvo užregistruoti 20 263 nauji vėžio atvejai. 100 tūkst. gyventojų teko 723,3 atvejo: vyrų sergamumas piktybiniais navikais siekė 742,6 atvejo 100 tūkst. gyventojų, moterų – 706,6 atvejo 100 tūkst. gyventojų. Mirtingumas nuo piktybinių navikų pastaraisiais metais šiek tiek svyravo. 2018 100 tūkst. gyventojų teko 286,6 mirties atvejų. Vyrai miršta dažniau negu moterys (atitinkamai 341,2/100 000 ir 239,5/100 000).
Tarp Lietuvos gyventojų aktuali alkoholizmo problema. Pastaraisiais metais dėl aktyviai vykdomų kovos su alkoholio vartojimu priemonių legalaus alkoholio suvartojimas mažėja ir 2018 vienam gyventojui jis siekė 9,5 l (2012 – 12,6 litro). Nuo 2013 mažėja sergančiųjų alkoholinėmis psichozėmis ir alkoholine kepenų liga. Nuo 2016 mažėja asmenų, priklausomų nuo alkoholio, t. p. apsinuodijusių alkoholiu. 2007–18 mirtingumas dėl priežasčių, susijusių su alkoholio vartojimu, sumažėjo 3,9 karto.
Svarbia problema, susijusia su alkoholio vartojimu, išlieka nelaimingi atsitikimai kelyje. Nuo 2007 dėl taikomų griežtesnių eismo kontrolės priemonių mažėjo eismo įvykių, t. p. nukentėjusiųjų juose skaičius. 2018, palyginti su 2017, Lietuvoje padidėjo eismo įvykių bei sužeistųjų skaičius, žuvusiųjų skaičius mažėjo: 3211 eismo įvykių, 3783 asmenys sužeisti, 170 žuvo (2017 – 3059 eismo įvykiai, 3566 asmenys sužeisti, 191 žuvo). 2018 padaugėjo eismo įvykių bei nukentėjusiųjų dėl neblaivių vairuotojų kaltės: užfiksuoti 198 eismo įvykiai, kuriuose sužeisti 257 asmenys, 22 žuvo (2017 – 180 įvykių, 245 sužeisti, 16 žuvo).
2018 profesinių ligų skaičius sumažėjo 22,6 % – iki 415 atvejų, 10 tūkst. užimtųjų teko 3 atvejai (2017 – 536 atvejai, arba 4/10 000). Profesinių ligų struktūroje dominuoja jungiamojo audinio ir raumenų bei skeleto ligos (64,8 %), ausies ligos (17,1 %), nervų sistemos ligos (15,2 %). Vyrai profesinėmis ligomis sirgo 1,7 karto dažniau negu moterys. Daugiausia profesinių ligų nustatyta apdirbamojoje pramonėje – 27 %, statybose – 17,6 %, transporte – 15,7 %.
Per ekonominę krizę sumažinus Valstybinio socialinio draudimo fondo apmokėjimą už pirmąsias 7 laikino nedarbingumo dienas, 2010 nedarbingumo atvejų skaičius buvo sumažėjęs iki 358,7 atvejo 1 tūkst. apdraustųjų; iki 5,4 d. sumažėjo apmokėtų dienų skaičius vienam apdraustajam, bet iki 15,1 d. pailgėjo vidutinė vieno atvejo trukmė. 2015 grąžinus išmokų dydį į prieškrizinį lygį, laikino nedarbingumo atvejų skaičius 2018 padidėjo iki 757,5 atvejo 1 tūkst. apdraustųjų, apmokėtų dienų skaičius vienam apdraustajam padidėjo iki 8,9 d., vidutinė vieno atvejo trukmė (apmokėtos dienos) sumažėjo iki 11,8 dienos. Tarp laikino nedarbingumo atvejų didžiausią dalį 74,4 % sudaro laikinas nedarbingumas dėl ligos, 18,9 % sudaro laikinas nedarbingumas dėl ligonių slaugymo.
Pasikeitus įstatymams, pirmą kartą nustatyto neįgalumo atvejų skaičius nuo 2009 sumažėjo 2 kartus. 2018 pirmą kartą 0–55 % darbingumo lygis (neįgalumas) buvo nustatytas 11 241 darbingo amžiaus asmeniui, 1 tūkst. darbingo amžiaus asmenų teko 6,5 neįgaliųjų asmenų. Dažniausiai darbingo amžiaus asmenims pirmą kartą neįgalumas nustatomas dėl piktybinių navikų (21,6 %), kraujotakos sistemos ligų (19 %), jungiamojo audinio ir raumenų bei skeleto ligų (18,9 %). 2018 pirmą kartą neįgaliais buvo pripažinta 1863 vaikai iki 18 m., 1 tūkst. vaikų teko 3,7 neįgaliųjo vaiko. 62,9 % vaikų neįgalumas buvo nustatytas dėl psichikos ir elgesio sutrikimų, 7,4 % – dėl įgimtų anomalijų.
Sveikatos apsauga įvairių šaltinių duomenimis
21 a. pirmoje pusėje Lietuvos sveikatos rodikliai pradėti lyginti su analogiškais kitų šalių rodikliais. Tai pradėjo daryti Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) Europos biuras, Eurostat ir ypač EBPO (angl. Organisation for Economic Cooperation and Development, OECD). Be šių žinomų organizacijų dar minėtina Europos sveikatos vartotojų jėgainė (angl. Eurohealth Consumer Powerhouse), kuri vertina šiuos rodiklius iš paciento perspektyvos. 2017 vertinimu, Lietuva surinko 574 taškus ir užėmė 31 vietą tarp lyginamų 35 šalių.
Vyrų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė išlieka mažiausia Europos Sąjungoje. 2016, palyginti su 2015, kaimo gyventojų vidutinė gyvenimo trukmė padidėjo 0,73 m. ir pasiekė 73,53 m., miesto gyventojų vidutinė gyvenimo trukmė padidėjo 0,18 m. iki 75,55 metų. Tačiau miesto gyventojų vidutinė gyvenimo trukmė išlieka 2 m. ilgesnė nei kaimo gyventojų. Nors mirtingumas dėl išorinių mirties priežasčių mažėja jau keletą metų, jis vis dar išlieka aukštas: vyrų standartizuotas mirtingumo dėl išorinių mirties priežasčių rodiklis yra didžiausias tarp ES šalių. Praktikuojančių gydytojų skaičius Lietuvoje buvo vienas iš didžiausių Europos Sąjungoje. Slaugytojų skaičius buvo 2 kartus mažesnis už ES šalių, turinčių daugiausiai slaugytojų. Lietuva vis dar turi vieną iš didžiausių aktyvaus gydymo lovų skaičių ES, todėl mūsų šalyje registruojamas vienas iš didžiausių ES stacionaro ligonių skaičius, stacionaro dienos atvejų skaičius yra vienas mažiausių. 2015 duomenimis, tarp ES ir Europos laisvosios prekybos asociacijos (ELPA) šalių pagal išlaidų sveikatos priežiūrai dalį nuo BVP Lietuva užėmė vieną iš paskutinių vietų. Už Lietuvą mažesnę BVP dalį sveikatai išleido tik Lenkija, Liuksemburgas, Lichtenšteinas, Latvija ir Rumunija. Daugiausiai sveikatai išleido Šveicarija, Vokietija, Prancūzija, Švedija (daugiau kaip 11 % nuo BVP). Skaičiuojant sveikatos išlaidas pagal perkamosios galios paritetą, Lietuva išleido 1483 eurus vienam gyventojui. Už Lietuvą mažiau išleido 7 šalys: Estija, Vengrija, Lenkija, Bulgarija, Kroatija, Latvija, Rumunija. Daugiausiai sveikatai išleido Šveicarija, Norvegija, Vokietija ir Liuksemburgas: daugiau kaip 4000 eurų vienam gyventojui. 2018 Lietuvoje aktyvaus gydymo lovų skaičius ir hospitalizacijos rodikliai viršija ES vidurkį. Aktyvaus gydymo lovų skaičius 100 tūkst. gyventojų Lietuvoje yra 517 (ES vidurkis – 384; ES naujųjų šalių vidurkis – 424; Latvijoje – 361; Estijoje – 350). Hospitalizacija 100 gyventojų sudaro 23,1 (ES vidurkis – 15,9; ES naujųjų šalių vidurkis – 17,7; Latvijoje – 15,4, Estijoje – 15,8).
Lietuvoje yra perteklinis aktyvaus gydymo lovų skaičius ir nepakankamas slaugos ir palaikomojo gydymo lovų skaičius. 2015 aktyvaus gydymo lovos funkcionavimo rodiklis sudarė 266,8 d. (tik 73 % metinio kalendorinių dienų skaičiaus), nors priimta, jog akušerijos skyriuose lova turi funkcionuoti 250 d. per metus, visuose kituose skyriuose – 320 dienų per metus. Slaugos lovos sudaro tik 19 % visų lovų skaičiaus. Perteklinių lovų skaičius didžiausias buvo rajonų ligoninėse. Utenos apskrityje jis sudaro 32,6 %, Marijampolės – 28,5 %, Alytaus – 24,6 %, Telšių – 24,2 %, Tauragės – 20,8 %, Panevėžio – 16,2 %, Vilniaus – 13,1 %, Klaipėdos – 11,4 %, Kauno – 11,2 %, Šiaulių – 10,1 %. Didžioji dalis (67 %) aktyvaus gydymo rajonų ligoninių buvo nutolusios ne daugiau kaip 50 km spinduliu nuo respublikinių ar regioninių ligoninių, todėl jas pertvarkius galima užtikrinti auksinės valandos taisyklę. Daugiau kaip 50 km yra nutolusios tik 13 ligoninių (3 – Vilniaus, po 2 – Kauno, Utenos ir Panevėžio, po 1 – Alytaus, Klaipėdos, Marijampolės ir Šiaulių apskrityse). Dalis (23 %) aktyvaus gydymo rajonų ligoninių yra mažai apgyvendintose teritorijose, todėl negali užtikrinti efektyvių lovos funkcionavimo rodiklių. Savivaldybėse, kuriose gyventojų skaičius mažesnis nei 20 tūkst. gyventojų, buvo 9 ligoninės (3 – Utenos, 2 Marijampolės, po 1 Panevėžio, Šiaulių, Klaipėdos ir Vilniaus apskrityse).
Daugumos pasaulio šalių ekonomikos planuotojai jau senokai suprato, jog sveikatai skirtus resursus būtina naudoti ne tik racionaliai, bet ir veiksmingai. PSO sveikatos politikos kūrėjai ir EBPO sveikatos priežiūros veiklos vertintojai pastoviai akcentuoja efektyvų pirminės ir ambulatorinės grandies indėlį gydant ir išgydant tam tikras ligas. Pasaulyje yra oficialus sąrašas ligų, kurios turi būti išgydytos ambulatorinėje sveikatos sistemos grandyje. Nuo 2014 Lietuvoje, kaip ir daugelyje pasaulio šalių, pradėta stebėsena, kiek tokių ligonių guli ligoninėse. Visur pripažinta, jog brangi stacionarinė pagalba turi būti teikiama tik tada, kada yra kliniškai pagrįstas poreikis. Optimalaus ligoninių ir lovų jose skaičiaus niekas pasaulyje nėra nustatęs, tai yra palikta spręsti šalims pagal jų finansinius pajėgumus, tačiau būtina sąlyga – aktyvaus gydymo lovos ligoninėse turi būti tolygiai užimtos ištisus metus.
2019 rugpjūčio mėnesį buvo publikuotas EBPO ekspertų atliktas Lietuvos sveikatos sistemos vertinimas, kuriame kai kuriios sveikatos sistemos sritys įvertintos gana kritiškai, atkreipiamas dėmesys į vis dar neracionalų turimų resursų panaudojimą sveikatos priežiūros srityje.
Lietuvoje tikėtina gyvenimo trukmė yra viena trumpiausių Europos Sąjungoje. Nors nuo 2007 ji nuolat ilgėja, 2017 ji pasiekė vos 75,8 m., t. y. Lietuvoje tikėtina gyvenimo trukmė daugiau nei penkeriais metais trumpesnė nei ES vidurkis. Be to, pastebimas didelis atotrūkis pagal lytį: moterys gyvena beveik dešimt metų ilgiau nei vyrai, pirmiausia dėl to, kad vyrams pasireiškia didesnis rizikos veiksnių poveikis. Apskritai dauguma gyventojų (ypač mažas pajamas turinčių asmenų) mano nesantys geros sveikatos būklės.
Daugiau nei pusės visų mirčių Lietuvoje priežastimi galima laikyti elgsenos rizikos veiksnius, įskaitant su mityba susijusią riziką, rūkymą, alkoholio vartojimą ir mažą fizinį aktyvumą.
Lietuvoje valstybės lėšomis finansuojama vos du trečdaliai išlaidų sveikatai, ir mokėjimai savo lėšomis už sveikatos paslaugas sudaro daug didesnę dalį nei beveik visose kitose ES šalyse. Jeigu prevencijai ir sveikatos priežiūrai būtų skiriamas didesnis viešasis finansavimas, būtų galima pagerinti sveikatos priežiūros rezultatus ir sumažinti pacientams tenkančią finansinę naštą.
Sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumas apskritai geras, bet didelė kliūtis vis dar yra dideli mokėjimai savo lėšomis už ambulatoriškai vartojamus vaistus. Vaistai yra pagrindinė nepakeliamų išlaidų sveikatai priežastis, daranti nepagrįstai didelį poveikį mažas pajamas gaunantiems gyventojams.
Lietuva t. p. kovoja su tam tikrais konkrečiais sunkumais sveikatos srityje. Svarbi visuomenės sveikatos problema yra psichikos sveikata: šalyje užregistruotas didžiausias savižudybių skaičius visoje Europos Sąjungoje. Pastaraisiais metais dedama daug pastangų, siekiant pagerinti psichikos sveikatos priežiūros paslaugas, dėl kurių pavyko pradėti mažinti savižudybių skaičių. Kita visuomenės sveikatos problema – kai kurių infekcinių ligų, kaip antai tuberkuliozės ir tymų, paplitimo sustabdymas.
Lietuvai, palyginti su kitomis ES šalimis (net tomis, kuriose išlaidos sveikatai yra panašios), būdingas daug didesnis mirtingumas, kurio galima išvengti prevencijos ir sveikatos priežiūros priemonėmis.
Ambulatorinės ir stacionarinės sveikatos priežiūros kokybės rodikliai t. p. nėra tokie geri, kaip daugumos kitų ES šalių. Iš tų rodiklių matyti, kad būtų galima iš esmės padidinti sistemos veiksmingumą.
Norint pagerinti sveikatos priežiūros paslaugų kokybę ir reagavimą, būtina toliau stengtis pereiti nuo stacionarinės prie pirminės sveikatos priežiūros. Nors sveikatos priežiūros kokybės stebėsenai ir analizei pastaraisiais metais skiriama daugiau dėmesio, Lietuvoje nėra pakankamai remiamas nuolatinis sveikatos priežiūros kokybės gerinimas visos sistemos lygmeniu.
1
1723