Lietuvõs teãtras
Teatro pradmenys
Lietuvos teatro pradmenų yra lietuvių liaudies papročiuose, tautosakoje, pagonių apeigose. Liaudies teatro tradicijos plėtotos miestų aikščių vaidinimuose. 14–16 a. teatrališkumo elementų turėjo Lietuvos kunigaikščių pramogos, garbingų svečių sutiktuvių ir valdovų vizitų į užsienio šalis etiketas. Zigmanto Vazos rezidavimo Vilniuje laikotarpiu (17 a. pirma pusė) karaliaus dvare vaidino anglų profesionalių dramos aktorių trupės. 1635 Vilniaus Žemutinėje pilyje Vladislovo Vazos įsteigtame profesionaliame operos teatre 1636 pastatytas pirmasis operos spektaklis Lietuvoje – Elenos pagrobimas. Plačiau žr. seniausių laikų Lietuvos teatras.
Mokyklinis teatras
16–18 a. veikė jėzuitų diegtas mokyklinis teatras. 1570 Vilniuje parodytas pirmasis spektaklis – S. Tucci komedija Heraklis. Praktiniam teatro darbui Vilniuje išleisti traktatai: M. K. Sarbievijaus Apie tobuląją poeziją, arba Vergilijus ir Homeras (De perfecta poesi, sive Vergilius et Homerus 1626) ir kelių autorių veikalų pagrindu sudaryta Praktinė poetika (Poetica practica 1648). Statyta užsienio ir vietinių autorių kūriniai, dramaturgai ir režisieriai buvo poetikos ir retorikos mokytojai, atlikėjai – moksleiviai. Vaidinimai skirstyti į Užgavėnių dramas, pasijas, atostogų dramas, panegirines dramas. Gyvavo tragedijos, komedijos, tragikomedijos, teisminės dramos, vadinamosios operos, deklamacijos žanrai. Vaidinta lotynų kalba, lietuvių kalbos elementų buvo intermedijose ir prologuose, kai kurie kūriniai buvo ir lietuviškos tematikos. Vaidinta simultaninėje, vėliau – sukcesyvioje scenoje su keičiamomis dekoracijomis (naudoti telarai, nuo 17 a. vidurio – kulisai), naudota itin sudėtinga teatro mašinerija (mašina‑volas), pirotechnika, laterna magica. Plačiau žr. mokyklinis teatras Lietuvos teritorijoje.
teatro programos Algirdas, didysis Lietuvos kunigaikštis lapas (1687, vaidinta Vilniuje)
Didikų teatrai
18 a. viduryje Lietuvos teritorijoje plačiai išplito didikų teatrai, kuriuos sudarė dramos, operos ir baleto trupės. 1748 Radvilų rūmuose Nesvyžiuje buvo įrengta uždara, specialiai teatrui pritaikyta salė. Naudota simultaninės dekoracijos, vaidinta trapecijos formos scenoje su kvadratais išraižytomis nuožulniomis grindimis, lauke naudoti bosketiniai kulisai. P. U. Radvilienė rašė pjeses ir statė spektaklius. Po jos mirties Radvilų rūmų trupėje su mėgėjais vaidino ir profesionalūs aktoriai, išplėsta muzikos kapela, suburta baleto trupė, įsteigta mokykla. Tuo pačiu metu Slucke veikė Jeronimo Florijono Radvilos teatras. Po Jeronimo Florijono Radvilos mirties (1760) abiejų teatrų trupės susijungė ir priklausė Mykolui Kazimierui Radvilai Žuvelei, vėliau – jo sūnui Karoliui Stanislovui Radvilai, šiam mirus – sūnėnui Dominykui Radvilai.
1780–81 Mykolo Kazimiero Oginskio rezidencijoje Slanime buvo pastatyti mūriniai Naujieji operos namai (turėjo labai didelę sceną, sudėtingą įrangą). Teatro trupę sudarė užsieniečiai ir vietiniai artistai, solistai dažniausiai būdavo kviestiniai. 1778–95 čia veikė Vaikų baleto departamentas, jame baudžiauninkų vaikai mokyti šokti, skaityti, rašyti.
1774 Gardine A. Tyzenhauzas įkūrė teatrą ir kelias mokymo įstaigas (muzikos, baleto mokyklas). Savo šokėjus testamentu jis paliko Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Stanislovui Augustui Poniatovskiui; jie ir Mykolo Kazimiero Oginskio baleto artistai sudarė Jo Karališkosios Didenybės šokėjų draugijos branduolį. 18 a. antroje pusėje spektakliai rodyti Tiškevičių Raudondvario, Platerių Daugėliškio, Oginskių Plungės ir kitų didikų valdose. 1782 Vilniaus vyskupas I. J. Masalskis įrengė teatrą Verkių rūmuose. Plačiau žr. didikų teatrai Lietuvos teritorijoje.
Vilniaus miesto teatras
1785 W. Bogusławskis įkūrė Vilniaus miesto teatrą (jam vadovavo iki 1790). 1785–96 teatras veikė buvusiuose Oskierkų rūmuose, 1796–1845 Radvilų rūmuose Vilniaus gatvėje (dabar Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus), 1810–11, 1833–45 (su pertraukomis) ir 1845–1914 Vilniaus rotušėje. Iki 1845 jame vaidinta lenkų, nuo 1845 lenkų ir rusų, nuo 1864 rusų kalba. 19 a. 2–3 dešimtmetyje dėl romantizmo įtakos statyta A. Fredro, Th. Körnerio, F. Grillparzerio dramos, G. Rossini, C. M. von Weberio operos, lietuviškos tematikos veikalai. 1835–44 Vilniaus miesto teatre dirbęs W. C. A. von Schmidkoffas (nuo 1837 vadovas) sujungė vokiečių aktorių ir vilniečių trupes. 1836 ir 1839–58 gyvendamas Vilniuje teatrui kūrė ir teatro orkestro dirigentu dirbo S. Moniuszko. 19 a. 6 dešimtmetyje Vilniaus miesto teatre vaidinta W. Shakespeare’o, A. Dumas tėvo, G. Sand, E. Scribe’o, A. de Musset, V. Sirokomlės kūriniai, G. Donizetti, G. Verdi, F. von Flotowo operos. Nuo 1864 Vilniaus miesto teatre įtvirtinus rusų kalbą repertuarą sudarė A. Ostrovskio, N. Gogolio, I. Turgenevo pjesės, pastatyta G. Bizet, G. Verdi, G. Rossini, Ch. Gounod, G. Meyerbeero, A. Ponchielli, P. Čaikovskio, A. Rubinšteino ir kitų kompozitorių operos. Dramos trupėje vaidino Sankt Peterburgo ir Maskvos Imperatoriškųjų teatrų aktoriai. 1894–1900 teatrui vadovaujant K. Nezlobinui repertuarą sudarė rusų (A. Tolstojaus, F. Dostojevskio, A. Čechovo, A. Ostrovskio) ir Vakarų Europos (Molière’o, W. Shakespeare’o, H. Sudermanno, H. Ibseno, É. Zola, Lope de Vegos, G. Hauptmanno) rašytojų veikalai. Panaikinus lietuvių kalbos draudimą Vilniaus miesto teatro scenoje vaidino ir lietuviai (mėgėjų būrelių vaidintojai). Plačiau žr. Vilniaus miesto teatras.
Lietuviškieji vakarai
Lietuviškieji vakarai susiklostė iš tautinio judėjimo dalyvių slaptų susiėjimų, kuriuose vyko skaitymai, deklamacijos, buvo dainuojama ir šokama, jiems įtakos turėjo nacionalinis judėjimas, lotynų raidyno spaudos draudimas. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje buvo parašytos pirmosios lietuviškos pjesės teatro mėgėjų sambūriams. Iki 1904 vykusius slaptuosius vakarus rengė užsienyje mokslus baigę lietuviai visuomenininkai, iš didmiesčių atostogoms sugrįžę universitetų studentai, vaidino daugiausia provincijos miestelių mokytojai, amatininkai, fotografai, advokatai ir kiti. 19 a. pabaigoje vieši lietuviškieji vakarai rengti Jungtinėse Amerikos Valstijose (1889 Plymouthe surengtas pirmasis spektaklis – A. Turskio Be sumnenes, arba Kejp taj ant svieto ejnasi), Rusijoje ir kitose šalyse, Mažojoje Lietuvoje. 1899 08 20 Palangoje suvaidintas pirmasis Lietuvos dabartinėje teritorijoje viešas lietuviškas mėgėjų teatro spektaklis – Keturakio komedija Amerika pirtyje. 1904, panaikinus spaudos draudimą, Vilniaus, Kauno, Panevėžio kultūros draugijos labdaros tikslais gavo teisę kasmet surengti po 4 viešus lietuviškuosius vakarus. Prie draugijų pradėjo steigtis specialios teatro kuopelės.
pirmojo Lietuvos dabartinėje teritorijoje viešo lietuvių mėgėjų spektaklio – Keturakio Amerika pirtyje (1899) – rengėjai ir dalyviai: sėdi iš kairės – Kazys Žalnieriukynas, J. T. Juškytė, L. Vaineikis, S. Jakševičiūtė, Feliksas Janušis; stovi iš kairės – Vladislovas Mongirdas, Edvardas Empacheris, A. Janulaitis, P. Višinskis, Gabalis, S. Kuizinas
Mėgėjų teatro problemas atskleidė istorinės dramaturgijos (A. Fromo‑Gužučio, M. Šikšnio, G. Landsbergio‑Žemkalnio, V. Nagornoskio) spektakliai: prireikė istorinių dekoracijų ir kostiumų, įvairių sceninių efektų, reikėjo nuspręsti, kaip tvarkyti masines scenas, ilgiau repetuoti su vaidintojais. Atsakingais už visą parengiamąjį darbą režisieriais tapo kiek labiau patyrę trupių nariai (G. Landsbergis‑Žemkalnis, M. Grigonis, J. Linartas, L. Jakavičius).
1916 aktyvus mėgėjų teatro dalyvis J. Vaičkus, nuo 1914 mokęsis Aleksandros teatro mokykloje Sankt Peterburge, čia atidarė pirmąją privačią lietuvių dramos mokyklą. Joje vaidybos mokėsi keliolika auklėtinių, kai kurie jų vėliau vaidino profesionaliajame teatre. 1918 Sankt Peterburge J. Vaičkus iš savo mokinių sudarė Skrajojamąjį teatrą, 1918–19 su šios trupės branduoliu vaidino Vilniuje, 1919–20 – Kaune. 1919 į Vilnių iš Sankt Peterburgo grįžęs K. Glinskis subūrė Vilniaus lietuvių teatro studiją; Lenkijai užėmus Vilnių studija veikė Jurbarke, vėliau Kaune. 1920 Kaune ši studija ir Skrajojamasis J. Vaičkaus teatras susijungė į Vaidilų bendrovę „Anga“, kuri aktyvesnės veiklos neišplėtojo. Plačiau žr. lietuviškieji vakarai.
Teatras 1920–1929
1920 Lietuvių meno kūrėjų draugijos (įkurta 1920 Kaune) sudaryta Teatro taryba įkūrė pirmąjį profesionalų lietuvių teatrą – Dramos vaidyklą (1922 suvalstybintas, 1925–40 vadintas Valstybės teatru, 1944–49, 1959–90, 2004–12 Kauno dramos teatras, nuo 2012 Nacionalinis Kauno dramos teatras). 1920 12 19 buvo parodytas pirmasis spektaklis – H. Sudermanno Joninės (režisierius J. Vaičkus). Režisierių J. Vaičkaus, K. Glinskio, B. Dauguviečio ir kitų spektakliuose svarbiausia buvo kūrinio tekstas ir aktoriaus amplua, nesistengta derinti vaidybos, scenografijos, muzikos, režisierius atlikdavo pagalbines funkcijas (rūpinosi spektaklio apipavidalinimu, dekoracijomis, mizanscenomis). K. Glinskio režisūra buvo saikinga, konservatyvi, vengta naujovių ir eksperimentų, B. Dauguviečio – skubota, paviršutiniška, nes siekta gausesnio teatro repertuaro, pritraukti į teatrą žiūrovus (kai kurie spektakliai išsiskyrė kūrybiškumu, režisūriniu talentu, sceniniais eksperimentais). Tautos teatro Kaune (veikė 1919, 1923–25) spektakliuose jo vadovas A. Sutkus bandė plėtoti romantinio simbolinio teatro kryptį, kabaretinio satyros teatro Vilkolakis (veikė 1920–25) aktualios tematikos vaidinimuose naudojo improvizaciją, šaržą, parodiją, suteikė jiems socialinę ir politinę prasmę.
Teatras 1929–1935
Valstybės teatro spektaklio Šarūnas scena (1929, pagal V. Krėvę; režisierius A. Oleka‑Žilinskas, dailininkas A. Galdikas)
Režisieriai A. Oleka‑Žilinskas ir M. Čechovas plėtojo konceptualios režisūros principus, dirbdami su aktoriais, scenografais, kompozitoriais – režisūrinio darbo metodiką. A. Olekos‑Žilinsko (1930–33 Valstybės teatro direktorius, 1933 dėl nepagrįstų politinių kaltinimų bolševizmu, teatro rusifikavimu buvo priverstas atsistatydinti) spektakliams būdinga ekspresyvus teatrališkumas, raiški plastinė forma, originali ir sąlyginė stilistika, kuri padarė įtaką tolesnei lietuvių teatro (režisūros, vaidybos, scenografijos) raidai, aktorių kūrybinei brandai. Nuo 1933 A. Oleka‑Žilinskas su žmona aktore V. Solovjova vadovavo Jaunųjų teatrui (veikė 1933–34). 1931 įsteigtame Valstybės teatro Šiaulių skyriuje (nuo 1944 Šiaulių dramos teatras, vadovas J. Stanulis) režisavo B. Dauguvietis, K. Juršys, J. Stanulis, I. Tvirbutas.
1932–33 Valstybės teatre dirbusio M. Čechovo spektakliams būdinga tragedinis groteskas, vaidybos žaismė, jo aktorinio meistriškumo pamokos buvo grindžiamos metodu, paremtu R. Steinerio psichologinio gesto ir euritmijos (garso atkūrimo judesiu) principais.
Teatras 1935–1940
1936 į Lietuvą grįžo A. Olekos‑Žilinsko mokiniai. R. Juknevičius (stažavo Maskvoje) plėtojo subtilaus poetinio psichologinio realizmo kryptį, A. Jakševičius (stažavo Maskvoje, Niujorke) naudojo išmoningos teatrinės žaismės ir stilingos improvizacijos principą. Valstybės teatro Klaipėdos skyriuje (nuo 1951 Klaipėdos dramos teatras) ir Valstybės teatro Šiaulių skyriuje savito stiliaus spektaklių sukūrė I. Tvirbutas. 1924–33 (su pertrauka) prie Valstybės dramos veikė Vaidybos mokykla. 1931–34 Kaune veikė Eksperimentinio teatro studija, 1936–39 – Pirmoji Kauno dramos studija (abiejų vadovas V. Sipaitis), 1937–39 – Vytauto Didžiojo universiteto Studentų teatro studija (vadovas A. Jakševičius). Lenkijos okupuotame Vilniuje ir Vilniaus krašte 1930–39 spektaklius rodė 1930 įkurta Vilniaus lietuvių scenos mėgėjų kuopa (nuo 1936 Vilniaus lietuvių teatras, iki 1939 meno vadovas ir direktorius A. Krutulys, nuo 1939 profesionalus teatras Vaidila). Plačiau žr. Lietuvos teatras 1920–1940.
Valstybės teatro Klaipėdos skyriaus spektaklio H. Heijermanso Viltis scena (1936, režisierius R. Juknevičius, dailininkas V. Palaima)
Teatras 1940–1944
1940 SSRS okupavus Lietuvą teatras tapo viena sovietinės ideologijos skleidimo priemonių, įvesta repertuaro cenzūra. Spektakliuose diegti socialistinio realizmo principai, pastatyta nemažai rusų autorių revoliucinės tematikos pjesių. R. Juknevičiaus iniciatyva 1940 01 25 iš Valstybės teatro trupės dalies įsteigtas Vilniaus valstybės teatras (iki 1998 veikė įvairiais pavadinimais, nuo 1998 Lietuvos nacionalinis dramos teatras). 1940 įkurtas Panevėžio dramos teatras (nuo 1938 Kaune veikusios Darbo rūmų vaidybos studijos pagrindu; nuo 1995 Juozo Miltinio dramos teatras), Kauno vaikų teatras (1941 ir nuo 1949 Kauno jaunojo žiūrovo teatras; 1959 šio teatro ir Kauno valstybinio muzikinio dramos teatro dramos trupės sujungtos į Kauno valstybinį dramos teatrą), Žemaičių teatras Telšiuose (1949 sujungtas su Šiaulių dramos teatru), 1941 – Marijampolės dramos teatras (iki 1944 veikė įvairiais pavadinimais, 1949 uždarytas, aktoriai papildė Šiaulių dramos teatro trupę).
Per Vokietijos okupaciją (1941–44) statyta ir atnaujinta lietuvių bei vokiečių dramaturgų kūriniai, juos režisavo R. Juknevičius, J. Monkevičius, J. Miltinis ir kiti. 1944 dalis lietuvių teatro veikėjų pasitraukė į Vakarus. Plačiau žr. Lietuvos teatras 1940–1944.
Teatras 1945–1957
SSRS okupuotoje Lietuvoje prie Kultūros ministerijos buvo įsteigta Repertuaro komisija, kuri vadovavo teatrams, kontroliavo jų repertuarą, suteikdavo leidimus rodyti arba uždrausdavo spektaklius. Pripažinta tik socialistinio realizmo kryptis. Teatruose trūko režisierių (daugelis jų veikė be vyriausiųjų režisierių), susilpnėjo trupės (dalis aktorių buvo pasitraukę į Vakarus, o jaunieji tik pradėjo vaidinti), repertuaras tapo skurdus (buvo privaloma statyti sovietines pjeses, beveik nestatyta užsienio klasikos ir šiuolaikinių rašytojų pjesių, lietuvių autorių pjesėse deklaruota sovietinės idėjos, būdinga tiesmuki, vienareikšmiai charakteriai).
Vilniaus dramos teatro spektaklio A. Čechovo Vyšnių sodas scena (1945, režisierius B. Dauguvietis, dailininkas J. Jankus; iš kairės: Gajevas – M. Chadaravičius, Simeonovas‑Piščikas – K. Preikštas, Varia – T. Vaičiūnienė, Ranevskaja – G. Jackevičiūtė, Firsas – V. Derkintis)
Vilniaus dramos teatro (nuo 1998 Lietuvos nacionalinis dramos teatras) režisierius R. Juknevičius buvo kritikuojamas dėl vadinamojo formalizmo, vėliau jam pareikšti ir politiniai kaltinimai (1946 pašalintas iš teatro, po J. Stalino mirties 1953 sugrąžintas, 1946–48 režisavo Žemaičių teatre). B. Dauguviečio (Vilniaus dramos teatro 1944–49 vyriausiasis režisierius) pastatytoms rusų ir Vakarų Europos klasikų pjesėms būdinga režisūros nuosaikumas, realistinė psichologinė vaidyba, teikta reikšmės pjesės tekstui ir jo stilistikai. K. Kymantaitės spektakliams apie senąjį lietuvišką kaimą būdinga raiškus etnografinis koloritas, sodrūs charakteriai, liaudiškas humoras, taiklios satyrinės kritinės detalės. Panevėžio dramos teatro režisierius J. Miltinis aktorius ugdė savo suburtoje studijoje (1940–80; su pertraukomis). 6 dešimtmečio pradžioje kritikuotas dėl vadinamojo formalizmo, jam priekaištauta dėl K. Stanislavskio mokyklos nepaisymo (1954 atleistas iš teatro, 1959 oficialiai į jį grąžintas).
1952 Kauno dramos teatre pradėjo dirbti A. Lunačiarskio teatro meno instituto Lietuvių studiją Maskvoje baigę aktoriai, nuo 1953 režisavo tą patį institutą baigęs H. Vancevičius (1953–66 vyriausiasis režisierius). 1945 atkurto Klaipėdos dramos teatro (iki 1951 veikė įvairiais pavadinimais) trupės didžiąją dalį sudarė aktoriai mėgėjai, nuolat keitėsi režisieriai (1949–52 vyriausiasis režisierius R. Juknevičius). 1945 įkurto Vilniaus rusų dramos teatro (nuo 2022 Vilniaus senasis teatras, 1960–2022 Lietuvos rusų dramos teatras) pirmąją trupę sudarė Maskvos ir Leningrado teatrų aktoriai bei teatro mokyklų absolventai. 1956–62 Kapsuke (dabar Marijampolė) veikusio dramos teatro branduolį sudarė Lietuvos konservatorijos auklėtiniai, kai kurie Klaipėdos dramos teatro aktoriai.
Teatras 1957–1970
Atšilimo laikotarpiu daugiau imta versti Vakarų Europos literatūros kūrinių, įvyko Vakarų Europos teatrų pirmosios gastrolės. Tebeveikė ideologinė kontrolė, drausta rodyti kai kuriuos spektaklius, persekioti menininkai. Istorinėse dramose plėtotos Lietuvoje atgimusios nacionalinės savimonės ir valstybingumo idėjos, pjesėse rašyta apie sovietinio gyvenimo absurdą, socialines negeroves, daugiau statyta šiuolaikinių užsienio pjesių. Panevėžio dramos teatre J. Miltinis kūrė filosofinį intelektualųjį, humanistinių idėjų teatrą. Kauno dramos teatro repertuare išsiskyrė visuomeniškai reikšmingos, aktualias temas nagrinėjančios J. Grušo, Just. Marcinkevičiaus, K. Sajos, J. Glinskio pjesės. H. Vancevičiaus režisuotiems spektakliams būdinga personažų tarpusavio santykių kruopšti analizė, psichologiškumas, raiški teatrinė forma, romantinis patosas, grotesko elementai, S. Motiejūno spektakliams – nuotaikinga veiksmo atmosfera.
Panevėžio dramos teatro spektaklio W. Shakespeare’o Makbetas scena (1961, režisierius J. Miltinis, dailininkas A. Mikėnas; centre Makbetas – S. Petronaitis)
J. Jurašo (1967–72 vyriausiasis režisierius) spektakliuose nagrinėtos aktualios šiuolaikinio gyvenimo problemos, atvirai konfrontuota su sovietine ideologija, būdinga itin įdėmi režisuojamo kūrinio prasminė, stilistinė ir žanrinė analizė, aiški spektaklio koncepcija, aštrus ekspresyvumas, tikslios sceninės metaforos, parodančios sovietinės tikrovės absurdiškumą, menininko ir valdžios dramatiškus santykius (daugelis spektaklių buvo rodomi cenzūruoti, 1972 atleistas dėl politinių motyvų, 1974 emigravo). Lietuvos akademiniame dramos teatre režisavusio J. Rudzinsko (1953–66 vyriausiasis režisierius) spektakliai buvo buitinės realistinės pakraipos, nemažai reikšmės teikta aktoriams, jų kuriamų personažų charakteriams, spektakliams trūko raiškesnio konceptualumo, nuoseklesnės režisūros. Teatras buvo remiamas ir palaikomas Centro komiteto ideologų: režisieriams ir aktoriams buvo skiriami apdovanojimai, rengtos užsienio gastrolės, teatrą drausta kritikuoti, todėl šio teatro repertuare nebuvo sovietinę tikrovę kritikuojančių pjesių, daugelis spektaklių buvo konformistiški. Reikšmingame H. Vancevičiaus (1966–89 vyriausiasis režisierius) spektaklyje Just. Marcinkevičiaus Mindaugas (1969) kelti Lietuvos valstybingumo įgyvendinimo sudėtingi klausimai. V. Čibiro spektakliams būdinga subtili estetika, nagrinėtos miesto, inteligentijos gyvenimo temos, naudotos modernios režisūros priemonės. 1965 Vilniuje įkurtame Jaunimo teatre raiškių spektaklių režisavo A. Ragauskaitė (1965–68 vyriausioji režisierė), scenografas I. Ivanovas, V. Čibiras (1968–74 vyriausiasis režisierius), G. Žilys. 1967 prie Jaunimo teatro įkurta pantomimos trupė (vadovas M. Tenisonas, 1967–70 veikė Kauno dramos teatre). Klaipėdos dramos teatre P. Gaidys (1963–98 vyriausiasis režisierius) negailestingai pajuokė sovietinės realybės absurdą, demagogiją, kitas visuomenės negeroves. Lietuvos rusų dramos teatre spektaklių režisavo V. Golovčineris, V. Galickis, J. Chigerovičius, L. Lurje. Šiaulių dramos teatre režisavo J. Šeinas, K. Tumkevičius, V. Limantas, M. Karklelis, N. Ogaj. Plačiau žr. Lietuvos teatras 1945–1970.
Teatras 1970–1990
Jaunimo teatro spektaklio A. Čechovo Dėdė Vania scena (1986, režisierius E. Nekrošius, dailininkė N. Gultiajeva, © LATGA, 2020; iš kairės: Sofija Aleksandrovna – D. Overaitė, Voinickaja – E. Žebertavičiūtė, Jelena Andrejevna – D. Storyk, Voinickis – V. Petkevičius, Teleginas – J. Pocius, Astrovas – K. Smoriginas)
9 dešimtmetyje D. Tamulevičiūtė, J. Vaitkus, E. Nekrošius, R. Tuminas, G. Padegimas, S. Varnas suformavo savitą lietuvių režisūrinio teatro poetiką, jų spektakliai tapo menine ir moraline opozicija vadinamajai brandaus socializmo tikrovei. Šiuo laikotarpiu siekta išlaisvinti teatrą iš priklausomybės nuo literatūros ir įteisinti jo, kaip savarankiško meno, meninės raiškos būdus. Plėtotas metaforinis teatras, kuriam būdinga perkeltinių reikšmių žaismė, ištobulinta neverbalinė raiška, spektaklio protagonisto ir scenos erdvės autentiškumas (ryškiausias atstovas – E. Nekrošius). Jaunimo teatre dirbusi D. Tamulevičiūtė (1974–88 vyriausioji režisierė) derino poetines metaforas ir kasdienę intonaciją, lyrizmą ir ironiją, metaforizavo kasdienybę, aktoriams suteikė improvizacijos meno pagrindus. E. Nekrošiaus spektakliams būdinga vadinamoji režisūrinių įvaizdžių dramaturgija (kasdieniam daiktui suteikta prasmių, kurias teatre perteikdavo rašytojo tekstas). Jo spektakliai vieni pirmųjų rodyti užsienyje (1984 tarptautiniame Belgrado teatro festivalyje BITEF, vėliau – ir kitose Europos šalyse, Jungtinėse Amerikos Valstijose).
Kauno dramos teatre J. Vaitkus (1977–88 vyriausiasis režisierius) kritikavo to meto visuomenę, jai būdingą konformizmą, sąmoningai rinkosi programiniam idėjų teatrui artimas dekoratyvias ir deklaratyvias teatrines metaforas, plėtojo asmenybės ir aplinkos konflikto, asmenybės neišvengiamos degradacijos temas (kai kurie spektakliai kurį laiką cenzūros drausti rodyti). Lietuvos akademinio dramos teatro dauguma spektaklių buvo psichologinio realizmo krypties, juos režisavo H. Vancevičius, I. Bučienė, A. Lapėnas. R. Tumino spektakliams būdinga subtili, rafinuota psichologinio teatro forma, domėjimasis šiuolaikinio žmogaus vidiniu pasauliu ir jį supančia aplinka, juose plėtota kasdienybės tragizmo tema, nagrinėtas mažojo žmogaus fenomenas. Nuo 1981 R. Tumino vadovaujama trupė vaidino Lietuvos akademinio dramos teatro Mažojoje salėje, joje pradėjo formuotis Vilniaus mažasis teatras (įsteigtas 1990).
Kauno dramos teatro spektaklio A. Jarry Karalius Ūbas scena (1977, režisierius J. Vaitkus, dailininkė J. Malinauskaitė, © LATGA, 2020)
Šiaulių dramos teatre režisavusios A. Ragauskaitės (1974–79 vyriausioji režisierė) spektakliuose lietuvių teatrui būdinga istorinės praeities interpretavimo tradicija papildyta modernizuota romantine pasaulėjauta. S. Varnas (1980–88 vyriausiasis režisierius) plėtojo sąlygiškojo filosofinio teatro principus, taikė intelektualaus, konstruktyvios, disciplinuotos formos teatro modelį. Režisavo N. Ogaj, R. Steponavičiūtė, G. Padegimas. Panevėžio dramos teatre J. Miltinis tęsė intelektualaus teatro kryptį, režisavo S. Varnas, Klaipėdos dramos teatre – P. Gaidys, Lietuvos rusų dramos teatre – R. Viktiukas, V. Lanskojus, I. Petrovas. Plačiau žr. Lietuvos teatras 1970–1990.
Teatras po nepriklausomybės atkūrimo
režisieriaus E. Nekrošiaus spektaklio W. Shakespeare’o Hamletas scena (1997, tarptautinis teatro festivalis LIFE; dailininkė N. Gultiajeva, © LATGA, 2020; Hamletas – A. Mamontovas)
Po 1992 pasikeitė kūrybiniai orientyrai, teatras prarado išskirtinę misiją visuomenėje. Dar aktyviau plėtota teatro teatralizacijos kryptis, kuri šiuo laikotarpiu galutinai įtvirtino autorinę režisūrą, bandyta atkurti nutrūkusį dialogą su žiūrovais (atsisakyta konfliktų visuotinumo, romantinio patoso, buvo pabrėžiamas teatro dinamiškumas ir žaismė, naujos socialinės realybės jausena). Lietuvos akademiniame dramos teatre J. Vaitkaus (1990–94 vyriausiasis režisierius) spektakliams buvo būdinga simbolinio teatrališkumo, aštrių intonacijų ir apnuogintų konfliktų sceninė raiška. 1989–91 Jaunimo teatrui vadovavusi R. Vanagaitė uždarė teatrą 100 dienų moratoriumui (1990 11 21–1991 03 01). 1993–98 su tarptautiniu teatro festivaliu LIFE pastatytiems E. Nekrošiaus spektakliams būdinga draminis gylis, daugiareikšmių sceninių priemonių ir metaforų gausa, teatro Meno fortas (įkurtas 1998) spektakliuose siekiama supaprastinti teatro vaizdingumą, naudojamos minimalios raiškos priemonės.
Kauno dramos teatreJ. Jurašo spektakliuose sieta socialinės tikrovės ir sąlyginių priemonių, aplinkos teatro, performanso ir hepeningo elementai. R. Tuminas režisavo Vilniaus mažajame teatre (1990–94, 2000–2010 vadovas, 2010–22 meno vadovas) ir Lietuvos akademiniame dramos teatre (nuo 1998 Lietuvos nacionalinis dramos teatras; 1995–98 šio teatro vadovas, 1998–99 generalinis direktorius), jo spektakliai paslankios, epinės ir žaismingos formos, juose siejama epizodų montavimas ir nuoseklus pasakojimas, būdinga nuotaikų kaita, emocingumas ir psichologiniai niuansai. Lietuvos akademinio dramos teatro Mažojoje salėje kūrė ir O. Koršunovas, G. Varnas, C. Graužinis. Pradėta statyti mažesnių formų spektakliai, rinktasi konceptualesnis, tikslesnis, raiškesnis bendravimo su žiūrovais būdas. O. Koršunovo pirmiesiems spektakliams būdinga vadinamasis naujasis sceninis daiktiškumas, biomechanikos principais pagrįstoje teatrinėje kalboje gausu ironijos ir parodijos, sarkazmo ir grotesko elementų, formos ir turinio ryškių kontrastų. 1999 įkurtas Oskaro Koršunovo teatras (nuo 2004 OKT / Vilniaus miesto teatras).
Vilniaus mažojo teatro spektaklio Nusišypsok mums, Viešpatie scena (1994, G. Kanovičiaus romanų motyvais; režisierius R. Tuminas, scenografas A. Jacovskis, © LATGA, 2020, kostiumų dailininkė A. Jacovskytė, © LATGA, 2020; iš kairės: Šmulė Senderis – V. Grigolis, Palestinietis – A. Žebrauskas, Efraimas – S. Račkys, Chloinė‑Genechas – V. Šapranauskas)
Šėpos teatre (veikė 1989–92 Vilniuje) G. Varnas debiutavo aktualiais politiniais spektakliais. Lietuvos akademiniame dramos teatre jis pastatė vizualių, dekoratyvaus rafinuotumo spektaklių, Kauno dramos teatre sukurtuose spektakliuose siejo istorinius ir šiandieninius išgyvenimus. Kiti žymesni režisieriai: R. Atkočiūnas, J. Dautartas (1991 Panevėžyje įkūrė teatrą Menas), V. Balsys, P. Gaidys, A. Giniotis, C. Graužinis (1996 įkūrė teatro trupę Lietuviško teatro Naujosios kartos bendrija, 2003 – cezario grupė, abi Vilniuje), A. Lebeliūnas, G. Padegimas, A. Pociūnas, S. Rubinovas, R. Steponavičiūtė, t. p. režisavo aktoriai R. Abukevičius (2004 Vilniuje įkūrė teatrą Ramūno Ateljė), A. Latėnas, B. Marcinkevičiūtė, V. Masalskis, S. Mykolaitis, S. Račkys, R. Rimeikis, R. Teresas, A. Večerskis ir kiti.
Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklio Tadeuszo Słobodzianeko Mūsų klasė scena (2013, režisierė Y. Ross, scenografas M. Jacovskis, kostiumų dailininkas Zane’as Pihlstromas; pirma iš kairės Zocha – R. Valiukaitė)
21 a. 1 dešimtmetyje debiutavo Artūras Areima, Vidas Bareikis, Agnė Dilytė, Antanas Gluskinas, Kirilas Glušajevas, Paulius Ignatavičius, Agnius Jankevičius, Vilius Malinauskas, Ieva Stundžytė, Y. Ross, Gabrielė Tuminaitė, Albertas Vidžiūnas ir kiti, 2 dešimtmetyje – Gildas Aleksa, Kamilė Gudmontaitė, Mantas Jančiauskas, Eglė Kižaitė, Olga Lapina, Povilas Makauskas, Jonas Tertelis ir kiti. 20 a. 9–10 dešimtmetyje savo kryptį suformavo Kauno kamerinis teatras, Gliukų teatras Klaipėdoje (1988 įkūrė B. Šarka), Keistuolių teatras Vilniuje (nuo 1989), Kauno mažasis teatras (veikė 1992–2017), 1995–2004 veikė aplinkos teatras Miraklis (įkūrė V. Vaičiūnaitė). Nuo 1998 Vilniuje veikia Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centras (1999–2012 kasmet rengė Naujosios dramos akciją).
Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (iki 1992 Lietuvos konservatorija, 1992–2004 Lietuvos muzikos akademija) rengiami teatro aktoriai (nuo 1952) ir teatro režisieriai (nuo 1988), Klaipėdos universitete – teatro režisieriai (nuo 1975) ir aktoriai (nuo 1976). Žymesni teatro festivaliai: Pabaltijo ir Baltarusijos dramos teatrų festivalis (1956–58, 1984–92), Lietuvos teatrų pavasaris (nuo 1977 Kaune, su pertrauka, iki 1990 vadintas Vaidiname darbininkams), Vaidiname žemdirbiams (nuo 1985 Rokiškyje), tarptautinis teatrų festivalis Šermukšnis (nuo 1985 Klaipėdoje), lietuviškos dramaturgijos festivalis Atgaiva (1988 Šiauliuose), tarptautinis teatro festivalis LIFE (rengtas 1993–2000), Lietuvos teatrų festivalis Kelias (1995 Panevėžyje), aplinkos teatro ir netradicinio meno festivalis Po teatro kiemo dangum (1999 Kaune), Vilniaus tarptautinis teatro festivalis Sirenos (nuo 2004), nacionalinės dramaturgijos festivalis Versmė (nuo 2005 Vilniuje, nuo 2018 šiuolaikinės dramaturgijos festivalis) ir kiti. Veikia Lietuvos teatro sąjunga (įkurta 1987, 1987–89 Lietuvos teatro veikėjų sąjunga). Nuo 1992 teikiami teatro apdovanojimai (Kristoforas 1995–2001, Fortūna, nuo 1996, Auksinis scenos kryžius, nuo 2004). Dar žr. Lietuvos teatras po nepriklausomybės atkūrimo, lietuvių išeivijos teatras, žydų teatras Lietuvoje, Lietuvos lėlių teatras, radijo teatras Lietuvoje, televizijos teatras Lietuvoje.
Lietuvos kultūra
2271
Lietuvos konstitucinė santvarka
Lietuvos partijos ir profsąjungos
Lietuvos sveikatos apsaugos sistema