Lietuvõs teãtras 1920–1940
Lietuvos teatras 1920–1929
Šis teatro raidos etapas susijęs su pirmųjų režisierių K. Glinskio, B. Dauguviečio ir A. Sutkaus kūryba bei 1920 Kaune įkurta Lietuvių meno kūrėjų draugija. 1920 jos sudaryta Teatro taryba įkūrė pirmąjį profesionalų lietuvių teatrą – Dramos vaidyklą (1944–49, 1959–90, 2004–12 Kauno dramos teatras, nuo 2012 Nacionalinis Kauno dramos teatras) ir perėmė A. Sutkaus vaidybos mokyklą (su pertrauka veikė 1919–24 prie Tautos teatro). 1920 12 19 Dramos vaidykla parodė pirmąjį spektaklį – jos vedėjo J. Vaičkaus režisuotą H. Sudermanno dramą Joninės. Trupę sudarė aktoriai V. Dineika, K. Glinskis, Mykolas Kiršinas‑Lingvys, P. Kubertavičius, O. Kurmytė, Povilas Mačinskas, J. Stanulis, Polė Tendžiulytė, T. Vaičiūnienė, A. Vainiūnaitė, A. Vitkauskas, režisieriai J. Vaičkus, K. Glinskis, A. Vitkauskas. 1922 teatras suvalstybintas ir pavadintas Valstybiniu dramos teatru (jis dar vadintas Valstybės teatro drama, Valstybės drama), 1925–40 vadintas Valstybės teatru. Teatro trupę papildė aktoriai J. Laucius, J. Petrauskas, S. Pilka, O. Rymaitė, V. Sipaitis, V. Steponavičius, N. Vosyliūtė ir kiti.1921 iš Dramos vaidyklos pasitraukus J. Vaičkui ir A. Vitkauskui, dramos spektaklius iki 1931 režisavo K. Glinskis, nuo 1924 ir B. Dauguvietis. B. Dauguvietis buvo baigęs Aleksandros teatro mokyklą Sankt Peterburge (aktorinį meistriškumą), A. Sutkus – teatro studiją prie V. Komissarževskajos teatro Maskvoje (vadovavo romantinės simbolinės krypties režisierius F. Komissarževskis). Daugeliui šių režisierių spektaklių būdinga 19 a. pabaigos–20 a. pradžios rusų ikireforminio teatro bruožai. Svarbiausia spektaklyje buvo kūrinio tekstas ir aktoriaus amplua. Režisierių funkcijos buvo pagalbinės – rūpintis spektaklio apipavidalinimu, dekoracijomis, mizanscenomis, jie neturėdavo aiškios spektaklio koncepcijos, nesistengdavo derinti jo komponentų (vaidybos, scenografijos, muzikos).
K. Glinskio režisūra buvo saikinga, konservatyvi, vengta naujovių ir eksperimentų. Daugiausia jis pastatė estetiškų saloninių melodramų ir komedijų, kuriose svarbiausia aktorius. Daugelio B. Dauguviečio režisuotų spektaklių režisūra ir vaidyba buvo skubota, paviršutiniška, nes siekta gausesnio teatro repertuaro, pritraukti į teatrą žiūrovus; bet kai kurie jo spektakliai (pagal K. Čapeko, C. Gozzi, G. Hauptmanno, M. Maeterlincko, Molière’o, L. Pirandello pjeses) išsiskyrė kūrybiškumu, režisūriniu talentu, sceniniais eksperimentais, jie turi raiškaus teatrališkumo, sąlygiškumo, vizualumo elementų. B. Dauguvietis, bendradarbiaudamas su P. Vaičiūnu, kiekvieną sezoną statė aktualios tematikos jo pjeses, t. p. pastatė ir kitų lietuvių (K. Binkio, A. Griciaus, V. Krėvės, Maironio, J. Petrulio, S. Santvaro, A. Vienuolio), Vakarų Europos (P.‑A. de Beaumarchais, C. Goldoni, H. Ibseno, F. Schillerio, W. Shakespeare’o, Sofoklio) ir rusų (L. Andrejevo, A. Čechovo, A. Ostrovskio, A. Puškino) rašytojų kūrinių.
Valstybės teatro spektaklio Davido Aizmano Konsulas Granatas scena (1925, režisierius K. Glinskis, dailininkas J. Gregorauskas; Konsulas Granatas – K. Glinskis, antras iš dešinės)
Tautos teatro Kaune (veikė 1919, 1923–25) spektakliuose jo vadovas A. Sutkus bandė plėtoti romantinio simbolinio teatro kryptį, kabaretinio satyros teatro Vilkolakis (veikė 1920–25) aktualios tematikos vaidinimuose jis naudojo improvizaciją, šaržą, parodiją, suteikė jiems ryškią socialinę ir politinę prasmę. 1926–28 A. Sutkui einant Valstybės teatro direktoriaus pareigas trupę sustiprino Vilkolakio ir Tautos teatro aktoriai N. Jurašūnaitė, K. Juršys, H. Kačinskas, J. Oškinaitė, P. Pinkauskaitė, J. Siparis, Vincas Tamaliūnas, jų vaidyba pasižymėjo satyrinio komedinio teatro stilistika, aštria forma, improvizacine vaidyba, turėjo šaržo, ironijos, satyros ir grotesko elementų.
Lietuvos teatras 1929–1935
Valstybės teatro spektaklio Šarūnas scena (1929, pagal V. Krėvę; režisierius A. Oleka‑Žilinskas, dailininkas A. Galdikas)
Šis teatro raidos laikotarpis laikomas išskirtiniu dėl režisūros, vaidybos, scenografijos ir teatro pedagogikos pokyčių. Lietuvių teatre A. Oleka‑Žilinskas ir M. Čechovas pradėjo plėtoti konceptualios režisūros principus, dirbdami su aktoriais, scenografais, kompozitoriais – režisūrinio darbo metodiką. Jų diegtose naujovėse išryškėjo K. Stanislavskio naujos psichologinės vaidybos technikos (A. Oleka‑Žilinskas ir M. Čechovas buvo K. Stanislavskio mokiniai), J. Vachtangovo plėtotos ekspresyvios ir aštrios spektaklio formos elementai.
A. Olekos‑Žilinsko (1930–33 Valstybės teatro direktorius) spektakliams (Šarūnas 1929, pagal V. Krėvę, Varpai 1930, Oliveris Tvistas 1934, abu pagal Ch. Dickensą, J. Żuławskio Sabbatai Cevi, Johano Heningo Bergerio Tvanas, abu 1931, S. Kymantaitės‑Čiurlionienės Riteris budėtojas 1934) būdinga ekspresyvus teatrališkumas, raiški plastinė forma, originali ir sąlyginė stilistika, kuri padarė įtaką tolesnei lietuvių teatro (režisūros, vaidybos, scenografijos) raidai. Šie spektakliai buvo reikšmingi ir teatro aktorių kūrybinei brandai. 1929–32 Valstybės teatro Vaidybos mokykloje studijavusių jo auklėtinių (Teklė Daubaraitė, J. Grybauskas, J. Gustaitis, A. Jakševičius, R. Juknevičius, O. Juodytė, Elena Kalinaitė, Eduardas Kaštaunas, K. Kymantaitė, Olga Mažeikytė) diplominis spektaklis A. de Musset Meile nežaidžiama buvo įtrauktas į Valstybės teatro repertuarą. Pirmą kartą Lietuvoje šioje mokykloje A. Oleka‑Žilinskas dėstė remdamasis K. Stanislavskio sistema, buvo supažindinta ir su M. Čechovo, J. Vachtangovo, R. Steinerio vaidybos technika. Kai kurie A. Olekos‑Žilinsko auklėtiniai (J. Gustaitis, J. Grybauskas, A. Jakševičius, R. Juknevičius, K. Kymantaitė) vėliau tapo ir režisieriais.
Valstybės teatro spektaklio A. de Musset Meile nežaidžiama scena (1933, režisierius A. Oleka‑Žilinskas, dailininkas S. Ušinskas)
1931 įsteigtas Valstybės teatro Šiaulių skyrius (nuo 1944 Šiaulių dramos teatras), kuriam vadovavo J. Stanulis. Jame režisavo B. Dauguvietis, K. Juršys, J. Stanulis, I. Tvirbutas, vaidino buvę Valstybės teatro aktoriai ir Vaidybos mokyklos auklėtiniai E. Bindokaitė, V. Derkintis, G. Jakavičiūtė, S. Jukna, K. Jurašūnas, A. V. Kupstas, J. Laucius, P. Pinkauskaitė, E. Platušaitė, I. Tvirbutas ir kiti; scenovaizdžių sukūrė L. Truikys, V. Palaima. Daugumą spektaklių režisavo B. Dauguvietis, neretai dubliuodamas Valstybės teatro repertuarą. Teatras daug gastroliavo po Šiaurės ir Vakarų Lietuvą.
Valstybės teatro spektaklio spektaklio N. Gogolio Revizorius scena (1933, režisierius M. Čechovas, dailininkas M. Dobužinskis)
1933 A. Oleka‑Žilinskas dėl nepagrįstų politinių kaltinimų bolševizmu, teatro rusifikavimu buvo priverstas atsistatydinti iš Valstybės teatro direktoriaus pareigų. Netrukus jis su žmona aktore V. Solovjova pradėjo vadovauti Jaunųjų teatrui (veikė 1933–34), kurio trupę sudarė jo kurso auklėtiniai ir privačios studijos mokiniai, buvę Valstybės teatro aktoriai. Jaunųjų teatras pastatė tik 2 spektaklius: Dėdės Tomo lūšnelę (1933, pagal H. E. Beecher‑Stowe) ir B. Sruogos Milžino paunksmę (1934). 1932–33 Valstybės teatre dirbusio M. Čechovo sukurtiems spektakliams (W. Shakespeare’o Hamletas 1932 ir Dvyliktoji naktis, N. Gogolio Revizorius, abu 1933) būdinga ir tragedinis groteskas, ir vaidybos žaismė. M. Čechovo aktorinio meistriškumo pamokos buvo grindžiamos metodu, paremtu R. Steinerio plėtotais psichologinio gesto ir euritmijos (garso atkūrimo judesiu) principais.
Lietuvos teatras 1935–1940
Išvykus iš Lietuvos A. Olekai‑Žilinskui, spektaklius pradėjo kurti jauni režisieriai. 1936 į Lietuvą grįžo A. Olekos‑Žilinsko mokiniai R. Juknevičius (stažavo Maskvos teatruose ir pas V. Mejerholdą), A. Jakševičius (stažavo J. Vachtangovo teatre Maskvoje, Niujorke). R. Juknevičius savo spektakliuose (H. Heijermanso Viltis 1936, Valstybės teatro Klaipėdos skyriuje, nuo 1951 Klaipėdos dramos teatras, G. Hauptmanno Prieš saulėlydį 1939, Valstybės teatre) plėtojo subtilaus poetinio psichologinio realizmo kryptį.
Valstybės teatro Klaipėdos skyriaus spektaklio H. Heijermanso Viltis scena (1936, režisierius R. Juknevičius, dailininkas V. Palaima)
Valstybės teatro spektaklio G. Hauptmanno Prieš saulėlydį scena (1939, režisierius R. Juknevičius, dailininkas V. Andriušis)
Valstybės teatro spektaklio E. O’Neillo Marko milijonai scena (1938, režisierius A. Jakševičius, dailininkas A. Gudaitis, © LATGA, 2020; centre Princesė Kukačin – M. Mironaitė)
Debiutiniame spektaklyje E. O’Neillo Marko milijonai (1938 Valstybės teatre) A. Jakševičius naudojo išmoningos teatrinės žaismės ir stilingos improvizacijos principą. Valstybės teatro Klaipėdos skyriuje ir Valstybės teatro Šiaulių skyriuje savito stiliaus spektaklių sukūrė I. Tvirbutas. 20 a. 3 dešimtmetyje Valstybės teatro spektakliuose vyravo V. Didžioko, V. Dubeneckio, Jono Gregorausko, K. Šimonio sukurtos tapytos paviljoninės dekoracijos. A. Olekos‑Žilinsko ir M. Čechovo spektakliuose scenografija įgavo naują prasmę – tapo konceptuali, glaudžiai susijusi su režisūriniu spektaklio sumanymu. 4 dešimtmetyje A. Galdikas, A. Gudaitis, T. Kulakauskas, L. Truikys, S. Ušinskas sukūrė modernistinių scenovaizdžių, V. Palaima, S. Žukas, M. Labuckas pasuko į realizmą. Dramos spektakliams muzikos sukūrė B. Dvarionas, J. Gruodis, V. J. Jakubėnas, J. Karnavičius ir kiti.
1919–40 Kaune dar veikė profesionalūs ir pusiau profesionalūs įvairių organizacijų ir privatūs teatrai: Karių teatras (1919–39), Šaulių sąjungos teatras (1922–39, su pertraukomis), Liaudies teatras (1924–26, vadovas J. Stanulis), Mūsų teatras (1926–28, vadovė O. Rymaitė), Lietuvos vaikų teatro draugija (1930–32), Rusų kultūros draugijos teatras (1930–40), Eksperimentinis teatras (1931–34, vadovas V. Sipaitis).
20 a. 3–4 dešimtmetyje Kaune gastroliavo Kamerinis teatras (1925, vadovas A. Tairovas), teatras Habimah (1926, 1937, abu iš Maskvos), M. Čechovas ir Maskvos dailės teatro (II) trupė (1932), Latvijos nacionalinis teatras iš Rygos (1937).
1924–33 prie Valstybės dramos veikė Vaidybos mokykla (su pertrauka), joje kursams vadovavo K. Glinskis, B. Dauguvietis, A. Sutkus, A. Oleka‑Žilinskas. 3 m. mokymo programoje, be aktorinio meistriškumo, buvo dėstomi ir bendrieji humanitariniai dalykai. 1931–34 Kaune veikė Eksperimentinio teatro studija, 1936–39 – Pirmoji Kauno dramos studija (abiejų vadovas V. Sipaitis), 1937–39 – Vytauto Didžiojo universiteto Studentų teatro studija (vadovas A. Jakševičius).
Lenkijos okupuotame Vilniuje ir Vilniaus krašte 1930–39 spektaklius rodė 1930 įkurta Vilniaus lietuvių scenos mėgėjų kuopa, 1936 pavadinta Vilniaus lietuvių teatru (iki 1939 meno vadovas ir direktorius A. Krutulys), 1939 tapo profesionaliu teatru Vaidila.
L: : Lietuvių teatras 1918–1929 Vilnius 1981; Lietuvių teatro istorija: 1929–1935 Vilnius 2000; Lietuvių teatro istorija: 1935–1940 Vilnius 2002.
3015