Lietuvõs teãtras po nepriklausomýbės atkūrmo
Teatras po nepriklausomybės atkūrimo iki 21 a. 1 dešimtmečio
Po 1992 Lietuvoje pasikeitė kūrybiniai orientyrai, teatras prarado išskirtinę misiją visuomenėje, grėsė kūrybinis sąstingis. Sovietiniu laikotarpiu aiškias menines pozicijas reiškę režisieriai šiam sąstingiui pasipriešino dar aktyviau plėtodami teatro teatralizacijos kryptį (pradėta 8–9 dešimtmetyje), kuri šiuo laikotarpiu galutinai įtvirtino autorinę režisūrą. 20 a. 10 dešimtmečio pradžioje naudoję teatralizacijos elementus, dešimtmečio pabaigoje pasirinkę socialinę teatro kryptį jaunieji kūrėjai išplėtojo lietuvių teatrui būdingas autorinės raiškos nuostatas, t. p. bandė atkurti nutrūkusį dialogą su žiūrovais: atsisakė konfliktų visuotinumo, romantinio patoso, grąžino teatrui jo dinamiškumą ir žaismę, naujos socialinės realybės jauseną.
20 a. 10 dešimtmetyje keitėsi teatrų meno vadovai, kūrėsi ir iro nepriklausomos kūrėjų bendrijos, režisieriai dirbo įvairiuose teatruose, suburdavo aktorius vienam spektakliui. Iš teatro tikėtasi spektaklių pagal naujus nacionalinės dramaturgijos kūrinius. 1995 Kultūros ministerija surengė pirmąjį nacionalinių pastatymų konkursą. Nuo 1998 Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centro (įkurtas 1997) iniciatyva rengti pirmieji lietuviškos pjesės konkursai, jų pristatymai per Naujosios dramos akciją (kasmet 1999–2012); pjesių sukūrė skirtingo amžiaus ir skirtingos literatūrinės patirties autoriai (M. Ivaškevičius, H. Kunčius, Monika Kutkaitytė, S. Parulskis, Tomas Šinkariukas, R. Šerelytė). Savo spektaklių įvaizdžiais, herojų nuvainikavimu ir dramatine įtampa, naujais sceninės naracijos principais teatro praktikai prabilo apie laiko sumaištį, dvasinį nestabilumą, vertybinius pokyčius. Scenoje pasirodė grėsmingesnėje aplinkoje gyvenantys žiauresnio likimo, agresyvesnių intonacijų herojai; spektakliuose bandyta atskleisti esamo laiko problemas (W. Shakespeare’o Hamletas 1997 ir Makbetas 1999, abiejų režisierius E. Nekrošius, S. Parulskio P. S. Byla O. K. 1997, Bernard’o‑Marie Koltèso Roberto Zucco 1998, abiejų režisierius O. Koršunovas, Stepančikovo dvaras, pagal F. Dostojevskį, režisierius J. Vaitkus, Sofoklio Edipas karalius, režisierius R. Tuminas, abu 1998).
1998 įkurtas E. Nekrošiaus teatras Meno fortas, 1999 – Oskaro Koršunovo teatras (nuo 2004 OKT / Vilniaus miesto teatras). Dėl konkurencijos ir finansinių problemų iširo A. Bagatyrytės ir Edmundo Leonavičiaus netradicinio teatro studija Edmundo studija 3 (veikė 1991–97 Šiauliuose), 1999 – Kaune veikęs Menų sambūris (įkūrė V. Masalskis, 1993–95 vadinta Menas į šoną) ir kiti. Savo kryptį suformavo Kauno kamerinis teatras, Gliukų teatras Klaipėdoje (1988 įkūrė Benas Šarka), Keistuolių teatras Vilniuje (nuo 1989), Kauno mažasis teatras (veikė 1992–2017), aplinkos teatras Miraklis (įkūrė V. Vaičiūnaitė, veikė 1995–2004). Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centro Vilniuje iniciatyva statyta vis daugiau šiuolaikinių lietuvių ir užsienio pjesių. Valstybiniai teatrai finansuoti nepakankamai, todėl vis dažniau dirbta komerciniais pagrindais (statyta lengvo, pramoginio žanro spektaklių). Sutriko teatrų ir trupių kūrybos nuosekli raida. Intensyvaus meninio gyvenimo stoka skatino rengti festivalius, forumus, akcijas (tarptautinis teatro festivalis LIFE, rengtas 1993–2000, teatro forumas Kaitos taškas 1996, Rudens teatro forumas Vilniuje 1997–98, Naujosios dramos akcija 1999–2012).
Lietuvos akademiniame dramos teatre J. Vaitkaus (1990–94 vyriausiasis režisierius) sukurti spektakliai A. Škėmos Pabudimas (1989), A. Mickevičiaus Vėlinės, J. Sobolio Getas (abu 1990), F. Bajoro opera Dievo avinėlis (1991) ženklino šio teatro naują kūrybinį etapą. Simbolinio teatrališkumo, aštrių intonacijų ir apnuogintų konfliktų sceninė raiška, artima dvilypės ir paslaptingos, moralios ir amoralios žmogaus sąmonės ir pasąmonės tyrimams, atsispindi spektakliuose J. Mišimos Markizė de Sad (1992) ir I. Bergmano Persona (1994). J. Vaitkus su Lietuvos konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) savo išugdytais ir 10 dešimtmečio pradžioje į teatrą atėjusiais aktoriais ir režisieriais (pirmasis Lietuvoje parengtų režisierių kursas) papildė teatro repertuarą savo mokinių (Olego Kesmino, O. Koršunovo, Audriaus Nako, Valdo Pranulio) spektakliais. Dėl vyresnės ir jaunesnės aktorių kartos priešpriešos, pašlijusių santykių su trupe J. Vaitkus buvo atleistas iš pareigų, bet ir toliau režisavo šiame teatre (A. Strindbergo Sapnas 1995, O. Milašiaus Migelis Manjara 1996).
režisieriaus J. Vaitkaus spektaklio A. Strindbergo Sapnas scena (1995, dailininkas J. Arčikauskas, © LATGA, 2020)
režisieriaus J. Vaitkaus spektaklio Demonai. Nelabieji. Apsėstieji. Kipšai scena (2005, pagal F. Dostojevskį, dailininkė Medilė Šiaulytytė, © LATGA, 2020; centre Archijerėjus Tichonas – V. Grigolis)
Jaunimo teatre Vilniuje J. Vaitkaus režisuotiems spektakliams būdingas vizualus konceptualumas (H. Ibseno Lėlių namai 1995, A. Strindbergo Tėvas 1997). Šio laikotarpio spektakliuose J. Vaitkus scenos erdvės ir sceninių raiškos priemonių nulemtą interpretaciją įgyvendino su scenografais J. Arčikausku, D. Mataitiene, J. Paulėkaite. 21 a. pradžioje jis pastatė įvairios estetikos spektaklių: Madam Bovari (2003, pagal G. Flaubert’ą), F. Schillerio Marija Stiuart (2004), Demonai. Nelabieji. Apsėstieji. Kipšai (2005, pagal F. Dostojevskį, visi Lietuvos nacionaliniame dramos teatre), W. Gombrowicziaus Ivona, Burgundo kunigaikštytė (2007, Jaunimo teatre) ir kitų.
1989–91 Jaunimo teatrui vadovavusi Rūta Vanagaitė, paskatinta permainų šalyje ir ieškodama naujų vadybos būdų, uždarė teatrą 100 dienų moratoriumui (1990 11 21–1991 03 01). E. Nekrošiaus režisuota N. Gogolio Nosis (1991) buvo ryškiausias šio laikotarpio postmodernistinės teatro estetikos pavyzdys, liudijantis besikeičiantį teatro vaidmenį visuomenėje ir naujos teatro estetikos poreikį, jame susiliejo teminės inversijos, aukštasis ir žemasis stilius, parodija ir ironija. 1993–98 bendradarbiaujant su tarptautiniu teatro festivaliu LIFE pastatytiems E. Nekrošiaus spektakliams (A. Puškino Mocartas ir Saljeris. Don Chuanas. Maras 1994, A. Čechovo Trys seserys 1995, W. Shakespeare’o Hamletas 1997) būdinga draminis gylis, daugiareikšmių sceninių priemonių ir metaforų gausa.
režisieriaus E. Nekrošiaus spektaklio W. Shakespeare’o Hamletas scena (1997, dailininkė N. Gultiajeva, © LATGA, 2020; Hamletas – A. Mamontovas; tarptautinis teatro festivalis LIFE)
režisieriaus E. Nekrošiaus spektaklio W. Shakespeare’o Makbetas scena (1999, scenografas M. Nekrošius, © LATGA, 2020, kostiumų dailininkė N. Gultiajeva, © LATGA, 2020; Makbetas – K. Smoriginas; teatras Meno fortas)
režisieriaus E. Nekrošiaus spektaklio W. Shakespeare’o Otelas scena (2000, dailininkė N. Gultiajeva, © LATGA, 2020; iš kairės: Otelas – V. Bagdonas, Dezdemona – E. Špokaitė, Bjanka – Edita Zizaitė; teatras Meno fortas)
režisieriaus E. Nekrošiaus spektaklio Metai. Rudens gėrybės scena (2003, scenografas M. Nekrošius, © LATGA, 2020, kostiumų dailininkė N. Gultiajeva, © LATGA, 2020; teatras Meno fortas)
E. Nekrošiaus ir N. Gultiajevos įkurtame Meno forte buvo buriami kūrėjai vienam spektakliui (W. Shakespeare’o Makbetas 1999 ir Otelas 2000, Pradžia. K. Donelaitis. Metai 2003, vėliau vadintas Metai. Pavasario linksmybės ir Metai. Rudens gėrybės, Giesmių giesmė 2004, Senojo Testamento motyvais, J. W. Goethe’s Faustas 2006), juose siekta supaprastinti teatro vaizdingumą, kalbėti aiškiau ir skaidriau, naudotos minimalios raiškos priemonės. 1991–98 Jaunimo teatre režisavo Jokūbas Vilius Tūras, I. Jonynas, teatro aktoriai. I. Jonyno spektaklis Bernard’o‑Marie Koltèso Naktis prieš pat miškus (1998) tapo vienu originaliausių bandymų sujungti realų ir sceninį laiką, realią aktoriaus egzistenciją ir vaidybą, sunaikinti teatrinės iliuzijos įspūdį ir išlaisvinti sceninį veiksmą iš dramaturgijos suvaržymų. Kituose jo spektakliuose (Alberto Ostermaierio The Making of B.‑Movie 2001, Xavier Durringer Ištisų dienų, ištisų naktų kronikos 2002, A. Camus Kaligula 2004, L. Andrejevo Žmogaus gyvenimas 2006) ieškota naujoviškos sceninės raiškos būdų (pirminį tekstą stengtasi perkomponuoti, siekta skatinti kūrybines aktorių ir žiūrovų galias).
Iš Jungtinių Amerikos Valstijų grįžusio J. Jurašo Kauno dramos teatre pastatyti spektakliai (A. M. Sluckaitės Smėlio klavyrai 1990, pagal J. Bobrowskį, H. Pinterio Kalnų kalba 1991, Arielio Dorfmanno Mirtis ir mergelė 1992) keitė teatro kūrybinę kryptį – spektakliuose sieta socialinės tikrovės ir sąlyginių priemonių, aplinkos teatro, performanso ir hepeningo elementai. 1993–99 šiam teatrui vadovavo G. Padegimas. Vaidinta lietuvių autorių ir užsienio klasikų veikalai, įkurtos naujos vaidybos aikštelės. Svarbesniems G. Padegimo spektakliams (T. Wilderio Ilga Kalėdų vakarienė 1991, F. Garcíjos Lorcos Jerma 1992, W. Shakespeare’o Tuščios meilės pastangos 1995, M. Zingerio Aplink fontaną, arba Mažasis Paryžius 1996, A. Strindbergo Šmėklų sonata 1998) būdinga įvairialypė estetika, vaidybos galimybių paieškos. 1998 trupę papildė Aukštesniojoje aktorinio meistriškumo mokykloje prie Kauno dramos teatro G. Padegimo išugdyti aktoriai.
Nuo 1990 viena svarbiausių eksperimentinių scenų Vilniuje tapo Lietuvos akademinio dramos teatro Mažoji salė – atsiskyręs nuo pagrindinės trupės čia pirmuosius spektaklius parodė Vilniaus mažasis teatras (A. Čechovo Vyšnių sodas 1990, B. Brechto Galilėjus 1992, Nusišypsok mums, Viešpatie 1994, G. Kanovičiaus romanų motyvais, visų režisierius R. Tuminas). Vilniaus mažajame teatre R. Tuminas (1990–94, 2005–10 teatro vadovas, 2000–05 vienas vadovų, su F. Latėnu, 2010–22 meno vadovas) pastatė spektaklius N. Gogolio Revizorius (2001), M. Ivaškevičiaus Madagaskaras (2004), A. Čechovo Trys seserys (2005) ir kitus, jis režisavo ir Lietuvos akademiniame dramos teatre (nuo 1998 Lietuvos nacionalinis dramos teatras; 1995–98 šio teatro vadovas, 1998–99 generalinis direktorius): S. Šaltenio Lituanica (1996), Sofoklio Edipas karalius (1998), W. Shakespeare’o Ričardas III (1999). Spektakliai paslankios, epinės ir žaismingos formos, juose siejama epizodų montavimas ir nuoseklus pasakojimas, būdinga nuotaikų kaita, emocingumas ir psichologiniai niuansai. Daugumai spektaklių scenografiją sukūrė A. Jacovskis, kostiumus – A. Jacovskytė, muziką – F. Latėnas.
režisieriaus R. Tumino spektaklio B. Brechto Galilėjus scena (1992, dailininkas V. Narbutas; iš kairės: Sagredas – A. M. Chadaravičius, Galilėjus – S. Račkys; Vilniaus mažasis teatras)
Mažojoje salėje kūrė ir jaunieji režisieriai O. Koršunovas, G. Varnas (F. Garcíjos Lorcos Jei praeitų penkeri metai 1993), C. Graužinis (J. Mišimos Panelė Chan 1994). Pradėta statyti mažesnių formų spektakliai, rinktasi konceptualesnis, tikslesnis, raiškesnis, dialogiškesnis bendravimo su žiūrovais būdas. Scenoje rodytos jauno žmogaus patirties transformuotos nacionalinės idėjos ir vertybės, apmąstyta aktuali sociokultūrinė situacija, sukurtas teatras, kuriame vienodas sąlygas kuriant ir suvokiant spektaklius turi dramaturgas, režisierius, aktorius ir žiūrovas.
režisieriaus O. Koršunovo spektaklio W. Shakespeare’o Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija scena (2003, scenografė J. Paulėkaitė, © LATGA, 2020, kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė, © LATGA, 2020; viduryje – Kunigaikštis Eskalas – A. Sakalauskas)
režisieriaus O. Koršunovo spektaklio A. Strindbergo Kelias į Damaską scena (2007, scenografė J. Paulėkaitė, © LATGA, 2020, kostiumų dailininkė A. Kuzmickaitė; centre Nepažįstamasis – V. Anužis; Klaipėdos dramos teatras)
O. Koršunovo pirmiesiems spektakliams (trilogija Ten būti čia 1990, pagal D. Charmsą, Senė 1992, Senė 2 1994, pagal D. Charmsą ir A. Vvedenskį, Labas Sonia Nauji Metai 1994, pagal A. Vvedenskį) būdinga vadinamasis naujasis sceninis daiktiškumas, psichologinei vaidybai svetima, biomechanikos principais pagrįsta teatrinė kalba, kurioje gausu ironijos ir parodijos, sarkazmo ir grotesko elementų, formos ir turinio ryškių kontrastų. 1999 įkurtame savo teatre O. Koršunovas režisavo aktualiosios dramaturgijos (Marko Ravenhillo Shopping and fucking 1999, Mariuso von Mayenburgo Ugnies veidas 2000 ir Parazitai 2001) ir klasikos (W. Shakespeare’o Vasarvidžio nakties sapnas 1999 ir Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija 2003, Meistras ir Margarita 2000, pagal M. Bulgakovą, Sofoklio Oidipas karalius 2002) kūrinių. Klaipėdos dramos teatre O. Koršunovo pastatyti spektakliai (Mariuso von Mayenburgo Šaltas vaikas 2004, A. Strindbergo Kelias į Damaską 2007) rodo naujos estetikos paieškas, nuolatinę kaitą nuo socialinio, radikalaus, ekspresyvaus iki lyriško ir vizualiai raiškaus teatro.
G. Varnas debiutavo Šėpos teatro (veikė 1989–92 Vilniuje) aktualiais politiniais spektakliais. Vėliau Lietuvos akademiniame dramos teatre pastatė A. Camus (Svetimas 1995), F. Garcíjos Lorcos (Publika), B. Strausso (Laikas ir kambarys, abu 1997), P. Calderóno de la Barcos (Gyvenimas – tai sapnas 2000) kūrinių, kuriems būdinga vizualus skaidrumas, dekoratyvus rafinuotumas, juose atskleidžiama aktoriaus individualybė, spektakliai emocingi ir dramatiški. Kauno dramos teatre G. Varnui pastačius H. Ibseno Heda Gabler (1998) ir E. O’Neillo Gedulas tinka Elektrai (1999) jame prasidėjo kūrybinis atgimimas. Po 2000 čia G. Varno (2004–07 teatro meno vadovas) sukurti spektakliai (Jeano‑Luco Lagarce’o Tolima šalis 2001, Marinos Carr Portija Koglen 2002, Tankredo Dorsto, Ursulos Ehler Nusiaubta šalis 2004, Nusikaltimas ir bausmė 2004, pagal F. Dostojevskį, Dea Loher Nekalti 2005) monumentalesni, juose siejami istoriniai ir šiandieniniai išgyvenimai, būdinga netradicinės vaidybos erdvės, kurioje atsiskleidžia naujos aktorių vaidybos galimybės, paieškos.
režisieriaus G. Varno spektaklio H. Ibseno Heda Gabler scena (1998, scenografė J. Paulėkaitė, © LATGA, 2020, kostiumų dailininkas J. Statkevičius; Heda Gabler – J. Onaitytė; Kauno dramos teatras)
režisieriaus G. Varno spektaklio Nusikaltimas ir bausmė scena (2004, pagal F. Dostojevskį, scenografas A. Freibergas, kostiumų dailininkas J. Statkevičius; iš kairės: Porfirijus Petrovičius – D. Kazlauskas, Raskolnikovas – G. Ivanauskas, Mikola – Marius Jampolskis)
režisieriaus R. Tumino spektaklio M. Lermontovo Maskaradas scena (1997, scenografas A. Jacovskis, © LATGA, 2020, kostiumų dailininkė V. Idzelytė, © LATGA, 2020; centre Arbeninas – A. Dapšys; Vilniaus mažasis teatras)
10 dešimtmečio antros pusės spektakliuose vaizdinių kalba beveik pakeitė dialogą arba monologą scenoje, aktorinės vaidybos sugestyvumą, kartais net užgožė aktoriaus individualybę. Vaidybos spontaniškumas, fizinė energetika ir ironiška, žaisminga intonacija būdinga daugelio šio laikotarpio režisierių spektakliams (M. Lermontovo Maskaradas 1997, režisierius R. Tuminas, W. Shakespeare’o Vasarvidžio nakties sapnas 1999, režisierius O. Koršunovas). Nuo 21 a. pradžios spektakliai vis aktyviau statyti naujose erdvėse, šiuolaikinės dramaturgijos kūrinių veiksmui stengtasi suteikti kuo natūralesnę ir autentiškesnę aplinką (žiūrovai susodinami scenoje, realia dekoracija tampa apleisti statiniai, neveikiančių gamyklų ir bažnyčių erdvės). Nuo 21 a. pradžios lietuvių teatras krypsta į nedaiktiškąją, grynąją erdvę, kurioje vėl svarbiausias tampa aktorius ir jo sugestyvi vaidyba. Debiutuoja jauni režisieriai (Paul Budraitis, Agnius Jankevičius, Albertas Vidžiūnas), nauja aktorių karta.
Šiuo laikotarpiu brandžių vaidmenų sukūrė aktoriai G. Adomaitis, S. Balandis, E. Barauskaitė, A. Bendoriūtė, A. Bialobžeskis, P. Budrys, Neringa Bulotaitė‑Ulienė, Jolanta Dapkūnaitė, D. Gavenonis, A. Gintautaitė, Vilija Grigaitytė, R. Kazlas, D. Kazlauskas, V. Kuodytė, V. Martinaitis, D. Meškauskas, D. Michelevičiūtė, S. Mykolaitis, E. Mikulionytė, N. Narmontaitė, A. Paškonytė, A. Preidytė, Šarūnas Puidokas, Aušra Pukelytė, A. Sakalauskas, R. Samuolytė, E. Stancikas, Daiva Stubraitė, D. Svobonas, V. Šapranauskas, Aurelija Tamulytė, R. Vaidotas, R. Valiukaitė, Andrius Žebrauskas ir kiti. Žymiausi režisieriai: R. Atkočiūnas, J. Dautartas (1991 Panevėžyje įkūrė teatrą Menas), V. Balsys, P. Gaidys, A. Giniotis, C. Graužinis (1996 įkūrė teatro trupę Lietuviško teatro Naujosios kartos bendrija, 2003 – cezario grupė, abi Vilniuje), Arvydas Lebeliūnas, G. Padegimas, A. Pociūnas, S. Rubinovas, R. Steponavičiūtė, D. Tamulevičiūtė, S. Varnas, t. p. režisavo aktoriai R. Abukevičius (2004 Vilniuje įkūrė teatrą Ramūno Ateljė), A. Latėnas, B. Marcinkevičiūtė, V. Masalskis, S. Mykolaitis, S. Račkys, R. Rimeikis, R. Teresas, A. Večerskis ir kiti.
3145
Teatras 21 a. 1–2 dešimtmetyje
Šiuo laikotarpiu atsirado naujų, nepriklausomų vaidybos aikštelių, daugiausia skirtų nepriklausomiems teatrams ir trupėms: 2002 Vilniuje įkurtas kūrybinių industrijų centras Menų spaustuvė (nuo 2003 čia rengiama tęstinė jaunųjų scenos menininkų programa Atvira erdvė, iki 2007 veikė pavadinimu Ateinantys), 2013 Klaipėdoje – kūrybinis inkubatorius Kultūros fabrikas.
Išryškėjo tendencija spektaklių siužetus, jų draminį tekstą kurti kūrybinėse laboratorijose kolektyvinės kūrybos metodu. Socialinė tikrovė buvo analizuojama pasitelkiant spektaklio-tyrimo žanrą, naudojami autobiografiniai faktai, autentiška kalba, minimalios scenografijos ir muzikos priemonės, pasitelkiama žiūrovų individuali vaizduotė, asmeninė patirtis. Tokio tipo spektaklių sukūrė teatro laboratorija Atviras ratas (2006 įkūrė režisierius ir pedagogas A. Giniotis; Atviras ratas 2004, Lietaus žemė 2011, abiejų režisierius A. Giniotis), cezario grupė (įkurta 2003; Drąsi šalis / Lietuvos diena 2007, Viskas arba nieko 2009, abiejų režisierius C. Graužinis), režisierius G. Varnas (G. Varno, Gabrielės Labanauskaitės Žvaigždžių kruša 2007, A. Liugos, G. Varno Dekalogas 2008), teatrinis judėjimas No Theatre (įkurtas 2009; Vido Bareikio Telefonų knyga 2010 ir Mr. Fluxus, arba Šarlatanai? 2012, abiejų režisierius Vidas Bareikis).
režisieriaus A. Giniočio spektaklio Atviras ratas scena (2004, teatro laboratorija Atviras ratas)
režisierės Karolinos Žernytės spektaklio Pirmapradis scena (2016, dailininkė Šarūnė Pečiukonytė; Pojūčių teatras)
Kolektyvinės kūrybos principus savo kūryboje panaudojo režisierė Olga Lapina (interaktyvus spektaklis-žaidimas Kodas: HAMLET 2016, instaliacijų spektaklis Teklės Kavtaradzės Apie baimes 2017). 2015 įkurto Pojūčių teatro spektakliuose režisierė Karolina Žernytė plėtojo vadinamąją pojūčių dramaturgiją – istoriją stengėsi papasakoti pasitelkdama prisilietimus, įvairius objektus, garsus, paviršius, daiktus, kvapus, skonius (pojūčių spektakliai Kristupo Saboliaus Akmuo vanduo geluonis 2014, Pirmapradis 2016, pagal C. G. Jungo biografiją ir idėjas; Atvira oda 2017).
Dokumentinio teatro spektakliai sukurti pasitelkus atlikėjus neprofesionalus, tiesiogiai susijusius su pasakojamomis istorijomis, draminiai tekstai sukonstruoti iš spektaklio kūrėjų surinktų realių žmonių pasakojimų. Režisierius Jonas Tertelis sukūrė spektaklius apie Ignalinos atominę elektrinę (Žalia pievelė 2017, su Kristina Werner), Šalčininkų rajoną (Nežinoma žemė. Šalčia 2018) ir Klaipėdos miestą (Jūrinės šviesos 2020), režisierius Mantas Jančiauskas – apie Lietuvoje gyvenančius pabėgėlius (Dreamland 2017).
režisierių Jono Tertelio ir Kristinos Werner spektaklio Žalia pievelė scena (2017, scenografė Paulė Bocullaitė, kostiumų dailininkė Inga Skripka; Lietuvos nacionalinis dramos teatras)
režisieriaus C. Graužinio spektaklio R. Schimmelpfennigo Arabiška naktis scena (2003, dailininkė Anželika Šulcaitė, © LATGA, 2020; priekyje Fatima – Brigita Arsobaitė; cezario grupė)
Skirtingos režisierių pedagoginės sistemos lėmė naujai įsikūrusių teatrų savitą kūrybinį braižą. 2008 G. Varnas su savo auklėtiniais, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentais, įkūrė teatrą Utopia (Šekspyriada 2009, pagal W. Shakespeare’ą, F. Garcíjos Lorcos Publika 2010, Abi Morgan Mažutis dinamitas 2011, Michaelio Lewiso MacLennano Tiksinti bomba 2012, G. E. Lessingo Natanas Išmintingasis 2017, J. Sobolio Getas 2018, Sombras 2019, pagal F. Garcíją Lorcą ir L. Pirandello). C. Graužinis su savo suburta cezario grupe pastatė spektaklių pagal klasikinę (P. C. de Marivaux Dar viena meilės staigmena 2013, Dr. Faustas 2014, pagal Chr. Marlowe) ir šiuolaikinę (Rolando Schimmelpfennigo Arabiška naktis 2003 ir Už geresnį pasaulį 2004, Martino Crimpo Pasikėsinimai 2005) dramaturgiją, lietuvių rašytojų P. Širvio (Nutolę toliai 2010), K. Binkio (Tamošius Bekepuris), I. Šeiniaus (Kuprota meilė, abu 2016) kūrinius. 2011 aktorius ir režisierius V. Masalskis įkūrė Klaipėdos jaunimo teatrą, jį sudarė V. Masalskio išugdyti aktoriai (Batų istorijos, M. Nastaravičiaus Kita mokykla, abu 2013, Kopėčios 2014, Ingmaro Villqisto Helverio naktis 2018).
Kiti svarbesni nauji šio laikotarpio teatrai: Teatronas (2010 Kaune įkūrė režisierius Gildas Aleksa, 2019 gavo profesionalaus teatro statusą; Gildo Aleksos Kas prieš karą pasiduokit 2015, Balandis 2017, pagal P. Süskindą, W. Shakespeare’o Otelas, Zygfrydas, pagal I. Šeinių, abu 2018, Kandidas, arba Optimizmo mirtis 2019, visų režisierius Gildas Aleksa), Apeirono teatras (2012 Klaipėdoje įkūrė Greta Kazlauskaitė ir Eglė Kazickaitė; abi kuria spektaklių tekstus, vaidina juose: Žinduolių perėja 2016, Kultas 2017, Stabat Mater 2018, Ašmenys 2019).
Tarptautinio teatro festivalio Naujosios dramos akcija (1999–2012), nacionalinės dramaturgijos festivalio Versmė (nuo 2018 šiuolaikinės dramaturgijos festivalis) iniciatyva Lietuvos teatrai gausiau ėmė statyti lietuvių dramaturgų pjeses; svarbesnės: L. S. Černiauskaitės Liučė čiuožia (2003, režisierius A. Latėnas, 2007, režisierė Y. Ross, 2019, režisierius O. Koršunovas), H. Kunčiaus Matas (2006, režisierius Albertas Vildžiūnas), Justo Tertelio Vienaveiksmė monopjesė pradedančiam autoriui (pavadinimu PRA, 2007, režisierius A. Giniotis; 2008, režisierius P. Gaidys) ir Sudie, idiotai! (2013, režisierius V. Masalskis), Marijos Korenkaitės Pabėgimas į Akropolį (2008, režisierius A. Giniotis), Teklės Kavtaradzės Namisėda (2012, režisierė Gabrielė Tuminaitė) ir Keletas pokalbių apie (Kristų) (2014, režisierius Tadas Montrimas), Gabrielės Labanauskaitės Raudoni batraiščiai (2012, režisierė Y. Ross), M. Nastaravičiaus Paukštyno bendrabutis (2012), Man netinka tavo kostiumas (2014, abiejų režisierius V. Masalskis), Demokratija (2014, režisierius Paulius Ignatavičius), Birutės Kapustinskaitės Terapijos (2017, režisierius Kirilas Glušajevas).
režisieriaus Pauliaus Ignatavičiaus spektaklio M. Nastaravičiaus Demokratija scena (2014, dailininkė Gintarė Jonaitytė; Lietuvos nacionalinis dramos teatras)
režisieriaus Kirilo Glušajevo spektaklio Birutės Kapustinskaitės Terapijos scena (2017, scenografas Antanas Dubra, kostiumų dailininkė Marija Zalenskaitė; OKT / Vilniaus miesto teatras)
režisieriaus O. Koršunovo spektaklio M. Ivaškevičiaus Išvarymas scena (2011, scenografas G. Makarevičius, © LATGA, 2020, kostiumų dailininkė Agnė Jagelavičiūtė; Lietuvos nacionalinis dramos teatras)
T. p. pastatyta dramaturgų M. Ivaškevičiaus (Malyš 2002, Artimas miestas 2005, abiejų režisierius M. Ivaškevičius, Madagaskaras 2004, režisierius A. Dapšys, režisierius statytojas R. Tuminas, Mistras 2010, režisierius R. Tuminas, Išvarymas 2011, Rusiškas romanas 2018, abiejų režisierius O. Koršunovas, Didis blogis 2015, režisierius Árpádas Schillingas), G. Grajausko (Rezervatas 2004, režisierius D. Meškauskas, Mergaitė, kurios bijojo Dievas 2010, režisierius J. Vaitkus, Pašaliniams draudžiama 2016, režisierius O. Koršunovas) pjesės. Šiuo laikotarpiu spektaklius statė J. Vaitkus, O. Koršunovas, R. Tuminas, G. Varnas, G. Padegimas ir kiti žymiausi Lietuvos teatro režisieriai, savo kūrybinį kelią pradėję 20 a. antroje pusėje.
21 a. 1 dešimtmetyje debiutavo Artūras Areima, Vidas Bareikis (No concert 2009, Kovos klubas 2012, Nematomi monstrai 2013, abu pagal Chucką Palahniuką, NO AWARDS 2013, A. Camus Kaligula 2014), Agnė Dilytė, Antanas Gluskinas, Kirilas Glušajevas, Paulius Ignatavičius, Agnius Jankevičius, Vilius Malinauskas, Ieva Stundžytė, Gabrielė Tuminaitė, Albertas Vidžiūnas ir kiti, 2 dešimtmetyje – Gildas Aleksa, Kamilė Gudmontaitė, Mantas Jančiauskas, Eglė Kižaitė, Olga Lapina, Povilas Makauskas, Jonas Tertelis ir kiti. Klasikinių kūrinių interpretacijoms įtaką padarė šiuolaikinės dramos estetika, daugeliui spektaklių būdinga įspūdinga vizualinė forma, juose ieškota kitokios sceninės egzistencijos ir vaizdingumo, tam naudotos ir naujosios technologijos, pasitelkti įvairūs tiesioginio bendravimo su žiūrovais būdai.
J. Vaitkus (2008–18 Lietuvos rusų dramos teatro vadovas, 2018–20 vyriausiasis režisierius) pastatė sudėtingos, teatrališkos formos spektaklių, juose nagrinėjo sudėtingą personažų gyvenimą, tikėjimo, dvasingumo, žmogaus egzistencijos klausimus, analizavo individo ir visuomenės susidūrimą (P. Vaičiūno Patriotai 2008, A. Gribojedovo Vargas dėl proto 2009, L. Andrejevo Tas, kuris gauna antausius, H. Ibseno Visuomenės priešas, abu 2011, A. Vvedenskio Eglutė pas Ivanovus 2012, W. Shakespeare’o Karalius Lyras 2014, Nizami Septynios gražuolės 2015, Aleksandro Andrejevo Septyni fariziejaus Sauliaus penktadieniai, P. Claudelio Apreiškimas Marijai, Th. Manno Fjorenca, visi 2016, Tryliktas apaštalas, arba Debesis kelnėse 2019, pagal V. Majakovskį).
režisieriaus J. Vaitkaus spektaklio P. Vaičiūno Patriotai scena (2008, scenografas G. Makarevičius, © LATGA, 2020, kostiumų dailininkė S. Straukaitė, © LATGA, 2020; Jaunimo teatras Vilniuje)
režisieriaus O. Koršunovo spektaklio Molière’o Tartiufas scena (2017, scenografas V. Narbutas, kostiumų dailininkė S. Straukaitė, © LATGA, 2020; Lietuvos nacionalinis dramos teatras)
O. Koršunovas pastatė kamerinių (M. Gorkio Dugne 2010, Miranda 2011, pagal W. Shakespeare’ą, A. Čechovo Žuvėdra 2013) ir stambios formos (W. Shakespeare’o Hamletas 2008, Just. Marcinkevičiaus Katedra 2012, Molière’o Tartiufas 2017, Tadeuszo Słobodzianeko Mūsų klasė 2019) spektaklių, juose siejama istorinis kontekstas ir dabartinės politikos aktualijos, analizuojama skaudi istorinė patirtis, kameriniuose spektakliuose siekiama užmegzti tiesioginį ryšį su žiūrovais, būdinga kritinis požiūris į tikrovę, visuomenės gyvenimą, plėtojama menininko, kūrybos tema.
E. Nekrošius režisavo lietuvių (Kalės vaikai 2018, pagal S. Šaltenį) ir užsienio (Idiotas 2009, pagal F. Dostojevskį, Dante’s Dieviškoji komedija ir Rojus, abu 2012, A. Puškino Borisas Godunovas, Bado meistras, pagal F. Kafką, abu 2015, Cinkas (Zn) 2017, pagal S. Aleksijevič) klasikinius ir šiuolaikinius autorių, dažniausiai neskirtus scenai, veikalus. Plėtojo pažinimo, savęs suvokimo, būties prasmės temas, spektakliams būdinga sceninio veiksmo daugiabalsiškumas, itin svarbus plastinis piešinys. G. Varno režisuotiems spektakliams (Dea Loher Ruzvelto aikštė 2008, A. Strindbergo Šmėklų sonata 2011, Euripido Bakchantės 2013, M. Frischo Biografija: vaidinimas 2014, Sofoklio, Aischilo, Euripido Oidipo mitas 2016) būdinga literatūrinio teksto, vizualinės ir garsinės spektaklio pusės, subtilios aktorių vaidmens interpretacijos dermė. Spektakliai stilistiškai originalūs, jausmingi, emocionalūs, pabrėžiama estetinė spektaklio pusė, plėtojama tapatybės paieškų tema.
režisieriaus E. Nekrošiaus spektaklio A. Puškino Borisas Godunovas scena (2015, scenografas M. Nekrošius, © LATGA, 2020, kostiumų dailininkė N. Gultiajeva, © LATGA, 2020; Lietuvos nacionalinis dramos teatras)
Režisavo J. Jurašas (A. M. Sluckaitės Antigonė Sibire 2010, Apsivalymas 2011, pagal Sofi Oksanen, Balta drobulė 2012, pagal A. Škėmą, J. Grušo, A. M. Sluckaitės Barbora 2014), G. Padegimas (G. Padegimo JAH 2011, A. Juozaičio Karalienė Luizė 2015, G. Padegimo Alksniškės 2017, A. Landsbergio Vėjas gluosniuose 2018), R. Tuminas (T. Bernhardo Minetis 2015).
Agnius Jankevičius debiutavo spektakliais daugiausia pagal šiuolaikinių autorių kūrybą: Užribis (2001, pagal V. Peleviną), Natachos de Pontcharros Žiurkiagalviai (2004), Michało Walczako Kelionė į kambario vidų (2007), Dorotos Masłowskos Du vargšai rumunai, kalbantys LT (2008), Danielio Danis Akmenų pelenai (2010). 2012 šio režisieriaus su savo buvusiais studentais įkurtas plataus profilio meninis sindikatas Bad Rabbits taiko kolektyvinės kūrybos principą, jų gatvės teatro spektakliams ir performansams netradicinėse vaidybos vietose būdinga provokuojamos temos, neįprasta forma, eksperimentai, šiuolaikinio politinio gyvenimo, visuomeninės santvarkos radikali kritika.
režisieriaus Artūro Areimos spektaklio Ričardas II: Post factum scena (2014, pagal W. Shakespeare’ą, kostiumų dailininkė Monika Gurskytė; priekyje iš kairės: Bolingbrukas – Dovydas Stončius, Ričardas II – Vainius Sodeika; teatras Mens publica, Vytauto Didžiojo universiteto teatras, AAT | Artūro Areimos teatras)
Pirmuosiuose spektakliuose Artūras Areima moderniai interpretavo klasikos kūrinius, juos panaudojo modeliuodamas savarankiškus sceninius tekstus (F. Schillerio Laimingi 2009 ir Plėšikai 2012, A. Strindbergo Freken Julija, H. Ibseno Šmėklos, abu 2010, W. Shakespeare’o Julijus Cezaris 2012). 2014 įkūrė AAT | Artūro Areimos teatrą, čia stato spektaklius aktualiomis socialinėmis, politinėmis ir asmeninėmis temomis, nagrinėja visuomenės problemas ir skaudulius: Nevykėlis (2015, pagal Eduardą Limonovą), Medėjos kambarys, Kai Henselio Klamo karas (abu 2016), Antikristas (2017), H. Müllerio Hamletmachine (2018), Falko Richterio Electronic City (2019). 2019 Juozo Miltinio dramos teatre Panevėžyje režisavo Holokausto problemas analizuojantį spektaklį Michało Walczako Mūsiškiai. Paulius Ignatavičius pastatė klasikų (Kova 2009 ir Nuosprendis – metamorfozė 2012, abu pagal F. Kafką, S. Becketto Žaidimo pabaiga 2014, W. Shakespeare’o Vasarvidžio nakties sapnas 2019) ir šiuolaikinių užsienio rašytojų (Ewaldo Palmetshoferio Hamletas mirė. Gravitacijos nėra 2013, V. Sorokino Ledas 2015, Mariaus von Mayenburgo Skulptūra 2017 ir Bang! 2020) kūrinių.
Kamilė Gudmontaitė režisavo įvairios stilistikos spektaklius pagal klasikos (A. Strindbergo Sapnas 2014, Timonas 2016, pagal W. Shakespeare’ą) ir šiuolaikinių (Falko Richterio Dievas yra DJ 2015, Keturi 2018, pagal V. Peleviną, Mikos Myllyaho Panika 2019) rašytojų kūrinius. Įvairiuose Lietuvos teatruose spektaklių režisavo aktoriai R. Kazlas (Geležis ir sidabras, pagal V. Šimkų, Palata, pagal A. Čechovą, abu 2009, Ne pagal šio pasaulio madą 2013, Daktaras Glasas, pagal H. Söderbergą, E. Ionesco Pamoka, abu 2019), Paulius Markevičius (Birutės Kapustinskaitės Dvi su puse minutės 2016 ir Vietiniai 2018, Dalykai 2016, Alberai, WRU?, Reikalai, pagal F. Dürrenmattą, abu 2017, Justo Tertelio Errorai 2018), Aleksandras Špilevojus (Mariaus von Mayenburgo Urodas, Aleksandro Špilevojaus Bagadelnia, abu 2018, Aleksandro Špilevojaus 12 gramų į šiaurę 2019).
režisieriaus R. Kazlo spektaklio Ne pagal šio pasaulio madą scena (2013, dailininkė Neringa Keršulytė, Kristijonas Donelaitis – R. Kazlas; Vilniaus teatras Lėlė)
režisierės Y. Ross spektaklio Tadeuszo Słobodzianeko Mūsų klasė scena (2013, scenografas M. Jacovskis, kostiumų dailininkas Zane’as Pihlstromas; Lietuvos nacionalinis dramos teatras)
Spektaklių pastatė, teatro apdovanojimų pelnė ir iš užsienio atvykę režisieriai. Y. Ross (režisavo daugiau kaip 10 spektaklių) suaktualino klasikinę dramaturgiją (H. Ibseno Meistras Solnesas 2009, A. Schnitzlerio 10 dialogų apie meilę 2010, A. Čechovo Trys seserys 2017, Vienos miško pasakos 2019, pagal Ö. von Horváthą), režisavo šiuolaikinių autorių pjeses (E. Jelinek Bembilendas 2007, Mikos Myllyaho Chaosas 2011), nagrinėja Holokausto temą (Tadeuszo Słobodzianeko Mūsų klasė 2013). Užsienio režisierių ir dramaturgų spektakliuose aktualizuotos Lietuvos ir Europos istorijos temos: Sausio 13‑osios įvykiai latvių režisieriaus Valterio Sīlio dokumentiniame spektaklyje Godos Dapšytės, Jānio Balodžio Barikados (2014), to paties režisieriaus Latvijos partizanų laikotarpio tema (Jānio Balodžio Miškinis 2015), II pasaulinis karas, Holokaustas lenkų režisieriaus K. Lupos spektaklyje T. Bernhardo Didvyrių aikštė (2015), skirtingų epochų žmonių likimai lenkų režisieriaus Łukaszo Twarkowskio spektaklyje Ankos Herbut Lokis (2017), vengrų režisieriaus Árpádo Schillingo spektakliuose M. Ivaškevičiaus Didis blogis (2015) ir Autonomija (2018).
Spektaklių pastatė latvių režisierė M. Ķimele (P. O. Enquisto Lūšies valanda, I. Ābelės Jazminas, abu 2012, A. Strindbergo Tėvas 2016, J. Anouilh’aus Antigonė 2019), suomių režisieriai Kristianas Smedsas (Liūdnos dainos iš Europos širdies 2006, pagal F. Dostojevskį) ir Saara Turunen (S. Turunen Broken Heart Story (Sudaužytos širdies istorija) 2014), prancūzų režisierius Éricas Lacascade’as (A. Čechovo Dėdė Vania 2009, J. Genet Balkonas 2019), latvių režisierius Elmāras Seņkovas (Mama Drąsa 2018, pagal B. Brechtą), norvegų režisierius ir choreografas Jo Strømgrenas (Jo Strømgreno Durys 2018), spektaklių vaikams ir paaugliams – danų režisierė ir vaizdo menininkė Kirsten Dehlholm (Kosmosas+ 2014, Broliai Liūtaširdžiai 2018, pagal A. Lindgren).
režisieriaus K. Lupos spektaklio T. Bernhardo Didvyrių aikštė scena (2013, scenografas K. Lupa, kostiumų dailininkas Piotras Skiba; Lietuvos nacionalinis dramos teatras)
režisierės Kirsten Dehlholm spektaklio Kosmosas+ scena (2014, scenografai Anne Mette Fisker Langkjer ir kiti, kostiumų dailininkė S. Straukaitė, © LATGA, 2020; Lietuvos nacionalinis dramos teatras)
Teatro dailininkai
20 a. 5 dešimtmečio–20 a. pabaigos žymesni teatro dailininkai: V. Antanavičius, J. Arčikauskas, S. Bocullo, H. Ciparis, J. Čeičytė, V. Gatavynaitė, R. V. Gibavičius, N. Gultiajeva, V. Idzelytė, I. Ivanovas, A. Jacovskis, M. Jacovskis, A. Jacovskytė, J. Jankus, V. Kalinauskas, L. Katinas, A. Kepežinskas, G. Kličius, M. Labuckas, F. Linčiūtė‑Vaitiekūnienė, G. Makarevičius, J. Malinauskaitė, D. Mataitienė, V. Mazūras, V. Narbutas, F. Navickas, V. Palaima, J. Paulėkaitė, M. Percovas, J. Statkevičius, A. Stepanka, S. Straukaitė, J. Surkevičius, J. Taujanskienė.
20 a. 1–2 dešimtmetyje scenografiją ir kostiumus kūrė dailininkai J. Arčikauskas, S. Bocullo, N. Gultiajeva, V. Idzelytė, A. Jacovskis, M. Jacovskis, A. Jacovskytė, G. Makarevičius, V. Narbutas, J. Paulėkaitė, Ramunė Skrebūnaitė, J. Statkevičius, S. Straukaitė, Birutė Ukrinaitė. 20 a. 10 dešimtmečio pabaigoje debiutavo Giedrė Brazytė, V. Galeckaitė‑Dabkienė, M. Nekrošius, Jolanta Rimkutė, Marija Rubavičiūtė, Artūras Šimonis, Renata Valčik, Marta Vosyliūtė, 1 dešimtmetyje – Simona Biekšaitė, Kotryna Daujotaitė, Neringa Keršulytė, Agnė Kuzmickaitė, Laura Luišaitytė, Goda Palekaitė, Julija Skuratova, Medilė Šiaulytytė, 2 dešimtmetyje – Paulė Bocullaitė, Antanas Dubra, Lauryna Liepaitė, Inga Skripka, Barbora Šulniūtė ir kiti.
Kompozitoriai
20 a. 5 dešimtmečio–20 a. pabaigos žymesni teatro kompozitoriai: F. R. Bajoras, O. Balakauskas, E. Balsys, V. Barkauskas, V. Bartulis, M. Bialobžeskis, Snieguolė Dikčiūtė, A. Jasenka, Gintaras Kizevičius, A. Kučinskas, Andrius Kulikauskas, G. A. Kuprevičius, B. V. Kutavičius, F. Latėnas, T. Makačinas, A. Martinaitis, Š. Nakas, G. Puskunigis, G. Sodeika, M. Urbaitis.
20 a. 1–2 dešimtmetyje muzikos sukūrė V. Bartulis, Martynas Bialobžeskis, Snieguolė Dikčiūtė, A. Jasenka, Gintaras Kizevičius, A. Kučinskas, Andrius Kulikauskas, F. Latėnas, A. Martinaitis, G. Puskunigis, L. Rimša, G. Sodeika, M. Urbaitis, debiutavo M. Baranauskas, Jonas Jurkūnas, Rita Mačiliūnaitė, R. Šerkšnytė.
Teatro aktorių ir režisierių rengimas
Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (iki 1992 Lietuvos konservatorija, 1992–2004 Lietuvos muzikos akademija) rengiami teatro aktoriai (nuo 1952) ir teatro režisieriai (nuo 1988), Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultete (iki 2016 Klaipėdos universitetas, 2015–18 Klaipėdos universiteto Menų akademija) – teatro režisieriai (nuo 1975) ir aktoriai (nuo 1976), Vytauto Didžiojo universitete – aktoriai (nuo 2012).
Teatro festivaliai Lietuvoje
Žymesni teatro festivaliai Lietuvoje: Pabaltijo ir Baltarusijos dramos teatrų festivalis (1956–58, 1984–92), Lietuvos teatrų pavasaris (nuo 1977 Kaune, su pertrauka, iki 1990 vadintas Vaidiname darbininkams), Vaidiname žemdirbiams (nuo 1985 Rokiškyje), tarptautinis teatrų festivalis Šermukšnis (nuo 1985 Klaipėdoje), lietuviškos dramaturgijos festivalis Atgaiva (1988 Šiauliuose), Lietuvos teatrų festivalis Kelias (1995 Panevėžyje), aplinkos teatro ir netradicinio meno festivalis Po teatro kiemo dangum (1999 Kaune), Vilniaus tarptautinis teatro festivalis Sirenos (nuo 2004), nacionalinės dramaturgijos festivalis Versmė (nuo 2005 Vilniuje, nuo 2018 šiuolaikinės dramaturgijos festivalis), tarptautinis šiuolaikinių menų festivalis PLArTFORMA (nuo 2005 Klaipėdoje), Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalis (nuo 2010 Varėnoje), tarptautinis teatro festivalis vaikams ir jaunimui KITOKS (nuo 2011 Vilniuje), tarptautinis teatrų festivalis com•media (2012–16 buvo rengiamas Alytuje pavadinimu Tegyvuoja komedija, nuo 2014 tarptautinis), tarptautinis teatro festivalis TheATRIUM (nuo 2017 Klaipėdoje), tarptautinis gatvės teatro festivalis SPOT (nuo 2018 Vilniuje) ir kiti.
Veikia Lietuvos teatro sąjunga (įkurta 1987, 1987–89 Lietuvos teatro veikėjų sąjunga).
Nuo 1992 teikiami teatro apdovanojimai (Kristoforas 1995–2001, Fortūna, nuo 1996, Auksinis scenos kryžius, nuo 2004).
Užsienio teatro festivaliai
Nuo 20 a. 10 dešimtmečio lietuvių teatro režisierių sukurti spektakliai pristatomi Europos (Edinburgo, Avinjono festivalis, MESS Sarajeve, BITEF Belgrade, Theater der Welt Vokietijoje, Kontaktas Torunėje, Baltijskij dom Sankt Peterburge ir kiti), Jungtinėse Amerikos Valstijose (New Haveno tarptautinis menų ir idėjų festivalis), Pietų Amerikos (Buenos Airių tarptautinis festivalis, Karakaso tarptautinis teatro festivalis, Iberoamericano Bogotoje, Cervantino Guanajuato), Azijos (Seulo atlikėjų menų festivalis, Singapūro menų festivalis), Australijos (Pertho tarptautinis menų festivalis) teatro festivaliuose, juose pelnė daug pagrindinių apdovanojimų. Lietuvių teatro režisieriai yra gavę kitų šalių ir įvairių tarptautinių teatro apdovanojimų; tarp jų – Europos teatro premija Už naująsias teatro realybes (1994 E. Nekrošius, 2006 O. Koršunovas), Ubu premija už geriausią Italijoje parodytą užsienio spektaklį (E. Nekrošius už spektaklius A. Čechovo Trys seserys 1996, W. Shakespeare’o Hamletas 1998 ir Makbetas 2000), Rusijos Federacijos nacionalinė teatro premija Auksinė kaukė už geriausią Rusijoje parodytą užsienio spektaklį (1999 R. Tuminas už spektaklį M. Lermontovo Maskaradas; E. Nekrošius už spektaklius W. Shakespeare’o Hamletas 1998, Makbetas 2000, Vyšnių sodas 2003, Pradžia. K. Donelaitis. Metai 2004), K. Stanislavskio tarptautinio visuomeninio labdaros fondo premija už žymų indėlį į pasaulio teatro meno raidą (2001 E. Nekrošius), Italijos nacionalinės teatro kritikų asociacijos prizas už geriausią Italijoje parodytą užsienio spektaklį (2007 E. Nekrošius už spektaklį J. W. Goethe’s Faustas).
Spektakliai užsienio teatruose
Vis dažniau lietuvių režisieriai spektaklius kuria su užsienio koprodiuseriais (teatrais, festivaliais), kviečiami režisuoti užsienio šalių (Austrijos, Graikijos, Islandijos, Italijos, Latvijos, Lenkijos, Norvegijos, Rusijos, Slovakijos, Suomijos, Škotijos, Švedijos, Vokietijos) teatruose (R. Tuminas – teatre Sovremennik ir J. Vachtangovo akademiniame teatre, 2007–22 šio teatro meno vadovas, abu Maskvoje, O. Koršunovas ir R. Tuminas – Varšuvos teatre Studio, R. Tuminas – Vroclavo šiuolaikiniame teatre, E. Nekrošius – Teatro Argentina Romoje, O. Koršunovas – Nacionaliniame teatre Osle, Karališkajame dramos teatre Stokholme, Comédie-Française, C. Graužinis – Helsinkio teatre Lilla, Helsinkio švedų teatre ir kitur).
21 a. 2 dešimtmetyje O. Koršunovas pastatė spektaklių Rusijos (2010 Aleksandros teatre Sankt Peterburge, 2020 A. Čechovo Maskvos dailės teatre), Islandijos (2010 Reikjaviko miesto teatre), Danijoje (2011 Ärhuso teatre), Norvegijoje (2012, 2015 Nacionaliniame teatre Osle), Latvijoje (2014 Dailės teatre Rygoje), Italijoje (2014 Teatro di Giglio Luccoje), Graikijoje (2015 teatre Poreia Atėnuose), Lenkijoje (2016 Dramos teatre Varšuvoje), E. Nekrošius – Rusijoje (2011 Nacijų teatre Maskvoje), Lenkijoje (2016, 2018 Teatr Narodowy Varšuvoje), Kroatijoje (2017 Kroatijos nacionaliniame teatre Zagrebe), J. Vaitkus – Rusijoje (2011 teatre Baltiskij dom Sankt Peterburge), Azerbaidžane (2012 Azerbaidžano S. Vurğuno rusų dramos teatre Baku), Kazachijoje (2014 Akademiniame M. Gorkio rusų dramos teatre Nur Sultane ir Kazachijos akademiniame M. Auezovo dramos teatre Almatoje), Ukrainoje (2017 Nacionaliniame akademiniame L. Ukrainkos rusų dramos teatre Kijeve), R. Tuminas – Kinijoje (2019 teatre Poly Nandzinge).
L: R. Vasinauskaitė Repertuaro problema 1990–1999 metais / Menotyra 2001 nr. 1(22), Šiuolaikinis lietuvių teatras: Naujo komunikatyvumo paieškos / Kultūrologija 2004 nr. 11, Perkūros laikas. Identiteto paieškos Jono Vaitkaus ir Oskaro Koršunovo spektakliuose / Pažymėtos teritorijos Vilnius 2005, 1990–1999 m. lietuvių teatras sociologijos požiūriu / Kultūros barai 2007 nr. 5, Laikinumo teatras: Lietuvių režisūros pokyčiai 1990–2001 metais Vilnius 2010; Gintarasa Varnasa sny o teatrze / Teatr 2007 nr. 1; A. Liuga Laiko sužeistas teatras Vilnius 2008; Būti čia / sud. A. Braškytė Vilnius 2009; Eimunto Nekrošiaus teatras: Pokalbiai, recenzijos, straipsniai / 1991–2010 / sud. R. Vasinauskaitė Vilnius 2009; Gintaro Varno teatras: Pokalbiai, straipsniai, recenzijos / 1989–2009 / sud. H. Šabasevičius Vilnius 2009; R. Balevičiūtė Rimas Tuminas: Teatras, tikresnis už gyvenimą Vilnius 2012; Rimo Tumino teatras: Recenzijos, straipsniai / 1990–2010 / sud. Š. Trinkūnaitė Vilnius 2012; Postsovietinis teatras: istorija, tapatybė, atmintis Vilnius 2014; G. Labanauskaitė Dramatika Vilnius 2017; D. Šabasevičienė Teatro piligrimas: Režisieriaus Jono Vaitkaus kūrybos kontūrai Vilnius 2007; Contemporary Lithuanian Theatre: Names and Performances Vilnius 2019; The Theatre of Oskaras Koršunovas: Interviews and Articles / sud. R. Vasinauskaitė Vilnius 2002; Le théâtre d’Oskaras Koršunovas: Entretiens & articles / sud. R. Vasinauskaitė Caen 2003.