Lietuvõs téisės šaltniai
Teisėkūros principai
Lietuvoje veikia vientisa teisės aktų sistema. Ją sudaro Lietuvos Respublikos Konstitucija (1992) kaip aukščiausioji teisė ir visos teisinės sistemos pagrindas, visi jai neprieštaraujantys įstatymai, tarptautinės sutartys ir kiti teisės aktai (Lietuvos Respublikos Seimo priimti teisės aktai, Lietuvos Respublikos Prezidento dekretai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai, ministrų, Vyriausybės įstaigų, kitų valstybės valdymo institucijų vadovų ir kolegialių institucijų norminiai teisės aktai ir kita). Negalioja joks įstatymas ar teisės aktas, prieštaraujantis Konstitucijai.
Teisėkūros principus, stadijas, valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, kitų teisėkūroje dalyvaujančių asmenų teises ir pareigas nustato Teisėkūros pagrindų įstatymas (2012, įsigaliojo 2014, iki 2014 teisės aktų skelbimo tvarką reglamentavo įstatymas Dėl įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos, 1993). Oficialiu laikomas teisės akto įregistravimas ir paskelbimas Teisės aktų registre (pradėjo veikti 2013 09 01, 1993–2013 oficialiais laikyti valstybės teisės aktų leidinyje Valstybės žinios paskelbti teisės aktai, kasmet buvo leidžiama Teisingumo ministerijos parengta galiojančių įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rodyklė). Teisėkūros pagrindų įstatyme t. p. įtvirtintos teisės aktų kokybiško rengimo taisyklės, kurias iki 2014 reglamentavo Įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymas (1995). Norminis teisės aktas įsigalioja kitą dieną po oficialaus paskelbimo Teisės aktų registre, jei pačiame teisės akte nenustatyta vėlesnė įsigaliojimo data (pvz., Konstitucijos keitimo įstatymas įsigalioja ne anksčiau kaip po 1 mėnesio, mokesčių įstatymai, nustatantys naujus mokesčius, mokesčio tarifus, lengvatas, sankcijas už mokesčių įstatymų pažeidimus arba iš esmės pakeičiantys apmokestinimo tam tikru mokesčiu tvarką ar apmokestinimo teisinio reglamentavimo bei taikymo principus – ne anksčiau kaip po 6 mėnesių nuo oficialaus paskelbimo dienos).
Civilinė teisė
Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas
Civilinė teisė įtvirtina rinkos ekonomikai reikalingas teisines prielaidas – privačią nuosavybę, sutarčių laisvę ir kita. Pirmąkart Lietuvoje 2000 07 18 priimtas nacionalinis Civilinis kodeksas (įsigaliojo 2001 07 01, iki tol galiojo 1964 LSSR civilinis kodeksas su pataisymais ir pakeitimais; civilinis kodeksas) – ypač didelės apimties teisės aktas (sudaro 6 knygos), reguliuojantis plačią visuomeninių santykių sritį – turtinius ir asmeninius neturtinius santykius. Šio kodekso III knyga Šeimos teisė nustato šeimos santykių teisinio reglamentavimo bendruosius principus ir reglamentuoja santuokos sudarymo, jos galiojimo bei nutraukimo pagrindus ir tvarką, sutuoktinių turtines ir asmenines neturtines teises, vaikų kilmės nustatymą, vaikų ir tėvų bei kitų šeimos narių tarpusavio teises ir pareigas, įvaikinimo, globos ir rūpybos, civilinės būklės aktų registravimo tvarkos pagrindines nuostatas.
Jo normos darbo santykiams taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja specialūs įstatymai. Civiliniame kodekse įtvirtintos ir komercinės teisės normos. Civiliniame kodekse pabrėžiama, kad civilinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises ir atlikdami pareigas, t. p. teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais; t. p. nustatyti subjektų lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo, sutarties laisvės, nesikišimo į privačius santykius, teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių, neleistinumo piktnaudžiauti teise ir kiti principai.
Buvo priimti ir kiti civilinės teisės aktai: įmonių, kredito ir finansinių įstaigų veiklą reglamentuojantys įstatymai – Akcinių bendrovių (1990, 1994, nauja redakcija 2004), Individualių įmonių (2003), Bankų (2004, iki tol galiojo Komercinių (akcinių) bankų, 1992, Komercinių bankų, 1994), Finansų įstaigų (2002), Socialinių įmonių (2004, nauja redakcija 2012), Ūkinių bendrijų (2003, nauja redakcija 2012), Žemės ūkio bendrovių (1991, nauja redakcija 2001), Valstybės ir savivaldybės įmonių (1994, nauja redakcija 2003), Kredito unijų (1995, nauja redakcija 2009), Kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) (1993, nauja redakcija 2003), Europos bendrovių (2004), Europos kooperatinių bendrovių (2006), kitų juridinių asmenų statusą ir veiklą reguliuojantys įstatymai – Asociacijų (2004), Viešųjų įstaigų (1996, nauja redakcija 2004), Biudžetinių įstaigų (1995, nauja redakcija 2010), Daugiabučių namų savininkų bendrijų (1995, nauja redakcija 2012), Sodininkų bendrijų (2003), Religinių bendruomenių ir bendrijų (1995), Profesinių sąjungų (1991), Politinių partijų (1990, nauja redakcija 2013), Labdaros ir paramos fondų (1996, nauja redakcija 2012), autorines, gretutines teises reglamentuojantis Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas (1999, nauja redakcija 2003), pramoninę nuosavybę reguliuojantys įstatymai – Patentų (1994, nauja redakcija 2012), Prekių ženklų (2000, iki tol galiojo Prekių ir paslaugų ženklų įstatymas, 1993), Dizaino (2002, iki tol – Pramoninio dizaino įstatymas, 1995), draudimo teisės normas nustatantis Draudimo įstatymas (1990, 1996, naujas įstatymas 2003, nauja redakcija 2016), įmonių bankrotą reglamentuojantis Įmonių bankroto įstatymas (1992, 1997, nauja redakcija 2001), restruktūrizavimą – Įmonių restruktūrizavimo įstatymas (2001, nauja redakcija 2010), investicijas – Investicijų įstatymas (1999, iki tol – Užsienio investicijų Lietuvos Respublikoje, 1990), kiti įstatymai, įtvirtinantys įvairius visuomeninius santykius reguliuojančias normas.
Civilinio proceso teisė
Nacionalinis Civilinio proceso kodeksas priimtas 2002 02 28 (įsigaliojo 2003 01 01, iki tol galiojo 1964 LSSR civilinio proceso kodeksas su pataisymais ir pakeitimais; civilinio proceso kodeksas), nustato civilinius, darbo, šeimos, intelektinės nuosavybės, konkurencijos, bankroto, restruktūrizavimo bylų ir kitų bylų dėl privatinių teisinių santykių ir ypatingosios teisenos bylų nagrinėjimo ir sprendimų priėmimo bei vykdymo, prašymų dėl užsienio teismų ir arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo Lietuvoje nagrinėjimo tvarką. Vienas svarbiausių jo bruožų – teismo aktyvumas. Kodekse įtvirtinti teisės į teisminę gynybą, asmenų lygybės prieš įstatymą ir teismą, proceso koncentracijos ir ekonomiškumo, kooperacijos, teismo posėdžio ir bylos medžiagos viešumo, rungtyniškumo, dispozityvumo, betarpiškumo, žodiškumo, proceso kalbos ir kiti principai.
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas
Darbo teisė
Lietuvos Respublikos darbo kodeksas
Pirmasis nacionalinis Darbo kodeksas priimtas 2002 06 04 (įsigaliojo 2003 01 01, iki tol galiojo 1972 LSSR darbo įstatymų kodeksas su pataisymais ir pakeitimais), susistemino darbo teisės normas. Jame įtvirtintos darbo teisės pagrindinės nuostatos: darbo teisės subjektų lygybė, priverstinio darbo draudimas, teisingas apmokėjimas už darbą ir kita. 2016 09 14 (įsigaliojo 2017 07 01) priimtas naujas Darbo kodeksas, kuriame įtvirtinti pagrindiniai darbo teisės principai: teisinis apibrėžtumas, teisėtų lūkesčių apsauga ir visapusė darbo teisių gynyba, saugių ir sveikatai nekenksmingų darbo sąlygų sudarymas, darbo santykių stabilumas, laisvė pasirinkti darbą, teisingas apmokėjimas už darbą, darbo teisės subjektų lygybė nepaisant jų lyties, lytinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, ketinimo turėti vaiką (vaikų), santuokinės ir šeiminės padėties, amžiaus, įsitikinimų ar pažiūrų, priklausomybės politinėms partijoms ir asociacijoms, aplinkybių, nesusijusių su darbuotojų dalykinėmis savybėmis, t. p. asociacijų laisvė, laisvos kolektyvinės derybos, teisė imtis kolektyvinių veiksmų.
Priimti ir kiti įstatymai, įtvirtinantys darbo teisės normas: Darbo tarybų (2004), Europos darbo tarybų (2004, nauja redakcija 2011), Užimtumo rėmimo (2006, iki tol galiojo Bedarbių rėmimo įstatymas, 1990), Darbuotojų saugos ir sveikatos (2003, iki tol galiojo Žmonių saugos darbe įstatymas, 1993).
Socialinės apsaugos teisė
Socialinę apsaugą ir paramą reglamentuoja šie įstatymai: Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sandaros (2001, nauja redakcija 2006, iki tol galiojo Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sandaros laikinasis įstatymas, 1999), Valstybinio socialinio draudimo (1991, nauja redakcija 2005), Valstybinių socialinio draudimo pensijų (1994, nauja redakcija 2005), Ligos ir motinystės socialinio draudimo (2000, įsigaliojo 2001), Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo (1999, nauja redakcija 2004), Nedarbo socialinio draudimo (2003), Valstybinių šalpos išmokų (2004, nauja redakcija 2005, iki tol galiojo Šalpos (socialinių) pensijų įstatymas, 1994), Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinasis (1997), Neįgaliųjų socialinės integracijos (2004, iki tol galiojo Invalidų socialinės integracijos įstatymas, 1991), Socialinių paslaugų (1996, nauja redakcija 2006), Išmokų vaikams (2004, iki tol galiojo Valstybinių pašalpų šeimoms, auginančioms vaikus, įstatymas, 1994), Socialinės paramos mokiniams (2006, nauja redakcija 2008) ir kiti.
Sveikatos apsaugą reglamentuojantys teisės aktai
Sveikatos apsaugą reglamentuoja šie įstatymai: Sveikatos sistemos (1994, nauja redakcija 1998), Sveikatos draudimo (1996, nauja redakcija 2003), Psichikos sveikatos priežiūros (1995), Medicinos praktikos (2004, iki tol galiojo Gydytojo medicinos praktikos įstatymas, 1996), Narkologinės priežiūros (1997), Odontologijos praktikos (2003, iki tol galiojo Stomatologinės priežiūros (pagalbos), 1993), Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo (1996, nauja redakcija 2010) ir kiti.
Baudžiamoji teisė
Pirmąkart Lietuvoje 2000 09 26 priimto nacionalinio Baudžiamojo kodekso (įsigaliojo 2003 05 01, iki tol galiojo 1961 LSSR baudžiamasis kodeksas su pataisymais ir pakeitimais; baudžiamasis kodeksas) paskirtis – baudžiamosios teisės priemonėmis ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus nuo nusikalstamų veikų. Jame apibrėžta, kokios veikos yra nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai, nustatytos bausmės, baudžiamojo ir auklėjamojo poveikio priemonės, baudžiamosios atsakomybės pagrindai ir sąlygos, t. p. pagrindai ir sąlygos, kuriais atleidžiama nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės, nustatytos priverčiamosios medicininės priemonės, juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė. Padariusiam nusikaltimą asmeniui gali būti skiriamos šios bausmės (nuo švelniausios iki griežčiausios): viešųjų teisių atėmimas, teisės dirbti tam tikrą darbą ar užsiimti tam tikra veikla atėmimas, viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, areštas, terminuotas laisvės atėmimas, laisvės atėmimas iki gyvos galvos, už baudžiamąjį nusižengimą – visos bausmės, nesusijusios su laisvės atėmimu, išskyrus areštą. Bausmės neskirstomos į pagrindines ir papildomąsias.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas
Baudžiamojo proceso teisė
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas
Nacionalinis Baudžiamojo proceso kodeksas, priimtas 2002 03 14 (įsigaliojo 2003 05 01, iki tol galiojo 1961 LSSR baudžiamojo proceso kodeksas su pataisymais ir pakeitimais; baudžiamojo proceso kodeksas), yra įstatyminis aktas, apimantis susistemintas baudžiamojo proceso teisės normas. Baudžiamojo proceso kodekso paskirtis – ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad būtų teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, o nekaltas asmuo nebūtų nuteistas. Nacionalinis Bausmių vykdymo kodeksas, priimtas 2002 06 27 (įsigaliojo 2003 05 01, iki tol galiojo LSSR pataisos darbų kodeksas su pataisymais ir pakeitimais, 1971), nustato bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus (bausmių vykdymo teisė). Pagal šį kodeksą bausmių vykdymo institucijos yra antstoliai, pataisos inspekcijos, areštinės, pataisos namai, nepilnamečių pataisos namai, kalėjimai, atvirosios kolonijos.
Administracinė ir administracinio proceso teisė
Administracinės teisės ir administracinio proceso teisės reforma tęsėsi ilgiausiai. Iki 2017 su pakeitimais ir papildymais galiojo 1984 priimtas (įsigaliojo 1985) LSSR administracinių teisės pažeidimų kodeksas. 2017 įsigaliojo Administracinių nusižengimų kodeksas (priimtas 2015). Administracinių bylų teisenos įstatymas (1999, nauja redakcija 2001), nustatantis administracinių bylų dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, nagrinėjimo tvarką, bus keičiamas kodifikuojant administracinę justiciją.
Finansų teisė
Finansų teisės normos reguliuoja finansinius teisinius santykius ir su jais susijusius kitus visuomeninius santykius. Finansų teisė suderinta su Europos Sąjungos teisės reikalavimais. Pagrindiniai jos šaltiniai: Biudžeto sandaros (1990, nauja redakcija 2004), Valstybės iždo (1994, nauja redakcija 2005), Valstybės skolos (1996, nauja redakcija 2011), Pinigų plovimo prevencijos (1997, nauja redakcija 2008), Užsienio valiutos Lietuvos Respublikoje (1993), Lietuvos banko (1994, nauja redakcija 2001), Mokesčių administravimo ir Muitinės įstatymai (abu 2004).
Plėtojantis visuomeniniams santykiams, plėtojasi esamos, atsiranda naujos teisės šakos ir institutai – ekologinė teisė, konkurencijos teisė, vartotojų teisių gynimo teisė, priimami jų normas nustatantys teisės aktai.
Teisės šaltinių raida 14 a.–20 a. pradžioje
Iki 14 amžiaus pabaigos Lietuvoje vyravo paprotinė teisė, kuri susiformavo įsigalint stambiesiems feodalams. Valstybėje prireikė naujus besiklostančius santykius reguliuoti rašytine forma. Iš pradžių jie buvo tvarkomi pavieniais teisės aktais, apimančiais tam tikrą teisės institutą, bei aktais, skirtais socialinėms grupėms ar net pavieniams asmenims. Taip pereita prie naujo teisės raidos etapo – kai kuriuos santykius pradėta reguliuoti darant išimtis iš papročių nustatytų reikalavimų ir nustatant kitas taisykles, kurios buvo vadinamos privilegijomis. Vietos paprotinės teisės vyravimo laikais svarbiausi rašytiniai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisės šaltiniai buvo didžiojo kunigaikščio leidžiami privilegijų raštai bajorų luomui, Bažnyčiai, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestams ir sritims. Bajorų luomui skirti privilegijų raštai galiojo visoje valstybės teritorijoje, jie vadinti žemės privilegijomis. Tai buvo vienašaliai didžiojo kunigaikščio įsipareigojimai saugoti svarbiausias luomines bajorų teises (žinoma 16 žemės privilegijų). Pirmuoju žinomu rašytinės teisės aktu laikomos 1387 Jogailos Žemės privilegijos bajorams. Greta žemės privilegijų buvo leidžiamos valstybės provincijų, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje vadinamų žemėmis ar sritimis, nuo 16 amžiaus pradžios – vaivadijomis, privilegijos (žinomos 23). Šalia privilegijų buvo kuriami ir nauji teisės aktai, skirti naujiems susiklosčiusiems santykiams reguliuoti, vadinamieji nutarimai ir nuostatai. Šiam teisės raidos etapui įsitvirtinant valstybėje atsirado poreikis sisteminti naująją privilegijų, nutarimų ir nuostatų teisę ir ją kodifikuoti bendravalstybinio pobūdžio teisynuose. Pirmasis bandymas kodifikuoti buvo 1468 Kazimiero teisynas. Jame buvo daugiausia baudžiamojo proceso ir baudžiamosios teisės normų, nesuteikiančių bajorams kokių nors naujų teisių. Kazimiero teisynu buvo siekiama suvienodinti didžiojo kunigaikščio urėdų ir žemvaldžių feodalų, 1447 gavusių teisę teisti jiems priklausančius žmones, teisingumo vykdymo funkcijas.
1588 Lietuvos Statuto antraštinis lapas (Vilniaus universiteto biblioteka)
16 amžius Lietuvos valstybės istorijoje yra įstatymų leidybos klestėjimo laikotarpis. Bajorai, pasiekę tam tikrą luomo konsolidaciją, stengėsi savo privilegijas surašyti kaip teisės aktus ir pagaliau sudaryti ištisą įstatymų sąvadą. Taip sudarytas Pirmasis Lietuvos Statutas buvo kodifikuojamas 1522–29 ir vadinamas Rašytinėmis teisėmis. Nuorašuose ir į lotynų kalbą išverstuose egzemplioriuose jis jau vadinamas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Statutu. Antrasis Lietuvos Statutas buvo kodifikuojamas beveik 15 metų ir priimtas 1566, Trečiasis Lietuvos Statutas iš esmės pradėtas kodifikuoti tuoj pat po 1569 Liublino unijos, priimtas 1588. Statutai – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įstatymų pagrindinis sąvadas ir kartu savotiška bajorų luomo konstitucija, kurioje įrašytos visos jų laisvės, teisės ir pareigos.
Po 1588 nuolat vyko Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenės kaita ir visuomeninius santykius reguliuojančių teisės aktų leidyba. Keitėsi jų priėmimo ir įsigaliojimo tvarka, nes Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisę buvo mėginta tiesiogiai sieti su Lenkijos teise, po Liublino unijos buvo vienas Lietuvos ir Lenkijos Seimas, priimantis įstatymus, vadinamus konstitucijomis. Seime Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos atstovai atskirai rengė savo valstybių konstitucijas, atskirai jas priėmė, jos galiojo tik tam tikroje valstybėje. Po Abiejų Tautų Respublikos antrojo padalijimo (1793) buvo kuriami nauji valstybiniai teisės institutai. Imperatorės Jekaterinos II 1794 10 30 įsake nurodyta, kad Lietuvos gyventojams dovanojama laisvė vykdyti teisingumą pagal jų senovinę teisę, tai yra pagal Trečiąjį Lietuvos Statutą ir po jo priimtas seimų konstitucijas. Buvo palikti kai kurie teisės institutai, bet jų buvo laikomasi tik tiek, kiek jie netrukdė Rusijos politikai Lietuvoje. Šalia senųjų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisės šaltinių pamažu įsigaliojo Rusijos teisės aktai, keisdami ir naikindami senąsias lietuvių teisės normas. Iš senosios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisės liko tik civiliniai įstatymai, o kiti Lietuvos įstatymai pasikeitus aukščiausiajai valdžiai buvo panaikinti kaip nesuderinami su Rusijos valstybės valdymo principais. 1846 įsigaliojo Pabaltijo gubernijų vietinių įstatymų sąvado I (Gubernijų valdymų administracijos ir vietos įstaigos) ir II (Įstatymų apie luomus Pabaltijo gubernijose sąvadas), 1865 – III (Civiliniai įstatymai) dalis. Vakarinių gubernijų vietinių įstatymų sąvadas buvo pradėtas rengti 1830. 1837 parengtas sąvado projektas turėjo būti patvirtintas 1838 ir įsigalioti 1839 01 01, bet dėl politinių aplinkybių neįsigaliojo. Imperatorius Nikolajus I įsakė parengti įsaką (pasirašė 1840 06 25) dėl kitų straipsnių bei juos papildančių teisės aktų galiojimo panaikinimo ir visų bendrųjų Rusijos imperijos įstatymų įvedimo Vakarų gubernijose. Buvo panaikintas ne tik Trečiasis Lietuvos Statutas, bet ir pagal jį išleistos seimų konstitucijos ir nutarimai. Įsigaliojo Rusijos imperijos įstatymai, jais vadovaujantis buvo nagrinėjamos bylos.
Teisės šaltinių raida 1918–1940
1918 11 02 Lietuvos Valstybės Taryba priėmė laikiną Lietuvos konstitucinį aktą – Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatinius Dėsnius. Jame įtvirtinta nuostata, kad teisinio reguliavimo srityse, kuriose Lietuvos valstybė neišleido naujų įstatymų, laikinai paliekami tie įstatymai, kurie yra buvę prieš Pirmąjį pasaulinį karą, kiek jie neprieštarauja Laikinosios Konstitucijos Pamatiniams Dėsniams. Tai reiškė, kad laikinai paliekant buvusius įstatymus, atsisakyta neilgai galiojusių teisės aktų, išleistų vokiečių okupacijos metais (1915–18). 1920 06 02 Steigiamasis Seimas priėmė Laikinąją Lietuvos Valstybės Konstituciją. Joje nebuvo užfiksuota šio akto viršenybė prieš kitus teisės šaltinius, bet joje buvo deklaruota, kad lieka galioti iki šios Konstitucijos paskelbimo dienos veikę ir jai neprieštaraujantys įstatymai.
Kitaip nei daugumos kitų teisinio reguliavimo sričių, konstitucinės santvarkos srityje buvo vadovaujamasi nacionalinės teisės aktais. Steigiamasis Seimas 1922 08 01 priėmė nuolatinę Lietuvos Valstybės Konstituciją (1922 Lietuvos Valstybės Konstitucija). Šalia konstitucijų veikė ir kiti įstatymai: Laikinasis įstatymas apie Lietuvos pilietybę (1919 01 09), 1919–20 priimti Draugijų, Susirinkimų ir Spaudos įstatymai su vėlesnėmis pataisomis ir papildymais, Seimo rinkimų (1922 07 19), Sustiprintos apsaugos (1925 05 19) ir kiti įstatymai. Po 1926 perversmo tautininkai, likę valdžioje vieni, ėmė skelbti, kad būtina 1922 Konstitucijos reforma. 1928 05 25 buvo oficialiai paskelbtas Prezidento su Ministro pirmininko kontrasignacija deklaruotas dokumentas, pavadintas Lietuvos Valstybės Konstitucija (1928 Lietuvos Valstybės Konstitucija). Galiojant 1928 Konstitucijai išleista reikšmingų konstitucinės teisės normas reglamentuojančių teisės aktų (Prezidento, Seimo rinkimų įstatymai). 1938 02 11 Seimas priėmė naują Konstituciją (1938 Lietuvos Konstitucija), kurioje buvo remiamasi autoritarizmo ir totalitarizmo idėjomis (įsigaliojo 1938 05 12). Įgyvendinant konstitucines nuostatas 1939 įsigaliojo naujas Pilietybės įstatymas.
Civilinės teisės srityje 1918–40 galiojo buvusios Rusijos imperijos privatinės teisės įstatymai. Pagrindinis civilinės teisės šaltinis nuo 1840 Lietuvoje buvo Rusijos Įstatymų sąvado X tomo I dalis. Lietuvos Užnemunėje galiojo 1807 Prancūzijos civilinis (Napoleono kodeksas) ir 1808 Prekybos kodeksai, kiti įstatymai. Palangoje ir nedidelėje Zarasų apskrities dalyje civilinės teisės šaltinis buvo Pabaltijo gubernijų civilinių įstatymų rinkinys. 1923–39 Klaipėdos krašte galiojo teisės aktai, kurių veikimą sankcionavo tarptautinės teisės aktas – Klaipėdos krašto konvencija ir vienas šio dokumento priedėlių – Klaipėdos krašto statutas (abu 1924). Klaipėdos krašte t. p. liko galioti 1900 Vokietijos civilinis kodeksas ir Prekybos kodeksas, kiti 19 amžiaus pabaigos–20 amžiaus pradžios Vokietijos ir Prūsijos teisės šaltiniai. Buvo palikti ir pokario prancūzų administracijos 1920–23 bei Lietuvos Vyriausybės įgaliotinio Klaipėdos kraštui 1923–24 išleisti norminiai aktai.
Lietuvos Valstybės Taryba 1918 11 26 nutarė nebeatnaujinti visų ikikarinių baudžiamųjų kodeksų galiojimo ir toliau vadovautis Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečių okupacijos administracijos Lietuvos teritorijoje įvestu Rusijos baudžiamuoju statutu (Baudžiamasis statutas, 1903). Reikšmingas baudžiamosios teisės šaltinis buvo 1869 Rusijos imperijos Karo baudžiamasis statutas. Pagal šio statuto normas už padarytus nusikaltimus buvo teisiami kariškiai, o karo padėties metu – kai kuriais atvejais ir civiliai asmenys.
Teisės šaltinių raida sovietmečiu
SSRS okupuotoje ir aneksuotoje Lietuvoje 1940 08 03 įsigaliojo 1936 SSRS konstitucija, t. p. sąjunginiai įstatymai ir kiti teisės aktai. Pirmąjį sovietinį Lietuvos konstitucinį aktą – LSSR konstituciją – Liaudies seimas priėmė 1940 08 25. Sovietų Sąjungos įstatymai turėjo galią visoms respublikoms, šių įstatymai, prieštaraujantys sąjunginiams, buvo skelbiami kaip neturintys galios. LSSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo įsaku nuo 1940 12 01 Lietuvoje laikinai įsigaliojo 1922–26 išleisti Rusijos Sovietų Federacinės Socialistinės Respublikos Civilinis, Civilinio proceso kodeksai, Darbo, Santuokos, šeimos ir globos įstatymai, Baudžiamasis ir Baudžiamojo proceso kodeksai. 1941 prasidėjus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo veiksmams lietuviai sukilo prieš sovietinį bolševikų terorą ir birželio 23 dieną 1938 Lietuvos Konstitucijos pagrindais buvo paskelbtas Lietuvos valstybingumo atkūrimas. 1941 07 02 Laikinojo Lietuvos Ministrų kabineto nutarimu Dėl bolševikinių įstatymų panaikinimo buvo panaikinti sovietinės okupacijos metu Lietuvoje įvesti įstatymai. Šiuo nutarimu buvo atkurti Lietuvos Respublikos įstatymai, galioję iki 1940 06 15. Lietuvos Respublikos įstatymai su kai kuriomis nacių okupacinės valdžios nustatytomis išimtimis galiojo iki pat antrosios sovietinės okupacijos pradžios. Reokupuotoje Lietuvoje buvo atkurtas 1940 LSSR konstitucijos galiojimas. 1978 priimta nauja sovietinė LSSR konstitucija, kartojusi 1977 SSRS Konstitucijoje įtvirtintus principus ir nuostatus. SSRS Aukščiausioji Taryba 1958 patvirtino Sovietų Sąjungos ir sąjunginių respublikų Baudžiamųjų įstatymų ir Baudžiamojo proceso, 1961 12 08 – Civilinių įstatymų ir Civilinio proceso, 1970 07 15 – Darbo įstatymų pagrindus. Jais remiantis parengti tam tikrų teisės šakų LSSR kodeksai: 1964 Civilinis, 1969 Santuokos ir šeimos, 1972 Darbo įstatymų, 1961 Baudžiamasis kodeksas.
Teisės šaltinių raida nuo 20 a. 9 dešimtmečio
20 amžiaus 9 dešimtmetyje pertvarka suteikė daugiau savarankiškumo sąjunginėms respublikoms. 1988 Lietuvoje prasidėjo demokratinis sąjūdis (Sąjūdis). Sąjūdžio iniciatyva LSSR Aukščiausioji Taryba reformavo principines 1978 LSSR Konstitucijos nuostatas paskelbdama, kad vietoj bendros sąjunginės pilietybės nustatomas savarankiškas pilietybės institutas, o migraciją į Lietuvą reguliuoja Lietuvos įstatymai, kad Lietuvoje galioja tik Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos ar referendumu priimti įstatymai, tai yra buvo atsiribota nuo SSRS įstatymų galiojimo. Buvo panaikintas komunistų partijos valstybinis monopolis ir įteisinta daugiapartinė sistema. Lietuvos Aukščiausioji Taryba 1990 03 11 priėmė aktą Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo (Kovo 11 Aktas), kuriuo teisiškai atkurta Lietuvos valstybės nepriklausomybė ir pradėta teisinės sistemos reforma. Nepriklausomybei atkurti būtinas teisines prielaidas sudarė Aukščiausiosios Tarybos 1990 03 11 priimta deklaracija Dėl Lietuvos SSR AT deputatų įgaliojimų ir įstatymas Dėl valstybės pavadinimo ir herbo. Šiais dokumentais 1990 02 24–03 10 Lietuvos žmonių laisva valia išrinkta LSSR Aukščiausioji Taryba paskelbta aukščiausia Lietuvos valdžios institucija, turinčia įgaliojimus atkurti valstybės nepriklausomybę, atsisakyta LSSR Aukščiausiosios Tarybos pavadinimo ir nutarta ją vadinti Lietuvos Respublikos Aukščiausiąja Taryba. Kovo 11 Aktu Aukščiausioji Taryba, reikšdamas tautos valią ir konstatuodama valstybės tęstinumą, paskelbė, kad atkuriamas 1940 SSRS okupacinės valdžios panaikintas Lietuvos valstybės suverenių galių vykdymas, pabrėžė iš valstybės tęstinumo kylantį nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos identitetą – tapatumą su 1918–40 nepriklausoma Lietuvos Respublika – ir patvirtino nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos teisinės sistemos pagrindus bei nubrėžė šios sistemos pagrindines gaires. Kovo 11 Akte nustatyta, kad Lietuvos Tarybos 1918 02 16 Lietuvos valstybės nepriklausomybės paskelbimo aktas (Vasario 16 Aktas) ir 1920 05 15 Steigiamojo Seimo rezoliucija Dėl atstatytos Lietuvos demokratinės valstybės niekada nebuvo nustoję teisinės galios ir yra Lietuvos valstybės konstitucinis pamatas, kad Lietuvoje neveikia jokios kitos valstybės konstitucija, kad Lietuvos valstybė pabrėžia savo ištikimybę visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams, garantuoja žmogaus, piliečio ir tautinių bendrijų teises. Aukščiausioji Taryba 1990 03 11 t. p. priėmė du Kovo 11 Aktą lydinčius konstitucinius aktus – įstatymą Dėl 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo ir įstatymą Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo (Laikinasis Pagrindinis Įstatymas). Pirmuoju nutrauktas svetimos valstybės (SSRS ir jos sukurto darinio – LSSR) konstitucinių aktų veikimas ir, remiantis valstybės tęstinumu ir identitetu, pratęstas Lietuvos Respublikos paskutinės Konstitucijos galiojimas sustabdant galiojimą tų jos nuostatų, kurios reguliuoja neišlikusių valstybės institucijų veiklą, t. p. savaime neatkuriant iki 1940 06 15 veikusių įstatymų. Antruoju įstatymu sustabdytas kitų 1938 Konstitucijos nuostatų galiojimas ir patvirtinta laikinoji valstybės konstitucija – Laikinasis Pagrindinis Įstatymas, atitinkantis susiklosčiusius visuomeninius santykius ir valstybės valdymo struktūrą, t. p. palikti galioti Kovo 11 Aktui ir Laikinajam Pagrindiniam Įstatymui neprieštaraujantys teisės aktai. Pagal Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą faktiškai išliko valdžios sovietinė struktūra, todėl buvo būtina priimti naują konstituciją, atitinkančią Lietuvos demokratines tradicijas ir demokratinių valstybių lyginamosios konstitucinės teisės svarbiausias nuostatas.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos viršelis
Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui 1990 11 07 priėmus nutarimą Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos rengimo pradėta rengti nauja konstitucija. 1991 11 05 Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą Dėl Lietuvos Respublikos konstitucingumo raidos. Suderintam Konstitucijos projektui 1992 10 13 pritarė Aukščiausioji Taryba. Konstitucija buvo priimta 1992 10 25 referendumu (įsigaliojo 1992 11 02), kartu buvo priimtas įstatymas Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos. Šiuo įstatymu nustatyta, kad įstatymai, kiti teisės aktai ar jų dalys, galioję Lietuvos teritorijoje iki Konstitucijos priėmimo, galioja tiek, kiek jie neprieštarauja Konstitucijai, ir galios tol, kol nebus pripažinti netekusiais galios ar suderinti su Konstitucijos nuostatomis; Lietuvos įstatymų nuostatos, reglamentuojančios Lietuvos aukščiausiųjų valstybinės valdžios ir valdymo institucijų, deputatų, savivaldybių tarybų statusus, galioja tol, kol išrinktas Seimas nenuspręs ką kita; tai yra buvo sudarytos teisinės prielaidos atlikti nuoseklią teisinės sistemos reformą.
Seimas 1993 12 14 priėmė nutarimą Dėl Teisinės sistemos reformos metmenų ir jų įgyvendinimo. Pagal šiuos metmenis teisinės sistemos reforma buvo įgyvendinama dviem etapais: pirmuoju (pereinamuoju) etapu buvo kuriama reformos teisinė bazė (materialinės teisės, proceso kodeksai ir kiti įstatymai), rengiami specialistai, kuriama būtina finansinė, ūkinė ir materialinė bazė, per antrajį etapą pradėjo funkcionuoti pertvarkytos ar naujai sukurtos teisinės institucijos. Metmenyse ypač daug vietos skirta pagrindinių teisinių institucijų (teismų, policijos, prokuratūros, advokatūros ir kitų) reformai.
Seimas 1998 06 25 priėmė nutarimą Dėl Teisinės sistemos reformos metmenų (nauja redakcija) ir jų įgyvendinimo. Metmenų nauja redakcija nustatė teisinės reformos tolesnio įgyvendinimo pagrindines nuostatas ir gaires pagal tęstinumo ir perimamumo principus, atsižvelgiant į Jungtinių Tautų, Europos Sąjungos ir Europos Tarybos reikalavimus bei rekomendacijas.
1986
579