Lietuvõs teisma ik 1918
Seniausių Lietuvos teismų – kuopos teismų – kilmė siejama su ikivalstybiniu laikotarpiu. Teismas galėjo nagrinėti bet kurio luomo asmeniui pareikštą net ir dėl sunkiausio nusikaltimo bylą. Teismų sistemos kūrimasis susijęs su bajorams teiktomis privilegijomis. 11–12 amžiuje jau būta valstybinių junginių (kunigaikštysčių, žemių), turinčių valstybės valdžios struktūros ir teismų sistemos elementų. Teisėjais buvo kunigaikščiai ir didikai. Kuriantis Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei didieji kunigaikščiai ilgainiui atėmė iš sričių kunigaikščių ir kitų didikų aukščiausią teisminę valdžią, palikdami jiems tik tam tikrų teisminių privilegijų.
Didžiojo kunigaikščio teismas (13–16 amžius) buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės aukščiausia teismo institucija. Didysis kunigaikštis buvo aukščiausias valstybės teisėjas, aukščiausia apeliacinė instancija. Konkrečioms žemės ginčų byloms spręsti 15 amžiuje didysis kunigaikštis ėmė skirti teisėjais pareigūnus: susiformavo Komisarų teismas. Kunigaikštystės teritorijoje jo vardu teisė vietininkai: veikė seniūnų (apskrityse nagrinėjo bajorų baudžiamąsias bylas), vaivadų (vaivadijose teisė valstybinių dvarų valstiečius ir bajorus, išskyrus stambiausius didikus), tijūnų (teisė jo prižiūrimų didžiojo kunigaikščio dvarų gyventojus) ir kiti teismai.
Valstybės valdymui darantis vis sudėtingesniam, formuojantis bajorų luomui ir iškilus daugiau miestų, turinčių Magdeburgo teises, atsirado maršalkos teismas (veikė nuo 16 amžiaus iki 1766; iki 1564 teismų reformos sprendė didžiojo kunigaikščio pavedamas bylas įvairiais klausimais, vėliau – tik bylas, susijusias su didžiojo kunigaikščio saugumu; veikė didžiojo kunigaikščio buvimo vietoje), suolininkų teismas (veikė 16–18 amžiuje Abiejų Tautų Respublikos miestuose, turinčiuose savivaldą; sudarė kasmet miestiečių renkami suolininkai, pirmininkavo miesto vaitas; sprendė baudžiamąsias bylas), bet dar išliko kuopos teismai.
Nuo 16 amžiaus vidurio (1564–66), po teismų reformų (jas įtvirtino Antrasis Lietuvos Statutas ir Trečiasis Lietuvos Statutas), susiklostė sudėtinga, luominiu principu pagrįsta teismų santvarka, kuri gyvavo iki valstybės žlugimo 18 amžiaus pabaigoje.
Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo Naugarduko kadencijos (1742–43) antspaudas (1743; Lietuvos nacionalinis dailės muziejus)
Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo Naugarduko kadencijos (1742–43) antspaudas (1743; Lietuvos nacionalinis dailės muziejus)
Ją sudarė žemės teismas (veikė 1566–1831 Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir jos buvusioje teritorijoje, sprendė apskrities bajorų civilines bylas), Pilies teismas (veikė 1566–1791 Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, vadovavo apskrities seniūnas arba vaivada, sprendė apskrities bajorų baudžiamąsias bylas), pakamario teismas (veikė 16–18 amžiuje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, sprendė bylas dėl žemės ginčo objekto vietoje, lauke; vadovavo pakamaris), trečiųjų teismas (buvo sudaromas šalių susitarimu, joms pačioms parenkant teisėjus), Lietuvos Vyriausiasis Tribunolas (veikė 1581–1794, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės aukščiausias teismas, buvo žemesniųjų teismų išspręstų bylų apeliacinė instancija, kaip pirmosios instancijos teismas nagrinėjo žemesniųjų teismų teisėjų Lietuvos Statuto normų ir teisminės praktikos bei precedentų pažeidimų, pareigūnų tarnybinių nusikaltimų bylas; teisėjus rinko pavietų ir vaivadijų bajorų seimeliai) ir kiti teismai.
Veikė ir specialūs teismai – Dvasinis tribunolas (veikė 1585–1795 Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, savarankiškas Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo padalinys, susidedantis iš Vyriausiojo Tribunolo ir dvasininkų atstovų, nagrinėjo dvasininkų bylas su bajorais), Iždo tribunolas (veikė 1613–1764 Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, nagrinėjo bylas dėl mokesčių nemokėjimo ir finansinius ginčus, tikrino iždininko apskaitą; iš pradžių narius rinko Seimas, nuo 1703 – seimeliai), Iždo komisijos teismas (veikė 1765–94 Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, nagrinėjo bylas, susijusias su prekybos, pramonės, muitų, mokesčių ir kitais valstybės iždo reikalais; sudarė Lietuvos didysis ir rūmų iždininkai bei vadinamieji komisoriai), kaptūriniai teismai (buvo sudaromi 1587–1768 Abiejų Tautų Respublikoje, veikė laikotarpiu, kai valdovui mirus nustodavo veikti visi kiti teismai; nariai dažniausiai rinkti iš apskrityje neveikiančio Pilies ar žemės teismo teisėjų).
Vilniaus pavieto pakamario teismo antspaudo spaudas (1809; Lietuvos nacionalinis dailės muziejus)
T. p. veikė etmono teismas (veikė 16 amžiuje–1764 Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje karo arba kariuomenės rinkimo, jos žygio ar stovyklavimo metu, nagrinėjo karių bylas dėl nusikaltimų, žalos padarymo civiliams asmenims; teisėjus skirdavo didysis etmonas), karo komisijos teismas (nuo 1764 perėmė etmono teismo funkcijas), Vilniaus universiteto teismas (teisė nepriklausiusius kitų teismų kompetencijai studentus ir profesūrą), Edukacinės komisijos teismas (1775–1794 nagrinėjo bylas dėl komisijos turto ir jai pavaldžių mokyklų mokytojų ir mokinių nusižengimų) ir kiti.
Lietuvos senuosiuose teismuose vartota slavų kanceliarinė kalba, nuo 1696 – lenkų kalba. Gegužės trečiosios konstitucija (1791) panaikino žemės ir pilies teismus, numatė įsteigti pavieto žemės nuolatinį teismą ir naujus miestų teismus, bet reforma neįvykdyta dėl prasidėjusių neramumų, Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų konfederacijų, pagreitinusių Abiejų Tautų Respublikos žlugimą. Prie Rusijos prijungtoje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje kurį laiką veikė iš esmės tie patys teismai, nagrinėję bylas pagal Trečiąjį Lietuvos Statutą. 1840 panaikinus Statutą ir pagal jį veikiančius teismus Lietuvoje įvesta Rusijos imperijos teismų sistema: apskričių (apskrities teismas) ir zemskiniai teismai (zemskinis teismas) sprendė bajorų, miestų ir gubernijų magistratai – miestiečių, žemesnieji ir aukštesnieji teismai – valstybinių valstiečių bylas. 1864 įvykdžius Rusijos imperijos teismų reformą įsteigti vietiniai (taikos teismai) ir bendrieji (miesto ir apygardos) teismai bei Teismo rūmai Vilniuje.
Vilniaus pavieto pakamario teismo antspaudo spaudas (1809; Lietuvos nacionalinis dailės muziejus)
Apygardos teismo teritorija dažniausiai sutapo su gubernijos ribomis. Teismo rūmai buvo apeliacinė instancija Vilniaus, Kauno, Minsko ir Gardino apygardų teismams bei pirmosios instancijos tvarka nagrinėjo politines bylas. Aukščiausiasis ir kasacinis teismas buvo Rusijos imperijos Senatas (Senatas).
Vokietijos okupacijos metais (1915–18) Lietuvoje veikė civiliniai ir kariniai teismai. Civiliniai teismai – taikos, valsčiaus ir Vyriausiasis – vadovavosi vokiečių kariuomenės vadovybės nurodymais. Įsteigti kariniai teismai teisė ne tik karius, bet ir civilius asmenis.
-Lietuvos teismų sistema
12
1553
Lietuvos Respublikos teismų sistema 1918–1940
Lietuvos teismų sistema sovietinės (1940–1941 ir 1944–1990) ir Vokietijos okupacijų metais
Lietuvos Respublikos teismų sistema po 1990
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
Lietuvos Respublikos bendrosios kompetencijos teismai
Lietuvos Respublikos apylinkės teismas
Lietuvos Respublikos apygardos teismas
Lietuvos Respublikos apeliacinis teismas
Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis Teismas
Lietuvos Respublikos apygardos administracinis teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas