Lietuvõs ùžsienio prekýba
Lietuvos užsienio prekyba iki 20 a. pradžios
Baltai ikivalstybiniu laikotarpiu (iki 13 a.) prekiavo su senovės Roma, slavų, Skandinavijos kraštais, Bizantija. Žvėrių kailiai, vaškas, gintaras, gyvuliai buvo mainomi į sidabro, vario, geležies gaminius. 13–14 a. prekyba su Vakarų Europa buvo nepastovi, suaktyvėjo 15 a. pradžioje. Lietuvos didieji kunigaikščiai (Vytenis, Gediminas) ir didikai turėdavo specialių pirklių (vadinamųjų faktorių), kurie surasdavo, nupirkdavo ir parveždavo reikiamų prekių. Didžiausiuose miestuose kūrėsi tokių pirklių kontoros (faktorija). Užsienio pirkliai (vadinamieji svečiai) atveždavo daugiausia tokių prekių, kurioms iškart galėjo rasti pirkėjų.
15 a. Lietuvos prekių eksporto centrais tapo Dancigas (dabartinis Gdanskas) ir Karaliaučius. Iki 16 a. vidurio kai kurios prekės – ginklai, grūdai, medus, galvijai – daugiausia buvo gabenamos vandens keliais. Iš sausumos kelių svarbiausias buvo Kauno–Dancigo kelias. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas Didysis 1403 leido Krokuvos pirkliams be muitų prekiauti su Lietuva. Iki 17 a. prekybos lengvatomis naudojosi Rygos pirkliai. Per Lietuvą jau nuo 14 a. vyko Rusijos prekyba su Vakarų Europa. Lietuvos ir Vakarų Europos prekybiniai santykiai suintensyvėjo po Žalgirio mūšio (1410). 15–16 a. tranzito prekybos svarbiausiais centrais tapo Vilnius ir Kaunas. Maskvos pirkliai Vilniuje turėjo savo prekių sandėlį ir kontorų (pavyzdžiui, Maskvos pirklių kiemas). Apie 15 a. vidurį įsteigta Hanzos kontora Kaune. 15 a. užsienio pirkliams buvo leidžiama verstis tik didmenine prekyba (pavyzdžiui, vyną jie galėjo pardavinėti tik statinėmis). Hanzos narių kiemai buvo apdedami didesniu sidabrinės mokesčiu ir rinkliava.
Hanzos laikų sandėlio pastatas (© Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, fotografas Aleksandras Pleskačiauskas, 20 a. 8–9 dešimtmetis)
Nuo 1442 Vilnius, 16 a. – ir Kaunas turėjo prekių sankrovos teisę, pagal kurią visos atgabenamos prekės čia turėjo būti ir iškraunamos. Prekes galėjo pirkti vietos pirkliai ir pardavinėti gyventojams. Už įvežamas ir išvežamas prekes iš svetimšalių ir vietos pirklių buvo imamas pasienio ir vidaus muito mokestis. 15–16 a. daugiausia buvo eksportuojama miško medžiagos ir jos produktų (pelenų, deguto, dervos), kailių, vaško, nuo 16 a. – grūdų, nuo 17 a. – linų. Importo svarbiausia prekė buvo druska (gabenama iš Prūsijos; pavyzdžiui, 1613 atgabenta apie 3276 tonos), taip pat buvo įvežama Anglijos ir Flandrijos vilnonių audinių, geležies bei kitų metalų dirbinių (ginklų, žemės ūkio įrankių – noragų, pjautuvų, dalgių; 1585 atvežta 15 150, 1605 – 18 000 dalgių), stiklo ir jo dirbinių, popieriaus, prieskonių ir kitų prekių. 1559 bajorai buvo atleisti nuo įvežamojo muito už karo reikmenis (žirgus, ginklus), 1566 – nuo visų rinkliavų už sau vežamas prekes.
17 a.–18 a. pradžioje dėl didelių muitų, nuolatinių karų ir maro prekyba labai smuko, beveik nustota eksportuoti grūdus. 17 a. pabaigoje linai, kanapės, grūdai ir sėmenys sudarė apie trečdalį, miško medžiaga – apie ketvirtadalį bendro eksporto. 18 a. antroje pusėje didėjant žemės ūkio produktų paklausai Vakarų Europoje pradėjo didėti ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės eksportas. Su užsieniu daugiausia prekiauta per Rygą, Karaliaučių, mažiau – per Klaipėdos, Liepojos uostus. 1772 panaikinta vidaus muitai ir bajorų atleidimo nuo muitų privilegijos, uždrausta įvežti iš užsienio kai kurias prekes, gaminamas ir vietos gamintojų. Muitais neapmokestintos prekės buvo gabenamos per Rygą, sudaryta prekybos sutarčių su kitomis valstybėmis, pirkliams garantuota asmens ir prekių neliečiamybė. Dėl to 18 a. 1–9 dešimtmečiais eksportas padidėjo pusantro karto, žemės ūkio produkcijos (grūdų, sėmenų, linų, kanapių) – daugiau kaip 2 kartus. 1786–1791 audiniai sudarė 26,3 %, druska – 25,0 %, gėrimai – 12,9 %, prieskoniai – 11,6 % bendro Lietuvos importo. 19 a. pabaigoje Europos rinkose smarkiai sumažėjus grūdų kainoms ir Vokietijai įvedus muitus Rusijos grūdams, Lietuvoje mažiau imta auginti javų, sumenko grūdų eksportas.
19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje daugiausia eksportuota per Klaipėdos uostą (į Didžiąją Britaniją, Nyderlandus, Prancūziją, Vokietiją), svarbiausia prekė – miško medžiaga, vis daugiau buvo vežama linų pluošto, odų, miško, rūkalų, riebalų ir kitų žemės ūkio produktų, vėliau – pieno produktų (1893 jie sudarė 25 % iš Kauno gubernijos išvežamų prekių). Nutiesus geležinkelius žemės ūkio produktai buvo išvežami į Sankt Peterburgą, Rygą, Vokietiją. 19 a. prekės buvo atvežamos geležinkeliais, upėmis (laivais ir sieliais). 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje daugiausia importuota per Klaipėdos uostą, pavyzdžiui, 1871 – už 24,4 mln., 1880 – 21,4 mln., 1890 – 26,2 mln., 1899 – 33,3 mln., 1913 – 57,9 mln. markių.
Užsienio prekyba 20 a. pirmoje pusėje
Vokietijos okupacinė valdžia 1915 įvedė didelius muitus iš Vokietijos įvežamoms prekėms. 1915–1916 į Lietuvą įvežta 16 pavadinimų prekių už apie 11 mln. markių (cigarečių – už 1,4 mln., įvairių kolonijinių prekių – už 2 mln., akmens anglių – už 12 500 markių). 20 a. pirmoje pusėje Lietuvos eksporto didžiausią dalį sudarė žemės ūkio gaminiai (1938 – 52,3 % maisto produktai ir gėrimai, 13,5 % gyvi gyvuliai), importo – žaliavos (1938 – 32,6 %) ir pramoniniai gaminiai (62,1 %). Daugiausia buvo eksportuojama gyvuliai, mėsa, kiaušiniai, sviestas, grūdai, linai, dobilų sėklos, taip pat miško medžiaga. 1929–1939 gyvuliai sudarė vidutiniškai 13,5 %, maisto produktai – 45,7 %, žaliavos ir pusfabrikačiai – 36,2 %, gatavi gaminiai – 4,6 % bendro Lietuvos eksporto, pavyzdžiui, 1937 eksportuota 137 670 kiaulių (už 16,3 mln. litų), 15 058 tonos sviesto (už 41,4 mln. litų), 16 087 tonos linų (už 24 mln. litų), 282 292 tonos miško medžiagos (už 29,5 mln. litų; 1–2 lentelės). Šiuos produktus supirkdavo, apdirbdavo ir eksportuodavo akcinė bendrovė Maistas, kooperatyvų sąjungos Pienocentras, Lietūkis.
eksportui paruoštos žąsys Kauno geležinkelio stotyje (1937)
6
7
Buvo įsivežama visas skystas kuras, druska, silkės, arbata, kava, vaistai, chemikalai, įvairūs tikslieji instrumentai ir aparatai, įmonių įrenginiai, automobiliai. Daug prekių (tabakas, muilas, metalo prekės, audiniai, kojinės, įvairūs ūkio ir namų reikmenys) buvo gaminama iš įvežtinės žaliavos. Lietuvos importas 1921–1939 parodytas 3 lentelėje, jo struktūra 1925–1939 – 4 lentelėje. Daugiausia buvo importuojama iš Didžiosios Britanijos (27 % bendro Lietuvos importo; tekstilės pramonės žaliava ir tekstilės gaminiai, akmens anglys, cementas ir kita), Vokietijos (21,8 %; geležis, mašinos, įvairūs prietaisai ir kita), SSRS (8,4 %; rąstai, naftos produktai, akmens anglys, druska, trąšos ir kita), Belgijos (7,9 %; geležis, vilnoniai siūlai), Nyderlandų (4,2 %; radijo aparatai, trąšos ir kita).
8
9
Lietuvos Respublikos užsienio prekybos balansas beveik kiekvienais metais buvo teigiamas. Prekių eksporto pertekliumi buvo apmokama kitoms šalims už jų paslaugas, padengiamos skolos, vykdomi įvairūs tarptautiniai įsipareigojimai, todėl eksporto didinimas buvo vienas svarbiausių Lietuvos ekonomikos tikslų. 1920–1940 Lietuva palaikė prekybinius ryšius su 50 valstybių, Vyriausybė skatino eksportą. 1922 pasirašytos pirmosios užsienio prekybos sutartys su Vokietija ir Didžiąja Britanija. Iki 1933 Lietuvos užsienio prekybos svarbiausia partnerė buvo Vokietija (30–40 % apyvartos), vėliau – Didžioji Britanija. Apie 35 % Lietuvos užsienio prekybos apyvartos 1938 teko Didžiajai Britanijai (daugiausia prekiauta bekonu ir sviestu), apie 26 % – Vokietijai, 6,2 % – SSRS, 4,2 % – Belgijai ir Liuksemburgui, 4,1 % – Nyderlandams, 3 % – Jungtinėms Amerikos Valstijoms, 2,8 % – Prancūzijai. Importo (įvežamieji) muitai Lietuvoje buvo apsaugos ir fiskalinio pobūdžio: gataviems dirbiniams – didesni, žaliavoms – mažesni. Fiskaliniai muitai buvo taikomi maisto produktams, alkoholiniams gėrimams, brangiesiems kailiams, kitiems prabangos dalykams (kai kurioms prekėms turėjo net ribojamąjį pobūdį). Dėl 20 a. 4 dešimtmečio pradžios ekonominės krizės (Didžioji depresija) Lietuva buvo priversta įvesti licencijas kai kurioms importo, vėliau ir eksporto prekėms (miško medžiagai, linams). Užsienio mokėjimai buvo valiutiniai, vėliau – tarpuskaitiniai (tarpuskaita). Tarpuskaitos (kliringo) sutartis Lietuva turėjo su Vokietija ir Latvija, tokiu pat būdu buvo atsiskaitoma ir su Suomija, Italija, Vengrija. 1937 daugiausia buvo importuojama tekstilės pramonės žaliava ir tekstilės gaminiai (22 % bendro Lietuvos importo), metalai ir jų dirbiniai (18 %), mašinos ir prietaisai (12 %), nafta ir akmens anglys (9 %), trąšos, cementas, stiklas, tabakas, druska, silkės.
Užsienio prekyba okupacijų metais (1940–1990)
1940 06 SSRS okupavus Lietuvą jos užsienio prekyba tapo SSRS užsienio prekybos dalimi (eksportu nebuvo laikoma prekės, išvežamos į SSRS). Lietuvos eksporto mastas buvo nustatomas ir vykdomas pagal bendrus valstybinius ir respublikinius tam tikrų prekių poreikius.
Lietuvoje gamintos prekės buvo eksportuojamos pagal SSRS užsienio prekybos ministerijos sąjunginių prekybos susivienijimų ir Valstybinių ekonominių ryšių su užsieniu komiteto sutartis. Lietuva, naudodama papildomus prekių išteklius, kartais sudarydavo savarankiškus eksporto ir importo sandorius. Iki 7 dešimtmečio buvo eksportuojama nedaug, daugiausia gyvulininkystės produktų. 90,2 % eksporto 1960 sudarė mėsos ir pieno produktai, 4,3 % – kitos maisto prekės, 1,8 % – mašinų gamybos ir metalo apdirbimo įmonių gaminiai. Pradėjus sparčiau plėtotis pramonei eksportas didėjo (palyginti su 1961–1965, jis 1976–1980 padidėjo 3,6 karto, 1981–1985 – 4,2 karto), pakito eksporto šakinė struktūra (5 lentelė). Vėliau daugiau eksportuota metalo pjovimo staklių, įrankių, elektros skaitiklių, televizorių, dviračių, žemės ūkio mašinų, buitinės chemijos prekių. 1959 Lietuvos gaminiai buvo eksportuojami į 32, 1969 – į 74, 1982 – į 92, 1984 – į 99 valstybes.
nespalvoto vaizdo televizorius Šilelis 405D–1 (20 a. 9 dešimtmetis)
10
Sovietinės okupacijos laikotarpiu (1940–1941 ir 1944–1990) Lietuvos importas buvo sudėtinė SSRS importo dalis (importu nebuvo laikomos prekės, įvežamos iš SSRS respublikų). Importo mastas tiesiogiai nuo eksporto nepriklausė. Į Lietuvą daugiau buvo įvežama technologinės įrangos (staklių, mašinų ir prietaisų), sveikatos apsaugai ir komunaliniam ūkiui skirtos įrangos, transporto priemonių, plataus vartojimo prekių. Iki 1962 į Lietuvą iš SSRS respublikų prekių buvo įvežama daugiau negu išvežama į jas iš Lietuvos. 1965 iš Rusijos įvežta 48,7 %, Ukrainos – 22,4 %, Baltarusijos – 6,9 %, Latvijos – 5 %, Estijos – 2,3 %, Kazachijos – 2,2 %, Užkaukazės respublikų – 1,6 %, Vidurinės Azijos respublikų – 1,3 %, Moldavijos – 0,9 %, užsienio šalių – 8,7 % visų įvežtų prekių. 7–9 dešimtmečiais iš Rusijos buvo įsivežama naftos produktų, statybinių medžiagų, medienos, popieriaus, juodųjų ir spalvotųjų metalų, metalo pjovimo staklių, įvairių prietaisų, šilko ir tekstilės gaminių, medvilnės, plastikų dirbinių, iš Ukrainos – juodųjų metalų, cemento, akmens anglių, dujų, maisto ir statybinių medžiagų pramonės įrenginių, įvairių mašinų, transporto priemonių, šilko verpalų ir šilkinių audinių, kailių, vilnos, cukraus, druskos, iš Baltarusijos – traktorių, ekskavatorių, motociklų, mopedų, dujų, naftos produktų, iš Latvijos – žemės ūkio mašinų, radiatorių, dviračių, porceliano, fajanso, medvilninių audinių, tekstilės, galanterijos, iš Estijos – trąšų, padangų, elektros matavimo ir šilumos reguliavimo prietaisų, kabelių, elektrinės armatūros, tolio, langų stiklo, popieriaus, faneros gaminių, medvilninių verpalų ir audinių, šilkinių audinių, iš Užkaukazės respublikų – vyno, konjako, prieskonių, vaisių, iš Kazachijos ir Vidurinės Azijos respublikų – medvilnės, vilnos. Prekyba su užsieniu buvo organizuojama per SSRS užsienio prekybos ministeriją, su kai kuriomis šalimis (pavyzdžiui, Lenkija, Vengrija) – per SSRS prekybos ministeriją. Daugiausia buvo importuojama trikotažas, drabužiai, odinė avalynė, vynas, automobilių padangos ir kameros, kailiai ir jų gaminiai, motociklai ir jų dalys, baldai, kilimai. 1981 Lietuva palaikė prekybinius ryšius su apie 90 šalių.
Užsienio prekyba atkūrus nepriklausomybę
Atkūrus nepriklausomybę (1990 03) Lietuvos užsienio prekybą pagal taikomas užsienio prekybos politikos priemones, sutartinių prekybinių santykių su kitomis šalimis kūrimo, stojimo į Pasaulio prekybos organizaciją dinamiką sąlygiškai galima suskirstyti į keletą laikotarpių.
Deficito kontrolės (pirmųjų bandymų panaudoti užsienio prekybos politikos priemones), sutartinių prekybinių santykių užmezgimo laikotarpiu (1990–1993) vyko perėjimas iš komandinės į rinkos ekonomiką, buvo hiperinfliacija, masiškai trūko prekių, todėl buvo ribojamas eksportas, taip pat naudojami metodai, panašūs į administracinius, siekiant skatinti žaliavų, pusfabrikačių, komplektuojamųjų detalių importą, pirmiausia – iš Nepriklausomų Valstybių Sandraugos. Vienas pirmųjų norminių aktų šioje srityje buvo 1991 Vyriausybės nutarimas Dėl prekių eksporto tvarkos, kuris reglamentavo eksporto licencijavimo tvarką ir kita. Buvo rengiami muitinės procedūras reglamentuojantys teisės aktai, rengiamasi taikyti tradicines prekybos politikos priemones. Keičiantis ekonominei situacijai, pamažu buvo liberalizuojamas prekių eksportas, detaliau reglamentuojama eksportas ir importas, tam tikroms prekėms įvedamas importo muitas. Pradėtos sudaryti sutartys su kitomis šalimis. Dalis jų buvo susijusios su tuometinėmis Lietuvos aktualijomis ir siekiu garantuoti apsirūpinimą žaliavomis iš buvusio socialistinio bloko šalių (pavyzdžiui, 1992 sutartys su Kuba, Rumunija), taip pat buvo sudaromos prekybą reguliuojančios bazinės sutartys su Vakarų šalimis (pavyzdžiui, 1992 – su Europos ekonomine bendrija, Jungtinėmis Amerikos Valstijomis), sudarytos ir įsigaliojo pirmosios laisvosios prekybos sutartys (su Švedija, Suomija, Šveicarija, Norvegija), užmegzti ryšiai su Pasaulio prekybos organizacijos sekretoriatu. 1993 patvirtinta liberalesnė eksporto tvarka, sureguliuotas importas ir eksportas, kai kurioms prekėms įvesti importo muitai.
Dvišalių prekybinių santykių su pagrindiniais prekybos partneriais reglamentavimo ir tradicinių prekybos politikos priemonių įvedimo bei tobulinimo laikotarpiu (1993–1995) toliau buvo tobulinama eksporto ir importo reguliavimo tvarka, stiprinami dvišaliai prekybos santykiai (1994 laisvosios prekybos sutartis su Europos Bendrija), 1995 ją pakeitė asociacijos sutartis su Europos Sąjunga. 1995 pasirašius laisvosios prekybos sutartį su Europos laisvosios prekybos asociacija baigtas prekybinių santykių su Vakarų Europos šalimis reglamentavimas. Sudarytos Baltijos šalių laisvosios prekybos sutartys (1993, įsigaliojo 1994; reguliavo prekybą pramoninėmis prekėmis), taip pat su Ukraina (1995), didžiausio palankumo prekyboje statusą nustatančios ekonominio ir prekybinio bendradarbiavimo sutartys su Nepriklausomų Valstybių Sandrauga (pirmiausia su Rusija, Baltarusija, Kazachija), Afganistanu ir kitomis šalimis, tęstas sutarčių sudarymas su Kanada, Australija, Filipinais, Indija, Pietų Korėja ir kitomis šalimis, įsigaliojo sutartis su Kinija. Prasidėjo Lietuvos stojimo į Pasaulio prekybos organizaciją (pirmuoju laikotarpiu – Bendrasis susitarimas dėl muitų tarifų ir prekybos) procesas: 1994 sausį pateiktas prašymas dėl stojimo, vasarį įsteigta Bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos Lietuvos darbo grupė (pirmasis jos posėdis įvyko 1995 lapkritį). Buvo atlikta pirminė analizė, kaip Lietuvos norminiai teisės aktai atitinka Bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos ir Pasaulio prekybos organizacijos reikalavimus. Lietuvos užsienio prekybos politiką reglamentuojantys nacionalinės teisės aktai pradėti kurti derinant su Lietuvos sudarytų laisvosios prekybos sutarčių reikalavimais, atsižvelgiant į Pasaulio prekybos organizacijos (Bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos) reguliavimą. Viršydami savo kompetenciją kai kurie tarptautiniai subjektai bandė paveikti Lietuvos užsienio prekybos politiką, pavyzdžiui, daug ginčų sukėlė 1993 memorandumas su Tarptautiniu valiutos fondu. Pagal šį memorandumą Lietuvos Vyriausybė, be kitų dalykų, įsipareigojo sumažinti ir įšaldyti tam tikrus importo tarifus maisto produktams ir kita.
Siekio visiškai integruotis į pasaulio ir regionines prekybos sistemas laikotarpiu (1996–2000) atsižvelgiant į Pasaulio prekybos organizacijos reikalavimus buvo tobulinami užsienio prekybos politikos nacionaliniai teisės aktai, taip pat su Europos Sąjungos teise buvo derinami kiti su prekyba susiję teisės aktai (sanitarinių ir fitosanitarinių reikalavimų, prekybos techninių kliūčių, Muitinės kodekso), priimami teisės aktai dėl naujų prekybos politikos priemonių (antidempingo, protekcinių priemonių ir kitų) taikymo. Vyko stojimo į Pasaulio prekybos organizaciją derybos (baigtos 2000 gruodį). Sudarytos laisvosios prekybos sutartys su Vidurio Europos šalimis (1997 įsigaliojo su Lenkija, Slovėnija, Čekija, Slovakija, 2000 – su Vengrija), Turkija (įsigaliojo 1998), buvo plėtojama Baltijos šalių laisvosios prekybos erdvė (1997 įsigaliojo laisvosios prekybos žemės ūkio produktais sutartis, 1998 – sutartis dėl netarifinių kliūčių prekyboje panaikinimo), sudaromos naujos ekonominio ir prekybinio bendradarbiavimo sutartys. 1998 pradėta tikrinti, ar Lietuvos teisės aktai atitinka Europos Sąjungos teisę išorinių ekonominių santykių srityje. Teko spręsti prekybinius ginčus su kitomis laisvosios prekybos sutarčių partnerėmis (Estija, Latvija, iš dalies su Lenkija).
Visiškos integracijos į pasaulio prekybos sistemą ir pasirengimo narystei Europos Sąjungoje (užsienio prekybos aspektu) laikotarpiu (2001–2004) Lietuva jau buvo (nuo 2001 05 31) Pasaulio prekybos organizacijos narė, nuosekliai vykdė visus įsipareigojimus pagal Pasaulio prekybos organizacijos ir dvišalių sutarčių reikalavimus, dalyvavo Pasaulio prekybos organizacijos derybose dėl prekybos žemės ūkio produktais ir paslaugomis (vėliau šios derybos tapo Pasaulio prekybos organizacijos Dohos derybų raundo dalimi) koordinuodama savo pozicijas su Europos Komisija ir Vidurio Europos bei neseniai į Pasaulio prekybos organizaciją įstojusiomis šalimis, aktyviai įsitraukė į derybas dėl Rusijos ir Ukrainos stojimo į Pasaulio prekybos organizaciją. Buvo notifikuoti Pasaulio prekybos organizacijos ir apginti Lietuvos teisės aktai, reglamentuojantys užsienio prekybą. Sudarytos laisvosios prekybos sutartys su Rumunija, Bulgarija, Kroatija. Lietuva aktyviai dalyvavo derybose dėl stojimo į Europos Sąjungą (dėl išorinių ekonominių santykių), taip pat Europos Sąjungos ir Europos laisvosios prekybos asociacijos šalių derybose dėl su Europos Sąjungos plėtra susijusių prekybos sąlygų pasikeitimo (dėl prekybos žuvimis su Norvegija ir Islandija), persiderant dėl investicijų sutarties su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis. 2003 antroje pusėje pradėtas laisvosios prekybos sutarčių denonsavimo procesas pagal Europos Sąjungos reikalavimus, buvo rengiamasi modifikuoti ar denonsuoti prekybinio ir ekonominio bendradarbiavimo sutartis.
1990 atkūrus Lietuvos nepriklausomybę sutriko daug buvusių užsienio prekybos ryšių, eksporto apimtys iki 10 dešimtmečio vidurio mažėjo. Vyriausybė liberalizavo užsienio prekybą, pasirašė laisvosios prekybos sutartis su įvairiomis šalimis, skatino gamybą eksportui. 1994 pabaigoje panaikinti eksporto muitai (laikinai buvo apribotas neišdirbtų odų, padarinės medienos ir kai kurių kitų pagrindinių žaliavų eksportas). 1990–1994 eksporto svarbiausia produkcija – elektros energija (1990 – 11 975 mln. kilovatvalandžių, 1994 – 507 mln. kilovatvalandžių), mineralinės trąšos (atitinkamai 177,9 ir 245,3 tūkst. tonų), metalo pjovimo staklės (7995 ir 503 vienetai), cementas (1130 ir 368 tūkst. tonų), mėsa ir jos gaminiai (140,2 ir 25,5 tūkst. tonų), pienas ir jo produktai (1175,0 ir 363,2 tūkst. tonų), trikotažo gaminiai (22,1 ir 14,4 mln. vienetų). 1990–1994 daugiausia buvo eksportuojama į buvusią SSRS, pavyzdžiui, 1993 – 57,1 %, 1994 – 46,7 % bendro eksporto (į Rusiją – 28,2 % bendro eksporto). Vėliau didėjo eksportas į Europos Sąjungos šalis (1993 sudarė 17,8 %, 1994 – 26,1 %, 1996 – 32,9 %, 1998 – 38,0 %, 2000 – 47,9 %, 2002 – 48,4 % bendro eksporto) ir mažėjo į Nepriklausomų Valstybių Sandraugos šalis: 1993 – 62,6 %, 1994 – 48,6 %, 1996 – 45,4 %, 1998 – 35,7 %, 2000 – 16,3 %, 2002 – 19,2 % bendro Lietuvos eksporto. Eksportas į Estiją ir Latviją 2002 sudarė 13,4 %, į Vidurio Europos laisvosios prekybos asociacijai priklausančias šalis (Bulgariją, Čekiją, Lenkiją, Slovakiją, Slovėniją, Rumuniją, Vengriją) – 4,8 %, į Europos laisvosios prekybos asociacijos šalis (Islandiją, Lichtenšteiną, Norvegiją, Šveicariją) – 4,1 % bendro Lietuvos eksporto. Daugiausia eksportuota mineralinių produktų, transporto priemonių ir įrenginių, tekstilės medžiagų ir dirbinių, mašinų ir mechaninių bei elektros įrenginių, chemijos pramonės ir jos šakų produkcijos. Lietuvos kilmę turinčių prekių eksportuota už daugiau kaip 15,5 mlrd. litų (76,5 % bendro eksporto), iš jų daugiausia į Europos Sąjungą (57,2 %), Estiją ir Latviją (12,5 %), Nepriklausomų Valstybių Sandraugą (10,2 %).
1990 atkūrus Lietuvos nepriklausomybę daugiausia buvo importuojama iš Rusijos, bet iš jos įsivežamų prekių lyginamasis svoris bendrame Lietuvos importe mažėjo: 1991 sudarė 49,6 % bendro importo, 1992 – 57,7 %, 1993 – 53,7 %, 1994 – 39,3 %, 1995 – 31,2 %, nuo 1996 – 20–26 % (tik 2000 buvo 27,4 %). Sumažėjo ir importo dalis iš Ukrainos (1991 – 10,4 % bendro importo, 1992 – 7,7 %, 1993 – 6,2 %, 1994 – 5,0 %, 1995 – 3,7 %, 1996 – 3,3 %, 1997 – 2,1 %, nuo 1998 – mažiau kaip 2 %) ir kitų buvusios SSRS respublikų. Didėjo importas iš Vokietijos (1991 sudarė 1,2 %, 1992 – 4,7 %, 1993 – 9,7 %, 1994–96 – 13–16 %, 1997 – 17,5 %, 1998 – 18,2 %, nuo 1999 – 16–17 % bendro importo), iš Lenkijos (1991 – 1,4 %, 1993 – 2,2 %, nuo 1994 – 4–6 % bendro importo), Danijos, Švedijos, Prancūzijos, Italijos, Nyderlandų ir kitų šalių. 2003 importas iš Europos Sąjungos šalių sudarė 13 457,6 mln. litų (44,5 % bendro Lietuvos importo), iš Nepriklausomų Valstybių Sandraugos – 7663,8 mln. litų (25,3 %), iš Vidurio Europos laisvosios prekybos asociacijos šalių (Bulgarijos, Čekijos, Lenkijos, Slovakijos, Slovėnijos, Rumunijos, Vengrijos) – 2585,1 mln. litų (8,5 %), iš Europos laisvosios prekybos asociacijos šalių (Islandijos, Lichtenšteino, Norvegijos, Šveicarijos) – 641,0 mln. litų (2,1 %). Daugiausia buvo importuojama mineralinių produktų, mašinų, mechaninių ir elektros įrenginių, transporto priemonių ir pagalbinių transporto įrenginių, chemijos pramonės ir jai giminingų pramonės šakų produkcijos. Importo muitais buvo apmokestinamos daugiausia tos prekės, kurios gamintos ir Lietuvoje ir kurių importas galėjo padaryti neigiamą poveikį Lietuvos ūkiui. Importo muitų tarifai importuojamoms prekėms priklausė nuo valstybių, iš kurių jos buvo importuojamos, prekybos su Lietuva režimo. Importo muitai nebuvo taikomi vaistams, medicinos technikai, vaikų mitybos produktams, kuro ir energetiniams ištekliams, energiją ir šilumą taupančioms medžiagoms, beveik visoms mašinoms, įrenginiams ir žaliavoms, negaminamoms Lietuvoje, bet reikalingoms jos pramonei, ir tam tikrais įstatymų numatytais atvejais (pavyzdžiui, laikinai įvežamoms prekėms, laikinai perdirbimui įvežamoms medžiagoms ir žaliavoms, labdarai, paramai).
Lietuvos užsienio prekybos rezultatai nuolat gerėjo (6 lentelė), išskyrus naftos importo iš Rusijos blokados (1992), Rusijos finansinės (1998) ir ekonominės (1999) krizės laikotarpius. Šių procesų padariniai sulėtino Lietuvos ekonomikos, pablogino eksporto ir importo plėtros rezultatus. Nuo 2000 prekybos apyvarta sparčiai didėjo. Nuo 2000 kasmet didėjo eksportas ir importas, eksportas didėjo sparčiau nei importas.
1
Lietuvos eksportas ir importas 1993–2006
Lietuvos užsienio prekyba 1996–2006
Dalyvavimo formuojant Europos Sąjungos užsienio prekybos politiką laikotarpiu (nuo Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą 2004 05 01) pagrindinės kryptys: trečiųjų šalių rinkų atvėrimas lietuviškoms prekėms ir paslaugoms, laipsniškas, subalansuotas ir pagal tarptautinius įsipareigojimus vykdomas Europos Sąjungos rinkos atvėrimas, vienodų sąlygų tarptautinėje prekyboje užtikrinimas, siekis atsisakyti nesąžiningos prekybos praktikos. Lietuvos dalyvavimo formuojant Europos Sąjungos užsienio prekybos politiką laimėjimai: išlaikytos sutartys su Rusija ir Baltarusija dėl prekybinių ir ekonominių santykių, išvengta dvigubų muitų Lietuvos prekėms taikymo šiose šalyse, Lietuva prisijungė prie Pasaulio prekybos organizacijos Viešųjų pirkimų sutarties (papildomas rinkos atvėrimas į trečiąsias šalis), suteiktas rinkos ekonomikos šalies statusas Ukrainai, atidėtas rinkos ekonomikos statuso suteikimas Kinijai, atšauktos muitų lengvatos (bendrosios preferencijų sistemos) Kinijai, Indijos tekstilės gaminiams, taip pat blokuotas siūlymas dėl muitų lengvatų pratęsimo iš Rusijos importuojamiems chemijos produktams (trąšoms), pasiekta rezultatų antidempingo klausimais (dėl prekybos trąšomis, lašišomis, avalyne ir kita, taip pat iškelta byla dėl kineskopų), susitarta dėl specifinės lengvatos importuojant iš Rusijos plieno produktus, dėl prekybos sąlygų tekstilės gaminiais su Baltarusija, pasiekta palankių rezultatų derybose dėl su Europos Sąjungos plėtra susijusių nuostolių trečiosioms šalims kompensavimo, sudarytas Tekstilės aljansas, užtikrinantis Europos Sąjungos rinkos apsaugą nuo spartaus tekstilės ir aprangos gaminių importo iš Kinijos, susitarta dėl tam tikrų dalykų prekybiniuose santykiuose su Ukraina (bendrovių Snaigė ir Mažeikių nafta atžvilgiu), pasiekta palankių rezultatų suspendavimo procesuose, aktyviai dalyvauta priimant Europos Sąjungos išorinio konkurencingumo strategiją ir svarstant galimą antidempingo reformą, prisidedant prie Europos Sąjungos pozicijos suformavimo (Pasaulio prekybos organizacijos Dohos derybose). Nuo 2004 05 01 Lietuvos ir Europos Sąjungos valstybių prekybinį ir ekonominį bendradarbiavimą reglamentuoja stojimo į Europos Sąjungą sutartis (pasirašyta 2003 04 16) ir kiti Europos Sąjungos teisės aktai. Bendradarbiaudama su kitomis (trečiosiomis) šalimis Lietuva vadovaujasi Europos Sąjungos prekybą su trečiosiomis šalimis reglamentuojančiais teisės aktais, taip pat su Europos Sąjungos teise suderintomis dvišalėmis Lietuvos ir kitų valstybių prekybinio ir ekonominio bendradarbiavimo sutartimis.
Siekiant plėsti Lietuvos ir gretimų šalių atitinkamų institucijų bei verslininkų bendradarbiavimą sukurtos Lietuvos ir Baltarusijos, Lenkijos, Ukrainos, Rusijos, Rusijos Federacijos Kaliningrado srities, Kazachijos dvišalės prekybinio ir ekonominio bendradarbiavimo komisijos.
Lietuvos ūkio subjektus prekybos ryšiai siejo su apie 180 pasaulio valstybių.
Lietuvos eksportas nuo 1995 (išskyrus 1999) didėjo gana sparčiai. 2005 (palyginti su 2004) iš Lietuvos eksportuotų prekių vertė padidėjo didžiausia dalimi – net 26,9 %, 2006 (palyginti su 2005) padidėjo 18,4 % (7 lentelė).
2
2004 Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare išsiplėtė eksporto rinka, didėjo eksportuotų prekių dalis ne tik į Europos Sąjungą ar Nepriklausomų Valstybių Sandraugą, bet ir į kitas valstybes. Didžiausią dalį sudarė į Europos Sąjungą eksportuotų prekių vertės dalis. Tai lėmė Rusijos finansinės ir ekonominės krizių padariniai (netekę turėtų rinkų šalies gamintojai buvo priversti persiorientuoti ir skverbtis į naujas rinkas, pavyzdžiui, 1999 eksportas į Europos Sąjungą sudarė 53,1 % viso eksporto), Lietuvos ir Europos Sąjungos asociacijos sutartis, įsigaliojusios laisvosios prekybos sutartys su kai kuriomis Vidurio Europos šalimis, tolesnis prekybos liberalizavimas stojant į Pasaulio prekybos organizaciją. Eksportas į Europos Sąjungą taip pat sparčiai didėjo Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą: 2004 (palyginti su 2003) – 88,6 %, 2005 (palyginti su 2004) – 24 %, 2006 (palyginti su 2005) – 14,4 %, eksportuotų prekių dalis 2004 sudarė 66,9 %, 2005 – 65,4 %, 2006 – 63,2 % viso Lietuvos eksporto. Eksporto svarbiausios partnerės – Vokietija, Latvija, Estija, Lenkija, Švedija ir Prancūzija. Lietuvos eksportuotojams svarbi yra ir Nepriklausomų Valstybių Sandraugos valstybių grupė. 1997 į Nepriklausomų Valstybių Sandraugą eksportuotų prekių vertė sudarė 42,1 %, bet 1998 sumažėjo 23,1 %, 1999 – 58,8 % ir tesudarė 15,5 % viso eksporto. Nuo 2000 (išskyrus 2003) į Nepriklausomų Valstybių Sandraugą eksportuotų prekių vertė ir Lietuvos eksporto dalis didėjo, 2006 – net 41,9 % ir sudarė 21,3 % viso eksporto. Iš Nepriklausomų Valstybių Sandraugos šalių svarbiausios eksporto partnerės – Rusija, Baltarusija, Ukraina ir Kazachija.
Lietuvos ir Rusijos prekyba 1996–2006
Lietuvos ir Rusijos Federacijos Kaliningrado srities prekyba 1997–2006
2002 02 Lietuvai susiejus litą su euru prekių eksportas į Vokietiją, Latviją, Lenkiją, Rusiją, Ukrainą ir kai kurias kitas šalis 2002–2003 sumažėjo, vėliau vėl ėmė didėti. Lietuvos eksportas į Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybes nuo 1995 nebuvo aktyvus, bet 2002–2004 jo dalis visame eksporte buvo padidėjusi, kai į Šveicariją buvo eksportuojami naftos perdirbimo produktai, 2005 vėl mažėjo, 2006 padidėjo iki 3,3 %. Lietuvos eksporto (pagal Kombinuotosios nomenklatūros prekių skyrius) didžiausią dalį sudarė mineraliniai produktai (2006 – 24,0 %), mašinos ir elektriniai įrenginiai (12,2 %), transporto priemonės (10,1 %), tekstilės medžiagos ir dirbiniai (8,3 %), chemijos pramonės ir jos šakų produkcija (6,5 %). Nuo 2004 didėjo daugelio skyrių prekių eksportas (išskyrus odos dirbinių ir kailių, avalynės ir kai kurių kitų). 2006 į Europos Sąjungos ir Europos laisvosios prekybos asociacijos šalis buvo eksportuota didžiausia prekių dalis (66,5 % viso Lietuvos eksporto). Plečiasi bendradarbiavimas su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis. 2006 buvo eksportuota 57,8 % Lietuvos gavybos ir apdirbamosios pramonės produkcijos (apdirbamosios pramonės produkcijos – 58,1 %). Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą didėjo apdirbamosios pramonės produkcijos eksportas, bet vėliau vis daugiau šios pramonės šakų produkcijos (medienos ir jos gaminių, baldų, rafinuotų naftos produktų, chemijos gaminių, mašinų ir įrangos, elektrinių mašinų ir televizijos įrangos) parduodama vidaus rinkoje. Į Europos Sąjungą eksportuotų maisto ir žemės ūkio produktų dalis 2003 sudarė 59 %, 2004 – jau 72 % parduotos šios rūšies produkcijos. 2006 eksportuota 78,5 % visų parduotų tekstilės gaminių, 76,4 % siūtų drabužių, 76,2 % rafinuotų naftos produktų, 73,1 % elektros mašinų ir aparatūros, 71,9 % chemikalų ir chemijos pramonės gaminių, 63,1 % medienos ir jos dirbinių, 55,1 % baldų. Kai kurių prekių eksportas 1993–2003 pateiktas 8 lentelėje.
3
Į Lietuvą importuotų prekių vertė nuo 1995 didėjo (išskyrus 1999), bet ne kasmet tolygiai (9 lentelė). Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą importas didėjo labai sparčiai: 2004 (palyginti su 2003) – 16,8 %, 2005 (palyginti su 2004) – 25,5 %, 2006 (palyginti su 2005) – 23 %. Iš Europos Sąjungos importuotų prekių vertė sudarė didžiausią importo dalį. Importo svarbiausios partnerės – Vokietija, Lenkija, Latvija, Nyderlandai, Didžioji Britanija, taip pat Nepriklausomų Valstybių Sandrauga. 1995 iš Nepriklausomų Valstybių Sandraugos importuotų prekių vertė sudarė 39,6 %, 1999 sumažėjo iki 22,8 %, 2000 padidėjo iki 30,0 % viso Lietuvos importo, Lietuvai susiejus litą su euru vėl sumažėjo, 2005 padidėjo iki 31,1 %, 2006 dėl sumažėjusio naftos importo iš Rusijos sudarė 28,1 %. Iš Nepriklausomų Valstybių Sandraugos valstybių svarbiausia importo partnerė – Rusija, ji buvo pagrindinė mineralinių produktų (nevalytos naftos, gamtinių dujų, akmens anglių) tiekėja.
4
5
Lietuvos importo (pagal Kombinuotosios nomenklatūros prekių skyrius) didžiausią dalį sudarė mineraliniai produktai (2006 – 23,6 %), mašinos ir mechaniniai bei elektriniai įrenginiai (17,6 %), transporto priemonės ir įrenginiai (13,9 %), chemijos pramonės ir jos šakų produkcija (8,3 %), netaurieji metalai ir jų dirbiniai (7,1 %). Kai kurių prekių importas 1993–2003 parodytas 10 lentelėje. 2006 didžiausią importuotų prekių dalį sudarė tarpinio vartojimo (58,5 % viso importo) ir plataus vartojimo (17,8 %) prekės. 21 a. pradžioje didėjo investicinių prekių ir lengvųjų automobilių importo vertė, 2006 ji sudarė atitinkamai 16,7 % ir 6,5 %.
Užsienio prekybos balansas išliko neigiamas ir labai padidėjo 2005–2006 dėl sparčios importo plėtros, kurią skatino vis didėjantis vidaus vartojimas, ir spartėjančios kai kurių pramonės šakų (labiausiai statybos), naudojančių importuojamus tarpinio vartojimo produktus, plėtros. Užsienio prekybos didžiausias deficitas 21 a. pradžioje buvo prekiaujant su svarbiausiomis partnerėmis – Rusija (dėl didėjusio energetikos žaliavų importo), Vokietija (dėl didėjusio naudotų automobilių importo), Lenkija, Kinija ir Suomija. Pagal valstybių grupes didžiausias deficitas ilgą laiką buvo prekyboje su Nepriklausomų Valstybių Sandrauga, bet 2006 jis tapo didžiausias prekyboje su Europos Sąjunga (dėl šio deficito didėjimo su Europos Sąjungos prekybos partnerėmis).
2012 Lietuva prekių ir paslaugų eksportavo už 94,958 mlrd. litų, importavo – už 94,144 mlrd. litų. Prekių eksportas 2012 sudarė 79,7 mlrd. litų (iš jų 14,6 % – į Rusiją, 9,3 % – Latviją, 8,1 % – Vokietiją, 7,4 % – Estiją), importas – 86,6 mlrd. litų (iš jų 41,8 % – iš Rusijos, 8,3 % – Lenkijos, 8,1 % – Vokietijos, 5,1 % – Latvijos). Paslaugų eksportas (be Vyriausybės išlaidų) siekė 15,7 mlrd. litų (iš jų 25,5 % – į Rusiją, 11,8 % – Baltarusiją, 9,9 % – Vokietiją, 5,5 % – Latviją, 4,8 % – Lenkiją). Daugiausia eksportuota transporto paslaugų (krovinių vežimo kelių transportu – 4,11 mlrd. litų, ekspedijavimo ir sandėliavimo – 3,85 mlrd. litų; daugiausia į Rusiją, Vokietiją, Baltarusiją, Nyderlandus, Latviją), kelionių paslaugų (3,55 mlrd. litų; daugiausia į Rusiją, Baltarusiją, Lenkiją, Vokietiją, Latviją), statybos paslaugų (532,7 mln. litų; daugiausia į Norvegiją, Baltarusiją, Latviją, Švediją, Prancūziją) ir informacinių technologijų paslaugų (246,9 mln. litų; daugiausia į Daniją, Jungtines Amerikos Valstijas, Singapūrą, Suomiją, Vokietiją).
Lietuvos prekių eksportas ir importas 2010–2021 parodytas 11 lentelėje.
11
2018, Lietuvos statistikos departamento duomenimis, Lietuva eksportavo prekių už 28,3 mlrd. eurų (tarp jų lietuviškos kilmės prekių – už 17,3 mlrd. eurų), importavo už 30,9 mlrd. eurų. Lietuvos užsienio prekybos deficitas sudarė 2,7 mlrd eurų. Daugiausia eksportuota mašinų, mechaninių įrenginių ir elektros įrangos (15,2 % viso eksporto), mineralinių produktų (14,8 %), chemijos pramonės bei giminingų pramonės šakų produkcijos (10,7 %). Iš lietuviškos kilmės prekių daugausia eksportuota naftos produktų (20,3 % viso lietuviškos kilmės prekių eksporto), įvairių pramonės dirbinių (11,2 %), paruoštų maisto produktų, nealkoholinių ir alkoholinių gėrimų bei tabako gaminių (9,2 %), chemijos pramonės ir jai giminingų pramonės šakų produkcijos (8 %). Daugiausia importuota mineralinių produktų (20,5 % viso importo), mašinų, mechaninių įrenginių ir elektros įrangos (17,5 %), chemijos pramonės ir jai giminingų pramonės šakų produkcijos (11,6 %).
2018 daugiausia prekių eksportuota į Rusiją (14,0 % viso eksporto), Latviją (9,8 %), Lenkiją (8,2 %), Vokietiją (7,4 %). Lietuviškos kilmės prekių daugiausia eksportuota į Lenkiją (9,3 % viso lietuviškos kilmės prekių eksporto), Vokietiją (9,1 %), Latviją (7,6 %), Jungtines Amerikos Valstijas (7,6 %), Švediją (7,2 %). Eksportas į Europos Sąjungos valstybes sudarė 58,8 % viso Lietuvos eksporto. 2018 daugiausia prekių importuota iš Rusijos (14,2 % viso importo), Vokietijos (12,0 %), Lenkijos (11,5 %), Latvijos (7,2 %). Importas iš Europos Sąjungos valstybių sudarė 68,9 % viso Lietuvos importo.
2021 Lietuva eksportavo prekių už 34,573 mlrd. eurų (tarp jų lietuviškos kilmės prekių – už 21,404 mlrd. eurų), importavo prekių už 37,754 mlrd. eurų, Lietuvos užsienio prekybos deficitas sudarė 3,181 mlrd. eurų.
2004
-Lietuvos eksportas; -Lietuvos importas; -Lietuvos tarptautinė prekyba