Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga

Lietuvõs valstiẽčių liáudininkų sjunga, Valstiẽčiai liáudininkai, liaudininkų politinės srovės partija, veikusi 1922–36.

Susikūrė 1922 12 iš Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos (LSLDP) ir Lietuvos valstiečių sąjungos. Dauguma narių buvo valstiečiai, bet aktyviai veikė ir inteligentai. Partijos ideologai buvo K. Grinius, A. Rimka, P. Ruseckas, M. Sleževičius, J. Staugaitis. Programas (1923, 1926, 1933) sudarė daugiausia LSLDP ir Lietuvos valstiečių sąjungos programinės nuostatos (atsisakyta socialistinių). Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga – parlamentinės santvarkos, demokratinės respublikos šalininkė, programoje liko Lietuvos valstiečių sąjungos reikalavimas dvarininkams palikti ne daugiau kaip 50 ha žemės, kitą, t. p. visą iš dvarininkų, įstojusių į kitų valstybių kariuomenę, žemę paimti valstybės žinion ir lengvatinėmis sąlygomis perduoti valstiečių nuosavybėn. Skelbė demokratinių teisių ir laisvių, kooperacijos, visuomeninio švietimo ir auklėjimo idėjas.

Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos programa ir statutas (1926; Trakų istorijos muziejus)

Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos programa ir statutas (1926; Trakų istorijos muziejus)

II Seime partija turėjo 16 atstovų (iš 78). Partijos įtaka padidėjo, kai 1924 06 ji nutraukė koaliciją su Lietuvių krikščionių demokratų partija ir perėjo į opoziciją. 1926 III Seimo rinkimuose surinko daugiausia balsų ir turėjo 22 atstovus (iš 85); su Lietuvos socialdemokratų partija ir tautinių mažumų atstovais sudarė daugumą. K. Grinius buvo išrinktas prezidentu, Jonas Staugaitis – Seimo pirmininku, M. Sleževičius tapo ministru pirmininku.

Plėtota demokratija (panaikinta karo padėtis, susirinkimų viešose vietose draudimas, amnestuoti politiniai kaliniai, tarp jų nelegalios Lietuvos komunistų partijos vadovai, ir kita), pradėta pertvarkyti kariuomenę (mažinti nerikiuotės karininkų, riboti karinę biurokratiją), nutarta nuo 1927 01 01 nemokėti algų dvasininkams.

Dėl kilusio dalies visuomenės pasipriešinimo skubotoms reformoms, blogėjant vidaus ekonominei ir politinei padėčiai, visuomenėje nesant tvirtų demokratijos tradicijų, Vyriausybę kritikuojant dešiniesiems, pirmiausia Lietuvių krikščionių demokratų partijos nariams, nesugebėta pasipriešinti 1926 Gruodžio septynioliktosios perversmui; per jį partijos vadovai liko pasyvūs ir prisidėjo prie perversmo padarinių legalizavimo.

Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga dalyvavo pasipriešinimo tautininkų valdžiai judėjime, kai kurie veikėjai (J. Pajaujis ir kiti) buvo nuteisti. Nuosaikioje 1933 priimtoje programoje vis dėlto liko demokratinių laisvių ir žemės reformos reikalavimų. Reikalauta Seimo rinkimų, parlamentarizmas laikytas demokratinių laisvių ir partijos programos įgyvendinimo sąlyga.

4 dešimtmetyje sąjungai grėsė skilimas dėl V. Kvieskos ir jo šalininkų bandymų reformuoti jos ideologiją, partiją suartinti su valdžioje esančia Lietuvių tautininkų sąjunga.

1936 02 valdžiai uždarius politines partijas Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga oficialiai nutraukė veiklą, bet toliau slapta veikė jos centro komitetas, ėjo spauda. SSRS okupacijos išvakarėse iškilę partijos jaunieji veikėjai Petras Kežinaitis, J. Paleckis, Antanas Rūkas, Juozas Vaišnoras ir kiti spaudoje, susirinkimuose skelbė prokomunistines nuostatas, buvo kultūrinio bolševizmo sąjūdžio aktyvistai. 1939 partijos atstovai įėjo į J. Černiaus, A. Merkio vyriausybes.

Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą nemažai veikėjų (tarp jų P. Ruseckas, A. Tamošaitis, Z. Toliušis ir kiti) buvo suimti, nuteisti, ištremti. Jaunosios kartos Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos veikėjai J. Paleckis, M. Gedvilas, J. Vaišnoras, P. Kežinaitis ir kiti, nuo 4 dešimtmečio vidurio bendradarbiavę su komunistais, prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės naikinimo. Partijos buvęs veikėjas Lietuvių aktyvistų fronto įkūrėjas K. Škirpa buvo vienas 1941 Birželio sukilimo organizatorių, M. Mackevičius ir J. Pajaujis įėjo į Lietuvos laikinąją vyriausybę.

Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga leido dienraštį Lietuvos žinios (nuo 1922), laikraštį Lietuvos ūkininkas (nuo 1923), politinį žurnalą Varpas (1931–32). 1922–36 veikė partijos jaunimo organizacija Lietuvos jaunimo sąjunga. 1933–40 veikė studentų, su pertraukomis ir moksleivių organizacija Varpas.

Buvę partijos veikėjai emigracijoje veikė Vyriausiajame Lietuvos išlaisvinimo komitete, Pasaulio lietuvių bendruomenėje ir kitose lietuvių bei tarptautinėse organizacijose.

Leido laikraštį Lietuvių kelias (1949–50), žurnalą Sėja (1953–73), neperiodinį žurnalą Varpas (1946–49).

Svarbesnieji partijos veikėjai: K. Grinius, M. Sleževičius, J. Vileišis (centro komiteto pirmininkai), F. Bortkevičienė, J. Kriščiūnas, V. Lašas, Jonas Staugaitis, Z. Toliušis.

2005 Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos vardu pasivadino Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų sąjunga (įkurta 2001, pirmininkė K. D. Prunskienė); nuo 2012 Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (2016 laimėjo Lietuvos Respublikos Seimo rinkimus).

884