Lietuvõs valstýbė ik Krvos sutartiẽs
Valstybės susidarymas ir raida iki krikšto (13 a. vidurys–14 a. trečias ketvirtis)
Lietuvos valstybė buvo sukurta 13 a. viduryje etninėse lietuvių ir dalies senrusių (dar vadinamų rusėnais, rusinais, rutėnais) žemėse. Nuo senovės laikų Lietuva buvo įvairių civilizacijos centrų kultūrinių ryšių pakraštys, ilgą laiką istorijos šaltiniuose nepastebėta net kaimynų lenkų ir senrusių. Lietuvos (Litua) vardas pirmą kartą paminėtas 1009 Kvedlinburgo analuose. Europai šalis tapo geriau žinoma nuo 12–13 a. sandūros dėl brandžiaisiais viduriniais amžiais labai paspartėjusios Vakarų Europos civilizacijos plėtros ir su tuo susijusio Šiaurės Vokietijos Bažnyčios, kunigaikščių ir miestų aktyvumo. 13 a. pradžioje Baltijos jūros rytinėje pakrantėje susiklostė nauja politinė padėtis. Lietuvos kaimynystėje – Prūsoje ir Latvijoje – įsikūrė kolonijinės vokiečių valstybės Vokiečių ordinas ir Kalavijuočių ordinas; susidarė nauji valdžios ir valstybiniai junginiai, tarp jų išsiskyrė prūsų ir kitas baltų gentis užkariavęs Vokiečių ordinas. Šis staigus Vakarų civilizacijos priartėjimas iš esmės pagreitino valdžios telkimąsi Lietuvoje.
Lietuvių žemių konfederacija (12 a. pabaiga–13 a. pradžia)
Itin svarbi buvo monarchijos idėja, kuri lietuvių gentis vienijančio Mindaugo dvarą pasiekė iš Šventojo Sosto per Livonijos ordiną (nuo 1237). Lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės kūrimasis panašus į kitų Europos tautų etnogenezę ir valstybių tapsmą. Ypač svarbi buvo antikos tradiciją menanti Krikščionių Bažnyčios sandara ir pagal ją sukurtas organizacinis valstybės modelis – krikščioniška karalystė. Sėkminga krikščionybės sklaida buvo įmanoma tik ten, kur gyvavo tvirtesni politiniai dariniai. 13 a. pirmoje pusėje tokia padėtis susiklostė ir Lietuvoje. Henriko Latvio kronikoje minimi savarankiškai veikiantys lietuvių kunigaikščiai (Dangerutis, Stakys), 21 lietuvių kunigaikščio 1219 sudaryta Lietuvos–Voluinės sutartis rodo palyginti brandžią Lietuvių žemių konfederaciją (12 a. pabaiga–13 a. pradžia; žemėlapis).
Šioje sutartyje pirmą kartą minimas vienas vyresniųjų konfederacijos kunigaikščių – Mindaugas – su savo kariauna iš paveldėto domeno (iš Lietuvos žemės siaurąja prasme; dabartinė Pietų Lietuva) pradėjo vienyti baltų žemes. Mindaugo valdžia susidūrė su rimta legitimacijos problema, kuri iki tol veikiausiai jau ne vienam lietuvių kunigaikščiui sutrukdė bandymą sukurti vieningą politinį darinį. Mindaugo ir aplinkos 1251 katalikiškas krikštas ir 1253 karūnacija išsprendė dvilypę lietuvių valdovo politinę problemą. Mindaugas buvo vainikuotas karaliaus karūna – taip jis patvirtino savo, kaip suverenaus valdovo, padėtį tarp Europos krikščionių karalių, o šalies viduje išsiskyrė iš kitų į valdžią pretenduojančių kunigaikščių. Nors Mindaugo ir jo aplinkos krikštas neįtvirtino krikščionybės, o karūnacija netapo tęstinė – karalius Mindaugas ir jo tiesioginiai palikuoniai 1263 buvo išžudyti, šalyje kilo pagonių reakcija, vėlesni valdovai titulavosi tik didžiaisiais kunigaikščiais, – jo sukurta Lietuvos valstybė gyvavo šimtmečius.
Karaliaus Mindaugo paminklas Vilniuje (2003; skulptorius R. Midvikis, © LATGA, 2020, architektas R. Krištapavičius, © LATGA, 2020)
Nepaisant politinių suiručių suvereni didžiojo kunigaikščio valdžia išliko vyraujanti valdymo forma. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Traidenio laikais (valdė 1269 ar 1270–82) klostėsi naujos Lietuvos užsienio politikos kryptys, kurių svarbiausias principas buvo gebėjimas vienu metu kariauti ir vykdyti diplomatines akcijas Rytuose ir Vakaruose. Nuo 13 a. pabaigos pradėjus valdyti Gediminaičių dinastijai (pirmieji tikrai žinomi jos valdovai buvo broliai Butigeidis, miręs apie 1290–92, ir Butvydas, miręs 1294 ar 1295) įsigalėjo paveldima ir gana tvirta didžiojo kunigaikščio dinastinė valdžia. Lietuvos valstybė, įsitvirtindama senrusių kunigaikštystėse, per kelis dešimtmečius virto Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste (LDK).
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė 13 a.–15 a. viduryje
13 a. 5 dešimtmetyje Lietuvos plotas buvo apie 70 000 km2, 14 a. pradžioje – 120 000 km2. 14 a. pirmame–trečiame ketvirtyje prie LDK prijungus Palenkę, Voluinę, dalį Podolės ir Polocko žemių, Minsko, Vitebsko, Kijevo, Černigovo žemes, jos plotas padidėjo iki 650 000 km2. Didžiausias LDK rusų kunigaikštystes valdė Gediminaičiai, sudarę sutartis su vietos diduomene (sričių kunigaikščiai nekeitė jų žemėvaldos, didikus skyrė į svarbias pareigas; daugelis Gediminaičių čia priėmė stačiatikybę). Rusios kraštuose įsigalėję valdančiosios Gediminaičių giminės nariai išsaugojo politinį siuzerenitetą. Susidarius dinastijai (ją sudarė kunigaikščių giminės) ir jai bendraujant su etninės Lietuvos ir Rusios diduomene sutvirtėjo valstybinė sandara ir, nors etniniu bei tikybos atžvilgiu LDK gyventojai buvo skirtingi, spartėjo valstybės raida.
13–14 a. Lietuvos raidą ypač veikė nuolatiniai karai su Vokiečių ordinu, kuris 13 a. pabaigoje, numalšinęs prūsų sukilimus, pasiekė Lietuvos pasienį (Nemuną) ir su Livonijos ordinu ėmė ją pulti (nors žemaičiai pasiekė pergalę prieš kalavijuočius 1236 Šiaulių mūšyje ir prieš abu ordinus 1260 Durbės mūšyje). Kryžiuočiams Prūsoje sukūrus teritorinę valstybę, 1309 Vokiečių ordino didžiojo magistro rezidencija iš Venecijos buvo perkelta į Prūsoje pastatytą Marienburgą. 13 a. į Baltijos rytinę pakrantę, į baltų žemes rengiami kryžiaus žygiai 14 a. viduryje virto to ordino organizuojamais Vakarų Europos riterių kryžiaus karais Baltijos regione. Vokiečių ordinas nuolatiniais žygiais pirmiausia siaubė Lietuvos pasienio gyvenvietes, pasienio ruožas tarp jo valdų ir Lietuvos ilgainiui virto dykra. Kai suvažiuodavo daugiau Vakarų ir Vidurio Europos kryžininkų, būdavo rengiami tolimi karo žygiai į šalies gilumą; 14 a. antroje pusėje pasiekta ir LDK sostinė Vilnius. Puldinėjimų (reizų) taktikos svarbą rodo ir ta aplinkybė, kad didesni mūšiai (1348 Strėvos mūšis, 1370 Rūdavos mūšis) buvo palyginti reti. Vykdyti tokią karo taktiką Vokiečių ordinui padėjo tai, kad 14 a. žygiai į Lietuvą tapo svarbiu Vakarų Europos kilmingųjų kultūros reiškiniu – karaliai, princai, kunigaikščiai ir kiti didikai vyko į Prūsą dalyvauti kryžiaus žygiuose prieš pagonis prūsus ir lietuvius. Ordino vadovybė sugebėjo sukurti žygiams rengti pritaikytą ir iš jų besilaikantį ūkį (kryžininkų aprūpinimas, karo belaisvių panaudojimas ūkio reikmėms, išpirkos). Lietuvos valdovai ir didikai ilgainiui t. p. išplėtojo karo ekonomiką. Šalies resursų telkimas karo reikmėms padėjo atlaikyti 14 a. ordino puolimus, kartu vykdyti ekspansiją į Rusios žemes. Karai stabdė LDK ūkio raidą, iš dalies izoliavo ją nuo kitų Baltijos šalių ir Vidurio Europos, bet nuolatinė abiejų ordinų keliama grėsmė darė įtaką Lietuvos politiniam vienijimuisi. Be karinės valdžios, kitas svarbus lietuvių kunigaikščių valdžios svertas buvo šalį kertančių naujų prekybos kelių tarp Vakarų ir Rytų Europos kontrolė. 14 a. prie upių pastatyti Lietuvos miestai (Vilnius, Kernavė) nuo pat pradžių buvo daugiakultūriai prekybos ir amatų centrai, kartu – didžiojo kunigaikščio rezidencijos.
Per karą su Vokiečių ordinu Lietuvos didysis kunigaikštis vis dažniau imdavosi diplomatinių metodų. Jau didysis kunigaikštis Vytenis (apie 1295–1316) 13 a. pabaigoje palaikė taikius santykius su Rygos miestu ir arkivyskupu. Jo brolis ir įpėdinis Gediminas (1316–41) pirmą kartą nuo Mindaugo laikų pakėlė Lietuvos diplomatiją į europinį lygį. 1322–24 laiškuose popiežiui, Šiaurės Vokietijos miestams ir vienuolijoms jis siūlė Lietuvos krikšto ir vidinės kolonizacijos idėjas (Gedimino laiškai). Nors Gedimino programa nebuvo įgyvendinta, o lietuviškas valstybės branduolys (lietuvių etninės žemės) iki 1387 liko pagoniškas, derybų dėl krikšto strategija ir toliau buvo svarbi LDK diplomatijai. Algirdo ir Kęstučio laikais žinomi keturi krikšto bandymai. Derybų partnerių įvairovė (Lenkijos karalius Kazimieras III Didysis, Vengrijos karalius Liudvikas I Didysis, Šventosios Romos imperijos imperatorius ir Čekijos karalius Karolis IV) rodo, kad lietuvių aukštuomenė ėmė geriau suprasti vėlyvųjų vidurinių amžių Europos tarptautinę politiką.
Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas (Alessandro Guagnini kronikos Europos Sarmatijos aprašymas, 1578, iliustracija, Varšuvos nacionalinė biblioteka)
Algirdo šeima (Iliustruotojo metraščių sąvado miniatiūra, 16 a. antra pusė)
Kita Gediminaičių diplomatijos kryptis – dinastinės vedybos. Jos turėjo nemažai įtakos rusų žemių integracijos į LDK sėkmei, per jas buvo užmegzti pirmieji taikūs santykiai su krikščioniškomis Mazovija ir Lenkija (pirmoji santuoka, 1279, buvo Traidenio dukters Gaudemundos (Gaudimantės) ir Mazovijos kunigaikščio Boleslovo II). Dėl dažnų Gediminaičių ir Mazovijos kunigaikščių dinastinių santuokų ši 14 a. tapo svarbiausiu keliu, jungiančiu LDK su katalikiška Europa. Iš Gedimino laikų išliko ir pirmosios rašytinės LDK taikos sutartys su kitomis šalimis: 1323 su Livonija, 1338 taikos ir prekybos sutartis su Livonijos ordinu. Dar iki 1387 Lietuvos krikšto rašytinės sutartys buvo sudarytos su Maskvos kunigaikštyste, Vokiečių ordinu, Mazovijos kunigaikščiais; tai formavo naujoviškos valstybės sampratą: LDK valdovas esąs suverenus, sudarant sutartis su užsienio šalimis dalyvauja diduomenė, būdinga teritorinės valstybės kūrimo pradžia (sienų samprata, vidinė kolonizacija).
Valstybės valdymas ir visuomenė iki krikšto
Ankstyvoji Lietuvos monarchija funkcionavo ne kaip institucijų valdoma teritorinė valstybė, bet kaip žmonių tarpusavio ryšių pagrindu kuriamas politinis darinys. Institucinis didžiojo kunigaikščio valdžios stiprėjimas pirmiausia buvo susijęs su šalies teritorijos plėtra.
Didžiojo kunigaikščio ir jo tiesioginių įpėdinių teisės į visą valstybės teritoriją samprata (tėvoniniai valdovai) klostėsi pamažu. Valdovo tikslas iš pradžių buvo įtvirtinti visuomenėje savo aukščiausiosios valdžios sampratą. Didelę reikšmę turėjo išskirtinių valdovo teisių – regalijų – perėmimas (recepcija). Manoma, pirmiausia įsitvirtino pilių statymo ir vadinamosios niekieno žemės regalijos. Nuo Mindaugo laikų Lietuvos valstybės branduolys nekito, bet silpnõs teritorinės konsolidacijos sąlygomis dar ilgai nebuvo pastovesnių valdovo rezidencijų. Jis valdė nuolat keliaudamas po visoje šalyje esančius valdžios centrus, kuriuose buvo įkūręs pilis ir dvarus su seniūno (vietininko) administracija; pasirodęs kaskart primindavo savo valdžią ir pasinaudodavo jos teikiamomis ūkinėmis galimybėmis.
Lietuvos didysis kunigaikštis soste (piešta apie 1555; Arsenalo biblioteka Paryžiuje)
Istorijos šaltinių užuominos apie valdovų ryšį su tam tikromis pilimis (Mindaugo – su Voruta, Traidenio – su Kernave) yra atsitiktinės ir vienkartinės, šiose pilyse dar nebuvo sostinės svarbiausio požymio – centro valdžios institucijų. Valdant Gediminui atsirado sostinės sąvoka, nuo tada didžiuoju tapdavo Lietuvos kunigaikštis, valdantis Vilnių. Valstybės sandara ilgai išliko nevienalytė. Net vadinamojoje tikrojoje Lietuvoje (Lithuania propria), kuri 13–16 a. išliko valstybės branduoliu, greta valdovo domeno, buvo tėvoninių diduomenės valdų. Alodines didikų paveldėjimo teises ribojo tik giminaičiai, valdovas į jas tokių neturėjo. Dvarų administracija dažniausiai valdydavo valstiečių bendruomenes, o didžiojo kunigaikščio valdžia diduomenei rėmėsi ne teritoriniu administraciniu pavaldumu, bet asmeniniais santykiais. Tik 14 a. antroje pusėje imta kurti vietinės valdžios sistemą (pirmieji istorijos šaltiniuose minimi seniūnai: 1363 Veliuonos – Goštautas, 1365 Vilniaus – Dirsūnas, 1369 Paštuvos – Girdavas, 1377 Trakų – Pekstė); tai buvo iš gretimų šalių perimtos europinės pilių apygardų sistemos pradmenys, iš kurių Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto laikais buvo sukurta vietinės valdžios organizacija.
Kilmingųjų ir valstiečių žemėvaldos pagrindas buvo alodas – asmeniškai valdomas ir paveldimas žemės sklypas. Luomų formavimasis buvo tik prasidėjęs, bet kilmingumo samprata jau buvo įsitvirtinusi. Buvo daug kilmingųjų ir valstiečių grupių. Iš kilmingųjų, kuriuos pradėta vadinti iš Rusios perimtu bajoro terminu (bajorai), išsiskyrė aukštutinis sluoksnis – diduomenė (didikai); tai buvo senõsios baltų žemių aristokratijos palikuoniai, dėl tarnybos Lietuvos didžiajam kunigaikščiui sugebėję išsaugoti valdžią vietos bendruomenėms. Lietuvių bajorų tauta daugiausia kūrėsi iš lietuvių ir žemaičių, vėliau, prie LDK prijungus senrusių kraštus, – ir iš rutėnų politinio elito.
Mažai institucijų turinčioje valstybėje nebuvo ir institucinės religijos. Apie pagonišką lietuvių tikėjimą išliko nedaug duomenų. Neaišku, ar buvo hierarchinė dvasininkų korporacija arba vientisa tikėjimo sistema. Lietuvių kunigaikščiai pagonių tikėjimo laikėsi ne dėl tariamo prisirišimo prie tėvų papročių, bet pirmiausia dėl susiklosčiusios politinės padėties. Nuo 13 a. nemažoje buvusios Kijevo Rusios (9 a. pabaiga–12 a. pirma pusė) žemių dalyje įsitvirtinę Lietuvos didieji kunigaikščiai patyrė Stačiatikių Bažnyčios įtaką. Stačiatikybė darė poveikį lietuvių visuomenei – pirmojo Lietuvos valdovo Mindaugo sūnus Vaišelga (Vaišvilkas) ir kai kurie didikai ją priėmė.
Lietuva, kaip ir daugelis kitų Vidurio Rytų Europos valstybių, kuriam laikui buvo atsidūrusi ties katalikų ir stačiatikių sklaidos riba. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo (jo abi žmonos buvo stačiatikės) susidorojimas Vilniuje su stačiatikybę priėmusiais 3 dvariškiais (vėliau Stačiatikių bažnyčios paskelbtais šventaisiais kankiniais) parodė krikščionių misijos ir pagonių valdovo pakantumo ribas: pavaldinių pagonių tikėjimo keitimas buvo valdovo kompetencija. LDK rutėnų žemėse stačiatikių tikėjimas klestėjo. Lietuvių kunigaikščiai, išvykę valdyti rutėnų kraštų, patys priimdavo stačiatikybę ir tapdavo uoliais jos globėjais. Antai 14 a. Polocke buvo pastatyta tiek cerkvių, kiek per tris ankstesnius šimtmečius. Kartu Lietuvos didieji kunigaikščiai stačiatikių dvasininkijos hierarchus bandė panaudoti savo valdžiai rusų žemėse stiprinti, siekė, kad Konstantinopolio patriarchas visos Rusios stačiatikių metropolitu skirtų jų kandidatą.
Algirdo įsakymu Vilniuje nužudomi trys stačiatikiai (Iliustruotojo metraščių sąvado miniatiūra, 16 a. antra pusė)
Dėl gretimų krikščioniškų šalių poveikio lietuvių elito pasaulėžiūra sparčiai kito. Pirmiausia kito karyba – buvo perimami riteriški kariavimo papročiai, kilmingųjų ženklai, kariavimo taktika ir elgesys su belaisviais. Lietuvių ir krikščionių bendravimas (prekybiniai santykiai, asmeninės draugystės ryšiai, perbėgėliai, belaisviai) rodo, kad valstybinės sutarties su Lenkija ir Lietuvos krikšto išvakarėse lietuviai palyginti gerai pažino kaimynus krikščionis.
https://s.vle.lt/maps/vle-2022/?mapid=lietuvos_sienu_kaita-117756
-Lietuvos istorija
Š: Lietuvos TSR istorijos šaltiniai t. 1 Vilnius 1955; Lietuvos metraštis: Bychovco kronika Vilnius 1971; Petras Dusburgietis Prūsijos žemės kronika Vilnius 1985; Henrikas Latvis, Hermanas Vartbergė Livonijos kronikos Vilnius 1991; Vygandas Marburgietis Naujoji Prūsijos kronika Vilnius 1999; Chartularium Lithuaniae res gestas magni ducis Gediminne illustrans. Gedimino laiškai Vilnius 2003; Mindaugo knyga: istorijos šaltiniai apie Lietuvos karalių Vilnius 2005.
L: V. Pašuta Lietuvos valstybės susidarymas Vilnius 1971; A. Nikžentaitis Nuo Daumanto iki Gedimino: Ikikrikščioniškos Lietuvos visuomenės bruožai Klaipėda 1996; E. Gudavičius Mindaugas Vilnius 1998, Lietuvos istorija t. 1 Vilnius 1999; S. C. Rowell Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva: pagonių imperija Rytų ir Vidurio Europoje Vilnius 2001; R. Petrauskas Lietuvos diduomenė XIV a. pabaigoje–XV a.: sudėtis–struktūra–valdžia Vilnius 2003; J. Bardach Studia z ustroju i prawa Wielkiego Księstwa Litewskiego XIV–XVII w. Warszawa–Białystok 1970; H. Łowmiański Studia nad dziejami Wielkiego Księstwa Litewskiego Poznań 1983.
2336
Lietuva ikivalstybiniu laikotarpiu
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė po Liublino unijos (1569–1795)
Lietuva Rusijos imperijos valdymo metais (1795–1914)
Lietuva Pirmojo pasaulinio karo metais (1914–1918)
Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas (1918–1920)
Lietuvos sovietinė okupacija ir aneksija (1940–1941)
Lietuva Vokietijos okupacijos metais (1941–1944)
Lietuva stalininio režimo metais (1944–1953)
Lietuva politinio atšilimo ir stagnacijos laikotarpiu (1953–1987)