Lietuvõs valstýbės hebas yra Vytis: herbinio skydo raudonajame lauke vaizduojamas sidabrinis šarvuotas raitelis ant balto žirgo, laikantis dešinėje rankoje virš galvos iškeltą sidabrinį kalaviją. Prie raitelio kairiojo peties – mėlynas skydas su dvigubu auksiniu kryžiumi. Žirgo balnas, gūnia, kamanos ir diržai – mėlyni. Kalavijo rankena, kamanų žąslai, balno kilpa ir pentinas, makšties bei žirgo aprangos metaliniai sutvirtinimai – auksiniai.
Lietuvos Respublikos herbas
Istorija
Lietuvos valstybės herbas yra vienas seniausių Europos valstybės herbų ir vienas iš nedaugelio, kurių simbolika perimta ne iš dinastinių herbų, kaip daugumos Europos šalių, bet iš kunigaikščių portretinių antspaudų. Raitas valdovas, vienoje rankoje laikantis ietį arba kalaviją, kitoje – skydą, reiškė ir krašto suvereną, ir jo gynėją (pasak 16 a. pradžios metraštininko, Lietuvos herbas reiškiąs subrendusį valdovą, galintį kalaviju apginti Tėvynę). Pirmasis save raitą galėjo pavaizduoti Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas. Po jo mirties didžiuoju kunigaikščiu tapęs Jogaila, t. p. Kaributas, Lengvenis, Skirgaila ir kiti jo broliai turėjo po kelis portretinius antspaudus, kuriuose jie pavaizduoti raiti (taigi Algirdaičiai šį simbolį paveldėjo iš tėvo).
Lietuvos Respublikos herbas
Raitelis dar iki Lietuvos herbo atsiradimo simbolizavo Vilniuje valdantį Lietuvos didįjį kunigaikštį ir jo šeimos narius. 1386 Lenkijos karaliumi tapusiam Jogailai buvo sukurtas naujas herbinis spaudas, kurio pirmajame lauke pavaizduotas Lenkijos herbo erelis, o antrajame – raitelis su ietimi ir dvigubu kryžiumi skydelyje; taip asmeninis valdovo portretas įgavo bendrinę prasmę ir tapo svarbiu valdančiosios dinastijos atributu, o, karaliaus rūmų Krokuvoje požiūriu, kartu ir Lietuvos herbu.
Lietuvos valdovo ir valstybės herbo prasmę raiteliui suteikė ne Jogaila, o jo pusbrolis Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas Didysis. Pirmiausia jis apie 1382 savo herbo, paveldėto iš tėvo Kęstučio, pėstininką pakeitė raiteliu, vėliau portretą padarė heraldiniu – Vytauto majestotiniame antspaude (15 a. pradžia) valdovas, apsuptas jam priklausančių žemių herbų, vienoje rankoje laiko didžiojo kunigaikščio valdžią reiškiantį kalaviją, kitoje iškėlęs skydą (jame pavaizduotas raitelis), kuris lyg karalių valdžios obuolys simbolizuoja jo valdomą Lietuvos valstybę.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės herbas (apie 1555)
Kodėl valstybės simboliu tapo valdovo portretas, o ne Jogailos Dvigubas kryžius ar Vytauto Gediminaičių stulpai, aiškinama įvairiai. Valdovo, vėliau valstybės herbas buvo tarptautinės reikšmės simbolis, todėl turėjo būti visiems aiškus ir suprantamas. To meto Europos valstybių heraldikoje vyravo simboliai, perimti iš gyvūnijos ir augalijos pasaulio (žvėrių valdovas liūtas, paukščių – erelis, augalijos karalaitė lelija ir kita), kurie, simbolizavę imperatorius, karalius, kunigaikščius bei jų valdomas valstybes, buvo daug išraiškingesni ir suprantamesni nei Gediminaičių stulpai ar Dvigubas kryžius. Be to, tuo metu, kai klostėsi Lietuvos herbas, lietuviai jau ilgiau nei šimtmetį kovojo dėl valstybingumo išsaugojimo, karas tapo kasdieniu ne tik valdovų, bet ir kiekvieno krašto gyventojo reikalu.
Sunkiausia našta teko eiliniam kariui ir jo nuolatiniam palydovui žirgui, aukštinamiems liaudies dainų ir padavimų. Raitelis – krašto gynėjas – ir saviems, ir svetimiems buvo aiškus ir žinomas simbolis, todėl kaip valstybės herbas bene geriausiai atspindėjo to meto šalies politinę padėtį. Krašto valdovo ir gynėjo portretas tapo valstybės, sprendžiančios savo likimą kalaviju, herbu.
Maždaug 15 a. pradžioje nusistovėjo herbo spalvos ir kompozicija: raudoname lauke sidabrinis šarvuotas raitelis, virš galvos iškėlęs kalaviją, prie jo kairiojo peties – mėlynas skydas su dvigubu auksiniu kryžiumi (valdant Kęstutaičiams – raudonas skydas su auksiniais Gediminaičių stulpais); žirgo kamanos, odiniai diržai ir trumpa gūnia – mėlyni. Herbui panaudota metalai (auksas ir sidabras) ir dvi svarbiausios vidurinių amžių herbų spalvos – raudona tuomet reiškė materialiąsias, arba žemiškąsias (gyvybė, drąsa, kraujas), mėlyna – dvasines, arba dangiškąsias (dangus, dieviškoji išmintis, protas), vertybes. Po 1569 Liublino unijos senosios herbo spalvos, tikriausiai veikiamos Lenkijos herbo spalvų (raudona, balta ir geltona), ėmė kisti: kartais žirgo gūnia vaizduota raudona arba purpurinė, odiniai diržai – geltoni; mažiau keitėsi mėlynas raitelio skydas su auksiniu kryžiumi.
Lietuvos herbas (apie 1918; dailininkas Antanas Žmuidzinavičius)
Ankstyvojoje heraldikoje raitelis dažniausiai pavaizduotas tarsi pasirengęs gintis ir dar nevadinamas Vyčiu. Pirmasis Lietuvos herbą šitaip (lenkiškai Pogonia, Pogoń) 1551 pavadino lenkų kronikininkas M. Bielskis. Plintant lenkų kalbai ir kultūrai terminas pamažu įsitvirtino. Keitėsi ir simbolio prasmė bei išvaizda: senasis krašto gynėjas ėmė vis labiau panašėti į priešą vejantį raitelį. Ieškant lenkiškam terminui Pogonia lietuviško atitikmens jau 17 a. K. Sirvydo siūlymu atsirado Vaikymo, vėliau – Vaiko vardas. Pirmasis Vyčio terminą, tiesa, ne herbui, bet raiteliui (riteriui) apibūdinti 19 a. viduryje pavartojo S. Daukantas, herbui 1884 Aušroje jį bandė pritaikyti M. Akelaitis. Lietuvos herbas, ilgiau negu keturis amžius atstovavęs valstybei, buvo panaikintas 1795 Lietuvai patekus į Rusijos imperiją. Istorinis raitelis visai neišnyko – 1845 tapo Vilniaus gubernijos herbu, bet jo sidabriniame skyde buvo pavaizduotas naujas ideologinis simbolis – auksinis stačiatikių (8 galų) kryžius.
1918 02 16 paskelbus valstybės atkūrimo aktą Vytis tapo Lietuvos herbu. Pirmuosius herbo projektus sukūrė T. Daugirdas ir A. Žmuidzinavičius, naudoti A. Varno, A. Galdiko ir kitų dailininkų sukurti herbai. Labiausiai paplito romantizuota Antano Žmuidzinavičiaus herbo versija (su apvadu, auksinėmis kamanomis, diržais bei ilga trijų ragų auksine gūnia). Šią versiją sukritikavus, valstybės herbui nustatyti 1929 sudaryta speciali komisija. Jos darbe aktyviausiai dalyvavo archeologai V. Nagevičius, menotyrininkas P. Galaunė, dailininkas M. Dobužinskis, istorikai I. Jonynas, A. Janulaitis ir kiti. Po penkerių komisijos darbo metų Mstislavas Dobužinskis sukūrė archajiškiau atrodantį herbo projektą, pagrįstą Lietuvos senųjų monetų ir antspaudų ikonografija, bet jis nebuvo oficialiai patvirtintas. Tolesnę valstybės herbo raidą pusei amžiaus 1940 sustabdė SSRS okupacija. LSSR administracijos naudotą herbą sudarė pjautuvas ir kūjis baltame fone saulės spinduliuose, apgaubti jabų varpomis ir ąžuolo lapais.
Vytis 10 litų monetos reverse (1936; dailininkas Juozas Zikaras)
Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas, 1990 03 11 paskelbusi Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo aktą, tą pačią dieną įteisino istorinį herbą. 1990 03 20 buvo patvirtinta herbo kompozicija, kurios pagrindu tapo skulptoriaus J. Zikaro 1925 Lietuvos monetoms sukurtas skulptūrinis Vyčio atvaizdas, 1990 04 09 – nustatytos 20 a. pirmoje pusėje naudotos herbo spalvos: raudoname lauke sidabrinis šarvuotas raitelis, laikantis virš galvos iškeltą sidabrinį kalaviją ir kairįjį petį pridengęs raudonu skydu su auksiniu dvigubu kryžiumi; kalavijo rankena ir makšties sutvirtinimai, raitelio pentinas, kamanų žąslai, žirgo pasagos, diržai ir jų pagražinimai – auksiniai. 1990 05 17 Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas patvirtino spalvinį herbo etaloną, kuriame herbo ir raitelio skydai purpuriniai. 1990 herbas tapo pereinamojo laikotarpio simboliu ir pabrėžė Lietuvos valstybės tęstinumą. Lietuvos heraldikos komisija buvo įpareigota parengti patikslintą herbo variantą, pagrįstą istorijos ir ikonografijos šaltiniais.
1991 09 04 Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas patvirtino dailininko A. Každailio sukurtą ir Heraldikos komisijos patvirtintą antrąjį herbo variantą. Jame atkurtos istorinės dar Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto laikų herbo spalvos ir metalai (raudona, mėlyna, sidabras, auksas). Siekta įprasminti ir pirminę herbo idėją – pavaizduoti raitelį, pasirengusį kalaviju apginti savo kraštą ir valstybę.
Istorinių spalvų ir senosios herbo idėjos atgaivinimas reiškė, kad Lietuvos Respublika yra ne tik 1918–40 nepriklausomos Lietuvos, bet ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybingumo tradicijų paveldėtoja bei tęsėja. Vyčio kaip valstybės herbo statusą įtvirtino 1992 10 25 priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija (15 straipsnis).
-Vytis
L: E. Rimša Heraldika: iš praeities į dabartį Vilnius 2004.
1185
Lietuvos konstitucinė santvarka
Lietuvos partijos ir profsąjungos
Lietuvos sveikatos apsaugos sistema