Lietuvõs valstýbės hmnas yra V. Kudirkos Tautiška giesmė. Himno atlikimo tvarka aprašyta Valstybės himno įstatyme (1991, nauja redakcija 1999). Jis giedamas arba grojamas pradedant arba baigiant Lietuvos Respublikos Seimo sesijas ir iškilmingus posėdžius, iškilmingus susirinkimus, skirtus valstybės švenčių ir atmintinoms dienoms, sutinkant ir palydint Lietuvos Respublikoje apsilankančius užsienio valstybių ir vyriausybių vadovus, užsienio valstybėse (kai atstovaujama Lietuvos Respublikai) ir kai kuriais kitais atvejais (pvz., per sporto varžybas, jei keliama Lietuvos valstybės vėliava), per visuomeninių organizacijų renginius, žymių žmonių laidotuves.
Istorija
Lietuvos valstybės himno, kaip ir tautinės vėliavos, idėja dėl nepalankių politinių aplinkybių kilo užsienyje. Iš pradžių kaip tautinis himnas naudoti keli kūriniai. Apie 1880 Seinų kunigų seminarijos klierikai nutarė lietuvišku himnu laikyti A. Mickevičiaus poemos Ponas Tadas eiles, prasidedančias žodžiais Tėvyne Lietuva, tu kaip sveikata. Iš Seinų šią giesmę į Jungtines Amerikos Valstijas nuvežė kunigas P. Abromaitis. Ji kaip himnas sugiedota 1888 per lietuvių katalikų draugijų III suvažiavimą Mahanoy City (Pensilvanijos valstija). Jungtinių Amerikos Valstijų ir Kanados lietuviai kaip tautos himną naudojo ir kitas giesmes: Tu Lietuva, tu mieliausia mūsų motinėlė (žodžiai A. Baranausko; giedota ir Lietuvoje – Anykščiuose), Kur bėga Šešupė (žodžiai Maironio, muzika Č. Sasnausko). Č. Sasnauskas leidinyje Lietuviška muzika pasiūlė Himną chorui ir solo (pagal Maironio eiles Jau slavai sukilo). Ypač populiari buvo J. Sauerweino Jaunųjų lietuvininkų giesmelė, arba Lietuviais esame mes gimę, sugiedota dar 1895 Tilžėje.
Lietuvos valstybės himno tekstas su natomis
Pritaikius naują S. Šimkaus melodiją šis Mažosios Lietuvos himnas 1911 buvo atliktas Kaune. Giedota ir daugiau giesmių, bet Lietuvos himnu tapo Tautiška giesmė (žodžiai ir muzika V. Kudirkos). Tekstas su natomis buvo išspausdintas 1898 laikraščio Varpas 6 numeryje. Manoma, Tautiška giesmė pirmą kartą viešai sugiedota 1899 11 13 Sankt Peterburge per koncertą lietuviams studentams šelpti. Atgavus spaudą (1904) ji buvo giedama kone per visus lietuviškus vakarus. Lietuvoje pirmą kartą viešai sugiedota M. Petrausko vadovaujamo choro 1905 06 06 per Vilniaus miesto teatre lietuvių visuomenės surengtą vakarą. Net 3 kartus ši giesmė sugiedota per koncertą, surengtą Didžiojo Vilniaus seimo (1905 12 04–05) išvakarėse – šis įvykis buvo ypač svarbus, nes sugrįžę namo Seimo dalyviai pagarsino Tautišką giesmę po visą Lietuvą. 1905 per pirmą lietuvišką vakarą Panevėžyje choras giesmę atliko net 4 kartus. 1905 ji giedota Marijampolėje, Kudirkos Naumiestyje, 1906 – Ukmergėje, Tauragėje, Biržuose, Rokiškyje ir daugelyje kitų vietovių. Pasak amžininkų, lietuvių visuomenė šios giesmės noriai klausėsi, reikalavo giedoti po kelis kartus. Viešas giesmės giedojimas (ir jos klausymas atsistojus) kėlė konfliktus su Rusijos valdžia dėl lietuviškų vakarų repertuaro; tai dar labiau padidino Tautiškos giesmės visuomeninę ir patriotinę reikšmę. Varžydamasi su kitais kūriniais V. Kudirkos Tautiška giesmė Lietuvos himnu buvo pripažinta dar iki Lietuvos valstybės atkūrimo. 20 a. pradžioje, ypač 1917–18, dėl jo tinkamumo labai diskutuota (kritikuotos eilės, muzika, pasigesta Dievo vardo paminėjimo ir kita), bet diskusija baigėsi T. Daugirdui spaudoje paskelbus straipsnį apie kitų Europos šalių himnų kilmę.
Vinco Kudirkos Tautiška giesmė plakate (bendrovės Dirva leidinys, apie 1920)
Bene iškilmingiausia himno istorijos akimirka buvo 1920 05 15, kai Steigiamojo Seimo pirmininkui A. Stulginskiui perskaičius nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo deklaraciją visi Seimo posėdžio dalyviai atsistojo ir iškilmingai sugiedojo Tautišką giesmę, tarsi oficialiai ją įteisindami valstybės himnu. 1922, 1928 ir 1938 konstitucijose himnas neminimas. Pirmaisiais 1940 SSRS okupacijos mėnesiais himnas dar giedotas, bet jau 1940 08 31 nurodyta vietoj Tautiškos giesmės giedoti Internacionalą. 1944 įteisinus SSRS himną pradėta svarstyti ir sovietinių respublikų himnų klausimą. Suderinus su aukščiausiąja valdžia Maskvoje, kol bus sukurtas LSSR himnas, leista giedoti Tautišką giesmę. 1944 prie Lietuvos artėjant frontui, o vėliau – dėl smarkaus lietuvių pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai (nenorėta aštrinti ir taip įtemptos padėties) naujo himno tvirtinti neskubėta.
Tik Lietuvos prievartinio prijungimo prie SSRS dešimtmečiui 1950 07 15 patvirtintas himnas Tarybinę Lietuvą liaudis sukūrė (žodžiai A. Venclovos, muzika B. Dvariono ir J. Švedo), šlovinantis SSRS, jos kūrėjus ir naująją santvarką. Tautiška giesmė oficialiai renginiuose uždrausta giedoti, bet tapo vienu pasipriešinimo sovietų valdžiai simbolių, giedota tremtyje, kalėjimuose, neretai per bažnytines ir kitas šventes, per Vėlines – kapinėse (1956 – Rasų kapinėse Vilniuje).
1987 08 23 Tautiška giesmė viešai giedota Vilniuje per mitingą prie A. Mickevičiaus paminklo, 1988 06 24 – per Sąjūdžio mitingą Gedimino (Arkikatedros) aikštėje, vėliau per kitus Sąjūdžio mitingus ir susirinkimus. 1988 10 06 LSSR valdžia buvo priversta Tautišką giesmę pripažinti nacionaliniu simboliu, o 1988 11 18 LSSR Aukščiausioji Taryba, pakeitusi LSSR konstituciją, suteikė jai valstybinio himno statusą. Iš kelių himno muzikos redakcijų pasirinkta ta, kurią 1939 patvirtino speciali komisija, o simfoniniam orkestrui instrumentavo R. Racevičius (vėliau patvirtinta autentiška V. Kudirkos redakcija). Himną įtvirtino 1992 10 25 priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija (16 straipsnis).
-Tautiška giesmė
1185