Lietuvos vardas

Lietuvõs vadas (Lituae, vardininkas Litua) pirmą kartą neabejotinai paminėtas 1009 lotynų kalba parašytuose Kvedlinburgo analuose.

Lietuvos vardo atmainos

Istoriniuose šaltiniuose ir kitose kalbose yra Lietuvos vardo 3 atmainos: su šaknimis liet- (lietuvių), lit- (slavų) ir leit- (latvių tradicija). Lietuvių šaknį liet- rodo vokiečių (Lettowen) ir lotynų (Lethovia, variantai Lettovia, Lettavia ir kiti) kalbomis rašytų šaltinių formos. Greičiausiai šiai tradicijai priklauso ir estų vartojamas Lietuvos pavadinimas Leedu arba Leedumaa (maa ‘kraštas, šalis’); estai, kaip ir vokiečiai, Lietuvos vardą turėjo išgirsti iš lietuvių. Lietuviškosios tradicijos formoms pradžią davė senesnė lietuviška forma *Lietuv < *Ltuv, jos slaviškas atliepinys su i vietoj ie <  (iš baltų ei) rodo labai seną etnonimo kilmę. Slavų tradicijos formos vėliau įsigalėjo vokiškuose (Litauen) ir lotyniškuose (Lituania) šaltiniuose. Latvių forma su dvibalsiu ei (leitis ‘lietuvis’, bet Lietava), J. Endzelīno nuomone, gauta iš kuršių. Visų 3 atmainų (su ie, i, ei) pirminis šaltinis – lietuvių forma *Lietuv < *Ltuv. Dėl jos etimologijos mokslininkai seniai ginčijasi.

100 litų proginė moneta, skirta Lietuvos vardo minėjimo tūkstantmečiui (dailininkas Giedrius Paulauskis, 2007, auksas). Aversas

100 litų proginė moneta, skirta Lietuvos vardo minėjimo tūkstantmečiui (dailininkas Giedrius Paulauskis, 2007, auksas). Reversas

Ankstyviausi Lietuvos vardo paminėjimai

Rusios metraščiuose užfiksuoti ankstyviausi pavadinimai Литъва, Литва veikiausiai rytų slavų gauti iš lietuvių, K. Būgos nuomone, dar tada, kai rytų baltai vietoj vėlesnio ie tebeturėjo , nes tik iš *Ltuv galėjo rastis slavų Литъва (plg. giminiškų žodžių atitikmenis žiema – zima). Nuo 12 a. pabaigos vokiečių dokumentuose randama forma Lettowen (raide e žymimas lietuviškas dvibalsis ie, priesaga -owen- žymima -uva arba -ava), lotynų kalba rašytuose šaltiniuose – Lethovia. Lietuvos vardu tada galbūt buvo vadinama ne visa etninė Lietuva, o tik jos dalis, greičiausiai tarp Neries, Nemuno ir Merkio upių; čia buvo ankstyvojo laikotarpio Lietuvos valstybės feodaliniai ir administraciniai centrai – Kernavė, Trakai, Vilnius. Jungiant žemes ilgainiui Lietuvos vardu buvo vadinamas vis didesnis plotas.

Lietuvos vardo etimologijos variantai

15–16 a. lietuvių kilmės iš romėnų teorijos šalininkai (J. Długoszas, M. Strijkovskis ir kiti) žodį Lietuva kildino iš žodžio L’Italia. Vėliau Lietuvos vardą imta sieti su lotynų kalbos žodžiu lītus ‘jūros krantas’. Tokiai etimologijai buvo linkę pritarti kalbininkai E. Fraenkelis, M. Vasmeris ir kiti.

Vardas Lietuva sietas su keltų (airių) Letha (vakarinis buvusios Galijos pakraštys prie Atlanto, dabartinė Bretanė; kalbininkai keltų vardą kildina iš kitos šaknies *pta-), A. Šachmatovas (ir jo sekėjai) kildino iš rekonstruoto keltų vardo *Litavia ‘pakrančių šalis’. Nusivylus šiomis etimologijomis Lietuvos vardą imta sieti su lietuvių kalbos žodžiais. Bandyta kildinti iš žodžio lietus – esą Lietuva yra lietingas kraštas. S. Karaliūno teigimu, žodžiui Lietuva pradžią davė šaknies liet- bendrinis žodis, reiškęs ‘kariauną’. Žodis Lietuva turi priesagą -uva, todėl turėjo būti išvestas iš nepriesaginės formos, greičiausiai iš *Lietā (šios formos buvimą rodo ir latvių leitis ‘lietuvis’, vestinas iš *Leitā, plg. lietuviškai latvis < *Latvā). Nepriesaginėms formoms *Lietā < *Leitā artimi upėvardžiai Leità (Graumenos intakas, Švėkšna), Letė (Rusnės intakas), Leitãlė (Leitės intakas; visi upėvardžiai gali turėti kuršių ei), t. p. plg. Léic-iškių (= Leit-iškiai) ežero (Marijampolės savivaldybė) vardą (gali būti jotvingių kalbos palikimas).

Sąsajos su asmenvardžiais

Lietuvos vardas anksti (daugiausia nuo 20 a. 7 dešimtmečio) imtas sieti ir su vandenvardžiais. Pradžią jam galėjo duoti liet- šaknies vandenvardis, buvęs tame krašte, kur pradėjo kurtis Lietuvos valstybė. K. Kuzavinio nuomone, tokia upelė galėjo būti Neries dešinysis intakas Lietauka (apie 30 km nuo Kernavės), ištekantis iš Lietaukos raisto. Upėvardis Lietáuka (Lietãvka, Letáuka, Letãvka, Litavka) yra su slavų priesaga -ka suslavinta lietuviško vandenvardžio forma Lietava (ši forma girdėta iš senų žmonių, fiksuota ir raštuose). Lietavà ir Lietuvà yra dvi gretiminės to paties vardo formos. Lietuvos vardo senesnę atmainą Lietava su priesaga -ava išlaikė latviai, Zietelos (Baltarusija) lietuviai, ji aptinkama senuosiuose tekstuose lotynų ir slavų kalbomis. Formos Lietava / Lietuva galėjo būti išvestos iš *Lietā (gal būta ir bendrinio žodžio *lietā). Pamatinis žodis laikytinas priesagos -t- vediniu, kurio ta pati šaknis kaip ir veiksmažodžio lie-ti ‘pilti’ (plg. latvių liet ‘pilti’, prūsų pralieiton ‘pralieta’, senovės slavų li-jati ‘pilti’, lotynų lītus ‘jūros krantas’, tocharų A lyäm ‘ežeras’). Lietavos / Lietaukos pirminę reikšmę galėtų rodyti ir kraštovaizdžio ypatumai: Liet- (Leit-) šaknies vardus turinčios upės teka dažniausia žemose vietose, turi neaukštus krantus ir plačius klonius, todėl lengvai išsilieja iš krantų.

2703