Lietuvõs vidaũs prekýba
Vidaus prekyba Lietuvoje iki Pirmojo pasaulinio karo
Mainų ir rinkos santykių Lietuvos teritorijoje būta jau nuo seniausių laikų, bet natūrinio ūkio sąlygomis jų reikšmė gyventojams apsirūpinant prekėmis buvo labai nedidelė. Vidaus prekyba ilgą laiką vyko daugiausia turgų ir prekymečių (mugių) forma. Nuo 14 a. pabaigos prekyviečių steigimą, turgų ir mugių rengimą reguliavo miesto teisių (daugiausia Magdeburgo) privilegijos, nuo 15 a. – dar ir atskiros prekybos privilegijos. Viduramžiais buvo svarbi išvežiojamoji ir išnešiojamoji prekyba.
18 a. pabaigoje Lietuvos teritorijoje buvo 83, 19 a. antroje pusėje – 169 gyvenvietės, turinčios teisę rengti turgus ir prekymečius. Parduotuvės nuolat veikė tik Vilniuje, Kaune ir kai kuriuose kituose didesniuose miestuose, daugiausia prie rotušių. Vidaus prekybos plėtrai 19 a. didelę reikšmę turėjo baudžiavos panaikinimas, plentų ir geležinkelių nutiesimas, stambesnės pramonės kūrimasis, miestų ir miestelių plėtimasis. Padidėjo prekių paklausa, atsirado didelių žemės ūkio produktų supirkimo kontorų, padaugėjo parduotuvių. 1852 Vilniaus gubernijoje veikė 1438 parduotuvės (iš jų Vilniuje – 829), 1857 Kauno gubernijoje – 2097 (iš jų Kaune – 819). Prekyba daugiausia buvo sutelkta žydų rankose. 20 a. pradžioje Lietuvoje veikė 14 241 prekybos įmonė, jų prekių apyvarta siekė 104,9 mln. rublių. Prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą prekių apyvarta (A. Rimkos skaičiavimais) jau galėjo siekti 140–150 mln. rublių.
19 a. antroje pusėje, daugiausia dėl nepasitenkinimo privačiais prekybininkais, pradėjo kurtis vartotojų bendrovės (pirmoji įregistruota 1869 Vilniuje). Didelę reikšmę jų kūrimuisi turėjo ir nuolatiniai spaudos raginimai lietuviams imtis prekybinės veiklos. Iki 1905 vartotojų kooperacija plėtojosi lėtai (1904 veikė 14 kooperatinių bendrovių), vėliau tokių bendrovių skaičius ėmė sparčiai didėti. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo apie 150 prekybos kooperatyvų (apie 25 000 narių).
Vidaus prekyba nepriklausomoje Lietuvoje (1918–1940)
1918–1940 Lietuvoje prekyba buvo privatus verslas. Juo verstis galėjo kiekvienas pilietis, išsipirkęs verslo liudijimą – patentą. Jų buvo penkių rūšių. Pirmosios rūšies patentus turėjo išsipirkti didmenininkai (didmeninė prekyba), stambūs žemės ūkio produktų supirkėjai, antrosios – įmonių, kurios vertėsi mišria (didmenine ir mažmenine prekyba), savininkai, t. p. mažmenininkai, prekiaujantys brangiais gaminiais (foto-, radijo, elektrotechnikos prekėmis, aukso dirbiniais, ginklais ir kita), trečiosios – dauguma mažmeninės prekybos įmonių savininkų, ketvirtosios – smulkūs mažmenininkai, penktosios – išvežiojamąją ir išnešiojamąją prekybą vykdantys prekybininkai. 1939 prekybos įmonėms buvo išduoti 21 722 verslo liudijimai, iš jų pirmosios rūšies – 52, antrosios – 2484, trečiosios – 11 400, ketvirtosios – 5499, penktosios – 2287. Daugiausia prekybos įmonių buvo Kaune (3489), joms teko apie trečdalį visos prekių apyvartos. Daug prekybos įmonių veikė apskričių ir valsčių centruose.
Šilutės turgus (1935)
1919–1940 Lietuvoje buvo sukurta stipri vartotojų kooperacija. 1940 pradžioje veikė 204 prekybos kooperatyvai (29 284 nariai). Jiems priklausė 363 parduotuvės, prekių apyvarta sudarė 128,9 mln. litų. Dauguma (71 %) šių kooperatyvų buvo Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų sąjungos Lietūkis nariai. Iš miesto kooperatyvų didesnės reikšmės turėjo Kauno vartotojų bendrovė Parama, kooperatinė sąjunga Spaudos fondas, Karių ekonominė bendrovė. Prekybos kooperatyvai turėjo teigiamos įtakos plečiant ir modernizuojant prekybos materialinę techninę bazę, gerinant gyventojų (ypač kaimo) aprūpinimą prekėmis, ugdant profesionalius darbuotojus, darant poveikį kainų lygiui.
Prekybos veikla vertėsi ir Lietuvos pieno perdirbimo bendrovių sąjunga Pienocentras. Ši sąjunga tiekdavo didesniems miestams pieno produktus, 1939 turėjo 17 parduotuvių, kurių apyvarta sudarė 10,2 mln. litų. Prekyba (daugiausia didmenine) vertėsi ir akcinės bendrovės (1939 – 35). Mėsos pramonės ir prekybos akcinės bendrovės Maistas žinioje buvo penkios didmeninės prekybos bazės ir 63 firminės parduotuvės (jų apyvarta 1939 sudarė 18,8 mln. litų). Valstybė turėjo spirito ir degtinės prekybos monopolį, savo degtinės parduotuvių, bet leidimai prekiauti šiais gaminiais buvo išduodami ir privačioms bei kooperatinėms įmonėms.
Vidaus prekybos valstybė beveik nereguliavo (išskyrus prekybos įmonių apmokestinimą). Prekybai ir kitoms verslo rūšims plėtoti 1925 buvo įsteigti Prekybos ir pramonės rūmai (1936 pertvarkyti į Prekybos, pramonės ir amatų rūmus). 1937 jiems pavesta tvarkyti prekybos įmonių registrą. Šių įmonių apyvarta nebuvo oficialiai registruojama. Prekybos, pramonės ir amatų rūmų vertinimu, bendroji prekybos apyvarta 1937 siekė 900 mln. litų.
Lietuvos vidaus prekyba okupacijų metais (1940–1990)
1940 SSRS okupavus Lietuvą pradėta kurti sovietinė prekių paskirstymo sistema. 1940 08 01 įsteigta Prekybos ministerija (liaudies komisariatas) turėjo kontroliuoti privačią prekybą ir nacionalizuoti įmones, kurių apyvarta 1939 buvo didesnė kaip 15 000 litų. 1940 09–1941 01 nacionalizuotos 1593 įmonės, kurių bendra apyvarta 1939 siekė 491,5 mln. litų. Dauguma jų (54 %) buvo perduotos kooperatinės prekybos organizacijoms, daugiausia Lietūkiui ir jo skyriams, kitos – Prekybos komisariatui (šis jų pagrindu didžiuosiuose miestuose įsteigė valstybines mažmeninės prekybos organizacijas), t. p. įvairiems pramonės komisariatams ir žinyboms. Dauguma didmeninės prekybos įmonių buvo perduota SSRS pramonės komisariatams. Smulki privati mažmeninė prekyba buvo leidžiama, bet jos įmonių dėl įvairių priežasčių (netikrumas dėl ateities, prekių įsigijimo sunkumai, dideli mokesčiai) greitai mažėjo. 1941 pradžioje privačioms įmonėms teko 20–25 %, 1941 06 – tik 10–15 % mažmeninės prekybos apyvartos.
Nacių Vokietijai okupavus Lietuvą beveik visos valstybinės didmeninės prekybos įmonės buvo perduotos vokiečių bendrovėms, didesnes mažmeninės prekybos įmones perėmė vokiečių administracija (apygardų komisariatai). Mažesnės nacionalizuotos įmonės buvo reprivatizuotos, bet tik dalis grąžinta buvusiems savininkams. Daug įmonių užsidarė, nes jų savininkai buvo žydai, trūko prekių, buvo dideli mokesčiai ir kita. Visos kooperatinės prekybos organizacijos buvo sujungtos į vieną Rytų krašto kooperatinę sąjungą ir jų veikla nukreipta daugiausia į žemės ūkio prievolių surinkimą. Didesnių miestų gyventojų normuotam aprūpinimui įsteigta specialioji valstybinė prekybos organizacija Li-Mi-Pa (Lietuvos miestų prekyba). Mažesnių miestų ir kaimo gyventojus normuotais maisto produktais ir ne maisto prekėmis aprūpindavo žemės ūkio bei vartotojų kooperatyvai, privatūs prekybininkai. Jų veiklą kontroliavo civilinė valdžia.
Lietuvą inkorporavus į SSRS prekių paskirstymas (cirkuliacija) iš gamybos į vartojimo sritį vyko trimis formomis: gamybos priemonių materialinio aprūpinimo (tiekimo), žemės ūkio produktų supirkimo (paruošų) ir vartojimo reikmenų prekybos. Pirmosios dvi formos buvo valstybės griežtai reglamentuojamos ir reguliuojamos, rinkos požymių iš esmės neturėjo. Vartojimo reikmenų prekyba buvo valstybinė, kooperatinė ir kolūkinė. Iki 1947 leista ir privati prekyba (1946 05 01 duomenimis, išduoti 2858 prekybos verslo liudijimai), bet valstybinė ir kooperatinė pramonė jai netiekė prekių, o valstybiniai bankai – kreditų. Iki 1947 pabaigos prekių pardavimas gyventojams buvo normuojamas (veikė kortelių sistema). Egzistavo ir vadinamoji komercinė prekyba (prekių pardavimas be kortelių, bet didesnėmis kainomis), bet ji buvo labai menka.
1947 pabaigoje įvykdžius pinigų reformą ir panaikinus kortelių sistemą, pradėjus didėti gamybos mastui bei gyventojų piniginėms pajamoms susidarė palankesnės sąlygos prekybos plėtrai. Valstybinės ir kooperatinės prekybos pagrindiniai rodikliai 1950–1989 pateikti 1 lentelėje (statistikos metraščių duomenys). Svarbiausią reikšmę turėjo valstybinės įmonės ir organizacijos, kurių dauguma priklausė Prekybos ministerijai. Jai pavaldžios didmeninės prekybos organizacijos aprūpindavo prekėmis visas valstybinės mažmeninės prekybos organizacijas, daugeliu prekių – ir kooperatinę prekybą, t. p. tiekė gyvulininkystės produktus į SSRS sąjunginį fondą.
1
Valstybinės mažmeninės prekybos įmonės ir organizacijos prekiavo didžiuosiuose Lietuvos miestuose ir kurortuose (Druskininkuose, Palangoje), valstybinę prekybą vykdė ir kai kurių pramonės, statybos, transporto įmonių darbininkų aprūpinimo skyriai, įvairioms ministerijoms ir žinyboms priklausančios specializuotos organizacijos (prekyba medikamentais, knygomis, laikraščiais, automobiliais, naftos produktais, vaisiais ir daržovėmis, sėklomis, gėlėmis). Rajonuose prekiavo vartotojų kooperacijos įmonės ir organizacijos. 1989 pabaigoje Lietuvoje veikė 101 vartotojų kooperatyvas, juos vienijo 35 rajonų sąjungos, devyniuose rajonuose buvo rajoniniai vartotojų kooperatyvai. Kooperatyvų veiklai vadovavo Lietuvos vartotojų kooperatyvų sąjunga (Lietkoopsąjunga). Vartotojų kooperacija 1989 pabaigoje turėjo 4110 parduotuvių, aštuonias tarprajonines didmeninės prekybos bazes, t. p. dar vertėsi viešuoju maitinimu, žemės ūkio produktų paruošomis, gamybine veikla, turėjo savo transporto ir statybos įmonių.
SSRS okupacijos metais valstybinė ir kooperatinė prekyba buvo valdoma ir planuojama centralizuotai, įmonių veikla smulkmeniškai reglamentuojama, rinkos santykių iš esmės nebuvo. Vartotojų kooperacija prarado daugelį esminių bruožų, pirmiausia demokratiškumą, nutolo nuo vartotojų, subiurokratėjo. Kolūkiai, įvykdę prekių pardavimo valstybei užduotis, kolūkiečiai ir kiti gyventojai galėjo savo prekybinę produkciją rinkos kainomis realizuoti turgavietėse. Kolūkinės prekybos valstybė neplanavo. Jos reikšmė aprūpinant gyventojus prekėmis buvo labai menka. Konkrečios prekybos formos mažmeninėje prekių apyvartoje 1975–1989 pateiktos 2 lentelėje (statistikos metraščių duomenys).
2
Lietuvos vidaus prekybos pokyčiai po 1990 metų
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę įvyko esminiai pokyčiai vidaus prekybos socialinėje ir ekonominėje struktūroje. Atsiradus verslo laisvei pradėjo sparčiai kurtis ir plėtotis privati prekyba. Tai vyko dviem būdais: privatizuojant valstybines ir steigiant naujas privataus kapitalo įmones. Šie procesai vyko labai sparčiai. Įsisteigė daug naujų parduotuvių, kioskų, pagausėjo prekiaujančiųjų turgavietėse ir gatvėse. 1993 pabaigoje privačios prekybos apyvarta jau sudarė 53,8 % visos mažmeninės prekių apyvartos, jai teko 58,2 % visų parduotuvių. Vartotojų kooperacijos reikšmė dėl įvairių priežasčių (nepagrįstų valdžios sprendimų dėl kooperatinio turto, pačių kooperatininkų nesugebėjimo prisitaikyti prie naujų verslo sąlygų, nelegalios prekybos išplitimo ir kitų) labai sumenko (3 lentelė).
3
Vidaus prekyba 1990–1994 plėtojosi ūkio nuosmukio sąlygomis. Šis laikotarpis pasižymėjo didele infliacija, gyventojų realiųjų pajamų ir perkamosios galios mažėjimu, prekių trūkumu, atsiskaitymo priemonių kaita (rubliai, laikinieji pinigai talonai, litai). 1990–1991 buvo naudojamos įvairios prekių paskirstymo formos (talonai, prekių pardavimas įmonėse, organizacijose ir kita), kai kurias prekes leista pardavinėti vadinamosiomis komercinėmis kainomis (didesnėmis už valstybės nustatytąsias). Tik nuo 1992 vidurio pradėjo veikti laisva kainodara, bet 1993–1994 valstybė dar reguliavo kai kurių prekių (daugiausia maisto) prekybinį antkainį.
1991 rudenį prasidėjęs valstybinės prekybos privatizavimas dėl įvairių priežasčių (daugkartinių pirminio privatizavimo įstatymo pataisų bei jo pažeidimų, organizuotų nusikaltėlių grupių, vadinamosios šešėlinės ekonomikos atstovų dalyvavimo ir kita) vyko nesklandžiai ir neskaidriai. Nemažai asmenų prekyba vertėsi nelegaliai, nemokėjo mokesčių. Daugelis prekybininkų nuo mokesčių inspekcijos slėpė savo tikrąsias pajamas. Prekyba plėtojosi chaotiškai, valstybės beveik nereguliuojama ir menkai kontroliuojama. Aprūpinant gyventojus prekėmis gana didelę reikšmę turėjo turgavietės. Anksčiau jose prekiauta daugiausia žemės ūkio produktais, gyvuliais, sendaikčiais, dabar šalia maisto produktų pradėta prekiauti ne tik dėvėtomis, bet ir visai naujomis (daugiausia dideliais kiekiais iš užsienio šalių atvežtomis) ne maisto prekėmis. Atsiradus nedarbui, prekyba turgavietėse pradėjo verstis daug žmonių. Perkančiųjų jose taip pat buvo nemažai, nes žmonės ieškojo pigesnių prekių (turgavietėse kainos dažniausiai buvo mažesnės nei parduotuvėse). Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 1994 šalies mažmeninė prekių apyvarta siekė 7,3 mlrd. litų, iš jų apie 26 % teko turgaviečių ir apie 15 % – vadinamajai šešėlinei apyvartai. Tik 1994 pabaigoje–1995 pradžioje buvo priimti Vartotojų teisių gynimo ir Prekybos įstatymai, mažmeninės prekybos, ne maisto prekių keitimo taisyklės ir kiti prekybą reguliuojantys poįstatyminiai teisės aktai.
prekybos centro Europa Vilniuje interjeras (2007; architektas A. Ambrasas ir kiti)
Nuo 1995 Lietuvos ūkis pradėjo atsigauti: ėmė didėti BVP, labai sumažėjo infliacija, didėjo gyventojų realiosios pajamos. 1996–2006, labiausiai antroje šio laikotarpio pusėje, prekyboje įvyko didelių kiekybinių ir kokybinių pokyčių, kuriuos lėmė spartus šalies ekonomikos augimas ir su juo susijęs gyventojų perkamosios galios bei prekių paklausos didėjimas. Pokyčiai reiškėsi labai greitu mažmeninės ir didmeninės prekybos įmonių apyvartos didėjimo tempu, jos struktūros kaita, turgaviečių reikšmės mažėjimu, sparčia prekybos tinklo plėtra, modernių prekybos ir pramogų kompleksų, prekybos centrų statyba, spartesniu, lyginant su kitais ūkio sektoriais, sukuriamos pridėtinės vertės didėjimu. Vidaus prekybos pagrindiniai rodikliai 1995–2006 pateikti 4 lentelėje. Susikūrė daug naujų prekybos bendrovių, kurios sėkmingai plėtojo veiklą, išradingai taikė šiuolaikinius valdymo metodus ir vis labiau įsigalėjo rinkoje. Tuo pačiu metu daug prekybos įmonių, daugiausia smulkių, nesugebėjo konkuruoti ir bankrutavo. Prekybos įmonių pasiskirstymas pagal dydį ir tendencijos pateikta 5 lentelėje.
4
5
Lietuvos statistikos departamentas nuo 1995 visose administraciją turinčiose turgavietėse, išskyrus prekiaujančias automobiliais, atlieka prekių apyvartos tyrimus (tokių turgaviečių 1996–2006 buvo 100–119). Pagal šių tyrimų duomenis, turgaviečių metinė apyvarta buvo didžiausia 1998–2001 ir sudarė 1,4–1,5 mlrd. litų, jos dalis visoje mažmeninės prekybos apyvartoje didžiausia buvo 1999 (9,8 %). Nuo 2002 pastebima turgaviečių prekių apyvartos ir jos dalies mažmeninės prekybos apyvartoje (nuo apie 6,6 % 2002 iki apie 3,5 % 2006) mažėjimo tendencija. 2006 turgaviečių prekių apyvartoje maisto prekės sudarė 44,5 %, ne maisto prekės – 52,6 %, augalai ir gyvūnai – 2,9 %. 2003–2006 turgaviečių prekių apyvartoje didėjo ne maisto prekių dalis.
Mažmeninėje prekyboje labai didelę reikšmę turi 5 didžiausi šalies miestai – tarprajoniniai (regioniniai) gyventojų prekybinio aptarnavimo centrai (Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai ir Panevėžys). 2006 jiems teko 66,5 % visos mažmeninės prekybos apyvartos ir 64,1 % viso parduotuvių prekybos ploto (Vilniui atitinkamai – 37,1 % ir 35,2 %). Vis labiau reiškiasi išsivysčiusioms Europos šalims būdingos prekybos tendencijos: prekybos įmonių koncentracija ir kooperacija, parduotuvių tinklų kūrimasis, mažmeninės ir didmeninės prekybos integracija, prekybos internacionalizacija.
Maisto prekių prekyboje vyrauja didžiausia Baltijos šalyse prekybos bendrovė Maxima grupė (iki 2007 VP Market), bendrovės Palink (Iki, Iki Express, Iki Cento prekybos tinklai), Norfos mažmena, Rimi Lietuva. Šioms bendrovėms 2006 teko 41,2 % visos mažmeninės prekybos (išskyrus automobilių ir degalų) apyvartos, jos turėjo 22,9 % parduotuvių ploto, dirbo 26,8 % visų šios prekybos sektoriaus darbuotojų. Didžiausia didmeninės prekybos maisto prekėmis bendrovė yra Sanitex, ne maisto prekių mažmeninės prekybos tam tikrose srityse 2006 pirmavo bendrovės Apranga (drabužiai), Danbalt International (avalynė), Klaipėdos baldų prekyba (baldai), Senukų prekybos centras (statybos, remonto ir buities prekės), Lukoil Baltija (naftos produktai), Topo centras (buitiniai elektriniai prietaisai, radijo ir televizijos prekės), Eurofarmacijos vaistinės (vaistai), Silberauto (automobiliai). Šios ir daug kitų Lietuvos prekybos įmonių prekių pardavimo organizavimo, logistikos ir informacinių technologijų požiūriu neatsilieka nuo geriausių užsienio šalių prekybos bendrovių.
Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2014 šalyje veikė 22 262 vidaus prekybos įmonės (iš jų – 8561 didmeninės prekybos, išskyrus prekybą variklinėmis transporto priemonėmis ir motociklais, 9425 mažmeninės prekybos, išskyrus prekybą variklinėmis transporto priemonėmis, 4276 prekybos variklinėmis transporto priemonėmis ir motociklais), jos sudarė 24,5 % visų šalies įmonių. 2013 pradžioje vidaus prekybos įmonėse dirbo 223 300 žmonių (17,5 % visų šalies užimtųjų), iš jų privačiame sektoriuje – 222 600. 2012 didmeninės prekybos (išskyrus prekybą variklinėmis transporto priemonėmis ir motociklais) įmonių apyvarta (be pridėtinės vertės mokesčio) sudarė 55,049 mlrd. litų, mažmeninės prekybos (išskyrus prekybą variklinėmis transporto priemonėmis) – 27,373 mlrd. litų (tame tarpe kooperatinės prekybos – 555,0 mln. litų), didmeninės ir mažmeninės prekybos variklinėmis transporto priemonėmis ir motociklais – 7,940 mlrd. litų. 2011 vidaus prekyboje sukurta pridėtinė vertė siekė 9,9 mlrd. litų (24,2 % visų ekonominės veiklos rūšių sukurtos pridėtinės vertės).
Lietuvos vidaus prekybos valstybinis reguliavimas
Vidaus prekybos valstybinis reguliavimas (įstatymais ir poįstatyminiais teisės aktais) apima prekybos įmonių steigimo, veiklos, likvidavimo, santykių su partneriais, konkurentais reglamentavimą bei kontrolę. Civilinis kodeksas nustato bendrąsias juridinių asmenų, tarp jų ir prekybos įmonių, steigimo, registravimo, veiklos, reorganizavimo ir likvidavimo taisykles, t. p. visoms sutartims taikomas bendrąsias ir atskirų rūšių (pirkimo-pardavimo, franšizės, komiso, paskirstymo, kreditavimo ir kitose) sutartyse taikomas specialiąsias normas. Specialiąsias taisykles nustato konkrečių teisinių formų įmonių (individualiųjų įmonių, akcinių bendrovių, kooperatinių bendrovių, ūkinių bendrijų, mažųjų bendrijų) specialieji įstatymai.
Kai kurias prekybos sritis, tam tikrus prekybos įmonių veiklos aspektus reglamentuoja Alkoholio kontrolės, Tabako kontrolės, Konkurencijos, Vartotojų teisių apsaugos, Produktų saugos, Farmacijos, Reklamos ir kiti įstatymai. Svarbią reikšmę turi Mažmeninės prekybos, Prekių ženklinimo ir kainų nurodymo, Mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos ir viešojo maitinimo įmonėse, Didmeninės ir mažmeninės prekybos tabako gaminiais licencijavimo taisyklės ir kiti poįstatyminiai aktai. Prekyba kai kuriomis prekėmis (ginklais, šaudmenimis, alkoholio produktais, tabako gaminiais, vaistais, antikvariniais daiktais ir kita) yra licencijuojama.
Vidaus prekybą reglamentuojančių teisės aktų priežiūrą vykdo Ūkio ministerija (jos Vidaus prekybos politikos skyrius), Konkurencijos taryba, Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, Valstybinė tabako ir alkoholio kontrolės tarnyba prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (2011 pertvarkyta į Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentą), Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, Valstybinė ne maisto produktų inspekcija prie Ūkio ministerijos, Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos ir kitos institucijos. Savivaldybių tarybos nustato prekybos viešosiose vietose taisykles ir kontroliuoja jų laikymąsi.
1621
vidaus prekyba; prekyba Lietuvoje; Lietuvos prekyba