Lietuvõs vetos savvalda
Vietos savivaldos veikla
Lietuvos vietos (teritorinė) savivalda yra administracinių vienetų teritorinių bendruomenių valdžia. Ši valdžia formuojama ir funkcionuoja kitokiais nei valstybės valdžia konstituciniais pagrindais – savarankiškumo ir veiklos laisvės, ribotos administracinės priežiūros, savivaldybių ir valstybės interesų derinimo, vykdomųjų savivaldybės institucijų atskaitingumo jas sudariusioms savivaldybių taryboms (savivaldybės taryba) ir kita.
Valstybės teritorijos administraciniams vienetams (gyventojų bendruomenėms) Lietuvos Respublikos Konstitucija (1992) įtvirtinta savivaldos teisė įgyvendinama per jų atstovaujamąsias institucijas – savivaldybių tarybas ir savivaldybių merus. Vietos savivaldos įstatymu (1994, nauja redakcija 2008) įtvirtinta savivaldybių vykdomųjų institucijų sistema – savivaldybės administracija, kuriai vadovauja savivaldybės administracijos direktorius, teritoriniai savivaldybės administracijos padaliniai – seniūnijos (seniūnija), kurioms vadovauja seniūnai (seniūnas), iš gyvenamųjų vietovių ar jų dalių sudarytos seniūnaitijos, kurioms atstovauja seniūnaičiai (seniūnaitis). Ar teisėtai, efektyviai valdomas ir naudojamas savivaldybės turtas bei patikėjimo teise valdomas valstybės turtas, kaip vykdomas savivaldybės biudžetas ir naudojami kiti piniginiai ištekliai prižiūri savivaldybės kontrolierius.
Kauno savivaldybės pastatas (1940, architektai Arnas Funkas, Bronius Elsbergas, Adolfas Lukošaitis) naktį (2010)
Skiriamos kelios savivaldybių funkcijų rūšys: savarankiškosios (savivaldybės biudžeto sudarymas ir tvirtinimas, ikimokyklinis vaikų ugdymas, vaikų ir jaunimo papildomas ugdymas ir užimtumas, profesinis mokymas, suaugusiųjų neformalusis švietimas, maitinimo paslaugų teikimas ikimokyklinio ugdymo ir bendrojo lavinimo įstaigose, savivaldybės gyventojų sveikatos priežiūros rėmimas, gyventojų užimtumo, kvalifikacijos įgijimo ir perkvalifikavimo rengimas, viešųjų ir sezoninių darbų organizavimas, dalyvavimas užtikrinant viešąją tvarką ir gyventojų rimtį, kūno kultūros ir sporto plėtojimas, turizmo ir gyventojų poilsio organizavimas ir kita), priskirtosios ar ribotai savarankiškos (vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų bendrojo lavinimo organizavimas, kaimo bendrojo lavinimo mokyklų moksleivių, gyvenančių toli nuo mokyklos, nemokamo vežimo į mokyklas ir į namus organizavimas, vaikų iki 16 m. mokymosi bendrojo lavinimo ar kitokioje švietimo sistemos mokykloje užtikrinimas, socialinių paslaugų planavimas ir teikimas, sąlygų neįgalių gyventojų socialiniam integravimui į bendruomenę sudarymas, savivaldybių sveikatos programų rengimas ir įgyvendinimas, gyventojų bendrosios kultūros ugdymas ir etnokultūros puoselėjimas, statinių naudojimo priežiūra, statinio projektavimo sąlygų sąvado ir statybos leidimų išdavimas, valstybės paramos būstui įsigyti tvarkymas, socialinių būstų suteikimas ir kita), valstybinės ar perduotos savivaldybėms (civilinės būklės aktų registravimas, civilinės saugos, priešgaisrinių tarnybų organizavimas, dalyvavimas valdant valstybinius parkus, kompensacijų skaičiavimas ir mokėjimas, valstybinės kalbos vartojimo ir taisyklingumo kontrolė, savivaldybei priskirtos valstybinės žemės ir kito valstybinio turto valdymas, naudojimas ir disponavimas juo patikėjimo teise, dalyvavimas atrenkant šauktinius į karo tarnybą ir kita) ir sutartinės (savivaldybės funkcijos atliekamos pagal su valstybės institucijomis ar įstaigomis sudarytas sutartis, šios funkcijos dažniausiai yra trumpalaikės ar sezoninės; bendriems tikslams savivaldybė gali sudaryti jungtinės veiklos sutartis ar bendrų viešųjų pirkimų sutartis su valstybės institucijomis ir kitomis savivaldybėmis).
Kiekviena savivaldybė turi savarankišką biudžetą, kuris sudaromas ir tvirtinamas 1 metams.
Savivaldybių administracinę priežiūrą, t. y. ar savivaldybės, priimdamos teisės aktus, laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimus, atlieka Vyriausybės atstovas.
Vietos savivaldos raida
Lietuvoje savivalda pradėjo formuotis viduriniais amžiais. Pirmosios savivaldos teises įgijo miestų bendruomenės, leidus jų gyvenvietėms naudotis modifikuotomis kai kurių Vidurio Europos miestų – Magdeburgo (Magdeburgo teisė), Kulmo (Kulmo teisė) teisėmis (Klaipėda 1254, Vilnius 1387, Kaunas 1408, Trakai apie 1444; iš viso apie 40 miestų). 1388 savivaldos teisės pradėtos teikti žydų bendruomenėms (kahalams), 1441 – Lietuvos karaimų bendruomenei; tai buvo feodalinės valstybės tam tikras privilegijas (totoriai ir karaimai už karo tarnybą negalėjo būti įbaudžiavinti) turinčių visuomenės sluoksnių ir grupių savivalda.
Bajorų savivalda (seimeliai, teismai) patvirtinta per 1564–66 valstybės reformą (1564 Bielsko privilegija, 1565 Vilniaus privilegija) įtvirtinta Antrajame Lietuvos Statute (1566); vėliau savivalda buvo išplėsta (Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo 1581), įtvirtinta Trečiajame Lietuvos Statute (1588). Rusijos imperijos valdomoje Lietuvoje bajorų savivaldos elementų išliko iki 1863.
1844–45 ribotą savivaldą gavo valstybiniai, o po baudžiavos panaikinimo – ir kiti valstiečiai. Luominės valstiečių savivaldos vienetas buvo valsčius; jo institucijos – sueiga ir joje renkamas viršaitis, valdyba, teismas. Mažojoje Lietuvoje nuo 19 a. pradžios, Užnemunėje nuo 1864, Kauno ir Vilniaus gubernijoje nuo 1876 savivaldą imta teikti teritoriniu principu – atsirado vietos savivaldos bendruomenės – savivaldybės.
Nepriklausomoje Lietuvoje 1919 12 17 Vidaus reikalų ministerijos aplinkraščiu buvo nustatytos laikinos taisyklės vietos savivaldybėms organizuoti ir veikti. Valsčių savivaldos institucija paskelbti valsčiaus susirinkimai, vykdomąja institucija – viršaičiai (viršaitis), jų padėjėjai ir valsčiaus komitetai. Valsčių ir miestų, turinčių valsčių teisę, atstovai buvo renkami į apskrities seimelius, jų vykdomosios institucijos buvo apskrities komitetai. Dalyvauti valsčiaus susirinkime, rinkti ir būti išrinkti galėjo vietos gyventojai, sulaukę 21 metų.
Pagal 1919 Savivaldybių įstatymą ir 1921 Savivaldybių rinkimų įstatymą, vietos savivaldos institucijos buvo valsčiaus, apskrities ir miesto tarybos. Jas proporcine rinkimų sistema 3 metams rinko ne jaunesni kaip 20 m. piliečiai, gyvenantys tame valsčiuje ar mieste ir turintys jame būstą bei nuolatinį darbą; renkami galėjo būti asmenys, sulaukę 24 metų. Įstatymas nustatė tiesioginius apskrities tarybų rinkimus, bet faktiškai jas sudarė valsčiaus tarybų išrinkti atstovai. Tarybos rinko valdybas, kurioms vadovavo valsčiaus viršaičiai, apskrities valdybų pirmininkai ir miesto burmistrai (burmistras). Savivaldybių veiklą kontroliavo vidaus reikalų ministro skiriami apskrities viršininkai (nuo 1924 jie buvo ir apskrities valdybų pirmininkai) ir Vidaus reikalų ministerijos Savivaldybių departamentas.
Pagal 1929 ir 1931 vietos savivaldos įstatymus valsčių savivaldos institucijos buvo valsčiaus taryba, viršaitis, seniūnijos (seniūnija) krivūlė (kuopa) ir seniūnai (seniūnas), apskričių – apskrities taryba ir valdyba (pirmininku liko apskrities viršininkas), miestų – miesto taryba ir burmistras. Rinkimuose galėjo dalyvauti ne jaunesni kaip 24 m. piliečiai, išgyvenę valsčiuje ar mieste ne mažiau kaip metus, be to, mokantys (ar privalantys mokėti) nekilnojamojo turto, žemės, prekybos, pramonės, amato, asmens pajamų ar buto savivaldybės mokesčius, arba valstybės ar savivaldybės tarnautojai bei baigusieji aukštąjį arba specialųjį žemės ūkio mokslą. Krivūlė atviru balsavimu rinko seniūną ir seniūnijos atstovą į valsčiaus tarybą, o ši – valsčiaus viršaitį ir atstovą į apskrities tarybą. Tik miesto tarybos buvo renkamos tiesioginiais rinkimais, slaptu balsavimu. Tarybos buvo renkamos 5 metams, vykdomosios institucijos (miesto burmistras, apskrities valdyba ir valsčiaus viršaitis) – 7 metams. Viršaičiais, burmistrais ir jų padėjėjais galėjo būti ne jaunesni nei 30 m. asmenys.
Savivaldybės rūpinosi švietimu, komunaliniu ūkiu, kultūra, sveikatos apsauga, socialine globa ir kitomis sritimis, rinko mokesčius. Pagal 1931 Respublikos prezidento rinkimų įstatymą savivaldybėms pavesta rinkti prezidento rinkikus – ypatinguosius Tautos atstovus; pagal 1936 Seimo rinkimų įstatymą joms patikėtas kandidatų sąrašų siūlymas.
Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte (1920–39) veikė seniūnijų, valsčių, apskričių teritorinės savivaldybės. Klaipėdos krašte 1923–39 buvo sudaromi apskrities seimeliai ir apskrities komitetai, miesto taryba ir magistratas, valsčiaus susirinkimai ir kaimo valdybos.
SSRS okupacijos metais Lietuvoje savivaldybės panaikintos. Apskrityse, valsčiuose, miestuose, miesteliuose, apylinkėse turėjo būti sudarytos vietinės tarybos ir jų vykdomieji komitetai, bet iš pradžių buvo sudaromi vadinamieji laikinieji vykdomieji komitetai, kurie vietose vykdė valdžios ir valdymo funkcijas.
Vokietijos okupacijos metais (1941–44) vietos administracinių įstaigų organizavimo teisinį pagrindą formaliai sudarė nepriklausomos Lietuvos savivaldybių įstatymai, tik atsisakyta renkamų ir kolegialių institucijų, palikti nacių administarcinės valdžios skiriami ir jai atskaitingi apskrities viršininkai, miesto burmistrai, valsčiaus viršaičiai ir seniūnai, oficialiai įteisinti 1942 03 07.
1944 okupavus Lietuvą vėl grįžta prie SSRS 1940–41 buvusios vietos valdžios institucijų sistemos. Pirmieji vadinamieji rinkimai į vietines tarybas įvyko 1948. Naujas administracinis teritorinis suskirstymas pagal sovietinį pavyzdį į sritis (Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir Klaipėdos; 1953 jų atsisakyta), rajonus (miestus) ir apylinkes įvestas 1950. Atitinkamai buvo organizuota vietos valdžios institucijų sistema, kurios pagrindą sudarė formaliai renkamos rajono (miesto) darbo žmonių deputatų tarybos ir jų vykdomieji komitetai.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę savivaldybių sistemą ir jų teisinį statusą reglamentavo 1990 02 12 Vietos savivaldos pagrindų įstatymas ir 1990 03 11 Laikinasis Pagrindinis Įstatymas. Valstybės valdžią įgyvendino liaudies deputatų tarybos (renkamos 4 metams) ir taryboms atskaitingos jų sudarytos valdymo institucijos: aukštesniosios pakopos savivaldybėse (44 rajonų ar apskričių, 11 miestų) – rajono (apskrities) valdytojas, miesto meras ir tam tikros jų vadovaujamos valdybos, žemesniosios pakopos savivaldybėse (80 rajonų ar apskrities miestų, 19 miesto tipo gyvenviečių, 427 apylinkių) – apylinkės gyvenvietės (valsčiaus) viršaitis, rajono (apskrities) miesto meras ir jo pavaduotojai.
1992 11 02 įsigaliojus Lietuvos Respublikos Konstitucijai buvo pakeistas valstybės teritorijos administracinis suskirstymas, pertvarkyta vietos valdymo ir savivaldos sistema. Aukštesniųjų administracinių vienetų (apskričių) valdymą pavesta organizuoti Vyriausybei, valstybės teritorijos administraciniams vienetams laiduota savivaldos teisė. Pagal Teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymą (1994 07 19) buvo įsteigtos 12 miestų ir 44 rajonų savivaldybės (nuo 1999 12 24 – 60).
Pagal 1994 07 07 Vietos savivaldos įstatymą vykdomąją valdžią savivaldybėse pavesta įgyvendinti merui, jo vadovaujamai savivaldybės valdybai ir administracijai, kuriai vadovauja savivaldybės merui atskaitingas administratorius. Merui suteikti įgaliojimai vadovauti savivaldybės tarybai (šaukti posėdžius, teikti svarstytinus klausimus, rengti posėdžių darbotvarkę, pasirašyti priimtus dokumentus ir kita). Nuo 2003 01 31 panaikintos savivaldybių valdybos, merui suteikti savivaldybės tarybos pirmininko įgaliojimai, vykdomąją valdžią savivaldybėse pavesta įgyvendinti savivaldybės administracijai.
Nuo 2007 kasmet spalio 10 dieną minima Vietos savivaldos diena. Siekiant skatinti vietos bendruomenes aktyviau ir efektyviau dalyvauti savivaldoje, 2008 09 15 Vietos savivaldos įstatyme numatyta galimybė iš gyvenamųjų vietovių ar jų dalių sudaryti seniūnaitijas, atstovaujamas seniūnaičių (iki 2014 rinkti dvejų metų, nuo 2014 – trejų metų laikotarpiui). 2014 07 12 įsigaliojus Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (įsigaliojo 1994 07 13) pakeitimui, 2015 03 01 Lietuvoje kartu su savivaldybių tarybų rinkimais pirmą kartą vyko ir tiesioginiai merų rinkimai. 2021 04 19 Konstitucinis Teismas priimtu nutarimu (įsigaliojimo data 2023 05 03) pripažino, kad Vietos savivaldos ir Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymų svarbiausiosios nuostatos, susijusios su savivaldybių merų rinkimais ir įgaliojimais, prieštarauja Konstitucijos 119 straipsniui, įtvirtinančiam konstitucinius vietos savivaldos pagrindus. Tiesioginių merų rinkimams įteisinti 2022 04 21 Seimas priėmė Konstitucijos 67, 119, 122, 124, 141 ir 143 straipsnių pakeitimo įstatymą. Nuo 2022 Savivaldybių tarybų rinkimų tvarką reglamentuoja Rinkimų kodeksas (pakeitė 1994 Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymą).
1888
1553